- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-08
- Bylos Nr.
- Ik-3614-580/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01784-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Trečiasis asmuo
- A. V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo A. V.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Tele-3“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašė panaikinti 2011 m. liepos 20 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) sprendimą Nr. SPR-79 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl?“ (TV3 2011-02-28, 2011-03-02, 2011-03-05) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškino, kad neprivalo paneigti tikrovės neatitinkančios informacijos ir nepažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, VIĮ) 15 straipsnio, nes televizijos laidos „Kodėl?“ (toliau – ir Laida) tiesioginės transliacijos metu, o vėliau ir Laidos kartojimuose, informaciją paskleidė žiūrovas salėje – J. T.. Aiškino, kad Laidoje paskleista informacija nepažeidžia asmens garbės ir orumo. Nurodė, kad J. T. pateikti penki faktai buvo išdėstyti kaip savarankiškos aplinkybės. Tai matyti ne tik iš faktų prasmės, bet ir iš pateikimo būdo: sakiniai atskirti taškais, kableliais arba sujungti jungtukais „ir“, nebuvo jungiami priežastingumą nusakančiais žodžiais. Pažymėjo, kad Sprendime konstatuota, jog partijos rėmimo faktas neatitinka tikrovės, tačiau nenustatyta, kad šis teiginys yra žeminantis A. V. garbę ir orumą. Teigė, kad Laidoje paskleista informacija yra nuomonė. Laidos auditorijai tai buvo aišku iš to, kad informacija paskleista po Laidos vedėjos klausimo: „Jūs manot, kad už tai, kad metė į rinkimus, buvo susimokėta?“. J. T. nepaprieštaravo Laidos vedėjai, nenurodė, kad žino. Pareiškėjas nurodė, kad informacijos paskelbimas 2011 m. vasario 28 d. tiesiogiai transliuotos Laidos metu atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl pareiškėjui netaikytina redakcinė atsakomybė ir transliuotojas neatsakingas už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą. Pažymėjo, kad Laidos kartojimas nėra savarankiškas informacijos skelbimas. Aiškino, kad atsakomybės požiūriu svarbiausias yra informacijos paskleidimo faktas, o ne tai, kiek kartų informacija analogišku būdu buvo paskleista. Pažymėjo, kad jeigu A. V. būtų informavęs pareiškėją prieš Laidos kartojimą, pareiškėjas būtų ėmęsis atitinkamų priemonių. Pareiškėjo teigimu, jis nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos pareigos. Aiškino, kad Laidos vedėja kritiškai vertino J. T. pasisakymus, pasitikslindama teiginius klausimu „Jūs manot <...>“, prašydama paaiškinti „tą motyvaciją“. Tiesioginės Laidos metu pareiškėjas negalėjo operatyviai patikrinti turimos informacijos, todėl protingas ir atidus žiūrovas akivaizdžiai suprato, kad paskleista informacija gali neatitikti tikrovės. Pažymėjo, kad informacija buvo paskleista ne apie A. V. kaip fizinį asmenį, o apie „(duomenys neskelbtini)“, todėl atsakovas neturėjo tirti A. V. skundo. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas neturėjo kompetencijos tirti informacijos atitikimo tiesos kriterijui, nes tokia teisė nenumatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje. Nurodė, kad pareiškėjas atsakovo tyrimo metu negalėtų pateikti atitikimo tiesai įrodymų, kadangi tokius galėtų gauti tik ginčo sprendimo teisme metu. Aiškino, kad atsakovas neatliko išsamaus aplinkybių tyrimo, nes neišsiaiškino aplinkybės, ar partija gavo paramą, bet jos nedeklaravo.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į skundą (b. l. 25–30) nurodė, kad prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 2.24 straipsnio 2 dalimi teigė, kad pareiga paneigti garbę ir orumą žeminančią informaciją, nagrinėjamu atveju, tenka pareiškėjui. Pažymėjo, kad Laidoje nurodytos aplinkybės buvo susietos priežastiniais ryšiais ir žiūrovams buvo paskleista atitinkamo turinio žinia. Akcentavo, jog tai, kad faktai yra susieti priežastiniais ryšiais, skunde pripažįsta ir pareiškėjas. Nurodė, kad Laidos žiūrovo nurodytų aplinkybių atitikimas tikrovei gali būti patikrintas, nes informacija buvo pateikiama konstatuojant tam tikrus faktus. Aiškino, jog įterpinių „manau“, „mano manymu“, „mano supratimu“, „mano įsivaizdavimu“ ir kt. vartojimas nėra pagrindinis kriterijus atriboti žinią nuo nuomonės. Taip pat tai, kad Laidos vedėja uždavė klausimą „Jūs manot <...