- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-20
- Bylos Nr.
- 2A-15-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus rajono savivaldybei
- Pareiškėjas
- T. J.
- Kategorijos
- 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. J. pareiškimą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto patvirtinimo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybei ir Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja T. J. 2008-03-06 kreipėsi į Vilniaus raj apylinkės teismą su pareiškimu, kurį patikslinusi prašė CPK 526 - 529 straipsniuose numatyta tvarka nustatyti jos buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo buto), valdymo faktą nuo 1993 m. iki šiol (b.l. 1-5, 44-47). Nurodė, kad ji nuo 1983 m. dirbo Avižienių tarybiniame ūkyje, jai ūkis skyrė ginčo butą, kuriame nuo 1993 m. deklaravo savo gyvenamąją vietą. Kokiu pagrindu jai buvo skirtas šis butas, rašytinių įrodymų nėra. Pareiškėja nepasinaudojo savo teise privatizuoti ginčo butą, bet elgėsi kaip daikto savininkė, nes butas neįregistruotas kito asmens vardu (bešeimininkis). Nustatyti nekilnojamojo turto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės faktą, reikia tam, jog pareiškėja vėliau galėtų įgyti nuosavybės teises į butą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.22 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus raj. savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą (b.l.29-30, 57-58) paliko jį spręsti teismo nuožiūra, nurodydama, kad ginčo butas nėra įtrauktas į Vilniaus raj. savivaldybės ir Vilniaus raj. savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos balansą, taip pat į priskirtinų grąžintinam turtui sąrašą.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškimą (b.l.31-32, 59) su pareiškimu nesutiko, prašydamas jį atmesti. Teigia, jog ginčo butas priklauso valstybei, o viešoji nuosavybė gali būti perleidžiama privatiems asmenims tik įstatyme numatytais būdais ir tvarka. Prašomas nustatyti faktas negali sukelti teisinių pasekmių, nes CK 4.69 str. 3 d. draudžia pagal įgyjamąją senatį įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.
Vilniaus raj. apylinkės teismas 2008-09-25 sprendimu (b.l.66-69) pareiškimą patenkino ir CPK 444 str. 2 d. 5 p. bei 445 str. pagrindu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėja nuo 1993 m. iki šiol valdo ginčo butą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo butas įregistruotas VĮ Registrų centre 2006-11-28, bet duomenys nevisiškai sutvarkyti: trūksta įrašų apie jo priklausymą nuosavybės teise. Pareiškėja deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute nuo 1993-08-17, sudarinėja su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl buto (nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo, elektros energijos pirkimo – pardavimo, buto remonto), vadinasi, valdo butą kaip savą.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu (b.l.71-74) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-09-25 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimais bei netinkamu bylos įrodymų įvertinimu, jog pareiškėjos buto valdymas teismo įvertintas kaip teisėtas ir sąžiningas. Pasak apelianto, pareiškėja žino, jog nėra buto savininkė, t.y. jai suteikta teisė neatlygintinai valdyti ir naudotis ginčo butu, bet butas pareiškėjai nebuvo neatlygintinai perleistas būtent nuosavybėn. Ginčo butas yra valstybės turtas, neatsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos valstybės nuosavybės ar kitokios daiktinės teisės į jį. Pagal įgyjamąją senatį negalima įgyti nuosavybės teisių į valstybės nuosavybę (CK 4.69 str. 3 d.), todėl nustatytas faktas nėra juridinis (CPK 444 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kodėl atmeta apelianto motyvus, pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 3 p.
Atsiliepimas
Pareiškėja T. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.77-81) skundą laikė nepagrįstu ir prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-09-25 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Pasak pareiškėjos, būtina CK 4.69 str. 3 d. taikymo sąlyga – daikto registracija kito asmens vardu, o kadangi nuosavybės teisė į ginčo butą nėra įregistruota, tai nurodyta norma negali būti taikoma. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ginčo butas priklauso valstybei ar savivaldybei (CPK 178 str.). Taip pat nėra tokios įstatyminės prezumpcijos, jog daiktas, kuris neturi savininko, automatiškai (be atitinkamų institucijų sprendimų) tampa valstybės (savivaldybės) turtu. Pastebėjo, jog CPK 270 str. 4 d. 3 p. reikalauja iš teismo pagrįsti, kodėl atmeta kuriuos nors iš pateiktų įrodymus, o ne argumentus. Kaip minėta, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, tik procesinius dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, o tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
CPK 176 str. 1 d. ir 185 str. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimus, netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, motyvuojamoje skundžiamo sprendimo dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiagos analize, ir argumentų, kodėl priima arba atmeta kuriuos nors reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1 - 3 punktai). Tuo teismas pažeidė CPK 327 str. 1 d. 2 p. nuostatą, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir panaikintinas.
