Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. ir R. Š. gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d., 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 181 str. 2 d. – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal LR BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal LR BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 6 d., bausmės, paskirtos pagal LR BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesniąją, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal LR BK 181 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., ir M. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 165 str. 1 d., 181 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 165 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 181 str. 2 d. – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesniąją, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d., ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų M. Č. ir R. Š. solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. B. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš nuteistųjų M. Č. ir R. Š. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 436,20 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistųjų M. Č. ir R. Š. solidariai priteista VSDFV Šiaulių skyriui 698,13 Lt dėl išmokų ir kompensacijų patirtoms išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 13 d., apie 22 val. 00 min., neteisėtai, atvirai, panaudodamas apgaulę, prieš savininkės L. K. įgaliotų asmenų V. B. ir T. B. valią, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini).

R. Š. ir M. Č. nuteisti už tai, kad 2008 m. gruodžio 13 d., nuo 22 val. iki 24 val., veikdami bendrininkų grupėje, V. B. ir T. B. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo prieš T. B. fizinį smurtą – R. Š. rankomis sudavė tris kartus į veidą, o M. Č. rankomis sudavė smūgius į veidą, taburetės koja į šlaunį, ranką ir galvą, peiliu perbraukė per kaklą, tokiu būdu padarydami T. B. galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą momenyse, nubrozdinimą kakle, kairiame dilbyje, dešinėje šlaunyje, muštinę žaizdą kairėje plaštakoje, kraujosruvą dešinėje šlaunyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai vertė R. Š. naudai perduoti turtą – 4000 Lt, po to reikalavo T. B. pasirašyti skolos raštelį 4000 Lt sumai, suteikiantį R. Š. turtinę teisę minėtai sumai.

M. Č. taip pat nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 13 d., nuo 22 val. iki 24 val., įsibrovė į V. B. ir T. B. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo prieš T. B. fizinį smurtą – rankomis sudavė smūgius į veidą, taburetės koja į šlaunį, ranką ir galvą, peiliu perbraukė per kaklą, taip T. B. padarydamas galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą momenyse, nubrozdinimą kakle, kairiame dilbyje, dešinėje šlaunyje, muštinę žaizdą kairėje plaštakoje, kraujosruvą dešinėje šlaunyje ir pagrobė svetimą turtą – T. B. mobiliojo ryšio telefonus „Nokia 3100“, 100 Lt vertės, „Siemens A50“, 80 Lt vertės, piniginę, 10 Lt vertės, su joje buvusiais 5 Lt bei fizinio asmens dokumentus – T. B. asmens tapatybės kortelę ir socialinio draudimo pažymėjimą.

M. Č. taip pat nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 13 d., apie 24 val., įsibrovė į V. B. ir T. B. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo prieš V. B. fizinį smurtą – apvyniojo telefono pakrovėjo laidą aplink kaklą ir laidu smaugė, taip padarydamas kraujosruvą kakle, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir, reikalaudamas atiduoti, pasikėsino pagrobti V. B. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi V. B. nurodė telefono neturinti.

Skunde gynėjas atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis LR BPK 407 str., LR BK 165 str., numatyta nusikalstama veika yra priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, kur tokiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus LR BPK 409 str. numatytus atvejus. Pagal LR BPK 409 str. 1 d. tuo atveju, jei nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, tuomet dėl šių veikų prokuroras privalo pradėti ikiteisminį tyrimą. Gynėjo teigimu, šioje byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji V. ir T. B. dėl svarbių priežasčių negalėtų ginti savo interesų, taip pat nenustatyta, jog veika turi visuomeninę reikšmę, todėl jo ginamasis R. Š. turi būti išteisintas. Be to, ši veika nėra įrodyta jokiais byloje esančiais įrodymais, o remiasi vien tik nenuosekliais nukentėjusiųjų V. ir T. B. parodymais. Pabrėžiama, kad R. Š. su pastaraisiais buvo draugai (geri pažįstami), lankėsi jų būste, tąkart duris atidarė ir į vidų įleido vienas iš nukentėjusiųjų, būste kartu yra vartoję alkoholinius gėrimus. Teismas, remdamasis vien tik nukentėjusiųjų parodymais, nustatė, kad jo ginamasis į V. ir T. B. nuomojamą būstą pateko prieš jų valią, nors nukentėjusieji kiekvienąkart davė skirtingus parodymus.

