Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-236-309-2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-06-10
Bylos Nr.: 1A-236-309-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-73-1-00446-2010-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Vidmantas Mylė, Bronius Zalaga
Nuteistasis: K. A.
Nukentėjusysis: D. G.
Kaltinamasis: K. A.
Advokatai: Saulius Vaičiūnas

Kategorijos

1.2.4.5Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
2.1.7.1Įrodymų leistinumas (BPK 20 str. 1 ir 4 d. ir kt. str.)
2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3-5 d. ir kt. str.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.3.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.5.2.1Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 str. 6d.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-309/2014Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00446-2010-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5; 2.1.3.1; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.1.14; 2.1.15.3.3.3; 2.3.6.3; 2.4.5.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Broniaus Zalagos, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui,nuteistajam K. A., jo gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui,nukentėjusiajai D. G., jos atstovui advokatui Sauliui Vaičiūnui,ekspertui Jurgiui Sakalui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. ir nukentėjusiosios D. G. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš K. A. nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. G. 1483,00 (vienas tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt trys litai 00 ct) turtinės ir 4000 Lt (keturi tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš K. A. nukentėjusiajai D. G. 3000,00 (trys tūkstančiai litų 00 ct) proceso išlaidų.

Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo K. A. 2207,40 Lt (du tūkstančiai du šimtai septyni litai 40 ct) už nukentėjusiajai D. G. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. A. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2010 m. birželio 16 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, kilusio konflikto metu, abiem rankom suėmė sėdinčiai ant kėdės D. G. už kaklo, ją smaugė kol nukentėjusioji apsvaigo, dėl ko D. G. nuvirto su visa kėde ant grindų, susitrenkė galvą ir prarado sąmonę, taip jis padarė D. G. vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. A. prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo medicinos ekspertą Jurgį Sakalą, bei panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodo, kad su apkaltinamuoju nuosprendžiu visiškai nesutinka, nes jis buvo priimtas šališko teisėjo, kuris, be to, dar ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys).

Mano, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes BPK 58 straipsnis neleidžia dalyvauti procese, o BPK 59 straipsnio 1 dalis reikalauja iš teisėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytais pagrindais, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias nei pirmesniuose šios dalies punktuose nurodytas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo (BPK 57 straipsniu) nešališkumu, tuo tarpu skundžiamą teismo nuosprendį priėmęs teisėjas K. Stulginskas to nepadarė nei pagal jo pareiškimą, nei savanoriškai, nors iš bylos medžiagos žinojo, kad jo buvusi sutuoktinė R. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip liudytoja, nes dirbdama gydytoja priėmimo skyriuje pirmoji apžiūrėjo nukentėjusiąją po tariamo sumušimo, surašė medicininius dokumentus, kurių pagrindu teismo medicinos specialistas ir ekspertas surašė išvadas, o šis teisėjas absoliučiai jomis pasitikėjo ir sukritikavo net jo advokatą, kad jis esą be reikalo nuogąstauja, jog esant esminių kaltinamojo tariamos kaltės duomenų prieštaravimų nebuvo patenkintas gynybos prašymas iškviesti į apklausą ir teismo medicinos ekspertą.

