- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-50-332-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00132-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Irena Ivanovienė, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- Ž. G., T. A., J. Ž.
- Advokatai
- Žilvinas Astrauskas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. G. gynėjo advokato Žilvino Astrausko apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-09-23 nuosprendžio, kuriuo Ž. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d. paskirta bausmė subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-05-15 nuosprendžiu, kuriuo jam buvo paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridedant nuosprendžiu neatliktos bausmės dalį ir galutinė bausmė Ž. G. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-10-17 nutartimi Ž. G. bausmės atlikimo pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013-09-23.
Tuo pačiu Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-09-23 nuosprendžiu nuteisti T. A. ir J. Ž., jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. G. nuteistas už tai, kad jis ir T. A. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, t. y. jis iki 2012-04-10, kalėdamas Marijampolės pataisos namuose, mobiliuoju telefonu sutarė iš T. A. įgyti apie 10 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) be tikslo jas platinti, o T. A. iki 2012-04-10 savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) laikė 9,9926 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), turėdamas tikslą jas platinti. Jie susitarė, kad T. A. narkotines medžiagas – kanapes (ir jų dalis) paslėps rūbuose ir pašto siunta neteisėtai atsiųs Ž. G. į Marijampolės pataisos namus, nurodydamas šios pašto siuntos gavėją kitą nuteistąjį A. M.. T. A. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), šlepečių kulnuose padarė slėptuves, kuriose paslėpė 9,9926 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), po to šlepetes su narkotinėmis medžiagomis ir rūbais įpakavo į dėžę, ant kurios nurodė pašto siuntos gavėją – nuteistąjį A. M., kalintį Marijampolės pataisos namuose bei pašto siuntos siuntėją – A. M. seserį G. K., po to 2012-04-10, apie 8.27 val., T. A. supakuotas narkotines medžiagas iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno į (duomenys neskelbtini) paštą, esantį (duomenys neskelbtini), L. P. a. 3, ir minėtas narkotines medžiagas kartu su rūbais pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai išsiuntė į Marijampolės pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini). Taip Ž. G. pasikėsino neteisėtai įsigyti iš T. A. 9,9926 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi 2012 m. balandžio 16 d. 9.35 val. pašto siuntinys su narkotine medžiaga iš Šiaulių regiono pasiuntinių pašto departamento buvo paimtas policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo Ž. G. gynėjas advokatas Ž. Astrauskas prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-09-23 nuosprendžio dalį, kuria Ž. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, panaikinti ir Ž. G. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kiekviena nusikalstama veika turi būti įrodoma objektyviais įrodymais, įrodymų visuma, o ne išankstiniu nusistatymu, ir kol tai nėra padaryta, asmuo negali būti laikomas kaltu. Teigia, kad visi Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendyje išvardyti įrodymai buvo ištirti, tačiau jų vertinimas tendencingas, nukreiptas kaltinimo linkme, visas abejones vertinant ne kaltinamojo naudai, kaip tai įtvirtinta nekaltumo prezumpcijos principu, o priešingai, jas traktuojant kaip kaltės įrodymą.
Nurodo, kad Ž. G. kaltu neprisipažino nurodęs, jog T. A. neprašė į Marijampolės pataisos namus atsiųsti narkotinių medžiagų – kanapių. 2012 m. balandžio mėnesį Ž. G. prašė T. A. į pataisos namus atsiųsti jam drabužių siuntą. Kadangi jis neturėjo teisės tuo metu gauti siuntos, paprašė siuntą atsiųsti A. M., kuris buvo davęs sutikimą. Pasak gynėjo, Ž. G. šlepečių ir juose paslėptų narkotinių medžiagų T. A. atsiųsti neprašė. Ž. G. vėliau iš A. M. sužinojo, kad narkotinės medžiagos buvo siunčiamos kitoje sekcijoje bausmę atlikusiam nuteistajam G. K., pastarasis naudojosi tuo pačiu telefonu, todėl paskambino T. A. ir paprašė atsiųsti narkotines medžiagas į pataisos namus. Ikiteisminio tyrimo metu Ž. G. davė kitokius parodymus, nes policijos pareigūnai reikalavo, kad jis prisipažintų padaręs nusikaltimą, o apie tai, kad neturi teisės gauti drabužių siuntos, jam pasakė pataisos namų būrio viršininkas S. D..