Toliau dėstomi argumentai, susiję su LR BK 181 str. 2 d. numatyta veika, nurodant, jog pagal byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes R. Š. veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 294 str. 2 d. Tvirtina, jog R. Š. nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdė ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo teisę, panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, t. y. savavaldžiavo. Pabrėžia teismą neteisingai konstatavus, jog T. B. nebuvo skolingas jo ginamajam. Pažymi, kad skolos buvimą patvirtino ir nukentėjusysis T. B. , kuris teisme nurodė, jog skolą atidavė jo motina, tačiau ši teismo posėdyje apklausta nebuvo, tokiu būdu nepašalinus šio prieštaravimo. Skolos buvimą patvirtino ir D. Š.

Sprendžiant R. Š. teistumo klausimą, kaip reikšmingą aplinkybę nurodo, kad jo ginamasis 2009-03-20 antstolio kontorai sumokėjo teismo baudžiamuoju įsakymu pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 300 str. 1 d. paskirtą 10 MGL (1250 Lt) baudą.

Nuteistojo gynėjas tvirtina ir tai, kad teismas netyrė jo ginamojo pakaltinamumo. Teigiama byloje esant pakankamai medžiagos, sukeliančios abejones, ar R. Š. nusikaltimo padarymo bei teisminio nagrinėjimo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Bylą nagrinėjant teisme jo ginamasis buvo hospitalizuotas psichiatrinėje ligoninėje, dėl ko, esant tokios aplinkybės, gynėjo įsitikinimu, būtina R. Š. skirti teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę.

Skunde nurodoma teismą nesivadovavus bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, neatsižvelgus į nuteistųjų bendrininkavimo laipsnį, kiekvieno bendrininko vaidmenį, kilusias pasekmes, padarytos žalos dydį ir tt. Pabrėžiama, jog R. Š. padarė vieną sunkų nusikaltimą, kai tuo tarpu nuteistasis M. Č. padarė du sunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą, be to, pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą. Nepaisant to, abiem nuteistiesiems paskirtos panašios bausmės, jos nediferencijuotos pagal įvykdytų veikų sunkumą bei fizinės prievartos naudojimą (jo ginamasis nukentėjusiajam T. B. tris kartus ranka sudavė į veidą, o kitais atvejais net užstojo ir neleido M. Č. smurtauti).

Tesimo posėdyje apeliacine tarka nagrinėjant bylą nuteistasis M. Č. ir jo gynėja bei nuteistojo R. Š. gynėjas prašė patenkinti abu apeliacinius skundus, o prokuroras prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. Č. ir R. Š. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų M. Č. ir R. Š. įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistųjų kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Abu apeliantai skunduose išreiškia prašymą dėl nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimo iš LB BK 181 str. 2 d. į LR BK 294 str. 2 d. Nuteistasis M. Č. iš esmės tokio prašymo nepagrindžia jokiais konkrečiais argumentais, o tik abstrakčiai teigia nesutinkantis su teismo padarytomis išvadomis, kurios neva neatitinka faktinių bylos aplinkybių (neįvardijama, kokios išvados netenkina apelianto), nurodo, jog nusikalto tik įkalbėtas R. Š., neturėjo jokių savanaudiškų paskatų prieš nukentėjusiuosius. Tuo tarpu nuteistojo R. Š. gynėjas prašymą dėl veiksmų perkvalifikavimo motyvuoja skolos buvimu, ką neva patvirtino ir nukentėjusysis T. B., ir nuteistasis R. Š.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, kam faktiškai atstovauja kaltininkas, tačiau svarbu tai tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, tesės į paveldėtą turtą ir pan.), arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tam tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. Č. ir R. Š. , veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai vertė R. Š. naudai perduoti turtą (4000 Lt), po to reikalavo, jog nukentėjusysis parašytų skolos raštelį, suteikiantį R. Š. turtinę teisę minėtai sumai. Atsižvelgdamas į šias neginčijamai nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal LR BK 181 str. 2 d. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tikrosios ar tariamos nuteistųjų teisės buvo nerealizuotos tik dėl to, jog nukentėjusysis T. B. jas ginčijo arba, nors ir pripažino jas, tačiau atsisakė vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus.

Kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo R. Š. gynėjo skundo argumentą, jog nukentėjusysis T. B. neva buvo skolingas jo ginamajam. Visgi gynėjas iš esmės neįvardina jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų nurodytą skolos fakto buvimą, o tik abstrakčiai pažymi teismą neteisingai įvertinus surinktus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai aptarė įrodymus, kurių pagrindu motyvuotai atmetė nuteistojo versiją apie tariamos skolos egzistavimą.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad net pats nuteistasis R. Š. skolos klausimu nebuvo nuoseklus. Antai pirmąkart apklausiamas kaip įtariamasis nurodė: „T. B. kažkur 2006 m. pabaigoje, tikslaus laikotarpio nepamenu, kreipėsi į mane, kad aš jam paskolinčiau 4000 Lt. Tuo metu su juo sugyvendavau. Pinigų jis prašė, nes jam reikėjo baudoms susimokėti. Aš jam paskolinau 4000 Lt, o jis pažadėjo pinigus grąžinti kuo greičiau, žadėjo mokėti po 300 Lt per mėnesį. Tačiau jis pinigų man neatidavė nei lito, ėmė vengti manęs, o galiausiai išvis kažkur dingo, pasikeitė telefono numerį“ (t. 1, b. l. 134-135). Tokiu būdu R. Š. parodė, jog nukentėjusysis jam buvo skolingas 4000 Lt, skolos grąžinti nenorėjo, tad įvykio vakarą, kartu su M. Č. grįžtant iš „baliaus“ pasiūlė jam užeiti pas T. B. („< ... > ir aš pasiūliau M. užeiti pas jį. M. buvau pasakojęs, kad T. B. man yra skolingas pinigų, bet jo neprašiau, kaip nors man padėti atgauti skolą“ (t. 1, b. l. 134-135). Tuo tarpu kitos apklausos metu R. Š. jau neigė nukentėjusįjį buvus skolingą ir ankstesnius savo parodymus įvardino kaip neteisingus: „ < ... > jokių pinigų iš jo neprašiau, jis man neskolingas < ... > neprisimenu, kokius parodymus daviau ankstesnės apklausos metu, akistatų metu, jei ir sakiau, kad prašiau iš T. B. 4000 Lt, tai ir yra neteisybė“ (t. 1, b. l. 141-142), tą patį jis patvirtino ir dar vienos apklausos metu (t. 1, b. l. 144-145). Apklausiamas teisme R. Š. iškėlė dar vieną versiją ir teigė esą T. B. jam buvo skolingas 200 Lt („ta skola susidarė, kai eidavome su T. B. į barus, žaisdavome biliardą, aš mokėdavau už jį“), dėl ko nuėjus pas nukentėjusįjį jis paprašė, kad šis parašytų raštelį, kad yra skolingas 200 Lt „ir už tiek ir tiek laiko skolą atiduos“. Teisme nuteistasis parodė, jog T. B. 4000 Lt neva buvo skolingas anksčiau, tačiau skolą grąžino. Įvykio vakarą „aš T. B. pasakiau, kad jei neatiduosi 200 Lt, tai atiduosi 4000 Lt. Tą vakarą aš virtuvėje jam pasakiau, kad bus 4000 Lt. Skolos raštelyje T. B. nurodė 4000 Lt sumą, aš nežinau, kodėl jis tiek parašė. Aš jam sakiau 200 Lt, bet T. B. pasakė, kad atiduos daugiau. Tą vakarą aš 4000 Lt nereikalavau“ (t. 3, b. l. 51-53). Kaip matyti, nuteistasis davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, painiojosi aiškindamas skolos aplinkybes, o pagarsinus jo ankstesnius parodymus negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl iš esmės skiriasi jo parodymai („aš negaliu paaiškinti, kodėl daviau tokius parodymus“) (t. 3, b. l. 51-53).

