- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-22
- Bylos Nr.
- 2S-286-755/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00073-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Atsakovas
- T. M.
- Ieškovas
- E. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S –286– 755/2014
Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00073-2014-7
NUTARTIS
2014 m. balandžio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-323-356/2014 pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui T. M. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, institucijos, teikiančios išvadą, Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius bei Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui T. M. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nurodydama, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1859-839/2013 buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, nepilnamečio sūnaus J. M., gim. 2010 m. spalio 31 d., gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su ieškove, konkreti vaiko bendravimo su tėvu T. M. tvarka nustatyta nebuvo. Ieškovė, siekdama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, prašė nustatyti konkrečią atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku J. M. bendravimo tvarką ieškinyje nurodytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas tęsis tam tikrą laiką, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui išvežti mažametį sūnų J. M. iš Utenos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2014-01-22 nutartimi prašymą tenkino. Uždraudėi iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo atsakovui T. M. išvežti mažametį sūnų J. M. iš Utenos rajono teritorijos. Teismas darė išvadą, kad ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė, pagal kurią atsakovui iki teismo sprendimo priėmimo būtų uždrausta išvežti vaiką iš gyvenamosios vietos Utenoje, yra susijusi su ieškovės pareikštu reikalavimu, o ją taikyti prašoma siekiant apsaugoti mažamečio vaiko interesus (vaikas patektų į nesaugią aplinką). Teismas motyvavo, kad atsakovo teisės bendrauti su nepilnamečiu vaiku, uždraudus jį išvežti iš gyvenamosios vietos, esančios Utenoje, nebūtų per daug apsunkintos, nes ieškinyje nurodytais duomenimis, atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), todėl bendrauti su sūnumi galėtų ir neišsiveždamas jo iš Utenos.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2014-01-22 nutartį panaikinti. Mano, jog teismo nutartis neteisėta, pažeidžianti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1d., Vaiko teisių apsaugos įstatymo 24 str. 2 d. bei Vaikų teisių konvenciją. Nurodo, jog teismas neįsitikinęs, kad ieškovė pagrindė ieškinio reikalavimus taikė apribojimą išvežti sūnų iš Utenos rajono. Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jos teiginius apie nesaugias sąlygas atsakovo tėviškėje (duomenys neskelbtini). Teismas be jokio pagrindo ir įsitikinimo skyrė laikinąją apsaugos priemonę net nepranešęs atsakovui. Pridedamos charakteristikos paneigia ieškovės pateiktus tikrovės neatitinkančius faktus, kad atsakovo tėvas piktnaudžiauja alkoholiu, kad į sūnų buvo mestas žaislas, vaikas bijo atsakovo brolio ir tėvų. Tokių aplinkybių ieškovė nebuvo nurodžiusi ir prieš porą mėnesių nagrinėjamoje ištuokos byloje, o sutiko su abiejų sutuoktinių pasiūlytu variantu bendrauti su sūnumi neribojant nei laiko nei vietos. Ieškovė po santuokos nutraukimo nesilankė atsakovo tėvų namuose Krakėse, todėl nežino kokia situacija yra juose. Mano, kad teismo nutartis priimta šališkai, nes ieškinį paruošusios advokatės kontoroje dirbantis advokato padėjėjas yra buvęs Utenos rajono apylinkės teismo darbuotojas. Joks pavojus atsakovo tėvų namuose vaikui negresia. Tėvų namuose su vaiku būna atsakovas. Niekada nebuvo smurto atvejų nei namuose nei prieš anūką, o T. M. sveikatos būklė grėsmės nekelia. Teismas užkirto kelią atsakovui kaip tėvui nuvežti vaiką pas kvalifikuotus gydytojus į Vilnių ar kauną, nes vaikas serga alergine astma, todėl būtinos kvalifikuotų gydytojų konsultacijos, taip pat vasarą nusivežti prie jūros ar į kitas pramogų ir poilsio vietas, bendrauti su pusbroliais, kurie gyvena Vilniuje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė su atskiruoju skundu nesutiko, prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti papildomus įrodymus. Mano, jog teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atkreipia dėmesį, jog atskirajame skunde nėra paneigta nei viena aplinkybių dėl kurių teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės nuomone, pateikti rašytiniai dokumentai neturi jokios įrodomosios reikšmės. Atsakovas nuo 2014 m. sausio 30d. nebuvo aplankyti sūnaus. Nurodo, jog ieškinį ruošė ne atsakovo nurodomas advokato padėjėjas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas, Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis naikintina(CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Atskiruoju skundu apeliantas kelia nutarties teisėtumo problemas, nes prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas jam nedalyvaujant, kas leistina tik išimtinais atvejais, su ieškiniu pateikti duomenys nesalygojo tokios apimties apsaugos taikymo. Bendravimo su vaiku tvarka buvo nustatyta dar 2013-11-18 sprendimu nutraukiant šalių santuoką. Patvirtintoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, tėvo bendravimui su vaiku apribojimai nebuvo nustatyta, tik įvesta laiko suderinimo sąlygas ( 2.1.1. ir 2.1.2, b.l.7).
