- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-23
- Bylos Nr.
- I-1132-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01996-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 9).
Pareiškėjas skunde (b. l. 9) nurodė, jog nuo 2013 metų iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) netinkamomis sąlygomis. Nurodė, jog bendrabučio tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 jam nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis. Nurodė, jog buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija kameroje Nr. 17. Kameroje Nr. 17 nebuvo 2 lentynų, o stalas ne didesnis kaip 50 cm. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus bei sveikatos sutrikimus. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 108-114) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-05-23 iki 2017-08-21 minimali tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos bei kameros įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2013 m. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 5), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, sveikatos sutrikimus ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. (2017 m. rugpjūčio 17 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių (b. l. 118)).
Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. spalio 9 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas- 65,72 kv. m, joje įrengta 21 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m.
Nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. buvo paskirtas gyventi į 20 būrį, 7-3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas- 18,69 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,74 kv. m.
Nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas- 51,82 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m.
Nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. birželio 23 d. buvo paskirtas gyventi į 18 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas- 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,20 kv. m.
Nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plota s- 66,68 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,18 kv. m. (b. l. 109, 119).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 8 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas 7,09 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta, pareiškėjui teko 7,09 kv. m. ploto; nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d. kameroje Nr. 16, kurios plotas 5,00 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta, t. y. vienam asmeniui teko 5,00 kv. m. ploto; nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. birželio 28 d. kameroje Nr. 23, kurios plotas 14,11 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 7,06 kv. m. ploto; nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 17, kurios plotas 7,22 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,61kv. m. ploto; nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. liepos 26 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,79 kv. m. ploto; nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. kameroje Nr. 17, kurios plotas 7,22 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,61 kv. m. ploto (b. l. 110, 121).
Iš bylos duomenų (b. l. 109, 119, 110, 121) matyti, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu atliekant bausmę bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose nebuvo pažeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas, kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punktas, kuriame nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog 20 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodyta informacija apie gyvenamųjų patalpų plotus ir miegamųjų vietų skaičių. Duomenų, jog miegamųjų vietų skaičius ginčo laikotarpiu keitėsi, nėra. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius šioje dalyje. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus laikomi deklaratyviais ir atmetami. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minimalios ploto normas pažeidimas nekonstatuotinas.
Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje Nr. 17 buvo netinkamas apšvietimas, ventiliacija.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Atsakovas teismui pateikė Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo aktą (b. l. 128-131). Atsakovas nurodo bei patikrinimo aktas patvirtina, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Atsakovo teismui pateiktame Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akte (b. l. 128-131) nurodyta, jog kameroje Nr. 17 dirbtinė apšvieta – 137 lx, neatitiko normos (turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), tai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameroje Nr. 17 netinkamas dirbtinis apšvietimas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje Nr. 17 nebuvo 2 lentynų, o stalas ne didesnis kaip 50 cm.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 (galiojančiose nuo 2017 m. birželio 8 d.), nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.), stalas.
Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kameros Nr. 17 aprūpinimą baldais ir kietuoju inventoriumi, todėl pareiškėjo argumentai, kad kameroje Nr. 17 nebuvo lentynos, lieka nepaneigti.
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas kalėdamas kameroje Nr. 17, nebuvo tinkamai aprūpintas baldais, t. y. nebuvo sieninės lentynos tualeto reikmenims. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų, jog nurodytas pažeidimas turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichinei būsenai byloje nėra.
Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog stalas ne didesnis kaip 50 cm., tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Iš į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl žeminamo orumo, patiriamo streso, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas Psichologinės tarnybos specialistų buvo konsultuotas dėl kito pobūdžio nusiskundimų (b. l. 120).
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas 2017 m. sausio 27 d. kreipėsi į Pataisos namų medikus dėl regėjimo pablogėjimo. 2017 m. sausio 31 d. per Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių buvo užsakyta konsultacija LSMUL Akių klinikoje, tačiau pareiškėjas jos atsisakė. 2017 m. balandžio 24 d. pakartotinai buvo užsakyta konsultacija minėtoje įstaigoje, tačiau pareiškėjas jos taip pat atsisakė (b. l. 116, 117). Įrašų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra (b. l. 115).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie byloje nustatytų pažeidimų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo valinių veiksmų, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. liepos 7 d. ir nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. kalint kamerų tipo patalpose Nr. 17, buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas, sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (nustatytas apšvietimo pažeidimas, nebuvo sieninės lentynos tualeto reikmenims, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėja
nusprendė:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. liepos 7 d. ir nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. kalint kamerų tipo patalpose Nr. 17 buvo pažeista T. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.