Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 156 – 162) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 200 Lt neturtinei žalai atlyginti; nutraukė bylos dalį dėl atsakovų Kalėjimo departamento ir Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų įpareigojimo pateikti savo atsakymų pareiškėjui rašytinius vertimus; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. Vilniaus 2 – uosiuose pataisos namuose atliko įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jam paskirtą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, todėl visą šios bausmės atlikimo laiką jam galiojo Bausmių vykdymo kodekso ir su šio įstatymo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų nuostatos. Teismas nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, kadangi, jo teigimu, bausmės vykdymo įstaigoje – Vilniaus 2 – uosiuose pataisos namuose, jis buvo diskriminuojamas dėl kalbos, negaudavo jam suprantama rusų kalba informacijos apie bausmės atlikimo sąlygas, savo teises bei pareigas, ir nei Kalėjimų departamentas, nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija neapgynė jo pažeistų teisių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuris yra baltarusių tautybės, bausmės atlikimo laikotarpiu turėjo teisę gauti iš bausmės vykdymo įstaigos rašytinę informaciją jam suprantama rusų kalba tik Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais klausimais. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, pateikdamas 2006 m. kovo 24 d. skundą Kalėjimų departamentui ir 2006 m. balandžio 15 d. skundą Komisijai, siekė gauti Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų atsiliepimo teismui su priedais vertimus į rusų kalbą, t. y. dokumentų, kuriuos teismas jam, kaip proceso šaliai, persiuntė gavęs juos iš priešingos šalies administracinėje byloje Nr. I-593-3/2006, vertimus. Teismas padarė išvadą, kad dokumentai, kurių vertimus į rusų kalbą prašė pateikti pareiškėjas, yra dėl individualaus ginčo konkrečioje administracinėje byloje, todėl jie nepriskirtini informacijai apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, nuteistojo teises ir pareigas, kurią nuteistieji Kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka turi teisę gauti išverstą į nuteistojo gimtąją ar jam suprantamą kalbą. Todėl pareiškėjo skundas dėl Kalėjimų departamento 2006 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 16/07-412 dalies, kuria pripažinta, kad Vilniaus 2 – ieji pataisos namai pagrįstai neišvertė į rusų kalbą teismo persiųstų pareiškėjui dokumentų, ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2006/03-4R-83 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad bylos dalis dėl atsakovų Kalėjimo departamento ir Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų įpareigojimo pateikti pareiškėjui savo atsakymų (skunde išvardytų ir prie jo pridėtų 45 raštų), kuriuose jam išaiškinami bausmės atlikimo tvarkos ir sąlygų klausimai, rašytinius vertimus į jam suprantamą rusų kalbą, nutrauktina pareiškėjui atsisakius šios skundo dalies tuo pagrindu, kad jam esant laisvėje šie klausimai nebėra aktualūs (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 str. 3 p.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. atlikdamas bausmę Vilniaus 2 – uosiuose pataisos namuose buvo diskriminuojamas dėl kalbos, negaudavo jam suprantama rusų kalba informacijos apie bausmės atlikimo sąlygas, savo teises bei pareigas. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246 – 6.250, 6.271 straipsniais, esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų, tačiau neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui nebūtina nustatyti, kad asmeniui yra padaryta ir turtinė žala. Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta sąlyga, kad neturtinės žalos atlyginimą numatytų įstatymas. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 27 straipsnis nustato, kad žala, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad Vilniaus 2 – ieji pataisos namai ir Kalėjimų departamentas, susirašinėdami su pareiškėju valstybine kalba, įstatymų nepažeidė (Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 2, 4 str., Viešojo administravimo įstatymo 32 str. 1 d.), t. y. jų veiksmai buvo teisėti. Tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, kad nepažeidė pareiškėjo teisės gauti jam suprantama kalba rašytinę informaciją, numatytą Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, nuteistojo teises ir pareigas. Įrašai individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra abstraktaus pobūdžio ir nesuteikia jokios informacijos apie tai, su kokiais teisės aktais, kokia apimtimi (skyriais, skirsniais, straipsniais ir kt.) pareiškėjas buvo supažindintas, kokia kalba tai buvo atlikta. Teismo nuomone, išvardintos aplinkybės suteikia pagrindą pripažinti, kad Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų pareigūnai šiais veiksmais pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Todėl pagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, kad jis dėl to patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.), ir jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė kitų nepatogumų, išskyrus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, taip pat atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas gaudavo iš Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų darbuotojų žodinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, nuteistojo teises ir pareigas, ir į tai, kad pareiškėjas nuo 1990 m. gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl valstybinė kalba jam nėra visiškai nesuprantama. Atsižvelgdamas į minėtų aplinkybių visumą, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, be to, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad dėl atsakovo veiksmų, jog jis negavo iš Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento rašytinės informacijos apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, nuteistojo teises ir pareigas jam suprantama rusų kalba, jis patyrė turtinę žalą, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).