Taip pat teisėjo šališkumą patvirtina ir kiti šio skundo argumentai. Apeliantas teigia, kad jis nuo pirmos apklausos momento nuosekliai ir vienodai aiškino tikrąsias incidento su nukentėjusiąją aplinkybes, kurias patvirtino ne tik jo sutuoktinė D. A., bet ir įvykio vietoje buvę bei ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos J. N. apklausti mažamečiai liudytojai G. A., A. A., V. Ž. ir E. A., bet teismas be jokio pagrindo teisingus jo parodymus pripažino gynybine pozicija, žmonos parodymų visai nevertino ir apie visų keturių vaikų, įvykio liudytojų, tyrėjai duotus parodymus šioje byloje net neužsiminė ir konstatavo, kad teismas nesivadovauja nepilnamečių liudytojų parodymais, nes jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui kitoje byloje, o tariamą tiesą nustatė vadovaudamasis melagingais tuomet dar 67 metų amžiaus nukentėjusiosios, kuri su valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro Š. V. kolegomis iš jos anūko G. L. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaimynystėje įsikūrusios buvusios Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros, iš pradžių susigrąžinusiais teisme jau pabuvojusią bylą dėl tuomet vos 9 metų amžiaus sūnaus G. A. sužalojimo prieš pat įvykį tariamai tyrimui papildyti ir po to net tris kartus įvairiausiais pretekstais nutraukinėjusiais ikiteisminį tyrimą byloje, beveik trejus metus bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau tik iš antro karto Generalinei prokuratūrai tyrimą perdavus (duomenys neskelbtini) dirbančiai prokurorei, teisingumo neišvengė ir 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bei nuteista laisvės atėmimu už mažamečio vaiko atžvilgiu įvykdytą fizinį smurtavimą, ir jos dukters V. R. parodymais bei prasimanytais policijos pareigūno M. Ž. tarnybinio pranešimo duomenimis, kurie iš esmės prieštarauja ne tik objektyviems įrodymams, bet ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pasak apelianto, jis gavęs iš žmonos pranešimą apie sužalotą mažametį sūnų G. A. nedelsiant atvyko į jos nurodytą vietą ir pamatęs verkiančius savo sutuoktinę ir vaiką, kuriam iš ausies bėgo kraujas, labai susijaudino ir bandė su nusikaltimo liudytojais išsiaiškinti, kas ir dėl kokios priežasties, kaip dabar jau nustatė teismas kitoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nupešė G. A. ausį. Parduotuvėje buvusios nukentėjusioji su savo dukterimi neigė sūnaus sužalojimą, bet G. A. tik iš antro karto parodžius į sėdinčią nukentėjusiąją, apeliantas priėjo prie jos, ištiesė drebančias rankas, bet jomis net neprisilietė prie nukentėjusios ir užriko ant jos, kad tiek beliko gyventi, o taip daro su sūnumi. Tačiau nukentėjusioji pasipūtusi toliau sėdėjo kėdėje, o jos dukra puolė kažkam skambinti telefonu. Daugiau nieko nebedaręs su nukentėjusiąja, vaikams liepė išeiti iš parduotuvės, ir netrukus pro duris įbėgo nukentėjusiosios anūkas ir puolė jį mušti, tačiau išgelbėjo atvykę policininkai D. B. ir D. M., kuriems nukentėjusioji taip pat neprisipažino nuskriaudusi akivaizdžiai kruviną jo sūnų, bet skundėsi, kad neva buvo suspardytas jos anūkas, o po to nei iš šio, nei iš to jį apkaltino sumušimu, gumbo jos galvoje padarymu, ir smaugimu, tik apie nuvirtimą „su visa kėde“ nei ji, nei jos dukra net neužsiminė, bet pareigūnai apžiūrėjo jos nurodytas vietas kakle bei galvoje ir pasakė, kad jokių sumušimo žymių nėra. Taip pat nurodė ir jo sutuoktinė, kuri teigė, kad jis nesmaugė nukentėjusiosios, nedaužė jai per galvą ir nukentėjusioji nebuvo nukritusi „su visa kėde“ ant žemės.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad nepilnamečiai liudytojai G. A., A. A., V. Ž. ir E. A. ikiteisminio tyrimo tyrėjai parodė, kad jis (K. A.) aiškinosi sūnaus G. A. ausies nuplėšimo aplinkybes, pyko, bet nukentėjusiosios nelietė, nepurtė ir ji nebuvo nukritusi nuo kėdės. Liudytojas D. B. teisme parodė, kad vizualiai jokių nukentėjusiosios, kuri skundėsi skausmu galvoje, sužalojimų nematė. Ikiteisminio tyrimo metu šis policijos pareigūnas parodė, kad K. A. jam aiškino, jog nemušė nukentėjusiosios, o tik pagąsdino, ir kad ji ne iš karto jam pasiskundė tariamu jos sumušimu, smaugimu, bet apžiūrėjęs jokių fizinio smurto požymių nematė, taip pat nebuvo išvartytų baldų. O vakare nukentėjusioji jau parašė pareiškimą, kad K. A. esą, be kita ko, dar ir nuvertė ją nuo kėdės. Liudytojas M. Ž. teisme parodė, kad tyrė policijos viršininko vizuotą pareiškimą ir iš K. A. neva sužinojo aplinkybes, apie kurias parašė savo tarnybiniame pranešime. Šiame dokumente rašoma, kad tikslinant pareiškimą K. A. neva jam prisipažino, jog nesusivaldęs sudavė smūgius nukentėjusiajai, nes buvo smurtaujama prieš jo sūnų. Apeliantas kategoriškai neigia taip sakęs M. Ž., ir tai girdėjo jo žmona, su kuria kartu buvo nuėję į policiją savo iniciatyva pasiaiškinti dėl jos pareiškimo dėl sūnaus sumušimu tyrimo eigos. Taip pat ir teismo medicinos specialistas bei ekspertas nenustatė jokių žymių išorinėje nukentėjusiosios galvos pusėje, patvirtinančių jo tariamą prisipažinimą šiam policijos pareigūnui apie smūgių sudavimą jai į galvą. Todėl ir teisėjas, konstatavęs, kad smūgių sudavimas nėra patvirtintas teismo medicinos specialisto ir ekspertizės išvadomis, ir tuo pačiu netiesiogiai pripažinęs jo ir kitų pirmiau išvardintų įvykio liudytojų parodymų, jog K. A. nesudavė nukentėjusiajai smūgių rankomis, teisingumą ir liudytojo M. Ž. tarnybiniame pranešime bei nukentėjusiosios ir jos liudytojos V. R. viena kitai iš esmės prieštaraujančiuose parodymuose nurodytų faktinių aplinkybių neatitikimą tikrosioms bylos aplinkybėms, pagrįstai pašalino iš kaltinimo smūgių sudavimą, bet nepaisydamas to, nuosprendį visgi grindė esą teisingais nukentėjusiosios ir pastarųjų dviejų liudytojų parodymais, nors turėjo įvertinti kritiškai ir vienintelių nukentėjusiosios ir jos dukters parodymus apie tai, kad K. A. neva dar ir smaugė nukentėjusiąją, nes niekas daugiau iš įvykio vietoje buvusių asmenų nepatvirtino šios aplinkybės, be to, jokių smaugimo žymių nematė nei ją iš arti apžiūrėjęs policijos pareigūnas D. B., nei ligoninės priėmimo ir gydymo skyriaus gydytojai, apie tai nėra jokių objektyvių duomenų nei medicininiuose dokumentuose, nei teismo medicinos specialisto ir ekspertizės išvadose.