Kitas byloje kaltu pripažintas ir nuteistas M. Č. nepatvirtino R. Š. teisme duotų parodymų ir apklausiamas teigė, jog „R. Š. man apie jokią skolą nepasakojo“, o vėliau (akistatos su R. Š. metu, taip pat apklausiamas teisme) nurodė, kad R. Š. esą buvo pasakojęs, kad T. B. jam apie du metus yra skolingas 4000 Lt (t. 1. b. l. 165-166, 137-139; t. 3, b. l. 53-55). Nesutampa nuteistųjų parodymai ir dėl raštelio surašymo aplinkybių: antai R. Š. teigė nukentėjusiajam liepęs raštelyje rašyti 200 Lt sumą, o M. Č. patvirtino, kad pastarasis liepė T. B. nurodyti 4000 Lt („R. Š. pasakė T. B. surašyti skolos raštelį 4000 Lt sumai. R. Š. visą laiką minėjo 4000 Lt sumą“) (t. 3, b. l. 53-55).

Akivaizdu, kad nuteistieji skolos faktą išgalvojo tik norėdami sušvelninti savo atsakomybę ir siekdami, kad jų veiksmai būtų įvertinti lengvesnę sankciją numatančio baudžiamojo įstatymo prasme. Nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl visų su aptariamu įvykių susijusių aplinkybių ir kategoriškai paneigė buvęs skolingas nuteistajam R. Š. (nebuvo skolingas nei 4000 Lt, nei 200 Lt). Tai, kad nuteistojo R. Š. reikalavimai dėl tariamos skolos dydžio buvo nenuoseklūs, atsispindi ir nukentėjusiojo parodymuose: „R. Š. mušė sakydamas, kad už skolą ir reikalavo atiduoti skolą. Ta suma buvo įvardinta iš pradžių 20 Lt, po to 200 Lt, po to 4000 Lt. Jie sakė, kad išaugo procentai“ (t. 3, b. l. 33-36). Gynėjas, norėdamas įtikinti teismą esą nukentėjusysis išties buvo skolingas jo ginamajam, klaidingai tvirtina, jog T. B. pats pripažino įsiskolinimą, kurį R. Š. grąžino jo motina. Beje, šiuo atveju gynėjas, prašydamas atsižvelgti į tokius nukentėjusiojo parodymus, tuo pačiu netiesiogiai pripažįsta ir tai, kad skola jau buvo grąžinta. Kaip minėta, apklausiamas T. B. kategoriškai paneigė, jog buvo įsiskolinęs R. Š. ar M. Č. , o paminėjo tik tai, kad kažkada gulėdamas ligoninėje buvo pasiskolinęs iš R. Š. 20 Lt, kuriuos pastarajam atidavė jo motina, kai nuteistasis buvo atvažiavęs į kaimą, tai įvyko seniai, „vasarą prieš įvykį“ (t. 3, b. l. 33-36). Ši aplinkybė negali būti sietina su nuteistųjų bandoma įrodyti skola, kadangi R. Š. nė karto nenurodė turintis kažkokių pretenzijų dėl minėtos sumos grąžinimo ir tariamos skolos faktą „išvedė“ ne iš šių jam sugrąžintų pinigų, o iškeldamas naujas versijas. Tiesa, teisme jis teigė, kad tie 20 Lt, kuriuos jam sumokėjo nukentėjusiojo motina, buvo ne pastarojo skolos apmokėjimas, o „jo motina davė už draugės mamos mašinos partempimą“ (t. 3, b. l. 51-53). Teismas neturėjo pagrindo tikėti tokiais nuteistojo R. Š. parodymais ar dėl to apklausti nukentėjusiojo motiną, kadangi tokią versiją nuteistasis iškėlė tik po to, kai apie tai teisme duodamas parodymus užsiminė nukentėjusysis. Tuo tarpu R. Š. ne kartą keitęs parodymus dėl skolos atsiradimo nė karto neteigė, jog skola, kurios įvykio vakarą neva ir ėjo atsiimti, atsirado būtent nuo tada, kai jis ligoninėje gulinčiam T. B. paskolino 20 Lt, juo labiau, bylos aplinkybėmis nustatyta, kad iš pastarojo jis reikalavo žymiai didesnės sumos.