>?“ negali būti laikoma pakankama konstatuoti, kad buvo paskleista nuomonė. Atsakydamas į šį klausimą, Laidos žiūrovas pavartojo frazę „Faktas kaip ant delno“, kuo patvirtino, jog žiūrovas paskleidė žinias. Atsakovas paaiškino, kad kartojant Laidą nebegali būti taikoma Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, nes nebėra esminės jos taikymo sąlygos – Laida nėra transliuojama tiesiogiai. Prieš kartodamas anksčiau rodytą Laidą viešosios informacijos skleidėjas turi galimybę daryti poveikį jos turiniui (pvz., iškirpti vietas, kurios pažeidžia įstatymų nuostatas). Todėl jam turi būti taikomos Visuomenės informavimo įstatyme numatytos pareigos, taip pat 19 straipsnio 2 dalyje bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas pareigas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 67–71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad atsakovas pažeidimus konstatavo ne dėl tiesioginėje Laidoje išsakytų žinių, o dėl nepakeistu turiniu pakartotos Laidos 2011 m. kovo 2 d. ir 2011 m. kovo 5 d. Teigė, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko po tiesioginės Laidos transliacijos patikrinti išsakytus teiginius. Aiškino, kad J. T. nurodyti faktai gali būti patikrinti, todėl laikytini žiniomis. Pažymėjo, kad faktai buvo pateikiami kartu su jų vertinimu, nebuvo pakankamai užuominų, kurios rodytų, kad pateikiamas kalbėtojo vertinimas, Laidos žiūrovui nepakako prielaidų suvokti, kad yra pateikiama Laidos žiūrovo nuomonė. Kalbos kontekstas, pasisakymo aplinkybės, sakinio konstrukcijos, leidžia daryti išvadą, jog buvo paskleista žinia apie tai, kad pareiškėjas paramą Naujajai sąjungai (socialliberalams) suteikė siekdamas pagalbos teisminiuose ginčuose, kad 150 mln. litų vertės turtas pareiškėjo buvo įgytas neteisėtai. Akcentavo, kad Laidos vedėja, užduodama klausimą J. T., iš anksto žinojo apie ką šis asmuo kalbės. Aiškino, kad paskleista informacija diskredituoja asmenį, todėl žemina asmens garbę ir orumą. Mano, kad pareiškėjas po tiesioginės Laidos transliacijos, išgirdęs J. T. kaltinimus trečiajam suinteresuotam asmeniui, turėjo galimybę kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją bei viešoje erdvėje patikrinti politinių partijų kampanijų finansavimą bei aukotojų sąrašą, o nustatęs, kad teiginiai apie paramą politikams neatitinka tikrovės turėjo nekartoti Laidos. Be to, pareiškėjas galėjo kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį ir pasitikrinti J. T. išsakytą informaciją. Taip pat pažymėjo, kad kai jis kreipėsi į pareiškėją prašydamas suteikti atsakymo teisę, pareiškėjas nepagrįstai atsisakė prašymą tenkinti, nes A. V. kreipėsi dėl Laidos pakartojimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 133–143) pareiškėjo skundą atmetė. Taip pat iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisė 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad J. T. teiginiai turi būti vertinami kaip žinia, o ne kaip nuomonė. Darydamas šią išvadą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ bei Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 bei 84 punktais. Teismas nurodė, kad iš J. T. pasisakymo matyti, jog jis informaciją pateikė kaip faktus, o ne kaip savo nuomonę. Teismas akcentavo, kad iš pasisakymo dėstymo būdo, jo turinio, išsakytas mintis nėra pagrindo vertinti kaip požiūrį, situacijos supratimą, komentarą ar vertinimą. Teiginiai dėstomi be abejonės, svarstymo, užtikrintai dėl jų teisingumo, J. T. nevartoja įprastai nuomonės reiškimui naudojamų žodžių ir nesvarsto, bet savo teiginius pateikia kaip faktus. Tai patvirtina ir vėlesnis jo teiginys „<...> staiga pradėjo remti ir <...> užvaldytas turtas. Faktas kaip ant delno.“ Teismas pažymėjo, jog Laidos eiga rodė, kad J. T. pasisakymas yra ne nuomonė, o teiginys. Vien Laidos vedėjos klausimas „Jūs manot, kad už tai, kad metė į rinkimus buvo atsimokėta?