Apelianto nuomone, esant tokiems prieštaringiems bylos duomenims ir teismo nuosprendžio argumentams, objektyvus teismas be jokios abejonės neturėjo teisinio pagrindo pripažinti jo kaltu padarius nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, po to, kai jis neva suėmė rankomis jai už kaklo, smaugė kol nukentėjusioji apsvaigo, nuvirto su visa kėde ant grindų, susitrenkė galvą ir prarado sąmonę, kadangi skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas nesilaikė BK 20 straipsnio 5 dalies ir teismų praktikos reikalavimų, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį, todėl šis nuosprendis turi būti panaikintas, o jis išteisnintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Mano, kad teismas ir pats suabejojo tokios savo išvados pagrįstumu, kadangi nuosprendžio 8 lapo 3 pastraipos paskutiniame sakinyje nurodytuose motyvuose nurodė, jog teismui nekyla jokių abejonių, kad jis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, tačiau vietoje BK 140 straipsnio 1 dalies jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto vertinimu, nors jokie bylos įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad nukentėjusiajai apskritai buvo sutrenktos smegenys nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, teismas atmesdamas jo gynėjo prašymą išreikalauti naujus įrodymus, bylą ne tik išnagrinėjo nesilaikydamas rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), bet ir pats nė nematė reikalo gilintis į medicininius dokumentus ir aiškintis juose esančias abejones iškviečiant į teisiamąjį posėdį išvadai paaiškinti ir atsakyti į klausimus ekspertizės aktą surašiusį teismo medicinos ekspertą. Teismo medicinos specialisto pirminėje išvadoje nurodoma, kad pagal medicininius dokumentus nukentėjusiajai buvo nustatytas vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis bei laiku, bet su kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, nors užduotyje buvo nurodyta, kad nukentėjusioji buvo smaugiama, daužoma į galvą, nuversta ant grindų ir susidaužė anksčiau operuotas kojas. Konkretaus traumos mechanizmo specialistas nustatyti neturėjo galimybės. Savo paaiškinime šis specialistas patikslina, kad galvos smegenys nukentėjusiajai galėjo būti sutrenktos tiek nuo tiesioginio smūgio, tiek ir krentant bei atsimušant galvą į kietą pagrindą, o pykinimo simptomas yra vienas iš galvos smegenų traumos požymių. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajai buvo nustatytas vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas dėl traumos, įvykusios 2010 m. birželio 16 d., į ką nurodo šie objektyvūs duomenys, esantys medicininiuose dokumentuose: sprando raumenų įtempimas, sutrikusi koordinacija, kuri nėra specifinis galvos smegenų traumos sindromas, nes gali būti lengvai imituojamas, rankų raumenų jėgos susilpnėjimas nuo 5 iki 3-4 balų, savęs apsitarnavimo lygio galimybės sumažėjimas nuo 100 iki 70-75 balų, likęs po gydymo reiškinys – galvos svaigimas, kurio, sergant aukšto kraujospūdžio liga, tačiau vartojant vaistus, neturėtų būti. Teismo medicinos ekspertizės akte nurodoma, kad ne dėl prieš 20-30 metų patirto galvos sužalojimo, nors byloje esančioje gydytojos R. S. surašytoje epikrizėje nurodyta, kad nukentėjusiąją buvo ištikęs ir insultas, o dėl 2010 m. birželio 16 d. įvykusios traumos jai buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, o rastam sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūginio kontakto su buku kietu paviršiumi, tačiau ir čia nė žodžiu neaprašomas konkretus traumos mechanizmas ir galimi liekamieji buvusio insulto reiškiniai, o gal kaip tik įvykio metu ištikusio naujo insulto požymiai, pats ekspertas asmeniškai nesusipažįsta su kompiuterine tomograma ir jos netiria, ar tikrai nukentėjusiajai buvo atsiradę konkretūs galvos smegenų pakitimai ir nevertina, ar frontalinių skilčių pakitimai, kraujagyslinės encefalopatijos požymiai, kai nėra intrakrajinių kraujosruvų, židininės, neurologinės simptomatikos ir meningizmo, yra būdingi mechaninei traumai, o ne insultui, nepaaiškina, ar jie skiriami nuo traumos požymių, juolab, kad bylos duomenys liudija, jog tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodo nukentėjusioji su savo dukterimi, galva jai negalėjo būti sutrenka, nes nėra išorinių požymių. Be to, ekspertas nurodo ir kitas rimtas nukentėjusiosios sveikatos problemas – koronarinę širdies ligą, pirminę arterinę hipertenziją, persirgtą miokardo infarktą, o kiti specialistai dar ir cervikalgiją, torokaligiją, kaklinę, krūtinės srities deformuojančią spondiliozę ir t. t. ligas, kurios nukentėjusiajai galėjo sukelti ir galvos svaigimą, ir sprando tempimą, ir svyravimą Rombergo pozoje bei panašius požymius, kuriuos teismo medicinos specialistas priskyrė visumai požymių, kvalifikuojančių galvos smegenų sukrėtimą. Net ir pasitvirtinus specifiniams mechaninės traumos, o ne insulto sukeltam galvos smegenų poveikiui, neatmestina ir tai, kad nukentėjusioji išsigandusi jo reakcijos dėl smurtavimo sūnaus atžvilgiu ir gresiančios už tai baudžiamosios atsakomybės, būdama silpnos sveikatos dėl chroniškų širdies ir kitų ligų galėjo ir viena po įvykio prarasti sąmonę ir nukristi su visa kėde ant grindų, kadangi, kaip jau minėjo liudytoja V. R. niekam įvykio vietoje nesiskundė sąmonės praradimu ir nukritimu su visa kėde ant grindų, ir apie tai prabilo tik vakare, kai parašė pareiškimą policijai. Kaip matyti iš šių argumentų, teisingam teismo nuosprendžiui priimti būtinus atsakymus į visus aukščiau skunde iškeltus klausimus teismo medicinos srityje gali atsakyti tik šios srities ekspertas, todėl nagrinėjant jo apeliacinį skundą yra būtina atlikti įrodymų tyrimą ir kviesti į teisiamąjį posėdį teismo ekspertizę atlikusį ekspertą.

Be to nurodo, kad pagal apklaustų įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus galima padaryti pagrįstą išvadą, kad dėl staiga pamatyto mažamečio sūnaus kruvina ausimi vaizdo ir sužinojimo iš jo, kad taip pasielgė arogantiškai besielgianti ir kaltės nepripažįstanti nukentėjusioji, jis buvo šokiruotas ir drebino ištiestas link nukentėjusiosios rankas bei šaukė ant jos, o pasak teisėjo, dar neva ir smaugė ją labai susijaudinęs dėl neteisėto nukentėjusiosios poelgio, kas baudžiamosios atsakomybės neužtraukia (BK 2 straipsnis) ar yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Tačiau teisėjas netaikė nei vieno iš šių baudžiamųjų įstatymų, nes būdamas šališkas jis nelaukė, kol kitas teismas išnagrinės baudžiamąją bylą dėl jo mažamečio sūnaus sužalojimo pirmiau nei įvyko incidentas su nukentėjusiąją, ir likus kelioms valandoms iki nuosprendžio paskelbimo sūnaus byloje nurodė, kad jis (K. A.) neadekvačiai reagavo į nukentėjusiosios tariamą jo sūnaus sudrausminimą, nors tą pačią dieną jai buvo paskelbtas nuosprendis ne už sudrausminimą, o už nežymų sveikatos sutrikdymą ir skausmo vaikui sukėlimą. Teismo neslepiamu šališkumu galima laikyti ir nuosprendžio teiginius, kad priešingai nei nustato BK 97 straipsnio 1 dalis, skiriant jam bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad nors teistumas jam yra išnykęs, bet jis praeityje buvo teistas, tai pat į tai, kad jis neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, nors versti pripažinti kaltę draudžia įstatymai. Tokiu būdu teismas net ir parinktos bausmės dydį jam nustatė didesnį, nes nesivadovavo BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Apelianto nuomone, kitas teismas iš nukentėjusiosios, kuri, pasak jos parodymų šiame teisme, niekada nėra mačiusi tokio žiauraus elgesio, kokį jos atžvilgiu parodė K. A., pati sugebėjo tyčia kruvinai nupešti ausį niekuo dėtam jo mažamečiam sūnui, priteisė atlyginti dvigubai mažesnę neturtinę žalą, nors toks žiaurus nukentėjusios elgesys neabejotinai padarė didesnę psichinę traumą vaikui, nei jo skriaudikei. Todėl mano, kad priteista iš jo neturtinės žalos nukentėjusiajai suma irgi ženkliai yra per didelė, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgtų į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. G. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priteisti jai iš K. A. 750 Lt už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dalyje dėl smūgio sudavimo jai šalinimo, neteisingai paskirtos bausmės, netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