Pareiškėja savo reikalavimą kildina iš nekilnojamojo daikto valdymo, kaip savarankiškos daiktines teisės, teisinių santykių, reglamentuojamų CK 4.22 - 4.24 straipsniuose. Bylos dėl valdymo faktų patvirtinimo, kuomet nėra ankstesniojo nekilnojamojo daikto savininko bei dėl to nėra galimas ir ginčas dėl turto su ankstesniu turto savininku, yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka pagal CPK 524 - 529 straipsnių nuostatas (CPK 442 str. 1 d. 9 p.). Tam, kad toks faktas ypatingosios teisenos tvarka būtų teismo patvirtintas, yra būtina nustatyti šių sąlygų visumą: asmuo faktiškai turi daiktą, į kurį jam nuosavybės teisė nepriklauso, turėdamas tikslą valdyti jį kaip savo; asmuo šį daiktą valdo teisėtai; asmuo neturi valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų; valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. Pirmosios instancijos teismas nei dėl vienos iš šių sąlygų buvimo ar nebuvimo skundžiamame sprendime nepasisakė ir tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių iš viso nenustatinėjo, jų egzistavimą galinčių patvirtinti ar paneigti įrodymų neanalizavo ir nevertino, taigi iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjos pareikšto prašymo (b.l. 44-47) pagrįstumo ar nepagrįstumo, nustatydamas pareiškėjai pastato valdymo nuosavybės teise juridinį faktą pagal CPK 444 str. 2 d. 5 p., dėl ko pareiškėja net nesikreipė į teismą, neįvardijo konkretaus nuosavybės teisės įgijimo pagrindo ir buto valdymo būtent nuosavybės teise neįrodinėjo. Pažymėtina, kad šių dviejų bylų kategorijų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas. Šis CPK normų pažeidimas lėmė, kad pareiškėjos pareiškimas pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo išspręstas, nes pagal CPK 444 str. 2 d. 5 punktą daikto valdymo faktas negali būti patvirtintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimo Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10 p.). Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo ir dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjamos pagal CPK XXXIV skyriaus taisykles.
Susiklosčius tokiai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio nagrinėti reikalavimus visa apimtimi naujais aspektais. Tačiau byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų byloje dalyvaujančių asmenų teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.
Visa tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.). Bylą nagrinėjant iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti Vilniaus rajono Avižienių sodininkystės valstybinio ūkio veiklos pabaigos pagrindus. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdant agrarinę reformą valstybiniai žemės ūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus, reorganizuojami į valstybines akcines įmones, rajono valdybos sprendimu perduodant valstybei priklausantį pajų, galėjo būti ir likviduojami (Žemės ūkio bendrovių įstatymas; Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimo Nr. I-415 3 d.; Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991-04-16 nutarimo Nr. I-1223 1 d. 2 p.; Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-30 nutarimo Nr. I-1629 2 d., 3 d. 1 p.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-11-24 nutarimo Nr. 889 4 d., 7 d.; 1992-02-10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.90 patvirtinti privatizavimo nuostatai ir t.t.). Priklausomai nuo valstybinio ūkio veiklos pabaigos, nuo šiam ūkiui priklaususio turto perdavimo (kada, kam, kokiu tikslu ar pagrindu), vertintinas ir pareiškėjai suteikto gyventi ginčo buto (civilinė byla Nr.2-298-647/2008, b.l. 111) teisinio statuso klausimas, jo teisėto savininko buvimas ar nebuvimas. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra nustatytos aplinkybės, ar ginčo butas nuosavybės teise realiai priklausė Avižienių sodininkystės valstybiniam ūkiui, ar buvo šio juridinio asmens valdomas kitu teisiniu pagrindu (pvz. patikėjimo teise), ar buvo įtrauktas į šios bendrovės valdomo turto sąrašą (balansą). Šios aplinkybės svarbios dar ir tuo požiūriu, kad pagal CK 4.69 str.3 d. nustatytą išimtį pagal įgyjamąją senatį (o šiuo tikslu ir siekiama valdymo patvirtinimo, CPK 527 str. 1 d.) negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas siekiant patenkinti tam tikrus viešus interesus, todėl įstatymas nustato specialius reikalavimus valstybės turto perleidimui kitų asmenų nuosavybėn.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.