- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-27
- Bylos Nr.
- 1A-326-719-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00132-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- Ž. A.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Irutė Čiukšytė
Teisėjas Česlovas Kulikauskas Baudž. bylos Nr. 1A-326-719/2013
2013 m. gegužės 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 284 str. 1 d., paskiriant 10 MGL (1300 litų) dydžio baudą. Šiuo nuosprendžiu taip pat iš Ž. A. nukentėjusiajam A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti bei 700 Lt (septyni šimtai litų) proceso išlaidoms atlyginti ir iš Ž. A. priteista 130,80 Lt (vienas šimtas trisdešimt litų 80 ct) proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. apie 12.30 val. viešoje vietoje – Panevėžyje, (dumenys neskelbtini), namo penkto aukšto laiptinėje, tyčia, įžūliu elgesiu susijusiu su smūgių sudavimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. V. į veidą, po to papurškė dujų, tuo padarydamas A. V. nosies minkštųjų audinių sumušimą ir akių junginių sudirginimą – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ž. A. prašo panaikinti 2013-03-08 Panevėžio miesto paylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltinimo ar nusižengimo požymių, arba panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti nešališkam teismui. Apeliantas nuodo, jog skundžiamame teismo nuosprendyje aklai vadovaujamasi A. V. parodymais, visiškai neatsižvelgiant į jo pateiktus parodymus, bei kitus – A. V. parodymus paneigiančius faktus. Pastebi, jog teismas pasitiki A. V. parodymais, nes nurodo, jog netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi byloje nėra nustatyta jokių motyvų, dėl kurių nukentėjusysis turėtų pagrindo apkalbėti kaltinamąjį, tačiau ginčą pradėjo pats A. V., jis pirmas sudavė smūgį į krūtinės ląstą pastumdamas, dėl ko jis pats buvo priverstas gintis. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog skundžiamame teismo nuosprendyje klaidingai nurodoma nusikaltamos veikos padarymo vieta, kadangi bylos duomenys akivaizdžiai patvirtinama, kad viskas vyko bute, o ne laiptinėje, t.y. ne viešoje vietoje, dėl ko viešoji tvraka ir žmonių rimtis nabuvo pažeisti. Apeliantas taip pat pabrėžia, jog jokie kiti bylos duoenys, išskyrus paties nukentėjusiojo parodmus, nepatvitina įvykio metu buvus sutrikdytai viešėjai tvarkai ir žmonių rimčiai. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, kadangi pareikštas nušalinimas buvo netenkintas bei neįvertinta tai, jog skundžiamą sprendimą priėmęs teisėjas buvo nagrinėjęs bylą, kurioje nukentėjusysis atsovavo valstybę kaip (dumenys neskelbtini) atstovas, dėl ko abu asmenys yra pažįstami. Apeliantas taip pat pabrėžia ir tai, jog A. V. anksčiau dirbo Panevėžio policijos įstaigoje, ir ėjo (dumenys neskelbtini) pareigūno pareigas, dėl ko pareiškėjo sąsajos su Panevėžio apyknkės prokurorais yra akivaizdžios ir todėl šiuo atveju manytina, kad A. V. galimai įtakojo prokurorus priimti jam palankius sprendimus, juo labiau kad šiuo metu A. V. dirbdamas (dumenys neskelbtini) ir eidamas specialisto pareigas, taip pat bendrauja su Panevėžio apylinkės prokurorais, pateikdamas paaiškinimus, išvadas ikiteisminiuose tyrimuose, bei dalyvaudamas teisminiuose procesuose, kas tik dar kartą patvirtina pirmosios isntastancijos teismo šališkumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. V. prašo nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-08 nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, jog nuteistojo Ž. A. kaltinimai dėl santykių su J. N. yra išgalvoti ir melaginti, sąlygoti vien tik nuteistajam žinomų motyvų bei tikslų. Teigia, jog nuteistasis siekdamas išvengti atsakomybės įvykį apibūdina taip, kaip naudinga jam, tačiau tiek byloje surinkti įrodymai, tiek liudytojų parodymai patvirtina, kad konfliktą sukėlė nuteistasis, o pats konfliktas ir smurtiniai nuteistojo veiksmai prasidėjo ir didžiąja dalimi vyko būtent namo laiptinėje. Pažymi, kad ta aplinkybė, jog nuteistajam papurškus dujų reikėjo vėdinti butą, atidarant jo langus, niekaip neįrodo, kad dujos buvo purkštos bute, o ne laiptinėje, juo labiau kad purškiant dujas buvo atidarytos buto durys. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, jog nuteistojo atvykimas turint dujų balionėlį parodo, kad būtent nuteistasis išanksto buvo nusiteikęs smurtauti, o ne išsiaiškinti kažkokias jį dominančias aplinkybes, juo labiau kad nuteistasis žinodamas telefono numerį tai galėjo padaryti ir pokalbio telefonu metu. Mano, jog visos aukščiau nurodytos aplinkybės ir byloje surinkti įrodymai nurodo, kad nuteistojo tikslas buvo būtent smurtauti, tam nesirenkant vietos ir neatsižvelgiant į pavojų aplinkiniams. Taip pat pabrėžia, jog skunde išdėstyti nuteistojo argumentai dėl teismo šališkumo yra visiškai nepagrįsti, kadangi jokių asmeninių santykių su bylą nagrinėjusiu teisėju Č.Kulikausku jis pats neturi ir neturėjo, o ta aplinkybė, kad atstovavo (dumenys neskelbtini) byloje kurioje teisėjas buvo tas pats Č.Kulikauskas neleidžia teigti, kad teisėjas yra šališkas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. A. padarė BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalamą veiką. Pripažindamas šį asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais – nukentėjusiojo V. V., liudytojų L. V., E. V., A. M., M. P., J. N., L.N. F. parodymais bei specialisto išvada Nr. G 1104/11(05), nuospredyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl Ž. A. kaltės daryti. Pastebėtina ir tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje ne tik detaliai išanalizavo bylos medžiagą, bet ir argumentavo, kodėl yra atmetami Ž. A. parodymai, aptarė BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius bei detalizavo, kodėl Ž. A. veiksmai atitinka būtent pastarajame straipsnyje numatytą nusikaltamą veiką.