“ J. T. teiginių negalima prilyginti nuomonei, nes atsakymas į šį klausimą buvo kategoriškas, rodantis asmens žinojimą, o ne manymą. Teismas nurodė, kad J. T. perteikta informacija gali būti patvirtinama faktiniais duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo paskleista žinia neatitiko tikrovės, jos teisingumas nebuvo įrodytas faktiniais duomenimis. Pažymėjo, jog atsakovas kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, ir gavęs iš jos atsakymą, konstatavo, kad paskleista informacija neatitinka tikrovės. Įvertinęs Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. birželio 15 d. rašte Nr. 2-972(4F.9) pateiktą informaciją, teismas padarė išvadą, kad nėra duomenų, jog A. V. rėmė politinę partiją. Nepasitvirtinus faktui dėl partijos rėmimo, akivaizdu, kad netenka prasmės ir vertinimas, ar partija galėjo imtis veiksmų, kuriais atsilygino už paramą. Teismas pažymėjo, kad kaip atsakovas, atlikdamas tyrimą, taip ir pareiškėjas, turėjo galimybę patikrinti tokio pobūdžio informaciją, kreipdamasis į Vyriausiąją rinkimų komisiją, J. T., socialliberalų partiją ar A. V., tačiau šių veiksmų neatliko. Iki šiol pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kad Laidoje paskleista informacija yra teisinga.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis galėtų duomenis surinkti tik teisminio nagrinėjimo metu. Teismas akcentavo, kad tiek Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte, tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11 patvirtinto Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas) 6 straipsnyje numatyta, kad negalėdamas patikrinti informacijos žurnalistas turi apie tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Tokių nuorodų Laidoje bei jos kartojimuose nebuvo nustatyta.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl galimybės Inspektoriui pasisakyti tik dėl akivaizdžiai neteisingos informacijos. Pažymėjo, kad Inspektoriaus teisė atlikti tyrimą yra numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Teismas nurodė, kad tiriant žinios atitikimą tikrovei Inspektoriaus tyrimo apimtį sudaro patikrinimas aplinkybių, ar informaciją paskleidęs asmuo pakankamai rūpestingai atliko pareigas, susijusias su informacijos patikimumo nustatymu, t. y., ar jis turi informaciją patvirtinančius duomenis. Teismas vertino, kad atsakovas atliko išsamesnį tyrimą nei privalėjo, kadangi pats rinko duomenis dėl Laidoje paskleistų teiginių teisingumo. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl atlikto tyrimo neišsamumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad atsakovo pateiktas vertinimas dėl paskleisto teiginio pripažinimo asmenį žeminančia žinia yra pagrįstas ir teisingas. Teismas nurodė, jog iš J. T. pasisakymo matyti, kad jis nurodė, jog A. V. socialliberalų partiją rėmė turėdamas tikslą per šią partiją paveikti teismus, kad šie priimdami neteisėtus sprendimus padėtų jam užvaldyti 150 mln. vertės turtą. Pareiškėjas neteisingai šį teiginį padalina į atskiras dalis ir teigia, jog partijos rėmimas yra socialiai teigiamas elgesys. Tai, kad šie teiginiai turi būti vertinami kartu, parodo, jog J. T. kaip atsimokėjimą už suteiktą paramą nurodo pagalbą užvaldant turtą. Į Laidos vedėjos klausimą „Jūs manot, kad už tai, kad metė į rinkimus buvo atsimokėta?“, jis atsako teigiamai ir dar kartą pateikia turto užvaldymo argumentą. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo veika, apie kurią nurodė J. T., gali būti apibūdinama kaip atitinkanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio „Papirkimas“ nuostatas. Pinigų skyrimas siekiant užsitikrinti palankius teismų sprendimus, kuriais iš kito asmens būtų užvaldytas itin didelės vertės turtas, yra antivisuomeniškai, galimai, nusikalstamai, asmenį charakterizuojanti informacija. Todėl teismas konstatavo, kad apie A. V. paskleista informacija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ nurodytus kriterijus, taikomus vertinant, ar faktas bei paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, gerą vardą.