Priešingai nei skunde teigia nuteistojo R. Š. gynėjas, liudytojas D. Š. ne patvirtino, o atvirkščiai paneigė T. B. jam sakius, kad jis yra įsiskolinęs R. Š. (t. 3, b. l. 56-57). Taip pat neaišku, ką gynėjas turėjo galvoje teigdamas teismą rėmusis nenuosekliais nukentėjusiųjų V. ir T. B. parodymais. Skunde nepateikiamas nė vienas argumentas, įrodantis, kuo pasireiškė nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumas. Priešingai, byloje užfiksuoti nukentėjusiųjų V. ir T. B. parodymai rodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jie davė iš esmės analogiškus parodymus, jų pozicija dėl esminių faktinių aplinkybių išliko stabili ir nepakitusi, nenustatyta esant prieštaravimų ir jų tarpusavio parodymuose, todėl kolegija iš naujo nedėstys nukentėjusiųjų parodymų, jie išsamiai aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje.

Tad kaip nepagrįstą atmetus nuteistųjų teiginį dėl skolos buvimo konstatuotina, kad apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, teisingai nuteistųjų veikas kvalifikavo ne kaip savavaldžiavimą, o kaip turto prievartavimą, įvykdytą panaudojus fizinį smurtą.

Apeliaciniame skunde nuteistojo R. Š. gynėjas kelia klausimą dėl jo ginamojo pakaltinamumo ir nurodo esant tikslinga skirti pastarajam teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę. Iš bylos medžiagos matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog R. Š. yra įrašytas į Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės pacientų registrą, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis atlikti tyrimą, siekiant nustatyti, ar R. Š. reikalinga skirti ambulatorinę (stacionarinę) teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 2, b. l. 23). Tyrimą atlikę specialistai nustatė, jog R. Š. ambulatorinė stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizė nėra reikalinga (t. 2, b. l. 24). Apeliaciniame procese prašymą dėl tokios ekspertizės skyrimo būtinumo gynėjas grindžia byloje esančiais medicininiais dokumentais, kurių dalį prideda ir prie apeliacinio skundo. Visgi kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nemato pagrindo paskirti nuteistajam R. Š. ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir štai dėl ko. Išvada neskirti nuteistajam ekspertizės buvo priimta atsižvelgus į R. Š. gydymo stacionare istoriją, t. y. įvertinus, kad jis tris kartus gydytas dėl emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo, ambulatoriškai pas gydytoją psichiatrą nesilanko, vaistų nevartoja (t. 2, b. l. 25). Apeliacinės instancijos teismui gynėjas pateikė dokumentus (epikrizės iš ligos istorijų dėl gydymo 2007 metais), kurie išrašyti dar iki 2008-07-10 specialisto išvados, t. y. šie duomenys specialistams buvo žinomi ir įvertinti. Tuo tarpu kituose gynėjo pateiktuose išrašuose iš medicininių dokumentų nors ir matyti, kad R. Š. buvo gydytas ir vėliau, t. y. nuo 2008-10-20 iki 2008-11-28, tačiau gydymas buvo atliekamas dėl tos pačios diagnozės – potrauminio sindromo, kas buvo žinoma teismo psichiatrei-ekspertei 2008-07-10 teikiant išvadą dėl to, jog nuteistajam nereikalinga skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Vadinasi, kolegija neturi jokių naujų duomenų, leidžiančių priimti kitokį sprendimą dėl ekspertizės skyrimo nei tas, kuris buvo priimtas minėtoje specialisto išvadoje.

