Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-02-01 · Civilinė byla Nr. 2A-179/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-01
Bylos Nr.
2A-179/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Algirdas Gailiūnas, Vytas Milius
Atsakovas
UAB „Obelynė“
Advokatai
Ernestas Šapalas
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant apelianto vadovui Vidui Jelinskui ir atstovui advokatui Ernestui Šapalui,ieškovo atstovui Dainiui Skriveliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto restruktūrizuojamos UAB „Obelynė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „EUGVITA“ ieškinį atsakovui UAB „Obelynė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl bankrutuojančios bendrovės atžvilgiu atlikto įskaitymo teisėtumo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 392 004,81 Lt dydžio skolą, taip pat procesines palūkanas. Nurodė, kad jam 2009 m. liepos 16 d. iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2009 m. liepos 28 d. Bankroto administratoriui susipažinus su ieškovo dokumentais, buvo rastas atsakovo 2009 m. liepos 28 d. raštas, pavadintas įskaitymo aktu, kuriame nurodyta, kad ieškovas atsakovui yra skolingas 444 577,50 Lt, o atsakovas ieškovui – 392 004,81 Lt, todėl atsakovas vienašališkai įskaito priešpriešinius vienarūšius tarpusavio reikalavimus, dėl ko ieškovas lieka skolingas atsakovui 52 572,69 Lt. Atsakovas aptariamą raštą išsiuntė 2009 m. liepos 29 d. – po nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo. Įstatymas draudžia įskaitymą bankrutuojančios įmonės atžvilgiu, todėl skolų įskaitymo aktas yra niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Taikytina restitucija ir ieškovui priteistina įskaityta skola.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 392 004,81 Lt dydžio skolą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo; įskaitoma, pranešant apie tai kitai prievolei šaliai; įskaitymą daranti šalis turi aiškiai išreikšti savo valią apie įskaitymą. Nurodė, kad atsakovas įskaitymą grindžia ieškovo vadovui 2009 m. gegužės 22 d. pasirašytinai įteikta 2009 m. balandžio 30 d. sąskaita ir 2009 m. gegužės 31 d. aktu dėl skolų suderinimo, kurie, atsakovo nuomone, buvo pakankamas pagrindas suprasti įvykus įskaitymą. Tačiau teismui yra pateikti du tos pačios dienos – 2009 m. gegužės 21 d. – atsakovo vienašališkai pasirašyti, neturintys registracijos numerių skolų suderinimo aktai. Teismo nuomone, ieškovo vienašališkai parengti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai nelaikytini pareiškimu apie įskaitymą, nes neatitinka CK 6.130, 6.131 straipsniuose įtvirtintų priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, prigimties bei įskaitymo teisės įgyvendinimo tvarkos. Šiais tarpusavio skolos suderinimo aktais bei sąskaita nebuvo pareikštas prievolės šalies raštiškas pareiškimas apie jos padarytą įskaitymą, todėl nurodyti dokumentai negalėjo sukelti CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių – prievolės pabaigos. Teismas sprendė, kad atsakovas savo valią apie įskaitymą aiškiai išreiškė 2009 m. liepos 28 d. akte, t. y., po to, kai 2009 m. liepos 27 d. įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Įsiteisėjus šiai nutarčiai, įsigaliojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas draudimas įmonei vykdyti finansines prievoles, o įmonės kreditoriui ar kitam asmeniui – perimti bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą ar lėšas kitaip, negu nustatyta šiame įstatyme (10 str. 7 d. 3 p., 14 str. 1 d. 1 p.). Taigi konstatuotina, kad 2009 m. liepos 28 d. skolų įskaitymo aktas yra negaliojantis nuo sudarymo momento, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), todėl nesukuria šalims civilinių teisių ir pareigų. Šiuo atveju atsakovo prievolė sumokėti ieškovui skolą nepasibaigė, todėl taikytina restitucija ir iš atsakovo priteistina įskaityta skola.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Apeliantas RUAB „Obelynė“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad apelianto vienašališkai parengti atsiskaitymų suderinimo aktai nelaikytini pranešimu apie įskaitymą, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškinant teisės normas ir nukrypstant nuo aktualios teismų praktikos:

1.1. Apelianto aktas dėl skolų suderinimo, parengtas 2009 m. spalio 5 d. duomenimis, buvo pateiktas ieškovo administratoriui kaip papildoma informacija apie įvykusį įskaitymą. Jis nereiškia, kad skolų užskaitymas atliktas tik 2009 m. spalio 5 d. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje yra du tos pačios dienos skolų suderinimo aktai.