Teismas nurodė, kad Laidoje dalyvavęs J. T. nurodė, jog paramą socialliberalų partijai skyrė „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. V., kuris siekė turto užvaldymo. Toks teiginio formulavimas rodo, kad teiginys yra siejamas su konkrečiu asmeniu, todėl teismas padarė išvadą, kad Inspektorius turėjo pagrindą A. V. pripažinti suinteresuotu asmeniu ir tirti jo skundą.
Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jis nėra subjektas, turintis pareigą paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nustatė, jog Laida 2010 m. vasario 28 d. buvo transliuojama tiesiogiai ir atsakomybę už tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimą pareiškėjui pritaikė už Laidos kartojimo metu (2011 m. kovo 2 d. ir 2011 m. kovo 5 d.) paskelbtą informaciją. Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalies išlyga yra taikoma tada, kai informacija paskleidžiama tiesioginės laidos metu. Teismas vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsniu, 44 straipsnio 1–2 dalimis, Civilinio kodekso 2.24 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės už Laidos kartojimuose paskleistą informaciją. Teismas pažymėjo, jog turėdamas pareigą kontroliuoti viešosios informacijos rengimą visuomenei, pasiruošimą skleisti viešąją informaciją bei jos skleidimą, pareiškėjas turi pareigą vykdyti Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnio reikalavimus. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti skelbti trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą paneigimą ir turi suteikti A. V. teisę pasinaudoti atsakymo galimybe. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006) pareiga paneigti paskleistą informaciją tenka J. T., o ne visuomenės informavimo priemonei. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kalbama apie informacijos paskleidimą tiesioginėje laidoje rodyto reportažo metu, todėl bylos aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir negali būti taikomos kaip precedentas šioje byloje.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Laidos kartojimas nelaikytinas savarankišku informacijos paskleidimu. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad kiekvieną kartą rodant laidą yra skelbiama informacija, sudaroma galimybė visuomenei susipažinti su ja. Teismas pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę šalinančios aplinkybės nustatymas yra susijęs su tai, kad tiesioginės transliacijos metu informaciją skleidžiantis asmuo negali žinoti, kokia informacija bus paskleista, nes tiesioginės laidos dalyvis turi galimybę kalbėti savo nuožiūra. Laidos kartojimo metu šios aplinkybės išnyksta ir informacijos skleidėjui ir rengėjui turi būti taikomos bendros taisyklės dėl redakcinės atsakomybės taikymo.
III.
Pareiškėjas UAB „Tele-3“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 149–153), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
1. Mano, kad atsakovas praleido sprendimo priėmimo terminą. Paaiškina, kad atsakovo sprendime nurodyta, kad A. V. skundas gautas 2011 m. balandžio 15 d., todėl laikydamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje numatyto trijų mėnesių termino atsakovas sprendimą turėjo priimti iki 2011 m. liepos 15 d., tačiau sprendimas buvo priimtas tik 2011 m. liepos 20 d.
2. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo redakcinės atsakomybės remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Paaiškina, kad atleidimui nuo redakcinės atsakomybės pagal nurodytą teisės normą, pakanka konstatuoti, jog informaciją paskelbė tiesioginės laidos dalyvis, nepriklausomai nuo to, ar informacija buvo paskelbta tiesioginės laidos transliacijos metu, ar laidos kartojimo metu.
3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Laidos kartojimas yra savarankiškas informacijos paskleidimas, o informacijos skleidėjui turi būti taikomos bendros taisyklės dėl redakcinės atsakomybės taikymo. Paaiškina, jog faktas, kad analogiško turinio Laida buvo paskelbta pakartotinai, papildomai nepažeidžia A. V. teisių, kadangi lygiai tokio paties turinio informacija jau buvo paskleista tiesioginės Laidos transliacijos metu. Pažymi, kad jeigu A. V. būtų informavęs pareiškėją prieš Laidos kartojimą, pareiškėjas būtų sprendęs dėl Laidos kartojimo.
4. Mano, kad nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos pareigos. Paaiškina, kad Laidos vedėja kritiškai vertino J. T. pasisakymus, pasitikslindama J. T. teiginius klausimu „Jūs manot <...>“, prašydama paaiškinti „tą motyvaciją“. Be to, tiesioginės Laidos metu pareiškėjas negalėjo operatyviai patikrinti turimos informacijos, todėl protingas ir atidus žiūrovas akivaizdžiai suprato, kad žiūrovo paskleista informacija gali neatitikti tikrovės.
