- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-19
- Bylos Nr.
- A-502-201-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, Vyriausybės atstovo Vilniaus
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos žemės savininkų sąjunga
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos žemės savininkų sąjunga, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus (toliau – ir atsakovas) 2006 m. liepos 13 d. įsakymą Nr. 30-1328 „Dėl paramos sutarties dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn, keičiant žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą, ir paramos sutarties dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn, keičiant teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą ir ją dalijant ar planuojant kelis sklypus, formų patvirtinimo” (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktais atsakovas patvirtinto atitinkamų paramos sutarčių formas.
Nurodė, jog buvo gautas Lietuvos žemės savininkų sąjungos (toliau – ir Sąjunga; trečiasis suinteresuotas asmuo) Vilniaus skyriaus skundas, kuriame teigiama, jog Įsakymu patvirtintų formų paramos sutartis privalo pasirašyti visi asmenys, rengiantys detaliuosius planus. Minėtame skunde taip pat teigiama, kad detaliųjų planų tvirtinimo ir statybos leidimų išdavimo praktika rodo, jog, žemės savininkams nepasirašius minėtų paramos sutarčių, parengti detalieji planai netvirtinami, statybos leidimai neišduodami.
Teigė, kad pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. 3-332 kreipėsi į Administracijos direktorių prašydamas pateikti informaciją, ar visi asmenys visais atvejais, kai yra Įsakymo 4.1 arba 4.2 punkte nurodytos sąlygos, privalo pasirašyti šias paramos sutartis, bei nurodyti, kokios kyla pasekmės atsisakius jas pasirašyti. Pažymėjo, jog Administracijos direktorius 2008 m. rugsėjo 1 d. rašte Nr. A51-18944(3.3-PD-4.) nurodė, kad Įsakymo tikslas – perimti detaliaisiais planais numatytas ir įrengtas infrastruktūros teritorijas, taip pat užtikrinti, jog planuojant didesnes teritorijas prieš pradedant sklypų skaidymą būtų įrengta teritorijos infrastruktūra. Administracijos direktorius nurodė, kad Įsakymu nėra numatytos fizinių ar juridinių asmenų pareigos pasirašyti minėtas sutartis: jos yra rengiamos ir pasirašomos tik gavus paramos teikėjo prašymą dėl tokios sutarties sudarymo. Administracijos direktorius taip taip nurodė, kad Įsakymas nereglamentuoja situacijų, kai fizinis ar juridinis asmuo nepateikia prašymo dėl paramos sutarties pasirašymo; dėl to fiziniams ir juridiniams asmenims nekyla jokių pasekmių.
Pareiškėjas padarė išvadą, jog Įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, be to, iš jo turinio nėra aišku, kokių tikslų jį priimdamas siekė Administracijos direktorius.
Vertino, kad, išanalizavus Įsakymo turinį, matyti, jog paramos sutartis privalo pasirašyti visi asmenys, kurie atlieka veiksmus, nurodytus Įsakymo 4.1 bei 4.2 punktuose, nes juose įtvirtintos nuostatos „nustatau, kad pagal patvirtintą sutarties formą parengtos sutartys pasirašomos, kai <...>” yra suformuluotos imperatyviai. Be to, pareiškėjo nuomone, paramos sutarčių pasirašymo savanoriškumą paneigia ir Įsakymo 4.1 bei 4.2 punktuose įtvirtintos sąlygos, jog Įsakymo 1.1 punktu patvirtintos sutartys pasirašomos iki statybos leidimo išdavimo, infrastruktūros teritorijų sklypai turi būti perduoti iki statinių pripažinimo tinkamais naudoti, o Įsakymo 1.2 punktu patvirtintos sutartys pasirašomos tvirtinant detalųjį planą, sklypai turi būti įrengti ir perduoti iki sklypų pirkimo–pardavimo, o jei jie nėra parduodami, – iki statinių pripažinimo tinkamais naudoti. Atkreipė dėmesį į tai, kad paramos sutartyse kalbama apie paramos teikėjo įsipareigojimą teikti paramą (2.1 p.), reikalaujama, kad žemės sklypas būtų perduotas iki statinių pripažinimo tinkamais naudoti (4.1 p.), nurodoma, jog paramos teikėjas iki statinių pripažinimo tinkamais naudoti privalo paramos gavėjui pateikti draudimo bendrovės/banko garantinį raštą, kad inžineriniai tinklai bei susisiekimo komunikacijos, kaip parama, bus perduota paramos gavėjo nuosavybėn.