Pasak apeliantės, K. A. perduotas teismui teisti už veiksmus, pasireiškusius tuo, kad abiem rankom suėmė jai, sėdinčiai ant kėdės, už kaklo, smaugė kol apsvaigo, tada sudavė jai ranka vieną smūgį į galvos kairę pusę dėl ko su visa kėde nuvirto ant grindų ir prarado sąmonę. Teismas iš kaltinimo pašalino smūgio sudavimą, nes tai nepatvirtina nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktas. Teismo nuomone nustatytą galvos smegenų sukrėtimą sukėlė vienas smūginis kontaktas su buku paviršiumi - nuvirtus su kėde atsitrenkus į grindis. Apeliantė mano, kad tokia teismo išvada nėra pagrįsta, nes ji visą laiką tvirtino, kad jai nuteistasis smūgiavo į galvą. Tokius nuteistojo veiksmus prieš ją stebėjo ir liudytoja V. R.. Nors teismo medicinos specialisto ir eksperto išvados nepatvirtino, kad smegenų sukrėtimą sukėlė smūgis į galvą, bet tie patys įrodymai nepatvirtino ir aplinkybės, kad smegenų sukrėtimą sukėlė kontaktas su grindimis. Specialistai negalėjo nurodyti konkretaus traumos mechanizmo. Taigi ją galėjo sukelti tiek nuteistojo smūgis į galvą, tiek atsitrenkimas į grindis. Tačiau tai, kad smūgis (bent vienas) buvo suduotas patvirtino ir rašytinis įrodymas - policijos pareigūno M. Ž. tarnybinis pranešimas, kad pokalbio su K. A. metu pastarasis pripažino smūgiavęs jai. Tai, kad specialisto išvadoje nėra duomenų apie smūgio sudavimą nereiškia, kad jis nebuvo suduotas, nes priešingu atveju ir atsitrenkimas į grindis galėjo būti pašalintas iš kaltinimo, kadangi išvadose nėra duomenų apie išorinius galvos sužalojimus. Be to smūgių sudavimą jai patvirtino nepilnametis liudytojas E. A. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos. Jo žodžiais parduotuvėje stumdėsi ji ir nuteistasis. Akivaizdu, kad mažametis liudytojas švelnindamas K. A., kaip savo giminaičio, kaltę, kalbėjo apie jų abiejų stumdymąsi. Tačiau ta aplinkybė, kad K. A. nesiskundė ne tik kad kūno sužalojimais, bet ir sukėlus jam skausmą, paneigia mažamečio parodymų dalį dėl jos veiksmų prieš K. A., bet patvirtina kitus įrodymus, jog nuteistasis smūgiavo jai. Teismas nuosprendyje nurodė nesivadovaujantis nepilnamečių liudytojų duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes jie duoti kitoje byloje. Mano, kad tokia teismo nuostata nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti BPK 20 straipsniui. Vaikų parodymai yra tie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vaikų parodymai užfiksuoti įstatymo nustatyta tvarka ir visai nesvarbu kokioje byloje jie buvo apklausti. Be to būtent vaikų interesais jie ir nebuvo apklausinėjami kitoje byloje apie tas pačias aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantės nuomone, nuteistajam neteisingai paskirta bausmė, nes savo rūšimi yra aiškiai per švelni. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija numato tris bausmių rūšis: laisvės apribojimą, areštą ir laisvės atėmimą iki 3 metų. Skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas be kitų BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų atsižvelgė ir į 5 punktą numatytą pagrindą - kaltininko asmenybę ir konstatavo: praeityje buvo teistas, baustas administracine tvarka ne vieną kartą, net bylos nagrinėjimo laikotarpiu, baustas administraciniu areštu. Iš to teismas padarė išvadą, kad K. A. nėra priimtinos visuotinės moralės normos. Be to teismas atsižvelgė į kitas aplinkybes ir konstatavo, kad K. A. neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką. Kita vertus teismas konstatavo, kad nors praeityje K. A. ir buvo teistas, tačiau teistumai yra išnykę. Tačiau apibendrinant teismo surinktus duomenis apie K. A. asmenybę galima vienareikšmiška išvada, kad jis neigiamai charakterizuojamas, linkusi nusikalsti asmenybė. Apeliantės vertinimu, tokiai asmenybei bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekta tik pritaikius kuo griežtesnę bausmės rūšį iš numatytų įstatyme ir nėra jokio pagrindo taikyti švelniausią įstatyme numatytą bausmės rūšį.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, kad jos civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino dalinai, priteisė iš K. A. 4 000 Lt. Mano, kad toks neturtinės žalos atlyginimo dydis yra nepakankamas. Teismas neginčijo jai padarytos neturtinės žalos masto ir pasekmių, o žalos atlyginimo dydį sumažino nesuprantamais motyvais, nurodydamas, kad jos reikalavimai neatitinka realių turtinės žalos padarymo aplinkybių. Be to teismas neturtinės žalos dydį sumažino dėl to, kad neva jos reikalavimas neatitiko teismų praktikos, tačiau kokia ta praktika teismas nepagrindė. Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad iki nusikaltimu padarytos neturtinės žalos padarymo taip pat nebuvo sveika, o dėl nuteistojo veiksmų turėjo gydytis papildomai, yra senyvo amžiaus, todėl bet koks pakenkimas sveikatai turi sunkesnes pasekmes. Apeliantės mano, kad jos reikalauta neturtinės žalos atlyginimo suma (20 000 Lt) buvo pakankamai nuosaiki, todėl teismo priteista suma yra akivaizdžiai neadekvati jos patirtai neturtinei žalai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusiosios D. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. A. nurodo, kad nuosprendį priėmęs teisėjas buvo šališkas, nes nuosprendis priimtas netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminių BPK pažeidimų, be to teisėjo K. Stulginsko buvusi sutuoktinė R. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip liudytoja, nes dirbdama gydytoja priėmimo skyriuje pirmoji apžiūrėjo nukentėjusiąją po tariamo sumušimo, surašė medicininius dokumentus, kurių pagrindu teismo medicinos specialistas ir ekspertas surašė išvadas, o teisėjas jomis pasitikėjo ir sukritikavo jo advokatą, kad šis esą be reikalo nuogąstauja, jog esant esminių kaltinamojo tariamos kaltės duomenų prieštaravimų nebuvo patenkintas gynybos prašymas iškviesti į apklausą ir teismo medicinos ekspertą, taip pat neįvertino D. A. ir nepilnamečių liudytojų duotų parodymų, nes šie duoti buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui kitoje byloje. Taip pat, kad priėmė sprendimą nelaukdamas kol kitas teismas išnagrinės baudžiamąją bylą dėl jo mažamečio sūnaus sužalojimo pirmiau nei įvyko incidentas su nukentėjusiąją, ir likus kelioms valandoms iki nuosprendžio paskelbimo sūnaus byloje nurodė, kad jis (K. A.) neadekvačiai reagavo į nukentėjusiosios tariamą jo sūnaus sudrausminimą, nors tą pačią dieną jai buvo paskelbtas nuosprendis ne už sudrausminimą, o už nežymų sveikatos sutrikdymą ir skausmo vaikui sukėlimą. Apeliantas teismo šališkumu vertina ir nuosprendžio teiginius, kad priešingai nei nustato BK 97 straipsnio 1 dalis, skiriant jam bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad nors teistumas jam yra išnykęs, bet jis praeityje buvo teistas, tai pat į tai, kad jis neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, nors versti pripažinti kaltę draudžia įstatymai.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimu aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas. Teismas nagrinėdamas šią bylą neišreiškė jokio palankumo ar priešiškumo vienai iš šalių, priimamus sprendimus motyvavo, tenkino tiek prokuroro, tiek kaltinamojo ir jo gynėjo prašymus dėl liudytojų apklausimo ir specialisto apklausos, bei kitus prašymus. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti kitaip nei pageidauja proceso dalyviai, nesudaro pagrindo daryti išvados apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs sprendimą teismo posėdyje apklausti specialisto išvadą pateikusį teismo medicinos ekspertą A. S., ėmėsi visų priemonių, kad šis ekspertas būtų apklaustas teismo posėdyje, tačiau dėl ligos jo apklausti nepavyko, dėl to paskyrė ekspertizę (3 t., 87-88 b. l.). Vėlesnio prašymo apklausti teismo medicinos ekspertą J. Sakalą teismas, įvertinęs tai, kad jo pateikta išvada yra pakankamai aiški, netenkino.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad BPK 58 straipsnis nenumato pareigos teisėjui nusišalinti nuo nagrinėjamos bylos tais atvejais, kai nagrinėjamoje byloje jo giminaitis ar šeimos narys yra liudytojas. Liudytojas baudžiamajame procese yra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir jam keliama pareiga duoti teisingus parodymus (BPK 83 straipsnis). Teisėjas K. Stulginskas parodė, kad liudytoja R. S. yra buvusi jo žmona, tačiau jų šeimyniniai santykiai nutrūko prieš daugiau kaip 10 metų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad teisėjas K. Stulginskas, jo giminaičiai ar šeimos nariai būtų buvę suinteresuoti šios bylos baigtimi, tokių aplinkybių teisminio bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, nuteistojo gynėjo pareikštą nušalinimą teisėjas K. Stulginskas motyvuota nutartimi išsprendė teisminio bylos nagrinėjimo metu (3 t., 33-34 b. l.).