5. Teigia, kad informacija paskleista apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne apie skundą atsakovui pateikusį asmenį A. V..
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 173–176) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
1. Mano, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto termino praleidimas šiuo atveju neturėtų būti laikomas esminiu pažeidimu, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo skundas buvo ištirtas išsamiai, o skundo nagrinėjimo terminas buvo praleistas tik siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.
2. Teigia, kad kartojant laidą negali būti taikomas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtis, nes nebėra esminės jos taikymo sąlygos – laida nėra transliuojama tiesiogiai, atitinkamai negali būti laikoma, kad informacija yra skleidžiama tiesioginės laidos dalyvio. Paaiškina, kad tam, jog galėtų būti taikoma nagrinėjamo turinio išimtis, informaciją viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) teikiantis subjektas pirmiausia turi būti nesusijęs su viešosios informacijos rengėju (t. y. nepriklausomas nuo viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo). Antra, laidos dalyvis informaciją turi teikti tiesioginėje laidoje, t. y. tokiu metu ir (ar) būdu, kai nėra objektyvios galimybės redaguoti jo pasisakymus. Taigi viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) atleidimas nuo redakcinės atsakomybės galimas tik užtikrinus informacijos teikimo nešališkumą ir nepriklausomumą.
3. Nesutinka su apelianto vertinimu, kad laidos kartojimas nėra savarankiškas informacijos paskleidimas. Pažymi, kad kiekvieną kartą rodant laidą yra paskelbiama tam tikro pobūdžio informacija, sudaroma galimybė visuomenei susipažinti su skleidžiama informacija, tam tikra informacija tampa prieinama visuomenei, vieša, t. y. informacija yra skleidžiama, todėl kiekvienas laidos transliavimas yra savarankiškas informacijos paskelbimas. Akcentuoja, kad aktualu yra ne tai, kelintą kartą buvo skleidžiama informacija, kiek tai, kad tam tikra informacija tampa prieinama visuomenei, vieša. Pažymi, kad tai, jog A. V. apie paskleistos informacijos neatitikimą tikrovei informavo ir reikalavimą paneigti jo garbę ir orumą žeminančią informaciją pateikė po laidos transliacijų, neturi reikšmės apelianto atsakomybės klausimui.
4. Teigia, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes turėjo galimybę patikrinti paskleistas žinias, įvertinti jų šaltinį, jei nebūtų galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tą nurodyti skelbiamoje informacijoje, tačiau nė vieno iš šių veiksmų neatliko. Pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog Laidos vedėja kritiškai vertino J. T. pasisakymus. Priešingai, J. T. buvo pristatytas kaip asmuo, kuris gali paaiškinti, kodėl mokami pinigai partijoms ir ko už tai tikimasi, klausimai buvo orientuoti į situacijos apibūdinimą, o ne jos aplinkybių aiškinimąsi, nebuvo keliama abejonių dėl pateikiamos informacijos ar prašoma ją pagrįsti. Vienkartinis Laidos vedėjos pasakymas „Jūs manot <...>“, prašant paaiškinti „tą motyvaciją“, negali būti laikomas kritišku informacijos ir jos šaltino vertinimu.
5. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad žinios buvo paskleistos ne apie A. V.. Paaiškina, kad kai nurodomas konkretus darbuotojas ir jo darbinių pareigų atlikimas siejamas su organizacijos veikla, tokiu atveju paskleidžiamos žinios ir apie organizaciją, ir apie konkretų asmenį.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 177–182) nurodo, kad su juo nesutinka. Taip pat prašo priteisti 1 200 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų.
Atsiliepime pateikia tokius esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia naują argumentą – Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto termino praleidimą ir taip išeina už teismo nagrinėtų ir nustatytų bylinėjimosi ribų. Aiškina, kad įstatymų leidėjas nustatydamas 3 mėnesių terminą pareiškėjo skundui išnagrinėti pirmiausiai siekė užtikrinti pareiškėjo teises, kad nebūtų vilkinamas jų skundų nagrinėjimas.