CPK nebenumato, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų nagrinėjimas tik po to kaip apie tokio prašymo pateikimą informuojama kita šalis, tad ji gali pateikti atsiliepimą ir pan. CPK 147 str. nustato, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atliekamas rašytinio proceso tvarka nedelsiant, bet per ilgiau nei per 3 darbo dienas. Kai teismo nuomone yra būtina, apie apsaugos priemonių taikymą galimybę pranešama kitai šaliai ( CPK 147 str., galiojanti nuo 2012-06-30). Taigi, teismas turi diskreciją nuspręsti ar nagrinėti klausimą informavus apie tai kitą bylos šalį, pasirinkti nagrinėjimo tvarką, todėl šis nurodytas skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto motyvais, jog nebuvo faktinio pagrindo tokia apimtimi riboti tėvo bendravimo su sūnumi tvarką, nepateikta įrodymų apie realius pavojus šalių sūnui bendraujant su seneliais Krakėse, kas galėtų pateisinti konkrečių apribojimų taikymą.
Pagal CPK 144 str. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jų pavyzdinis sąrašas numatytas ir CK 3.65 str.
Teismo nuomone nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo taikyti tokias apsaugos priemones. Vienas pagrindinių laikinųjų apsaugos priemonės taikymo tikslų yra galimo teismo sprendimo vykdymo apsunkinimų eliminavimas .Šiuo ginčo atveju ieškovė siūlo nustatyti konkrečią atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką. Kodėl teismo sprendimu ieškinį patenkinus pablogėtų ar taptų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas ieškinyje nenurodyta, teismo nutartyje nepasisakyta.
Teismas neatsižvelgė, jog atsakovo bendravimo su vaiku tvarka buvo nustatyta maždaug du mėnesiai iki ieškinio pateikimo. Pagal sprendimu nustatytą bendravimo tvarką matyti, jog nustatytas maksimalus tėvo bendravimas su vaiku. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams CK 3.175 str.). Byloje nepateikta įrodymų, jog iki ieškinio pateikimo 2013-11-18 sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nebuvo laikomasi.
Ieškovė reikalavimą suvaržyti tėvo valdžią motyuoja tuo, sūnui nesaugu pas jo senelius ( atsakovo tėvus),nes senelis girtauja, o sūnus Tomas dėl ligos yra nevaldomas, vaikas – mažas ir sunkiai perkelia aplinkos, kai išvykstama pas atsakovo tėvus, pasikeitimus
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.1 d). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo,vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.).
Byloje nėra jokių duomenų apie netinkamą atsakovų tėvų elgesį, konkrečiai senelio girtuokliavimą, ir to sąlygotą galimą pavojų anūkui. Priešingai, į bylą pateiktos charakteristikos, Vaiko teisių apsaugos skyrių išvados (b.l.36-37,39-42) dėl atsakovo tėvų gyvenimo būdo, sąlygų, jų elgesio rodo, jog tai tvarkingi, darbštūs, su anūku bendraujantys asmenys.
Savo nerimą dėl sūnaus sveikatos ieškovė grindė neprognozuojamu A. ir P. M. įvaikinto T. M. elgesiu. Teismas pripažįsta, jog į bylą pateikti duomenis apie šio asmens psichinės sveikatos būseną, bet jie neleidžia daryti išvados, jog vaikui pas senelius dėl T. M. gali būti nesaugu.