Bylos, kurioje D. G. buvo kaltinama K. A. sūnaus sužalojimu, aplinkybės neturėjo esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos atidėti bylos nagrinėjimo iki minėtos bylos išnagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam jo teistumą vertino ne kaip teistumą BK 97 straipsnio prasme, o kaip asmenį charakterizuojančią medžiagą. Šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas nuteistojo K. A. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesirėmė nepilnamečių G. A., A. A., E. A. ikiteisminiame tyrime, kuriame įtariamąja buvo D. G., duotais parodymais, nes jie yra nuteistojo K. A. šeimos nariai ir jiems nebuvo pranešta apie galimybę neduoti parodymų prieš savo šeimos narį – K. A. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 82 straipsnio 2 dalis), todėl šiais parodymais remtis neturėjo teisinio pagrindo, apklausinėjant mažametę liudytoją V. Ž. nedalyvavo nuteistasis K. A. ar jo gynėjas, todėl šiais parodymais remtis nėra pagrindo, nes tokiu būdu būtų pažeista nuteistojo teisė užduoti klausimus liudytojams, dėl to šios aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip rodančios pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Dėl nuteistojo K. A. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį netinkamai juos įvertino, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl K. A. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendis dėl K. A. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo K. A. išteisintinas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

K. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2010 m. birželio 16 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, kilusio konflikto metu, abiem rankom suėmė sėdinčiai ant kėdės D. G. už kaklo, ją smaugė kol nukentėjusioji apsvaigo, dėl ko D. G. nuvirto su visa kėde ant grindų, susitrenkė galvą ir prarado sąmonę, taip jis padarė D. G. vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris apima ir tokį asmens sužalojimą, dėl kurio nukentėjęs asmuo ilgai sirgo. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėjant asmens kaltę padarius šį nusikaltimą būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl K. A. suėmimo abiem rankom sėdinčiai ant kėdės D. G. už kaklo, jos smaugimo kol nukentėjusioji apsvaigo, D. G. nuvirto su visa kėde ant grindų, susitrenkė galvą ir prarado sąmonę, taip jai buvo padarytas vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu K. A. sudavė smūgius D. G. ir/ar ją smaugė, kad dėl tokių K. A. veiksmų D. G. buvo praradusi sąmonę, nukrito ant grindų ir susitrenkė galvą, ir dėl tokių neteisėtų veiksmų D. G. buvo padarytas vidutinio sunkumo galvos smegenų sutrenkimas, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl išvada, kad K. A. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra teisiškai nepagrįsta ir konstatuojama, kad K. A. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumos, todėl jis išteisintinas kaip nepadaręs veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios D. G. ir jos dukros, liudytojos V. R., duotų parodymų teisme nesugretino su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad atėjo K. A. su visais keturiais vaikais, kurie buvo tada kieme. K. A. klausė, kuri moteris lyg tai ausį nuplėšė. Vaikas pirštu parodė į jos dukrą, paskui pasakė, kad ne ta, parodė į ją. K. A. nieko nesakęs puolė prie jos, abiem rankomis sugriebė už kaklo ir užsmaugė. Ji sudribo. Tada kumščiu tris kartus trenkė į kairės pusės galvą. Po trečio smūgio neteko sąmonės. Ji nukrito ant grindų. Nežino, kas ją pakėlė nuo grindų. Pabudo ant dukros kėdės sėdinti. Jai pasidarė bloga. Pradėjo pykinti, skaudėjo galvą, sprandą. K. A. dar griebė stalą versti, bet nepakėlė. Ji dukrai sakė, kad skambintų policijai. Grasino susidorojimais. Paskambino policijai, bet ji dar neatvyko. Ji paskambino anūkui G. L., kad atvyktų. Kai anūkas atvyko, jau buvo atvykusi policija. Policija paklausinėjo kaip buvo. Policininkas siūlė susitaikyti. K. A. jos net neatsiprašė. Ji pasakė, kad nežino, kokia bus ateitis, pasekmės. Po to jai pasidarė blogai, vėmė. Pakilo kraujospūdis, pykino, svaigo galva, negalėjo viena vaikščioti. Buvo sprando patempimas, galvos sumušimas, svaigimas, neišlaikymas pusiausvyros.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. G. 2010 m. rugpjūčio 2 d. apklausos metu parodė, kad į parduotuvę atėjo jai nepažįstamas vyras, kartu 4-5 vaikais, nepamena tiksliai, kiek jų buvo, ar tai buvo tie patys vaikai, kurie mušė V., negali pasakyti, nes jų nespėjo įsidėmėti. Jis tik įėjęs, vaiko, kuris buvo atėjęs su moterim, paklausė, kuri, berniukas pasimetė ir parodė į jos dukrą V. R., tada tas vyras puolė prie kompiuterinio stalo, ant kurio buvo, televizorius, kompiuteris ir spausdintuvas, už kurio stovėjo jos dukra, ir mėgino tą stalą ant jos užversti, bet stalo nepakėlė, o ir tuo metu vaikas sušuko: „ne, ne šita, šita“ ir parodė į ją. Ji tuo metu sėdėjo ant kėdės prie minėto stalo galo. Tada tas vyras nieko nesakęs puolė prie jos, abiem rankom suėmė ją už kaklo ir pradėjo smaugti, jis tylėjo, jos dukra pradėjo klykti, kiti stebėjo, tas vyras ją toliau smaugdamas, ją atlošė atgal, ir lenkė žemyn į jos dešinį šoną, jos nugara nebesilietė prie kėdės atlošo. Nuo smaugimo ji negalėjo įkvėpti oro, negalėjo ir jokio garso ištarti, ją apsvaigino, po to ji pajuto stiprų trenksmą į galvos kairę pusę, spėjo pajusti stiprų skausmą, ir kad krenta ant žemės, griūva su visa kėde, po to nieko nejautė, nes prarado sąmonę. Jos rankos dar iki pajuntant skausmą galvoje buvo nusvirusios, ji priešintis negalėjo, nes buvo apsvaiginta smaugimu. Kai atgavo sąmonę, ji sėdėjo ant kitos kėdės, sėdėjo ant dukros kėdės už prekystalio. Kiek ji buvo be sąmonės, nežino, dukra nesakė. Vėliau dukra sakė, kad norėjo ją pakelti, bet iš pirmo karto jai neleido parduotuvėje buvusi moteris, po to jau dukra priėjo ir ją pakėlė. Jai atsigaunant ji jautė skausmą galvoje, sprande, skaudėjo kairės pusės skruostikaulį ir dešinės kojos kelio girnelę. Po to, dukra pasiėmė mobilų telefoną ir skambino į policiją, parduotuvėje tebebuvo vyras, kuris jos dukrai pasakė, kad atims visus telefonus, daugiau nepaskambins policijai ir nevaikščios laiptinėje. Policija atvažiavo 10 minučių laikotarpyje. Pareigūnai buvo nepažįstami. Jiems paaiškino, kas nutiko, konkrečiai ką ji jiems pasakė, neprisimena, pamena, kad pasakė savo vardą, pavardę ir kur gyvena. Pareigūnai viduje ilgai nebuvo, jie su tuo vyru ir moterim išėjo į lauką ir ilgai kalbėjosi, po to grįžo, ir tas vyras girdint policijos pareigūnams pasakė, kad viską pamirštų, sakė, kad pasikarščiavo. Tada jie išėjo. Dar kalbantis su jais, jai pasidarė bloga, pradėjo pykinti. Išėjus pareigūnams, ji pradėjo vemti, vėmė vieną kartą. Jautė skausmą galvos pakaušyje, sprande. Todėl pusvalandžio laikotarpyje atvežė ją dukra į policiją, kur parašė pareiškimą. Tada išvažiavo į ligoninę į priėmimo skyrių, kur jai diagnozavo smegenų sutrenkimą, galvos sumušimą, ji buvo paguldyta į Nervų ligų skyrių (1 t., 56-57 b. l.).

Nukentėjusioji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jai buvo suduotas ne vienas, o trys smūgiai, kad po to, kai ji atgavo sąmonę skambino savo anūkui G. L., kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog K. A. vių pirma bandė apversti stalą prie kurio stovėjo V. R., tik paskui puolė ją, o teisme parodė, kad iškart ją puolė K. A. ir tik po to bandė apversti stalą.