2. Nurodo, kad apeliantas negalėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės už laidos kartojimo metu paskleistą informaciją, nes jis turėjo pareigą kontroliuoti viešosios informacijos rengimą visuomenei, pasiruošimą skleisti viešą informaciją bei jos skleidimą vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnio reikalavimus. Taip pat pažymi, kad apeliantas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti paskelbti trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą paneigimą ir privalėjo bet kuriuo atveju suteikti trečiajam suinteresuotam asmeniui teisę pasinaudoti atsakymo teise, nes per visuomenės informavimo priemonę privaloma paskelbti atsakymą neatsižvelgiant į tai, ar per ją paskleisti duomenys buvo paskleisti pačios informavimo priemonės vardu ar kito asmens vardu.
3. Akcentuoja, kad jo teisės buvo pažeistos ir pirmojo, ir antrojo, ir trečiojo laidos transliavimo metu, tik už pirmą laidos transliavimą apeliantui netaikoma atsakomybė, o laidos kartojimas, priešingai nei teigia apeliantas, papildomai pažeidžia A. V. teises, garbę ir orumą, kadangi laidą pakartojus dar 2 kartus, informacijos sklaida padidėjo.
4. Nurodo, kad po tiesioginės transliacijos laidos apeliantas turėjo galimybę ir pareigą, jei planavo kartoti šią televizijos laidą dar 2 kartus, patikrinti apie A. V. paskleistą informaciją.
5. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad informacija buvo paskleista ne apie A. V., bet apie juridinį asmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad Laidoje buvo kalbama apie A. V., kaip apie fizinį asmenį, kuris užima (duomenys neskelbtini)korporacijos vadovo-prezidento pareigas. Nurodo, kad jam priklauso 100 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, o ši bendrovė valdo 100 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiteisėjus teismo sprendimui taip pat svarstys galimybes ginti ne tik savo garbę ir orumą, bet ir minėto juridinio asmens dalykinę reputaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPR-79 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl?“ (TV3, 2011-02-28, 2011-03-02, 2011-03-05) paskelbtos informacijos“, kuriuo viešosios informacijos skleidėjas UAB „Tele-3“ įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo dėl televizijos laidos „Kodėl?“ kartojimuose (TV3, 2011-03-02, 2011-03-05) paskelbtos informacijos, bei pareikalauta, kad viešosios informacijos skleidėjas UAB „Tele-3“ paneigtų informaciją apie tai, kad pareiškėjas (administracinėje byloje trečiasis suinteresuotasis asmuo) suteikė paramą Naujajai sąjungai (socialliberalams) siekdamas pagalbos teisminiuose ginčuose, kad 150 mln. litų vertės turtas galimai buvo įgytas neteisėtai, arba sudarytų pareiškėjui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 5 dienos sprendimu pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad sprendime nėra įvertinta, jog A. V. skundas buvo išnagrinėtas pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. A. V. skundas atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui buvo pateiktas 2011 m. balandžio 15 d., atsakovas sprendimą priėmė 2011 m. liepos 20 d. Pareiškėjas šio argumento pirmosios instancijos teismui neteikė, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri numato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, pasisako dėl Visuomenės informavimo įstatyme nustatyto termino paskirties bei įtakos apelianto teisėms. Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimą patikrinti visą bylą, nėra pagrindo pateiktą apeliacinio skundo argumentą dėl termino praleidimo vertinti kaip iš esmės naują reikalavimą, neatsiejamą nuo jau pareikštų reikalavimų.