Pastebėtina, kad pagal teismų praktiką viešąja laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų gali patirti nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-122/2008), o vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą pagal 284 straipsnio 1 dalį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Pabrėžtina dar ir tai, jog pagal formuojamą teismų praktiką viešąją tvarką galima pažeisti ir veikiant privačioje aplinkoje (bute), kurioje nėra pašalinių asmenų, kadangi viešoji tvarka yra pažeidžiama, jei veiksmai, padaryti privačioje aplinkoje, sudaro nepatogumų, sutrikdo asmenis, esančius kitoje vietoje, arba suardo jų normalią įprastą gyvenseną, taigi pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką. Taigi, netgi ir tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje konfliktas, kurį girdėjo ir dėl kurio metu papurkštų dujų į laiptinę negalėjo išteiti kaimynai, būtų įvykęs nukentėjusiajam A. V. priklausančiame bute, ši aplinkybė, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, neduotų pagrindo Ž. A. padarytų veiksmų kvalifikuoti ne pagal BK 284 str. 1 d.
Be to, vadovaujantis teismų praktika, nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t.y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tačiau objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas ir pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ž. A. 2013-02-22 buvo pareiškęs nušalinimo pareiškimą, kuriuo prašė baudžiamąją bylą nagrinėjantį teisėją Česlovą Kulikauską nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nusišalinti visiems Panevėžio apygardos teismų teisėjams nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo bei nušalinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorus nuo šios baudžiamosios bylos, tačiau teisėjas Č.Kulikauskas protokoline nutartimi atmetė pareiškimą motyvuodamas tuo, jog Ž. A. pareiškime nurodytos aplinkybės, kad teisėjas nagrinėjo bylą, kurioje atstovavo (dumenys neskelbtini) nukentėjusysis, nesudaro pagrindo teisėjui nusišalinti, ar nušalinti teisėją, juo labiau kad teisėjas Č.Kulikauskas su nukentėjusiuoju nesusijęs asmeniniais ryšiais, nėra asmeniškai pažįstami. Protokolinėje nutartyje taip pat buvo nurodyta, jog kaltinamojo pareikštas nušalinimas teisėjui Č.Kulikauskui yra atmestinas, bet kokie argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti, o taip pat atmestinas ir pareikštas nušalinimas prokurorui, kadangi nėra nustatyta, jog prokurorą su nekentėjusiuoju sieja kokie nors ryšiai. Pastebima, jog byloje nėra duomenų, kad yra kokie nors kiti pagrindai prokurorui nušalinti ar nusišalinti numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 58 str., o ikiteisminio tyrimo metu jau buvo atmestas nušalinimas visai Panevėžio apygardos Panevėžio apylinkės prokuratūrai, nenustačius įstatyme numatytų pagrindų. Pastarojoje nutartyje taip pat buvo išsamiai nrodyta, jog jokių naujų pagrindų byloje neatsirado, todėl argumentai dėl prokuroro šališkumo yra nepagrįsti, o teisėjui nenusišalinus nuo bylos nagrinėjimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo bei kitų Panevėžio apygardos teismų nusišalinimo klausimas toliau nėra spręstinas.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo protokolinėje nutartyje nurodytiems motyvams, konstatuoja, jog aplinkybės dėl teismo nešališkumo nėra pasikeitusios, o taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jokių baudžiamojo proceso pažeidimų padaryta nebuvo, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t.y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.