Taip pat gynėjas nurodo, kad įstatymas įtariamojo neįpareigoja duoti visą laiką vienodus parodymus ir laikytis vienos pozicijos, todėl Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus galima laikyti Ž. G. siekiu apsaugoti savo artimuosius nuo galimų nepatogumų dėl ikiteisminio tyrimo procedūrų, gynybine pozicija, kad nebūtų pats tardomas dėl veikos, kurios nepadarė. Tuo labiau, kad teismo posėdžio metu Ž. G. duodamus parodymus patvirtino T. A. ir A. M..
Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodo, kad kaltinamasis T. A. kaltu dėl narkotinių medžiagų laikymo, gabenimo ir platinimo prisipažino visiškai ir kategoriškai tvirtino, kad narkotines medžiagas į įkalinimo įstaigą prašė atsiųsti ne Ž. G., o nepažįstamas asmuo, o ikiteisminio tyrimo metu Ž. G. apkalbėjo, nes tyrimą atlikę pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį spaudimą. Be to, prieš sulaikymą nuolat vartojo narkotines medžiagas, todėl parodymus apie Ž. G. davė būdamas abstinencijos būsenos. Teismas nuosprendyje prieštarauja pats sau, kadangi šiuos parodymus, kuriuos įvardija kaip visišką T. A. prisipažinimą, iš karto neigia teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p. pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotais įtariamojo T. A. parodymai. Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltės nepripažino, nurodydamas, kad T. A. nėra prašęs į Marijampolės pataisos namus atsiųstų narkotinių medžiagų – kanapių. Teigia, kad teismas nepagrįstai tokius Ž. G. paaiškinimus vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o T. A. paaiškinimus teisme vertina kaip siekį padėti Z. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos atmeta. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pokalbio tarp Ž. G. ir T. A., kai prašoma atsiųsti 10 g kanapių ir nurodoma, kaip tai padaryti, iš viso nėra.
Taip pat gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ž. G. parodymus patvirtina liudytojas A. M.. Be to, liudytojas A. M. nurodė, kad tuo pačiu metu vienoje kameroje bausmę atliko nuteistasis G. K., kuris taip pat naudojosi kameroje buvusiu telefonu, ir G. K. išėjęs į laisvę paskambinęs telefonu jam prisipažino, jog būtent jam siuntinyje su Ž. G. drabužiais į pataisos namus buvo siųsti narkotikai. Pasak gynėjo, teismas nuosprendyje vėl tendencingai bando paneigti šiuos parodymus teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p. pagrindu perskaitytais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo A. M. parodymais bei aplinkybe, kad juose nėra kalbama apie G. K.. Gynėjo nuomone, tai, jog A. M. ikiteisminio tyrimo metu nekalbėjo apie G. K., neįrodo Ž. G. kaltės, nes, jei liudytojas apie šias aplinkybes nebuvo klausiamas, savo iniciatyva tokių parodymų ir nedavė.
Teigia, kad teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p. pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų V. L. ir L. L. parodymai, priešingai nei apkaltinamajame nuosprendyje nurodo Akmenės rajono apylinkės teismas, kaip tik patvirtina Ž. G. ir T. A. parodymus. Nurodo, kad Ž. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priešingai, nei teigia nuosprendyje teismas, neįrodo liudytojų G. Č., G. M., T. R. parodymai, tuo labiau, kad T. R. parodė, jog konvojuojant T. A. iš esmės elgėsi kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nors tam įgaliojimų neturėjo ir pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 18 str. reikalavimus.