Liudytoja V. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad įpuolė K. A. į parduotuvę. Ji sėdėjo už stalo, jos mama prie stalo. Jis parodė ant jos ir klausė, ar šita moteris puolė. Jis ėmė versti stalą. Vaikas pasakė, kad kita moteris. Vaikas parodė ant jos motinos. Jis pripuolė prie jos mamos, ėmė smaugti, ji neteko sąmonės. Mama virto nuo kėdės. Ji persigando, griebė telefoną skambinti policijai. Kai ji virto nuo kėdės be sąmonės, jis su kumščiu į galvą dar trenkė. Mama nuvirto ant žemės. Ji buvo netekusi sąmonės, ant žemės gulėjo 1-2 minutes. Kai paskambino policijai, ji ėjo kelti mamos, D. A. ją pastūmė. Ji atkėlė mamą, ji atsipeikėjo, atsisėdo ant kėdės. Atvažiavo policija. Mama atsipeikėjo. Kai policija atvažiavo, jie paskui išėjo laukan su K. A. ir kažką kalbėjosi. Paskui sugrįžo atgal, sakė, kad susitaikytume. Jos pasakė, kad rašysime pareiškimą. Mama sėdėjo galvą susiėmusi, darėsi bloga, vėmė. Galvoje atsirado guzas, kaklas buvo raudonas nuo smaugimo. Policija pasakė, kad neturi laiko surašyti pareiškimą, tada reikia važiuoti į komisariatą. Po įvykio važiavo į policiją. Važiavo ji su mama D. G.. Surašė pareiškimą. Paskui važiavo į ligoninės priėmimo skyrių. Kai nuvažiavo į ligoninę gal buvo 18 valanda.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. R. pirminės apklausos metu (2010 m. liepos 14 d.) parodė, kad įpuolė į parduotuvę K. A., kurį anksčiau buvo tik mačiusi ir jo nepažinojo, kuris įpuolęs rėkė: „kuri tau ausį perbrėžė ?“. Berniukas parodė į ją, ji stovėjo už prekystalio, tas vyras puolė versti prekystalį ant jos, bet prekystalis sunkus ir jam nepavyko, kaip tik tuo metu jo vaikas, pasakė: „ne, ne ta“. Ir jis parodė į jos motiną, kuri tuo metu sėdėjo ant kėdės prie rašomojo stalo. Tada tas vyras puolė jos mamą, sėdinčią ant kėdės, jis suėmė abiem rankom mamai už kaklo ir pradėjo smaugti, mama nieko negalėjo pasakyti, ji išbalo. Toliau smaugdamas mamą kaire ranka, dešine ranka, tiksliau kumščiu smūgiavo mamai į galvą, mažiausiai tris kartus. Nuo smaugimo mama jai atrodė praradusi sąmonę ir po tų smūgių ji nuo kėdės nukrito ant žemės, o tas vyras ir toliau jai smūgiavo. Ji tuo metu stovėdama už prekystalio čiupo telefoną ir skambino policijai, tas vyras jai rėkė: „nebandyk, atimsiu telefoną“. Paskambinusi į policiją, ji bandė gelbėti mamą, bet jos neleido iš už prekystalio išeiti K. A. žmona, ji užstojo jai kelią ir suėmusi ją už rankų ties pečiais stūmė atgal. Paskui moteris pasitraukė, ji priėjo pakėlė mamą, tas vyras jos nebedaužė, kaip tik tuo metu atvažiavo policija. Dar vyrui smaugiant ir smūgiuojant mamai, visi vaikai buvo parduotuvėje ir viską matė. Ji ir mama norėjo rašyti pareiškimą, bet visi rėkė, tai pareigūnai liepė patiems atvykti. K. A. dar buvo grįžęs, pasakė, kad tarpusavy nesipykti, nerašyti pareiškimo, tačiau pats atvažiavo ir pirmas parašė pareiškimą dėl sūnaus sužalojimo, kaltindamas jos mamą. Visiems išėjus, mamai pasidarė bloga, jai skaudėjo galvą, buvo iškilę guzai, pradėjo pykinti, todėl išvyko į priėmimo skyrių, kur mama buvo paguldyta į Nervų ligų skyrių.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. R. papildomos apklausos metu 2010 m. rugpjūčio 5 d. parodė, kad 2010 m. birželio 16 d. apie 16 val. įvykus konfliktui parduotuvėje, kiek ji pamena, skambino tik į policiją, ar skambino savo sūnui G. L., ji neprisimena, mano, kad ne, jokiems kitiems asmenims neskambino. Tačiau sūnus tikrai buvo įėjęs į parduotuvę kai jau buvo atvykusi policija. Po įvykio, visų pirma, ji mamą vežė į policiją, o tik po to, į priėmimą, taip elgėsi todėl, nes bijojo mama, kad jai pasidarys dar blogiau ir ji nebegalės parašyti pareiškimo. Mamą dar parduotuvėje buvo pradėję pykinti, skaudėjo galva, sakė, kad akyse temsta. Parduotuvėje ji nevėmė. Ant kaklo iš pradžių smaugimo žymės matėsi, bet nuvykus į priėmimą jau nebebuvo matyti. Galvoje buvo guzas, kurį rodė ir atvykusiems pareigūnams dar parduotuvėje. Mama buvo užpulta sėdinti ant kėdės. Kėdė buvo prie stalo, bet ne prie stalo galo, jos kėdė buvo priešais ją, o ji už stalo, o jai už nugaros buvo siena. Už mamos nugaros nieko nebuvo, tik už kokio 1 metro atstumo buvo siena. Po to, kai vyriškis ją užpuolė, smaugė ir sudavė jai į galvos kairę pusę, mama nukrito ant grindų ant dešinio šono. Pirmą dieną mama nesiskundė kojos skausmu, tik galvos skausmu, o antrą dieną, jai būnant ligoninėje, jai sutino kelis, kuris buvo operuotas 2009 m. gruodžio mėn., ir jau buvo sugijusi, todėl akivaizdu, kad ji kelį susitrenkė būtent nukritus nuo kėdės. Ar ji susitrenkė galvą į grindis, negali pasakyti. Ji tik pamena, kad puolė kelti mamą, o buvusi moteris jai neleido, jos nepraleisdama, bet ji vis tiek pro stalo galą praėjo pasisukdama šonu, tos moters ji nelietė (1 t., 114-115 b. l.).

