Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui A. Š., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. birželio 4 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas įpareigoti VRM pateikti atsakymą į pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. skundą dėl pensijos grąžinimo ir diskriminavimo (t. I, b. l. 59–68).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM pateikė dokumentų, susijusių su pareiškėjo valstybinės pensijos skyrimu ir mokėjimu, patvirtintas kopijas (t. I, b. l. 111–117), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai (t. I, b. l. 198).

Motyvuojamoji dalis

Administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą nutrauktina. Kita skundo dalis tenkintina iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. 1D-5153(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“, (toliau – 2013 m. gegužės 20 d. raštas) (t. I, b. l. 117) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad VRM 2006 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 11SP-809 pareiškėjui buvo paskirta valstybinė pensija (t. I, b. l. 112). Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2013 m. gegužės 21 d. pažymą Nr. 11PP(P)-3444 (toliau – Pažyma) matyti, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius (t. I, b. l. 114). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 7 d. skundu kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusią nepriemoką ir mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (t. I, b. l. 115–116). Į šį pareiškėjo skundą VRM atsakė ginčijamu 2013 m. gegužės 20 d. raštu, kuriuo nurodė, kad pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas, nes praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Nesutikdamas su tokiu atsakymu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas VRM 2013 m. gegužės 20 d. raštą panaikinti kaip neteisėtą ir įpareigoti VRM pateikti atsakymą į pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Ginčijamas VRM raštas realių pasekmių pareiškėjui nesukelia (nesukuria teisių, nenustato pareigų), todėl teismas, net ir priėmęs sprendimą panaikinti skundžiamą VRM raštą, pareiškėjo galimai pažeistų teisių tokiu būdu neapgintų (LVAT 2015 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS577-520/2015). Atsižvelgiant į tai, VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo prašymas priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pareiškėjo prašymas įpareigoti VRM išnagrinėti jo 2013 m. gegužės 7 d. skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, atmestinas. Pareiškėjo apsisprendimas ginti savo galimai pažeistas teises teismine tvarka reiškia, kad VRM įpareigojimas spręsti tą patį ginčą būtų iš esmės beprasmis, todėl toks pareiškėjo skundo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad jo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatų bei VPĮ 3 straipsnio 3 dalies taikymo (t. I, b. l. 2).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Iš pareiškėjo skundo turinio bei Pažymos duomenų matyti, kad jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Nustatyta, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius VRM veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį (t. I, b. l. 111). Į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 31 d. (t. I, b. l. 58), t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2013 m. gegužės 31 d. dar nebuvo pasibaigęs.

Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Kaip minėta, pareiškėjas skunde prašo atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tada, kai buvo pranešta, kad sumažintų pensijų nesirengiama grąžinti. Šį pranešimą pareiškėjas sieja su 2013 m. kovo 2 d. vykusiu Vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjungos tarybos posėdžiu (t. I, b. l. 96–97). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes apie savo galimai pažeidžiamas teises pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) tada, kai gavo pirmąją sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. vasario 26 d. (t. I, b. l. 111). Pareiškėjas, siekdamas pateisinti praleistą terminą, per atstovą advokatą Algimantą Medelį, 2013 m. spalio 14 d. teismui pateikė Policijos departamento prie VRM Personalo valdybos pažymą apie tai, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo deleguotas į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos centrą Biškeke (Kirgizijoje) (t. I, b. l. 140), t. y. beveik 1,5 metų nebuvo Lietuvoje.

Termino atnaujinimo aspektu LVAT yra pažymėjęs, jog ABTĮ prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014). Be to, administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai, kurie yra neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nagrinėjamu atveju skundo padavimas, praėjus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams nuo pirmosios LVAT nutarties, kurioje buvo pateiktas išaiškinimas dėl taikomų procesinių terminų tokio pobūdžio ginčuose, priėmimo laikytinas atitinkančius visus minėtus sąžiningumo, rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo reikalavimus, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (t. I, b. l. 8–9). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį iš esmės ginčo nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka su Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymu. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi, pareiškėjas mano, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas buvo neteisėtas ir prieštaraujantis Konstitucijai. Kaip minėta, pareiškėjas dėl šios priežasties prašė sustabdyti bylą ir kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą. 2013 m. spalio 28 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta ir buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams (t. I, b. l. 154–162).

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) išsprendė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai (t. I, b. l. 175–179). Išnykus sustabdymo pagrindui, 2015 m. gegužės 29 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (t. I, b. l. 180–181).

Vienas pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų yra taip pat tas, kad nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas skirtingoms socialinėms grupėms reiškė tiesioginį diskriminavimą. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymą (t. I, b. l. 27–51). Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su pareiškėjo diskriminavimu, yra nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat ginčija ir VPĮ 3 straipsnio nuostatų taikymą.

VPĮ (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1013 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. VPĮ 3 straipsnio 3 dalis neteko galios. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), be kita ko, konstatavo, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima VPĮ 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijai.

VRM atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui VPĮ 3 straipsnio 3 dalis nebuvo taikyta (t. I, b. l. 119). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šia VRM informacija. Be to, tai patvirtina ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pateikta Pažyma (t. I, b. l. 114). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su VPĮ 3 straipsnio pagrindu taikytu pensijos mažinimu, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat ginčija pensijos sumažinimą, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kurioje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Pažymos duomenimis nustatyta, kad būtent šiuo laikotarpiu buvo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjo pensijos skaičiavimui.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ (2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.).

Pažymos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija, perskaičiavus pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, buvo iš viso sumažinta 15 789,76 Lt (t. I, b. l. 114). Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kitose analogiškose bylose konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo asmenų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004). Darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Taigi, pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti išmokėta.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija analogiškoje byloje yra nurodžiusi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), todėl dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

Pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-996 redakcija), VRM paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464). 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus – turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą (LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 ir kt.), todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus. Atsižvelgdama į Lietuvos valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką, teisėjų kolegija tenkina VSDFV Utenos skyriaus prašymą teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimo išlaidas. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui prašomos priteisti išlaidų sumos, išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl toks prašymas gali būti teismui pateiktas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 101 straipsnio 1 dalimi ir 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. 1D-5153(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ panaikinimo.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjo A. Š. naudai 4 573,03 Eur (15 789,76 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams (iki 2016 m. gruodžio 31 d.).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.