- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-10-29
- Bylos Nr.
- I-8033-426/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Rūta Miliuvienė (pran.), Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- L. L., Vilniaus
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjai A. B., jos atstovei Reginai Augustinskai, vertėjai Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. prašymą dėl termino prašymui bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – L. L., Vilniaus apskrities viršininko administracija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja A. B. prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. D. turėtą žemės sklypą Bujalkiškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Prašyme (b. l. 3-4) paaiškino, kad jos tėvas A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 16,00 ha žemės, t. y. 11,60 ha žemės buvo Balčiūniškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, o 4,00 ha žemės - Bujalkiškų kaime, toje pačioje seniūnijoje. Priėmus įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ji ir L. L. (savininko anūkė) Dūkštų seniūnijos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. D. turėtą 16,00 ha žemės sklypą Balčiūniškių kaime, Vilniaus rajone; kartu su prašymu pateikė giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tačiau prašyme nenurodytas Bujalkiškių kaimas, nes jis ir Balčiūniškių kaimas ribojasi ir manė, kad tai yra tas pats kaimas. 1998 m. gegužės 11 d. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti pasiūlė atkurti nuosavybes teises į 11,60 ha žemės sklypą Balčiūniškių kaime. Komisija vadovavosi 1938 m. žemės sklypų savininkų sąrašu ir 1941 m. pieno gamintojų sąrašu, kur buvo nurodyta, kad jos tėvas turi 11,60 ha žemės. Daugiau archyvas jokių žinių apie A. D. turėtą žemę nepateikė. Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 41-4879 jai atkurtos nuosavybės teisės į 5,80 ha žemės sklypą Balčiūniškių kaime. L. L. tai pat buvo atkurtos nuosavybės teises į 5,80 ha žemės sklypą.
Šiais metais pakartotinai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavo papildomą informaciją apie tėvo turėtą žemę. Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 7323 esančiame Maišiagalos vls. Balčiūniškių kaimo ir Bujalkiškių dvaro dalies žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1935 m. kovo 23 d., įrašytas D. A. , sklype Nr. 35 turėjęs 3 ha 4248 kv.m. žemės. Archyve išliko žemės suteikimo aktas, pagal kurį A. D. nuosavybėn iš valstybės valdos Bujalkiškių kaime suteiktas 4,00 ha žemės sklypas. Akcentuoja, kad pateikė prašymą ir buvo įsitikinusi, kad bus grąžinti visi tėvo turėti 16 ha. Pabrėžia, kad 1991 m. archyvas suteikė nepilną informaciją.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime (b. l. 16-18) paaiškino, kad pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą Vilniaus rajone Dūkštų seniūnijoje Bujalkiškių kaimo nėra. Pareiškėja turėtų tikslinti savo pareiškimą, tiksliai nurodydama, į kokį žemę sklypą, kokiame kaime pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą, pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Todėl patikslinus pareiškimą ir teismui pripažinus, kad A. B. nurodytos įstatymu nustatytų terminų praleidimo priežastys yra svarbios, Vilniaus apskrities viršininko administracija neprieštaraus, kad praleisti terminai būtų atnaujinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepime (b. l. 62) neprieštarauja, kad pareiškėjos prašymas būtų patenkintas. Paaiškino, kad po Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. spalio 14 d. sprendimo priėmimo tikėjosi, kad likusią žemės dalį (apie 4 ha) grąžins vėliau. Tačiau vėliau niekas nepasiūlė pateikti kokius nors papildomus dokumentus. Tuomet pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris savo pažymoje nurodė, kad A. D. priklausė dar 4 ha žemės Bujalkiškių kaime, Maišiagalos seniūnijoje, Vilniaus - Trakų apskrityje, kurie buvo suteikti už tarnybą kariuomenėje. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, 1991 m. archyvas nesuteikė pilnos informacijos apie A. D. turėtą žemę.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė prašymą palaikė jame nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 17 str. 1 d., Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 98, 103-105, 112-113, 115 p. nuostatas, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą, o sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn žemę neatlygintinai priima apskričių viršininkai. Atkūrimo įstatymo 10 str. (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 d. nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą teisminio nagrinėjimo dalykas yra buvusių iki prašomo atnaujinti termino pabaigos aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido įstatymo nustatytą terminą, tyrimas. Įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę.
A. B. nurodyta aplinkybė, kad ji, tik gavusi archyvinę pažymą, sužinojo apie tai, kad jos tėvas A. D. turėjo daugiau žemės, negali būti laikoma svarbia priežastimi. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad į archyvus dėl A. D. nuosavybės teise Bujalkiškių kaime valdytos žemės negalėjo kreiptis kur kas anksčiau, kol įstatymo nustatytas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nepasibaigęs. A. B. manymas, kad ji, 1992 m. padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pretendavo į visą A. D. valdytą žemę, nėra laikytina svarbia, praleistus terminus pateisinančia priežastimi. Kaip matyti iš Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. gegužės 11 d. pasiūlymo (b. l. 11), jame konstatuota, kad A. D. turėjo tik 11,60 ha žemės. Į šią žemę nuosavybės teisės pilnai buvo atkurtos (b. l. 12, 20). Todėl pareiškėja po Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo 1998-1999 m. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad bus atkuriamos nuosavybės teisės ir į kitą A. D. valdytą žemės sklypą (-us). Iškart po minėtų sprendimų priėmimo A. B. į archyvus nesikreipė. Kolegijos vertinimu, pareiškėjos, gyvenančios Lietuvoje, nesugebėjimas per tokį ilgą laikotarpį paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę vertintinas kaip nerūpestingumas, o tai yra subjektyvi, nuo jos pačios pasirinkto elgesio būdo priklausanti termino praleidimo priežastis.
Nors A. B. yra 84 m., pagal susiklosčiusią teisminę praktiką, asmens, prašančio atstatyti įstatymo nustatytą terminą, amžius nėra veiksnys, savaime leidžiantis konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prašymas bei atitinkami dokumentai laiku nepaduoti dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių kliūčių.
Įvertinusi visus pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija mano, kad A. B. nurodomos terminų praleidimo priežastys nesvarbios, todėl prašymas dėl praleistų terminų atnaujinimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,
nuspren d ė:
A. B. prašymą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.