Teigė, kad minėtų paramos sutarčių pasirašymo privalomumą bei tai, kad atsisakymas jas pasirašyti sukelia neigiamas pasekmes, įrodo Administracijos direktoriaus įsakymai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimai.
Pažymėjo, kad, pagal Įsakymo 4.1 bei 4.2 punktus, paramos sutartimis Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) nuosavybės teisėmis perduodami tie sklypai, kurie, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktą, turėtų būti paimami visuomenės poreikiams ir už kuriuos jų savininkams turi būti teisingai atlyginama.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 9, 13, 14, 21 punktuose savivaldybėms priskirtos teritorijų planavimo, statinio projektavimo sąlygų sąvado bei leidimų išdavimo funkcijos. Savivaldybės taryba priima sprendimus dėl socialinės ir gamybinės infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos, paveda savivaldybės administracijai atlikti šių darbų užsakovo funkcijas. Tačiau Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, turi būti pagrįsti įstatymais.
Atkreipė dėmesį į tai, jog nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nėra nustatyta, kad sklypo savininkas ar naudotojas (statytojas) privalo teikti paramą socialinės infrastruktūros plėtrai, o nagrinėjamu atveju įsipareigojimas teikti paramą tampa viena iš aplinkybių, sąlygojančių statybos leidimo išdavimą, detaliojo plano patvirtinimą. Laikėsi pozicijos, kad tokio pobūdžio papildomų įsipareigojimų, nenumatytų jokiame teisės akte, nustatymas Įsakyme yra neteisėtas.
Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punktu, parama yra savanoriška materialinė pagalba ar nemokamas paslaugų teikimas, todėl minėtose sutartyse nustatytas įsipareigojimas teikti paramą socialinės infrastruktūros plėtrai pažeidžia savanoriškumo principą.
Nurodė, jog apie teisės aktų pažeidimus pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 23 d. teikimu Nr. 1T-19 (toliau – ir Teikimas) informavo Administracijos direktorių apie siūlymą svarstyti Įsakymo panaikinimo klausimą, tačiau šis pareiškėjo apie priimtą sprendimą neinformavo. Pabrėžė, kad prašymo pratęsti Teikimo svarstymo terminą nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracijos direktorius atsilipime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktais buvo patvirtintos atitinkamų paramos sutarčių formos. Teigė, kad Įsakymas buvo priimtas Labdaros ir paramos įstatymo pagrindu ir jo tikslas – perimti detaliaisiais planais numatytas ir įrengtas infrastruktūros teritorijas, taip pat užtikrinti, kad planuojant didesnes teritorijas prieš sklypų skaidymą būtų įrengta teritorijos infrastruktūra. Vertino, jog, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Savivaldybė gali būti paramos gavėja, esant prašymui teikti paramą, yra sudaromos socialinės paramos sutartys. Laikėsi pozicijos, jog jokie teisės aktai nedraudžia savivaldybei parengti ir patvirtinti paramos sutarčių formų bei nustatyti atitinkamų struktūrinių padalinių kompetencijos, t. y. tokiu vidiniu dokumentu iš esmės palengvinamas vidinis administravimas.
Pažymėjo, kad Įsakymu nėra nustatyta fizinių ar juridinių asmenų pareiga pasirašyti socialinės paramos teikimo sutartis: Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktais patvirtintos paramos sutartys yra rengiamos ir pasirašomos gavus paramos teikėjo prašymą dėl tokios sutarties sudarymo, be to, Įsakymas nereglamentuoja situacijų, kai fizinis ar juridinis asmuo nepateikia prašymo dėl paramos sutarties pasirašymo. Teigė, jog Įsakymu sureglamentuota vidinė tvarka, kurios turi būti laikomasi gavus prašymą teikti paramą Savivaldybei (įvardinami struktūriniai padaliniai, atsakingi už tam tikrų veiksmų atlikimą ir pan.).