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad inspektorius gautą skundą išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Šio termino praleidimo pasekmės bei kitokie atsakomybės taikymo pažeidėjui terminai įstatyme nėra nustatyti, todėl kilus ginčui dėl konkretaus termino taikymo teismui tenka kiekvienoje byloje individualiai spręsti, ar VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto termino praleidimas gali būti pagrindas netaikyti atsakomybės pažeidėjui. Lingvistinė minėtos teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, kad inspektorius turi pareigą gautą suinteresuoto asmens skundą išnagrinėti per tam tikrą laiką, taigi įstatymo leidėjas tokiu reglamentavimu siekė, kad skundo (pareiškimo) nagrinėjimas nesitęstų neapibrėžtą laiko tarpą, ir dėl to suinteresuotas asmuo, kurio teisės turi būti ginamos šiame įstatyme numatytais būdais, netektų galimybės efektyviai apginti savo teises. Taigi šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas. Jo trukmę sąlygoja būtinybė inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis, ir dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui. Tačiau toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai apeliantas neteikia argumentų dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Iš esmės tokia VIĮ 50 straipsnio 13 dalies taikymo praktika yra formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui viešoji atsakomybė buvo taikyta nedelsiant po pažeidimo padarymo – laidos kartojimai buvo transliuojami 2011 m. kovo 2 d., 2011 m. kovo 5 d., A. V. skundą pateikė 2011 m. balandžio 15 d., atsakovas sprendimą priėmė 2011 m. liepos 20 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad VIĮ nėra nustatyti atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo terminai, vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisėti interesai nebuvo pažeisti, nes sprendimas buvo priimtas operatyviai, po pažeidimo padarymo praėjus sąlyginai nedideliam laiko tarpui (nepilniems penkiems mėnesiams). Kadangi šioje byloje nėra aktualus atsakomybės pareiškėjui taikymo terminas, teisėjų kolegija nekyla pagrįstų abejonių, kad šioje byloje taikytina teisė neatitinka teisinės valstybės principo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo, tuo pačiu nėra pagrindo dėl VIĮ 50 straipsnyje numatytų priemonių taikymo terminų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinį Teismą).
Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų šioje byloje taikytinų įstatymų dalių atitikties Konstitucijai, pasinaudodama minėta diskrecijos teise, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmeta.
Nepagrįstu pripažintinas apelianto teiginys, kad jis turėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Nurodyta teisės norma numato, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo paskelbta tiesioginių programų, ... dalyvių, ... nesusijusių su viešosios informacijos rengėju. Ginčijamu atsakovo sprendimu pareiškėjui atsakomybė buvo pritaikyta ne už tiesioginės laidos transliacijos metu (2011 m. vasario 28 d.) paskleistas tikrovės neatitinkančias, asmens garbę ir orumą žeminančias žinias, bet už laidos kartojimų metu (2011 m. kovo 2 d., 2011 m. kovo 5 d.) paskleistą informaciją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laidos kartojimus įvertino kaip savarankišką informacijos paskleidimo būdą, nes ji yra pateikiama viešai, kitu laiku, kitai auditorijai, tampa prieinama vis didesnei visuomenės daliai. Skirtingai negu tiesioginės transliacijos metu, kai jokie redagavimo veiksmai laidos dalyvių pasisakymams akivaizdžiai neįmanomi, kartodamas laidą informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas turi galimybę daryti poveikį jos turiniui ir pakartotinai neskelbti tos informacijos dalies, kuri neatitinka įstatymo reikalavimų. Redaguodamas pakartotinai skelbiamos laidos turinį (t. y. atlikdamas rengiamos viešosios informacijos visuomenei kontrolę – VIĮ 2 str. 53 d.) pareiškėjas turi galimybę užkirsti kelią tolesnei įstatymo reikalavimų neatitinkančios informacijos sklaidai. Būtent galimybė daryti poveikį redaguojant kartojamos laidos turiniui lemia pareiškėjo atsakomybę už įstatymo pažeidimus net ir tokiais atvejais, kai tiesioginės laidos metu informaciją paskelbia subjektas, nesusijęs su informacijos rengėju ir skleidėju. Priešingu atveju įstatymo reikalavimų neatitinkančios informacijos sklaida per programų pakartojimus taptų nekontroliuojama ir apskritai būtų eliminuota galimybė įgyvendinti VIĮ keliamus tikslus. Apeliantas įstatymo normas interpretuoja ignoruodamas būtinybę atsižvelgti į sisteminį teisės aktų pobūdį, kurie reglamentuoja visuomenės informavimo teisinius santykius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo redakcinės atsakomybės, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jas keisti.
Pareiškėjo argumentas, kad informacija buvo paskelbta apie įmonę – UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ne apie fizinį asmenį, neturi reikšmės sprendžiant pareiškėjo atsakomybės klausimą, nes laidoje buvo tiesiogiai įvardytas ir A. V., be to, jo interesas yra neatsiejamas nuo šios bendrovės, kadangi jis yra faktiškai įmonės vienintelis savininkas ir vadovas.