1.2. Įstatymas nedetalizuoja pranešimo kitai šaliai apie įskaitymą formos, būdo bei tvarkos, todėl svarbu, kad kita šalis sužinotų apie įskaitančios reikalavimus šalies valią iš jos veiksmų bei ją suprastų. Ieškovas apie įskaitymą buvo informuotas 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo aktu ir papildomu pranešimu. Toks informavimo apie įskaitymą būdas pripažįstamas ir teismų praktikoje, todėl teismo teiginys, kad vienašalis skolų suderinimo aktas negali būti laikomas tinkamu pranešimu, yra nepagrįstas. Be to, apie įskaitymą ieškovo vadovas buvo informuotas ir žodžiu, jis dėl to nereiškė jokių pretenzijų. Atliktas įskaitymas užfiksuotas ir apelianto buhalterinėje apskaitoje. Teismas vertino tik aktus dėl skolų suderinimo, tačiau nevertino visumos 2009 m. gegužės 21 d. atlikto įskaitymo aplinkybių.

1.3. Faktas, kad skolų suderinimo akto nepasirašė ieškovo atstovas, neturi įtakos įskaitymo galiojimui, nes jis yra vienašalis sandoris. Todėl teismas nepagrįstai akcentavo šią aplinkybę.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įskaitymas atliktas 2009 m. liepos 28 d. aktu, nes juo iš esmės buvo siekiama išsireikalauti iš ieškovo po įskaitymo likusią skolą ir pakartotinai informuoti apie įvykdytą įskaitymą, kas paties įskaitymo nedaro negaliojančiu ar neteisėtu.

3. Teismo sprendimas pažeidžia bendruosius teisės principus. 2009 m. liepos 29 d., kai buvo išsiųstas 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo aktas, jokios viešos informacijos apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą viešuosiuose registruose nebuvo, todėl aptariamu metu apeliantas apie šį faktą negalėjo ir neturėjo žinoti. Ši aplinkybė nepaneigia apelianto sąžiningumo ir ji turėjo būti vertinama ne formaliai, o vadovaujantis bendraisiais teisės principais. Dėl šios priežasties pakartotinis informavimas apie įskaitymą pats savaime gali būti vertinamas kaip tinkamas pranešimas apie įvykdytą įskaitymą. Be to, teismo sprendimas apeliantui sukelia itin neigiamas pasekmes, nes leidžia ieškovui išsiieškoti 392 004,81 Lt dydžio skolą iš apelianto, o apelianto skolos išieškojimas iš ieškovo jo bankroto byloje yra mažai tikėtinas.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „EUGVITA“ prašo skundą atmesti ir atsiliepime iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme pateiktus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įskaitymo momento – šalys nesutaria, ar apeliantas įskaitymą atliko iki teismo nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo ar po jo. Tuo tarpu nesutarimų, kad į Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą draudimą po teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės taip pat patenka draudimas atlikti įskaitymą, nekyla (10 str. 7 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, o įstatymas nereglamentuoja pranešimo apie įskaitymą formos, būdo ir tvarkos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skirtingų išvadų nepadarė ir pirmosios instancijos teismas. Visgi, teisėjų kolegijos, nuomone, negalima spręsti, kad apeliantas įskaitymą atliko iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo – 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo aktu (b. l. 21).