Laikėsi pozicijos, kad Įsakymas neprieštarauja pareiškėjo prašyme nurodytiems principams bei paramos sampratai. Manė, jog tai nėra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi Savivaldybė įgyja teisę reikalauti suteikti atitinkamą paramą, o kiti subjektai – pareigą ją suteikti. Teigė, kad Įsakymo priėmimo tikslas – palengvinti vidaus administravimą, t. y. suvienodinti paramos teikimo ir priėmimo procedūrą ir ją reglamentuoti: tokiu būdu sudaroma galimybė ir paramą teikiantiems subjektams iš anksto susipažinti su pavyzdinėmis paramos sutarčių formomis bei galimybė žinoti, kokios sąlygos keliamos paramos suteikimui.
Nukreipė į Vietos savivaldos įstatymą bei Paramos ir labdaros įstatymą ir padarė išvadą, jog savivaldybei priskirtų funkcijų įgyvendinimas paramos forma nėra draudžiamas. Tai nurodyta ir Įsakymu patvirtintų pavyzdinių paramos sutarčių preambulėse. Taigi Įsakymu yra apibrėžiami paramos teikimo būdas ir paskirtis, t. y. suteikti paramą, reikalingą išimtinai Savivaldybės funkcijų įgyvendinimui.
Manė, kad, remiantis sutarčių laisvės principu, nėra kvestionuojama kitos šalies laisva valia suteikti paramą socialinės infrastruktūros plėtrai, todėl atitinkami pareiškėjo prašymo argumentai yra nepagrįsti. Pažymėjo, jog tiek teritorijų planavimo, tiek statybų procesai susideda iš atskirų veiksmų sekos ir yra susiję su teritorijų infrastruktūros vystymu, todėl natūralu, kad, siekiant užtikrinti teritorijų socialinio ir ekonominio vystymo pusiausvyrą, skatinti investicijas, derinti fizinių ir juridinių asmenų, jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo, be veiklos plėtojimo sąlygų prognozavimo ir nustatymo, galimas paramos teikimas yra inkorporuojamas į šių procesų eigą. Teigė, jog tokių formuluočių įtvirtinimas Įsakyme nereiškia, kad, nesuteikus paramos, nebus išduodamas statybos leidimas arba netvirtinamas detalusis planas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sąjunga atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu sutinka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsniu ir pažymėjo, kad tas faktas, jog savivaldybės institucija neturi galimybių užtikrinti tolygios socialinės infrastruktūros plėtros, nesuteikia savivaldybei teisės atsisakyti leisti planuoti teritorijas ar išduoti statybos leidimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad nei viename Įsakymo punkte nėra numatyta, jog statytojui, nesuteikiančiam paramos socialinės infrastruktūros plėtrai, nebus išduotas statybos leidimas, nebus patvirtintas detalusis planas arba išduotos projektavimo sąlygos, t. y. paramos socialinei infrastruktūrai plėtoti suteikimas ar nesuteikimas nėra siejamas su statytojo teisių suvaržymu.
Nurodė, kad Įsakyme yra įtvirtintos paramos sutarčių formos (1 p.), nustatyta, koks asmuo yra įgaliotas jas pasirašyti (2 p.), nustatyti atvejai, kada yra pasirašomos paramos sutartys (4 p.). Įsakyme taip pat nustatyta, kokiais atvejais yra pasirašoma kiekviena iš jame įtvirtintų paramos sutarčių formų. Vertino, jog Įsakymas neįtvirtina jokių fizinių ar juridinių asmenų teisių ar pareigų: jame nenurodyta, kad Įsakymas buvo patvirtintas, idant nustatytų asmenų teises ar pareigas, jame nėra įpareigojančių ar imperatyvių normų. Padarė išvadą, jog teisės aktas buvo priimtas vadovaujantis Labdaros ir paramos įstatymu, kuris įtvirtina paramos esmę – savanoriškumą. Pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia savivaldybei nustatyti tvarką, kaip gali būti teikiama parama socialinės infrastruktūros plėtrai. Akcentavo, jog Įsakyme nėra imperatyvių nuostatų, kurios suteiktų teisę Administracijos direktoriui reikalauti paramos socialinės infrastruktūros plėtrai bei, tokios paramos nesuteikus, riboti statytojų teises planuoti teritorijas, gauti statybos leidimus. Nurodė, kad Įsakymas nustato, jog, tik statytojui teikiant paramą socialinės infrastruktūros plėtrai, šis statytojo įsipareigojimas įforminamas nustatytose paramos sutarčių formose.