Apelianto argumentas, kad pareiškėjui UAB „Tele-3“ buvo nepagrįstai pritaikyta atsakomybė už VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų nesilaikymą, yra pagrįstas, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina, pareiškėjo skundas šioje dalyje tenkintinas, panaikintina atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPR-79 dalis, kuria pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje išaiškinta, kad už VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimus, kuriame atitinkami reikalavimai numatyti tik žurnalistams, informacijos rengėjas ir skleidėjas neatsako. Pareiškėjas, neatitinkantis žurnalisto apibrėžimo, negali atsakyti už žurnalistams taikomų reikalavimų nesilaikymą.
Pareiškėjo argumentai, kad Žurnalistų etikos inspektorius negali įpareigoti pareiškėjo paneigti paskelbtą informaciją, nes tai civilinio pobūdžio asmens teisių gynimo būdas ir jį gali taikyti tik bendrosios kompetencijos teismas ginče tarp privačių subjektų, yra atmestini. Įstatymo leidėjas, suteikdamas Žurnalistų etikos inspektoriui viešojo administravimo subjekto įgalinimus bei kompetenciją taikyti pažeidėjams atsakomybę už VIĮ pažeidimus, kartu numatė ir priemones, kurios gali būt pritaikytos padarytų pažeidimų pasekmėms pašalinti. Jei tokios priemonės nebūtų numatytos, tik atsakomybės taikymas pažeidėjui, netaikant nukentėjusio asmens gynybos priemonių, būtų neefektyvus, įstatymas neatliktų vienos svarbiausių teisinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti nuo pažeidimo nukentėjusių asmenų teisių bei interesų apsaugą. Nagrinėjamu atveju įstatymo leidėjo nesaisto aplinkybė, kad tokia pati nukentėjusio asmens gynybos priemonė gali būti taikoma ir privačiame ginče civilinėje byloje, svarbu, kad ji yra proporcinga padarytam pažeidimui. Viešosios atsakomybės taikymas pareiškėjui neatima iš nukentėjusio asmens teisės ginti savo interesus ir civiline tvarka, tačiau bet kuriuo atveju nukentėjęs asmuo turi galimybę pasirinkti, kokiomis priemonėmis ginti savo teises – kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ar į Žurnalistų etikos inspektorių, ir toks apsisprendimas niekaip negali riboti įstatyme numatytų jo teisių gynybos būdų taikymo. Taigi atsakovo sprendime pareiškėjui pateiktas reikalavimas paneigti informaciją ar sudaryti galimybę pareiškėjui pačiam tai padaryti yra neatsiejama viešosios (administracinės ar kito pobūdžio) atsakomybės taikymo dalis, teisinė priemonė, kuri būtina šalinant įstatymo pažeidimu sukeltas pasekmes.
Apelianto prašymo kreiptis į Specialią teisėjų kolegiją, kad būtų nustatyta, ar ši byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, teisėjų kolegija netenkina, nes vien tik aplinkybė, kad Žurnalistų etikos inspektoriui įstatymo leidėjas suteikė kompetenciją taikyti asmens pažeistų teisių gynimo priemones, kurios gali būti taikomas ir ginant asmens teises civiline tvarka, nėra pakankamas pagrindas abejoti bylos teismingumu. Bylos priskirtinumą administracinio teismo kompetencijai šiuo atveju lemia ginčo teisinio santykio pobūdis, kai viena jo šalis turi viešojo administravimo subjekto įgalinimus, ir dėl įstatymo pažeidimo nukentėjusio asmens teisė ginti savo interesus administracine tvarka. Kai ginčo teisinis santykis identifikuojamas pagal subjektą ir jam teisės aktais priskirtą kompetenciją, bylos teismingumas gali būti nustatomas pagal ABTĮ 15 straipsnio nuostatas ir nesant tam skirtos normos specialiame įstatyme (nagrinėjamu atveju VIĮ). Toks teisinis reglamentavimas teisėjų kolegijai nekelia jokių pagrįstų abejonių dėl jo atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio bei 111 straipsnio reikalavimams.
Teisėjų kolegija, keisdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir panaikindama Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPR-79 dalį, kuria pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą, tame tarpe ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Tų pačių neteisėtų veiksmų kvalifikacijos apimties sumažinimas neturi esminės reikšmės ginčo sprendimo baigčiai, nes įrodyti visi neteisėtus veiksmus patvirtinantys faktai. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų sumažinimas neatitiktų protingumo ir teisingumo principų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti, panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPR-79 dalies, kuria pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo; šioje dalyje pareiškėjo skundą patenkinti, panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPR-79 dalį, kuria pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.