Iš medicininių T. M. dokumentų matyti, jog jo psichinė būklė yra stabili, jis vartoja medikamentus, dirba. Atsižvelgiama į tą ,jog paskutiniai jo sveikatos paūmėjimai buvo 2013 m. sausio- vasario mėnesiais, po to blogėjimo nepastebėta. Taigi, T. M. sveikata po teismo sprendimo nutraukti šalių santuoką iki šio ieškinio pateikimo nepasikeitė, šalims tariantis dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos , žinant, jog atsakovas su vaiku lanko tėvus, jai buvo žinomi. Kodėl ši aplinkybė vėliau pradėta traktuoti kaip pavojinga vaikui, nemotyvuota. Pastebima, kad 2014-03 pradžioje T. M. buvo konsultuotas VšĮ Viniaus miesto psichikos sveikatos centras prof.A. D. , diagnozavus šizotipinį sutrikimą, konstatuota, kad būsena stabili, pavojaus sau ir aplinkiniams nekelia( b.l.91).Teismo nuomone , nebuvo pakankamų priežasčių nurodytu būdu pagrindo riboti vaiko senelių teisę bendrauti su anūku, šiam su pusbroliais( pusseserimis). Artimųjų giminaičių( senelių) teisė bendrauti su anūkais irgi ginama įstatymo ( CK 3.135, 3.176 str.).
Vaiko aplinkos pasikeitimai, kai būnama ne namuose, yra neišvengiami. Vaikų reagavimas į pokyčius yra skirtingas , individualus. Aplinkybė ,jog kelis per mėnesį savaitgalius kai vaikas bus su tėvu, tikėtina sukurs vaikui buitinių nepatogumų, bet, kita vertus, bendravimas su tėvu, jo rato žmonėmis, nuvykimas į kitas Lietuvos vietas ir pan., teismo nuomone, yra taip pat skatintinas gėris, nes plečia vaiko akiratį, kuria ir plečia socialinius ryšius. Teismas atkreipia šalių dėmesį ,jog jie, įgyvendindami savo kaip tėvų ir vaikų kaip jų atstovai teises į sveiką aplinką, į sąlygų harmoningam ir visapusiškam vystymuisi užtikrinimą, turi veikti išimtinai vaikų labui ir jų interesais.
Laikinosios apsaugos priemonės taikomos vadovaujantis ekonomiškumo prinpicu. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo nuomone šio principo nesilaikyta. Nutartimi uždrausta tėvui išvežti sūnų iš Utenos rajono teritorijos.Tokį sprendimą pirmos instancijos teismas motyvavo saugių salygų vaikui užtikrinimu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pagrindo išvadai apie pavojų vaiko saugumui nebuvo.
Ieškovė neįrodinėja, jog tėvas nesugeba ar neįstengia užtikrinti sūnui saugių aplinkos salygų. Iš ieškinio , motyvų galima spręsti, jog jos nuomone nesaugu yra pas atsakovo tėvus dėl senelio ir T. M. elgesio. Jeigu šios aplinkybės būtų buvęs įrodytos, būtų logiška riboti vaiko bendravimą su konkrečiais asmenimis( kaip potencialaus pavojaus šaltiniais), o neapibrėžti vaiko buvimo vietos kokia tai teritorija, nes šiems „pavojingiems asmenims“ atvykti pas anūką, susitikti su juo neuždrausta ir siekiamų tikslų nebus pasiekta. Sunku rasti logiškų argumentų įrodymui , kad tėvo išvykimas su vaiku į gretimą rajoną, į pajūrį, pas draugus, gydymosi tikslais ir pan. būtų vaikui nesaugus, o buvimas Utenos mieste ir rajone saugesnis.
Kadangi pakankamų duomenų apie galimai nesaugią vaikui aplinką bendraujant su seneliais A. ir P. M. ar jų namuose nepateikta, bendravimo su jais ribojimai pagrįstai nenustatyti.
Pripažinus,jog nurodytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra nepagrįstas , todėl naikinamas, bet sykiu atkreipiamas tėvo dėmesys, jog jis turi užtikrinti vaiko teisę į saugias sąlygas, savo kaip tėvo teisių įgyvendinimas neturi prieštarauti vaiko interesams bei poreikiams, jie turi būti esmine tėvo elgesio modeliavimo priežastimi.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones- uždrausti T. M. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvežti iš Utenos sūnų J. M. atmesti.