Pažymėjo, kad nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei Statybos įstatyme nėra numatyta, jog sklypo savininkas ar naudotojas (statytojas) privalo teikti paramą socialinės infrastruktūros plėtrai. Atkreipė dėmesį į tai, kad viešojo administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie numatyti galiojančiuose teisės aktuose. Nurodė, jog Įsakyme taip pat nėra įtvirtintos prievolės statytojui, kad šis privalo suteikti paramą socialinės infrastruktūros plėtrai. Vertino, jog Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas įstatymo viršenybės principas Įsakymu nėra pažeidžiamas, nes jame nėra numatyta imperatyvių pareigų statytojui, kurių neįvykdymas būtų siejamas su jo teisių apribojimu. Sprendė, kad Įsakymas nesuteikia teisės Administracijos direktoriui reikalauti paramos, o sklypo savininkui ar naudotojui (statytojui) – pareigos tokią paramą teikti.
Pabrėžė, jog pareiškėjas, nurodydamas, kad papildomo įpareigojimo nustatymas, kuris nėra numatytas jokiame teisės akte, yra neteisėtas, nenurodo, kurie Įsakymo punktai įtvirtina imperatyvų įpareigojimą sklypo savininkui ar naudotojui (statytojui) teikti paramą savivaldybei jos socialinės infrastruktūros plėtrai, kurio nevykdymas apribotų sklypo savininko ar naudotojo (statytojo) teises. Pažymėjo, jog teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Sąjungos atstovas nurodė, kad Įsakymo imperatyvumą ir tai, jog juo asmenys yra įpareigojami pasirašyti paramos sutartis, įrodo Įsakymo 3.1 ir 4.3 punktai bei tai, kad nėra nuostatos, jog sutartys yra derinamos su paramos teikėjais. Atsižvelgęs į Įsakymo tikslą, pavadinimą ir turinį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis buvo priimtas siekiant palengvinti vidaus administravimą ir reglamentuoti pačią paramos teikimo procedūrą, nustatyti paramos sutarčių formas. Nurodė, jog Įsakymo 3. 1 punkte Administracijos Miesto plėtros departamentas yra įpareigojamas rengti sutartis pagal Įsakyme patvirtintas formas, todėl akivaizdu, kad įpareigojimas yra skirtas minėto Administracijos departamento pareigūnams, siekiant, jog paramos sutartys būtų sudaromos pagal įtvirtintą formą, t. y. visada vienodos. Konstatavo, jog tokia formuluotė nesuteikia pagrindo manyti, kad Įsakymo 3.1 punktu nustatytas įpareigojimas ir privalomumas asmenims pasirašyti paramos sutartis, o Įsakymo 4.3 punktas vėlgi nustato, jog paramos sutartys yra rengiamos pagal Įsakyme patvirtintas formas, nenustatant papildomų Administracijos įsipareigojimų.
Rėmėsi Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punktu ir vertino, kad Įsakymas nepažeidžia savanoriškumo principo, nes jame nėra įtvirtintas konkretus įpareigojimas žemės savininkams privalomai teikti paramą infrastruktūros plėtrai.
Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad Įsakymo neteisėtumą įrodo Admistracijos direktoriaus įsakymai ir Tarybos sprendimai, kuriuose nustatyta, jog atsisakymas pasirašyti paramos sutartis sukelia neigiamas pasekmes, paramos sutarties pasirašymas nurodytas kaip sąlyga statybos leidimams ir kitiems dokumentams gauti, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo prašymas būtų patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Įsakyme nėra įpareigojančių normų dėl paramos sutarčių pasirašymo, kadangi Įsakymo 4 punkte ir yra nurodyti atvejai, kada asmenys privalo pasirašyti tokias sutartis.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino Įsakymu patvirtintos formos paramos sutarčių turinio.
3. Pirmosios instancijos teismas nevertino tų aplinkybių, kad paramos suteikimo terminai yra siejami su kitų asmenų teisių atsiradimu (statybos leidimo išdavimu ar statinio pripažinimu tinkamu naudoti), kodėl yra reikalaujama garantinio rašto ir pan.
4. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuris Įsakymo punktas leidžia daryti išvadą, jog Įsakymas nustato, kad, tik statytojui teikiant paramą socialinės infrastruktūros plėtrai, šis statytojo įsipareigojimas įforminamas Įsakymu nustatytose sutarčių formose.
5. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog nevertins pareiškėjo pateiktų Administracijos direktoriaus bei Tarybos teisės aktų, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 ir 81 straipsnius: pareiškėjas minėtų aktų teisėtumo nekvestionavo, jie buvo pateikti kaip įrodymai, atskleidžiantys tikrąjį Įsakymo priėmimo tikslą.
6. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Įsakymo 3.1 punktą, nesivadovavo sisteminiu teisės aiškinimo metodu ir aiškino ją atsietai nuo kitų Įsakymo nuostatų.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo prašymo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sąjunga prisideda prie pareiškėjo apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sąjunga atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinį skundą palaiko, ir prašo jį tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų patenkintas.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Įsakyme nėra įpareigojančių ar imperatyvių nuostatų. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nėra pateikęs nei vieno prašymo teikti ar priimti paramą, be to, Įsakymo aiškinamojo rašto 7 punkte nurodyta, jog jo iniciatoriai yra statybos įmonės ir fiziniai asmenys, tačiau tai patvirtinančių įrodymų atsakovas taip pat nepateikė. Mano, kad Įsakymas pažeidžia planavimo organizatorių teises, nes paramos sutartys yra rengiamos žemės savininkams (planavimo organizatoriams) nedalyvaujant ir neturint jų prašymo, be to, jie yra verčiami pasirašyti sutartis, kurių turinį nustatė atsakovas (Įsakymo 3.1 ir 4.3 p.).
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentai yra analogiški pareiškėjo apeliacinio skundo argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracijos direktorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas vertina, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ABTĮ 57 ir 81 straipsnių nuostatas. Akcentuoja, kad jo pateiktus Administracijos direktoriaus įsakymus ir Tarybos sprendimus suinteresuoti asmenys gali apskųsti teismui, jeigu mano, kad buvo pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, t. y. minėtų aktų patikra yra galima tik nagrinėjant individualią administracinę bylą.
Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.
Pareiškėjo atstovė Gedmantė Klenauskytė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsisakė apeliacinio skundo ir prašė nutraukti administracinę bylą, kadangi Įsakymas neteko galios (Administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 30-2235 „Dėl paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn formų patvirtinimo” 5 p., b. l. 137-138).
ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliantui (nagrinėjamu atveju – apelianto atstovei, kuriai suteikti tokie įgaliojimai (Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. sausio 4 d. įgaliojimas Nr. 7-1, b. l. 139) atsisakyti apeliacinio skundo iki baigiamųjų kalbų.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atstovė apeliacinio skundo atsisakė iki baigiamųjų kalbų, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje daugiau apeliacinių skundų nėra paduota (trečiasis suinteresuotas asmuo Sąjunga buvo prisidėjusi prie pareiškėjo apeliacinio skundo), ir vadovaujantis ABTĮ 132 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis procesas nutrauktinas.
Pagal ABTĮ 132 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsisakius apeliacinio skundo, pakartotinai jo paduoti nebegalima, ši taisyklė apelianto atstovei žinoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos žemės savininkų sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.