Nurodytame akte prašoma patvirtinti, kad ieškovas sutinka su jame užfiksuota skola apeliantui – 444 577,50 Lt dydžio delspinigiais. Nei šiame akte, nei kartu su juo pateiktame pranešime dėl delspinigių paskaičiavimo ir delspinigių sąskaitoje (b. l. 19-20) nėra nieko, kas protingam asmeniui leistų daryti išvadą apie atliktą įskaitymą. Įrodymų, kad apie šį vienašalį sandorį ieškovo vadovas būtų informuotas žodžiu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, vėlesni apelianto veiksmai, o būtent 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo akto (b. l. 13) pateikimas, patvirtina, kad 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo aktu priešpriešinės prievolės įskaitytos nebuvo. Minėtame įskaitymo akte pažymima, kad ieškovas jokių pretenzijų dėl 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo akte nurodytos skolos bei kartu su juo pateiktos delspinigių sąskaitų nepareiškė, todėl konstatuojama, jog ieškovo skola apeliantui siekia 444 577,50 Lt, o pastarojo ieškovui – 392 004,81 Lt. Toliau aiškiai nurodoma, kad apeliantas „[...] vienašališkai įskaito priešpriešinius vienarūšius tarpusavio reikalavimus“, o po įskaitymo ieškovo skola sudaro 52 572,69 Lt. Vėlgi 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo akte nėra nieko, kas leistų manyti, jog įskaityta buvo 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo aktu, o įskaitymo aktu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tebuvo priminta apie po įskaitymo likusią skolą ir pareikalauta ją grąžinti. Jei būtų galima sutikti su tokiais apelianto argumentais, taptų neaišku, kodėl 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo akte nurodoma visa ieškovo skola, o ne jos dalis, likusi po įskaitymo, kodėl 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo akte vėl nurodoma, jog dėl 444 577,50 Lt skolos nepateikta jokių pretenzijų ir pan. Nustatytų aplinkybių kontekste tokie apelianto argumentai yra nelogiški.

Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negalima sutikti, kad apelianto buhalterinės apskaitos duomenys įrodo, jog įskaityta buvo iki bankroto bylos iškėlimo (b. l. 92-93). Vienos šalies valia įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus privalo būti išreikšta kitai šaliai (CK 6.131 str. 2 d.). Nors pastarosios sutikimas tokiam veiksmui nėra reikalingas, tačiau pranešimas apie jį suteikia galimybę šiai šaliai ginčyti įskaitymo pagrįstumą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, kai šalis, kurios atžvilgiu atliktas įskaitymas, nežino ir neturi žinoti apie šį vienašalį sandorį, įskaitančios šalies suvokimas apie įskaitymą neturi lemiamos įtakos sprendžiant, kad prievolė baigėsi nurodytu pagrindu. Būtent tokia situacija susiklostė ir šioje byloje. Kita vertus, apelianto buhalterinės apskaitos duomenys prieštarauja jo paties 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo aktui ir 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo aktui. Be to, ieškovo buhalterinėje apskaitoje įskaitymas iki bankroto bylos iškėlimo nėra užfiksuotas (b. l. 10-12).

Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad įskaityta buvo 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo aktu – po to, kai įsiteisėjo nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą. Šią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas, o vien tai, kad sprendime neteisingai nurodoma, jog yra du skirtingi 2009 m. gegužės 21 d. skolų suderinimo aktai, tokios išvados nepaneigia.

Įmonių bankroto įstatymas draudimą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti iš įmonės skolos, taigi ir įskaityti priešpriešinius reikalavimus, sieja su objektyvia aplinkybe – teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo momentu (10 str. 7 d.). Dėl šios priežasties apelianto argumentai, kad jis nežinojo apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą, nes viešame registre šių duomenų 2009 m. liepos 28 d. įskaitymo akto metu nebuvo (b. l. 91), yra teisiškai nereikšmingas. Skunde taip pat apeliuojama į teisingumo principo pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo įstatyminio reguliavimo ir nusistovėjusios teismų praktikos aptariamu klausimu. Kita vertus, būtina pažymėti, kad apelianto nurodoma ieškovo skola kildinama tik iš reikalavimų sumokėti delspinigius, o pastarieji yra ginčijami ieškovo bankroto byloje (b. l. 101, 148).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas Gailiūnas Vytas Milius Vigintas Višinskis