Gynėjas nurodo, kad nuosprendžio tendencingumas pasireiškė ir tuo, jog buvo atmestas Ž. G. prašymas iškviesti ir apklausti liudytoju V. V., kuris galėtų papasakoti apie G. K. vaidmenį narkotinių medžiagų siuntimo istorijoje.
Taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas Ž. G. kaltu, remiasi liudytojo S. D. parodymais apie tai, kokia siuntinių gavimo tvarka pataisos namuose, tačiau šie parodymai tik informuoja, kaip viskas turi būti, tačiau nepaneigia Ž. G. parodymų, jog jam auklėtojas 2010 m. balandžio mėnesį pasakė, kad jis neturi teisės gauti rūbų siuntinio po to, kai jis pats auklėtojui nurodė, jog gavo siuntinį būdamas Mažeikių areštinėje. Teigia, kad siuntinio gavimo faktas patvirtintas 2013-08-09 Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus raštu.
Gynėjas nesutinka su teismo nuosprendžio išvada, kad Ž. G. kaltė grindžiama elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo būdu užfiksuotų 2012 m. balandžio 12–16 dienomis buvusių Ž. G. ir T. A. ir kitų asmenų pokalbių darymo protokolais, prie jų pridėtomis pokalbių suvestinėmis, nurodydamas, kad iš baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teismuose praktikos žinoma, kad pokalbiai dėl narkotikų platinimo retai būna atviri, dažniausiai apie narkotines medžiagas, jų platinimą kalbama užmaskuotai, tokie pokalbiai vertinami iš bendro jų konteksto, jų turinio panašumo, pokalbių skaičiaus ir panašiai, ir nurodė, kad, nors pokalbių metu apie narkotines medžiagas tiesiogiai nebuvo kalbėta, tačiau Ž. G. pataisos namuose negavus siuntinio pokalbio turinys tarp kaltinamųjų leidžia suprasti, kad siuntinyje yra siunčiamos narkotinės medžiagos ir jiems bus blogai, jeigu jos bus surastos. Ši teismo išvada yra subjektyvi, vėl išryškėja kaltinimo tendencija, o ne nekaltumo prezumpcijos principo laikymasis. Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti visi prieštaravimai tarp ikiteisminio tyrimo organų pateiktų duomenų ir nebuvo panaikintos visos abejonės, jog Ž. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Teismo posėdyje nuteistasis Ž. G. ir jo gynėjas advokatas Ž. Astrauskas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. G. gynėjo advokato Ž. Astrausko apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl nuteistojo Ž. G. kaltės padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nuteistojo gynėjas skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikties faktams dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. nuostata, jog teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantami tiesiogiai, t. y. nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius Lietuvos Respublikos BPK 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui ir galutinai vertinant įrodymus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su pasikėsinimu neteisėtai įgyti narkotines medžiagas ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį Ž. G., nuteistąjį T. A., liudytojus G. K., S. D., A. M., G. Č., G. M., T. R., balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų A. M., V. L., L. L., nuteistojo T. A. parodymus, taip pat išklausęs proceso dalyvių nuomonę dėl byloje esančios rašytinės medžiagos tyrimo išvardijo byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo Ž. G. teisinančius ir jį kaltinančius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl įrodytumo jo veikos, susijusios su pasikėsinimu įsigyti iš T. A. narkotinės medžiagos – kanapių, neturint tikslo jas platinti, tačiau Ž. G. nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi 2012 m. balandžio 16 d. 9.35 val. T. A. Ž. G. siųstas pašto siuntinys su narkotine medžiaga iš Šiaulių regiono pasiuntinių pašto departamento buvo paimtas policijos pareigūnų, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų. Teismas, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – Ž. G. teisinančius įrodymus. Taip pat teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, kodėl Ž. G. paaiškinimus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir kodėl T. A. paaiškinimus, vertino kaip siekį padėti Ž. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo Ž. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 259 str. 1 d.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. G. gynėjo advokato Žilvino Astrausko apeliacinį skundą atmesti.