Taigi, kaip matyti liudytojos V. R. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl esminių įvykio aplinkybių turi esminių skirtumų, t. y. ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nenurodė, kad D. G. po suduotų smūgių ar griuvimo gulėjo ant žemės ir po įvykio vėmė, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad D. G. ant žemės gulėjo 1-2 minutes, o vėliau ir vėmė. Taip pat skiriasi parodymai dėl D. G. K. A. suduotų smūgių skaičiaus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šiuos nukentėjusiosios D. G. ir liudytojos V. R. duotus parodymus įvertinusi liudytojo D. B., G. L., D. A., nuteistojo K. A. duotų parodymų, specialistų išvadų ir kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad nukentėjusiosios D. G. ir liudytojos V. R. duoti parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl jie nelaikyti patikimais ir jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Nukentėjusios D. G. ir liudytojos V. R. duotų parodymų prieštaravimą kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms patvirtina liudytojo D. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kad jis bendravo su D. G., ji pasakojo apie K. A. sūnaus sužalojimą, kad ant jos kaklo jokių žymių ar dėmių nematė, galvoje gumbo neužčiuopė, visos moterys buvo emociškai sutrikusios, pasikarščiavusios. O tokius liudytojo D. B. parodymus patvirtina specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), bei epikrizėje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, kad nebuvo nustatyta jokių sumušimų ar kitokių sužalojimų ant D. G. kūno, tokius duomenis iš dalies patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja R. S. (parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu), kuri nurodė, kad matomų sužalojimų požymių ant D. G. kūno neatžymėjo (1 t. 136-137 b. l.). Taigi šių aplinkybių visuma patvirtina nuteistojo K. A. ir liudytojos D. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus nuoseklius parodymus, kad K. A. smūgių D. G. nesudavė, jos nesmaugė, ji nuo kėdės nuvirtusi nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas, taip pat įvertina specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas aplinkybes, kad D. G. nustatyta: vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, dėl traumos įvykusios 2010 m. birželio 16 d., į ką nurodo šie objektyvūs duomenys esantys medicininiuose dokumentuose: sprando raumenų įtempimas, sutrikusi koordinacija, rankų raumenų jėgos susilpnėjimas 3-4 balai (norma 5 balai), Bartelio indeksas 70-75 balai, (normoje 100, rodo savęs apsitarnavimo lygio galimybę), likę po gydymo reiškiniai - galvos svaigimas. Kad pakitimai galėjo gautis dėl traumos, medicininiuose dokumentuose nurodytu laiku. Sergant aukšto kraujospūdžio liga, gali būti galvos svaigimas, smarkiai pakilus kraujospūdžiui, tačiau vartojant vaistus nuo kraujo spaudimo, svaigimo būti neturėtų. Kelio sąnario operacija, baigus gydymą, judesių stabilumui įtakos neturi. Sergant depresija gali atsirasti įvairūs neurologiniai negalavimai, tame tarpe ir miego sutrikimas, nerimas ir pan. Nestabilumas Rombergo pozoje, nėra specifinis galvos smegenų traumos simptomas, ir vienas, be kitų neurologinių simptomų diagnostinės reikšmės neturi. Atskirai imant, šis simptomas teismo medicininiu požiūriu nevertinamas, nes gali būti lengvai imituojamas (1 t., 86-87 b. l.), taip pat įvertina 2013 m. liepos 30 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas aplinkybes, kad D. G. dėl 2010 m. birželio 16 d. įvykusios traumos padarytas galvos smegenų sukrėtimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, rastam sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūginio kontakto su buku kietu paviršiumi. 2010 m. birželio 16 d. D. G. paguldyta į ligoninę dėl naujai patirtos traumos, sukėlusios galvos smegenų sukrėtimą, o ne dėl prieš 20-30 matų patirto galvos sužalojimo. Prieš kelis dešimtmečius buvusi galvos trauma neturi priežastinio ryšio su 2010 m. birželio 16 d. patirtu kūno sužalojimu (3 t., 98-99 b.l.), atsižvelgia teismo medicinos eksperto J. Sakalo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad atlikdamas ekspertizę rėmėsi tik (duomenys neskelbtini) ligoninės stacionarinio gydymo istorija, (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės stacionarinio gydymo istorija, (duomenys neskelbtini) reabilitacinės ligoninės gydymo istorija, kad galvos smegenų sukrėtimo atveju vidinių požymių neužfiksuota, smegenų sukrėtimas kompiuterinėje stenogramoje neatsispindi, atsižvelgia į tai, kad specialisto išvadoje ir ekspertizės akte padarytos išvados nėra grindžiamos objektyviais duomenimis, o remiamasi tik nukentėjusiosios D. G. parodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepatikimus ir kuriais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, kad minėtoje specialisto išvadoje keliamų prielaidų galėjo gautis, gali būti, būti neturėtų, nepatvirtina, jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl šių specialisto išvadų ir ekspertizės akto nelaiko patikimais ir objektyviais įrodymais, leidžiančiais neabejotinai teigti, kad būtent dėl nuteistojo K. A. veiksmų kilo baudžiamąjame įstatyme numatyti ir uždrausti padariniai nukentėjusiosios D. G. sveikatai.

