Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės (toliau – ir Generalinė prokurorė) 2023 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. P-­294 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorui G. Š.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Generalinė prokurorė Įsakymu pripažino, jog pareiškėjas (Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras) padarė tarnybinius pažeidimus, bei skyrė jam tarnybinę nuobaudą – pastabą. Jo veiksmų (neveikimo) vertinimo kaip tarnybinių pažeidimų bei tarnybinės nuobaudos skyrimo motyvai nurodyti 2023 m. vasario 17 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-95 ,,Dėl prokuroro G. Š. veiksmų“ (toliau – ir Išvada).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakyme nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. birželio 25 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko pareigas organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-2-00476-20 (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas) ir jam vadovauti, ne kartą pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad dauguma Įsakyme įvardytų tariamai jo padarytų pažeidimų pasireiškė neveikimu, kai teisės normos nenumatė konkrečiai ir imperatyviai suformuluotos pareigos veikti atitinkamu būdu ir tai negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei kilti, o kiti tariami pažeidimai yra susiję su atvejais, kai buvo įmanomos kelios veiksmų alternatyvos ir pareiškėjas pasirinko vieną iš jų. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo pagrindo jam skirti tarnybinės nuobaudos, nes tarnybinį patikrinimą atlikęs asmuo situaciją vertino kitu laiku, vėliau, turėdamas žymiai daugiau informacijos, be kita ko, ir apie pasikeitusią nukentėjusiojo poziciją, ko negalėjo numatyti pareiškėjas Ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, apie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl kitą, alternatyvų veikimo būdą, vertino kaip galbūt efektyvesnį.

4. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1 punkte nurodytų pažeidimų nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai; jei tarnybinio patikrinimo išvadoje ir skundžiamame akte dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai, tai laikytina esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, Išvadoje dėl Įsakymo 1 punkte nurodytų pažeidimų nėra nurodytos konkrečios imperatyviosios teisės normos, numatančios pareigą veikti atitinkamu būdu, kurias pareiškėjas pažeidė neveikimu, o nurodytos teisės normos, kurios buvo pažeistos neveikimu, yra abstrakčios ir bendro pobūdžio, jų taikymo apimtis dažnai neišvengiamai priklauso nuo subjektyvaus matymo, individualios profesinės patirties, konkrečių turimų duomenų, veikimo būdo pasirinkimo metu. Pareiškėjo vertinimu, jis aktyviai veikė savarankiškai pasirinkęs teisėtus veikimo būdus, kuriais įgyvendino bendrąsias abstrakčiai BPK suformuluotas pareigas: organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, o prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai ir nepriklausomai, būtent prokuroro kompetencija yra organizuoti ikiteisminį tyrimą, jam vadovauti, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymą.

5. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1.1 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis nedavė nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams apklausti R. K. (toliau – ir R. K.) paslaugų įmonėje dirbančius darbuotojus, muitinės tarpininkų paslaugas atlikusius asmenis, pažymėjo, kad toks pažeidimas pagrįstas bendro pobūdžio prokuroro pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, o pareiškėjas atsakovui nurodė ir motyvavo savo pasirinkto elgesio varianto priežastis, tačiau atsakovas subjektyviai įvertino, jog pareiškėjo nurodyti motyvai netinkami. Pareiškėjas teigė, kad derindamas BPK keliamus reikalavimus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, vadovavosi teismų išaiškinimais, Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų. Pareiškėjas nurodė, kad jis pagrįstai negalėjo tikėtis bei numatyti, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas kritiškai vertins liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, o skirtingą duomenų, gautų liudytojų parodymais, vertinimą lėmė ir objektyvus aplinkybių pasikeitimas – kardinaliai pasikeitusi nukentėjusiojo pozicija. Pareiškėjas teigė, kad Ikiteisminio tyrimo metu liudytojų parodymai papildė nukentėjusiojo poziciją ir su ja nuosekliai derėjo, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo jų vertinti kritiškai. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad teisme buvo tirtos papildomos aplinkybės, savaime nereiškia prokuroro padaryto tarnybinio pažeidimo, nes tokį poreikį lėmė pasikeitusi nukentėjusiojo pozicija, be to, praktikoje atsitinka, kai teismo ir prokuroro pozicija (nuomonė) dėl duomenų pakankamumo nesutampa, be to, net ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams gali susiformuoti skirtingas vidinis įsitikinimas, nors vertinami tie patys duomenys, tačiau tai savaime nereiškia žemesnės instancijos teismo nekompetencijos, ir tokie atvejai nėra pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę. Pareiškėjas teigė, kad dėl šios priežasties galioja nuostata, jog tarnybinė nuobauda už pažeidimą, atliktą neveikimu, gali būti skiriama tik esant aiškiai ir imperatyviai normai, numatančiai konkretų veikimo būdą, kai atsakomybėn traukiamas asmuo šiuo konkrečiu būdu neveikė.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymo 1.1.2 punkte nurodoma, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą tuo, kad nedavė nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinti aplinkybių dėl automobilio įsigijimo aukcione, automobilio nuosavybės teisės. Pareiškėjo vertinimu, šis tariamas pažeidimas taip pat padarytas neveikimu, konkrečios imperatyviosios teisės normos, įpareigojančios veikti tam tikru būdu, nėra, todėl tarnybinė atsakomybė jam negali būti taikoma. Pareiškėjas teigė, kad procesiniai veiksmai nebuvo atlikti dėl to, jog nebuvo susiję su Ikiteisminio tyrimo dalyku arba buvo civilinės teisės klausimai, Išvadoje nurodomi teiginiai, jog aplinkybių dėl automobilio įgijimo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn neištyrimas reiškia ikiteisminio tyrimo išsamumo neužtikrinimą, yra neteisingi ir paremti subjektyvia tikrintojo nuomone. Pareiškėjas nurodė, kad automobilio nuosavybės klausimą net keliuose posėdžiuose aiškinosi Marijampolės apylinkės teismas, t. y. šis klausimas buvo teisiškai sudėtingas, be to, nukentėjusysis pakeitė poziciją dėl automobilio nuosavybės – bylą perdavus teismui, nukentėjusysis pradėjo neigti turėjęs nuosavybės teisę į automobilį, dėl to nebuvo galima vertinti, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta bei įvykdyta.

7. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymo 1.1.3 punkte nepagrįstai konstatuota, jog jo tarnybinis pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad jis nedavė nurodymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ištirti su sandorių sudarymu susijusias aplinkybes, nes šie duomenys nebuvo susiję su Ikiteisminio tyrimo dalyku: Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad sudaryta sutartis buvo įvykdyta, automobilis pargabentas į Lietuvą ir nukentėjusysis turėjo galimybę juo disponuoti, o jokie kiti asmenys teisių į automobilį nereiškė. Pareiškėjo vertinimu, pagal Ikiteisminio tyrimu metu turėtus duomenis nebuvo jokio pagrindo tirti civilinio sandorio, kuris buvo visiškai ir tinkamai įvykdytas, o galbūt nusikalstama veika buvo padaryti po tarpininkavimo sutarties įvykdymo, t. y. šios sutarties tyrimas nebuvo Ikiteisminio tyrimo dalykas.

8. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1.2.1 punkte nurodyto tariamo tarnybinio nusižengimo, kad jis neužtikrino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliktų automobilio ir jo detalių paieškos veiksmus (kratas ir kt.), pažymėjo, kad teisės aktai imperatyviai nenumato, kokie konkrečiai paieškos veiksmai privalo būti atlikti kiekvienu atveju, jeigu nėra žinoma turto buvimo vieta. Pareiškėjas, kaip prokuroras, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, sprendė, kokie veiksmai šiuo konkrečiu atveju atliktini, automobilio paieškos veiksmai buvo atlikti, tačiau kitokie, nei subjektyviai tikrintojui atrodė reikalingi. Pareiškėjo teigimu, galėjo būti atliekama ir daugiau paieškos veiksmų, nei nurodo tikrintojas, t. y. galbūt ir kitam tikrinimą atliekančiam asmeniui ir Išvadoje nurodyti veiksmai neatrodytų pakankami. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo atlikti automobilio paieškos veiksmai, kurie Ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro vertinimu, buvo tikslingi ir atitiko baudžiamojo proceso principų pusiausvyrą, o taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę už tai, jog nebuvo atlikti kiti papildomi paieškos veiksmai, kurių atlikti pareigos teisės aktai tiesiogiai ir imperatyviai nenumato, nėra teisinio pagrindo.

9. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1.2.2 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis neužtikrino, kad būtų pakartotinai kreiptasi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą išsiaiškinti, koks asmuo užsakė automobilio pargabenimą į Lietuvą, kodėl ir kokiu pagrindu po suteiktų muitinės paslaugų automobilis buvo perduotas B. Č. (toliau – ir B. Č.) arba UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodė, kad Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nekėlė abejonių dėl automobilio nuosavybės teisės, tarp nukentėjusiojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta tarpininkavimo sutartis buvo tinkamai ir visiškai įvykdyta, todėl papildomai kreiptis dėl dokumentų, susijusių su automobilio pargabenimo ir muitinimo procedūromis, nebebuvo poreikio. Šiuos klausimus nagrinėjo kitas prokuroras kitame ikiteisminiame tyrime, o su ginčo Ikiteisminio tyrimo dalyku minėti duomenys, kaip paaiškėjo tyrimo eigoje, nebuvo susiję.

10. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymo 1.2.3 punkte nurodoma, jog jis neužtikrino, kad būtų ištirtos automobilio nuotraukos ir asmenų susirašinėjimas per „Viber“ programėlę. Pareiškėjas paaiškino, kad susirašinėjimą su nuotraukomis išsisaugojo jas pateikęs B. Č., tačiau vėliau, po išsaugojimo ekrano nuotraukos formatu, tiek susirašinėjimas, tiek siųstos nuotraukos buvo ištrintos jų siuntėjo, o „Viber“ programėlėje siuntėjui ištrynus žinutę, ji yra visiškai pašalinama iš susirašinėjimo, tad jos nebegali matyti ir adresatas. Pareiškėjas teigė, kad jis šias aplinkybes paaiškino, tačiau tikrintojas į jo paaiškinimus neatsižvelgė ir taikė pareiškėjui tarnybinę atsakomybę už tai, ko nebuvo įmanoma atlikti. Pareiškėjo teigimu, jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog duomenys būtų surinkti ir ištirti taip, kad būtų juos būtų galima pripažinti patikimais įrodymais, o pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, jog įrodymais galėję tapti duomenys buvo sunaikinti iki jų surinkimo.

11. Pareiškėjo vertinimu, Išvadoje nurodytą esminį Ikiteisminio tyrimo trūkumą, kad prokuroras pasirinko tirti tik vieną kryptį – versiją dėl R. K. dalyvavimo nusikaltime, akivaizdžiai paneigia aplinkybės, jog Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti kiti išsamūs B. Č. veiksmų tyrimai įvertinti, ar jo veikoje yra nusikalstamos veikos požymių: išreikalauti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, priimtas prokuroro nutarimas apklausti B. Č. ir atlikta jo apklausa, atlikta nukentėjusiojo I. Ž. (toliau – ir I. Ž.) ir B. Č. akistata, ištirta tarp I. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartis, išsiųstas paklausimas UAB „Autosabina Logistic“, paimti B. Č. rašysenos pavyzdžiai lyginamajam tyrimui. Pareiškėjas dėl nukentėjusiojo išsakytų abejonių dėl prokuroro šališkumo, pažymėjo, kad prokuroras vadovaujasi įstatymu, o ne proceso dalyvių nuomone, o jokie tariami pareiškėjo ryšiai, kurie galėtų lemti jo šališkumą, neegzistuoja ir niekada nebuvo nustatyti.

12. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.1 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis nepranešė ir neišsiuntė nutarimo nuorašo įtariamajam R. K., paaiškino, kad baudžiamajame procese yra kaltinimo ir gynybos šalys, o pagal BPK įtariamasis yra proceso šalis. Pareiškėjas nurodė, kad R. K. turėjo įtariamojo statusą, t. y. pareiškėjo rezoliucijos tyrėjai „įteikti proceso šalims“ tinkamas vykdymas reiškė nutarimo išsiuntimą ir R. K., todėl Išvados teiginiai, jog pareiškėjas nedavė nurodymo pranešti apie Ikiteisminio tyrimo nutraukimą R. K., yra neteisingi. Pareiškėjo vertinimu, tuo, kad buvo nuspręsta nutarimą apie Ikiteisminio tyrimo nutraukimą išsiųsti ir specialiuoju liudytoju apklaustam B. Č., kitų asmenų teisės nebuvo pažeistos, jokia žala nebuvo padaryta ir jokia teisės norma nedraudžia prokurorui informuoti apie savo procesinius sprendimus (nutarimus) bylos baigtimi suinteresuotus asmenis.

13. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.2 punkte nurodyto tarnybinio nusižengimo, kuriuo jis neva šališkai nurodė, kad B. Č. byloje ateityje neketinama teikti kokių nors įtarimų, o kitus nukentėjusiojo I. Ž. prašymus dėl konkrečių duomenų išreikalavimo ir veiksmų atlikimo ištirti galbūt nusikalstamus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo B. Č. veiksmus, įvertino kaip netikslingus ir atmetė, nurodė, kad teikdamas paaiškinimą, pripažino, jog galbūt pasirinko nevisiškai precizišką formuluotę, tačiau Ikiteisminis tyrimas tuo metu jau buvo baigiamojoje stadijoje, tuo metu jis jau buvo nusprendęs, jog duomenų surinkta pakankamai, ir buvo susiformavusi pozicija, kam bus reiškiamas kaltinimas ir kokiu pagrindu, o poziciją, jog B. Č. neketinama reikšti įtarimų lėmė ne pareiškėjo šališkumas, o Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir įvertinti duomenys.

14. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.3 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis nedavė rašytinio pavedimo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus (pavedimas buvo duotas žodžiu), paaiškino, kad BPK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog kai ikiteisminį tyrimą ar daugumą jo veiksmų atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, gali jam pavesti atlikti BPK 218 straipsnio 1, 2 dalyse numatytus veiksmus; pavedimo forma BPK 218 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, todėl pavedimas gali būti duodamas ir žodžiu ir šios normos aiškinti plečiamai nėra pagrindo. Pareiškėjas teigė, kad Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, popierinės bylos siuntimas per raštinę būtų užtrukęs. Pareiškėjas nurodė pridėjęs prie paaiškinimo susirašinėjimą elektroniniu paštu su tyrėja S. M., kuris patvirtina, jog tyrėja jau 2021 m. gegužės 11 d. prašė leisti šioje byloje atlikti baigiamuosius veiksmus, tačiau pareiškėjas nesutiko, nurodydamas, jog ji turi išsamiai įvertinti visą bylos medžiagą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymo 2.3 punkte minimas pavedimas, nepaisant to, jog buvo duotas žodžiu, buvo įvykdytas tinkamai ir laiku, pažeidimas yra formalus, mažareikšmis, nesukėlęs jokių pasekmių.

15. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.4 punkte nurodomo pažeidimo, kad jis, palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų įrodymų leistinumo reikalavimų ir įrodymų rinkimo būdų, pažymėjo, jog ne visi, o tik keli, sudarantys nedidelę dalį, Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys teismo nebuvo pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad kartu su BPK nustatyta tvarka surinktais duomenimis pateikdamas ir duomenis, kurie teismo nebuvo įvertinti kaip surinkti tinkamai ir dėl to nepripažinti įrodymais, jokios teisės normos nepažeidė, o šių duomenų kaip papildomų pateikimas niekaip nepakenkė bylos nagrinėjimui ir reikšmingų aplinkybių tyrimui. Pareiškėjo teigimu, iš prokuroro negalima reikalauti, jog jis visais atvejais numatytų, kaip teismas vertins tam tikrus duomenis, ir, juo labiau, taikyti tarnybinę atsakomybę už kitokį duomenų vertinimą, nes priešingu atveju prokurorai pradėtų vengti teikti teismui duomenis, dėl kurių turėtų abejonių, ar teismas pripažins juos įrodymais, ir tokiu atveju teismui gali būti nepateikti duomenys, kurie galėtų būti pripažinti įrodymais, dėl to gali likti neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis.

16. Pareiškėjas dėl Įsakyme nurodytų pažeidimų pasekmių pažymėjo, kad Įsakyme abstrakčiai nurodoma, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas teigė, kad ne tik turėjo pakankamai duomenų manyti, jog būtent R. K. pasisavino svetimą turtą – tai pareiškėjui tiesiogiai pripažino ir pats R. K., tam pagrindą sudarė ir paties nukentėjusiojo parodymai bei nukentėjusiojo ir R. K. pokalbį tiesiogiai girdėjusio liudytojo L. U. (toliau – ir L. U.) parodymai, todėl teiginiai, kad pareiškėjas buvo šališkas patraukdamas baudžiamojon atsakomybėn R. K., yra klaidingi. Pareiškėjas nurodė, kad jis stengėsi, jog būtų įrodyta objektyvi tiesa, o R. K. buvo išteisintas, kadangi teismo vertinimu, pritrūko įrodymų, tačiau ne visuomet yra objektyviai įmanoma juos surinkti ar nuspėti kaip duomenis vertins teismas.

17. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįsti ir jo garbę ir orumą žeminantys teiginiai, jog jis leido susiformuoti nuomonei, jog jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų, nes jokie tarnybinio patikrinimo metu gauti duomenys neleidžia daryti prielaidų, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar turėjo intencijų daryti korupcinio pobūdžio nusikaltimą, nėra nustatyti jokie pareiškėjo neteisėti ar neetiški veiksmai. Pareiškėjo vertinimu, pareiškėjas, o kiti (neįvardyti) prokurorai, išsakę savo subjektyvią nuomonę nukentėjusiajam dėl tariamo pareiškėjo šališkumo, ir neaišku kokiu pagrindu rengę nukentėjusiajam skundus, sumenkino prokuratūros autoritetą ir sukėlė nepagrįstų abejonių dėl pareiškėjo kompetencijos ir nešališkumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo buvo nutrauktas, kas patvirtina, jog pareiškėjas buvo tinkamai pasirinkęs tyrimo kryptį ir pagrįstai nereiškė B. Č. įtarimų dėl sukčiavimo, o prokuroro D. A. (toliau – ir D. A.) vertinimu, būtent sukčiavimo tyrimas buvo vienintelė teisinga kryptis susiklosčiusioje situacijoje. Pareiškėjo vertinimu, vėliau paaiškėjusi klaidinga prokuroro D. A. nuomonė dėl teisinio situacijos vertinimo, neabejotinai lėmė, kad minėtas prokuroras, vertindamas pareiškėjo veiksmus ir teikdamas tarnybinius pranešimus, buvo subjektyviai šališkas.