Teisėjų kolegija, vertindama tiriamo įvykio aplinkybes, taip pat atsižvelgia į tai, kad V. R. po galimai K. A. atliktų veiksmų prieš jos motiną D. G., po kurių ji prarado sąmonę ir gulėjo ant žemės 1-2 minutes, žinodama savo motinos sveikatos būklę t. y. kad ji yra ligota, dažnai gydosi ir nuolat vartoja vaistus, nekvietė greitosiosios medicinos pagalbos, o skambino policijos pareigūnams, kad D. G. po to, kai atgavo sąmonę, atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino įvykio aplinkybes, neprašė medicininės pagalbos, kad nukentėjusioji po įvykio visų pirma nuvyko į policijos komisariatą parašyti pareiškimo ir tik po įvykio praėjus apytiksliai 3 valandoms kreipėsi į ligoninę dėl sveikatos sutrikdymo. Šios aplinkybės teisėjų kolegijos nuomone tik patvirtina abejones dėl nukentėjusiosios D. G. ir V. R. duotų parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo ir nepatikimumo, bei specialistų išvadose ir ekspertizės akte pateiktų išvadų nepatikimumo.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti); (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007). Nagrinėjamu atveju, kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo imtasi visų įmanomų priemonių abejonėms ir prielaidoms dėl nukentėjusiajai D. G. padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybių nustatymo pašalinti, t. y. buvo gautos dvi specialisto išvados ir viena ekspertizės išvada, kurių išvadų kaip minėta nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, atlikti nukentėjusiosios, liudytojos, nuteistojo parodymų patikrinimai vietoje, atliktos akistatos tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, imtasi kitų veiksmų objektyviai tiesai byloje nustatyti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje kilusių abejonių ir prielaidų pašalinti nebėra objektyvių galimybių, ir jos vertintinos nuteistojo K. A. naudai.

Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas – „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme numatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami (kasacinė nutartis Nr. 2K-23/2013). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūno M. Ž. 2010 m. birželio 22 d. tarnybinio pranešimo (1 t., 42 b. l.) nepripažįsta įrodymu gautu įstatymų nustatyta tvarka, nes šis įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, kadangi minėtame tarnybiniame pranešime gauti duomenys buvo gauti BPK nereglamentuotu būdu, kuris tarnybiniame pranešime įvardintas kaip pasikalbėjimas, kad nenurodyta koks tuo metu buvo K. A. procesinis statusas, ar jam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. Ž. pirmosios instancijos teisme patvirtino tik tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tokių parodymų nevertina kaip savarankišku įrodymu ir jais nesiremia.

Apeliacinės instancijos teismas dėl anksčiau nurodytų aplinkybių neanalizuoja ir nesiremia nepilnamečių liudytojų G. A., A. A., E. A. ir V. Ž. ikiteisminiame tyrime, kuriame įtariamąja buvo D. G., duotais parodymais.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad BPK 301 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jei jų parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Šiuo atveju skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas nukentėjusiosios D. G. ir nukentėjusiosios dukros, liudytojos V. R. parodymais, specialistų išvadose ir ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis, kurios iš esmės yra grindžiamos tik nukentėjusiosios D. G. nurodytomis aplinkybėmis, policijos pareigūno M. Ž. tarnybiniu pranešimu, kuris kaip minėta neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, iš dalies policijos pareigūno D. B. duotais parodymais, kurie patvirtina tiek nukentėjusiosios D. G., tiek nuteistojo K. A. duotus parodymus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir todėl naikintinas.

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. G. byloje pareiškė 20 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai ir 1683 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai kilusiai dėl K. A. neteisėtų veiksmų atlyginti, bei Valstybinės ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, byloje pareiškė 2207,40 Lt civilinį ieškinį už nukentėjusiajai suteiktas gydymo paslaugas.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis K. A. išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, D. G. ir Valstyinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius palieka nenagrinėtus.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusioji D. G. byloje pateikė prašymą iš nuteistojo K. A. priteisti patirtas 3000 Lt išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti, bei apeliaciniu skundu prašo priteisti 750 Lt už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiosios prašymą, patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, pagalbai apmokėti pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė nuteistojo K. A..

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad K. A. išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkina nukentėjusiosios D. G. prašymų jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio skundo parengimo pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš K. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios D. G. ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Netenkinti nukentėjusiosios D. G. prašymo pripažinti jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš K. A..

Nukentėjusiosios D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Bronius ZalagaVidmantas Mylė