Kaip nepagrįstas atmetamas gynėjo prašymas išteisinti R. Š. pagal LR BK 165 str., motyvuojant tuo, kad ši veika yra priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, kur ikiteisminis tyrimas atliekamas tik LR BPK 409 str. numatytais atvejais (veikoms turint visuomeninę reikšmę arba asmeniui dėl svarbių priežasčių negalint ginti savo teisėtų interesų), kurie šioje byloje nebuvo nustatyti. Nusikalstama veika, numatyta LR BK 165 str. 1 d., – neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas – pagal LR BPK 407 str. iš tiesų yra priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, t. y. procesas tokiose bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis T. B. 2008-02-14 pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad į jo butą įsibrovė du iš matymo pažįstami vyriškiai, panaudodami fizinį smurtą, taip pat ir peilį, jį sumušė bei atėmė pareiškime išvardintus daiktus (t. 1, b. l. 10). Šio protokolo-pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 180 str. 2 d. (t. 1, b. l. 1). 2008-02-14 R. Š. , o 2008-02-15 M. Č. buvo įteikti pranešimai apie įtarimus dėl plėšimo, įsibrovus į butą bei panaudojus fizinį smurtą ir peilį, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 2 d. (t. 1, b. l. 133, 164). Vėliau, atsižvelgiant į detalius nukentėjusių, taip pat ir pačių kaltininkų parodymus, pirminė nusikalstamos veikos kvalifikacija buvo tikslinama ir R. Š. veiksmai kvalifikuoti pagal LR BK 165 str. 1 d., 181 str. 2 d., o M. Č. pagal LR BK 181 str. 2 d., 180 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., 302 str. 1 d. Tad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo T. B. pareiškimą, o tai, kad vėliau kito pirminė nusikalstamos veikos kvalifikacija, yra suprantama. Būtų nelogiška reikalauti iš nukentėjusiojo asmens tikslios teisinės nusikaltimo kvalifikacijos. Pažymėtina, kad dar pareiškime T. B. nurodė, kad į jo gyvenamą butą buvo įsibrauta, o, be to, vėliau apklausiamas aiškiai suformulavo prašymą patraukti „baudžiamojon atsakomybėn R. Š. už neteisėtą įsiveržimą į butą, kuriame aš gyvenu su V. Š. “ (t. 1, 10, 44). Kolegija mano, kad tokiu būdu nukentėjusysis aiškiai išreiškė savo valią dėl proceso pradėjimo bei tęsimo pagal LR BK 165 str., todėl tokiais atvejais, nepriklausomai nuo to, kad įtarimas R. Š. buvo pareikštas ir dėl LR BPK 407 str. numatytos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas byloje yra atliekamas, o byla teisme nagrinėjama bendra tvarka. Bylą nagrinėjęs apygardos teismas įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino R. Š. kaltu pagal LR BK 165 str. 1 d., nuosprendyje išdėstydamas tokią išvadą pagrindžiančius motyvus (nuosprendžio 7-as lapas arba t. 3, b. l. 89).

LR BK 54 str. reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, taip pat kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti byloje nustatytas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o, individualizuodamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistiesiems M. Č. ir R. Š. bausmes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, bendrininkavimo laipsnį bei vaidmenį, atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino kaltininkų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nuteistojo R. Š. gynėjas akcentuoja tai, kad nors jo ginamasis padarė tik vieną sunkų nusikaltimą (kitas įvykdytas nusikaltimas nesunkus), o M. Č. du sunkius ir vieną nesunkų bei pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą, abiem buvo paskirtos panašios bausmės, nediferencijuojant jų pagal nusikaltimų sunkumą bei fizinės prievartos naudojimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė kaltininkams individualizuotas bausmes, kurios savo dydžiu yra artimos straipsnių sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Už turto prievartavimą, kurį įvykdė abu nuteistieji, paskirtos bausmės taip pat orientuotos į bausmės vidurkį, tačiau konkretus jų dydis skiriasi - R. Š. paskirta švelnesnė, o M. Č. griežtesnė bausmė. Nors nuosprendyje konkrečiai ir nenurodyta, tačiau iš motyvų matyti, kad tokį teismo sprendimą nulėmė bendrininkų vaidmuo nusikaltimo padaryme, todėl M. Č. ir buvo nubaustas griežčiau.

Pagal LR BK 165 str. 1 d. R. Š. nors ir buvo paskirta griežčiausia sankcijoje numatytų bausmių rūšis (laisvės atėmimas), tačiau jos trukmė prilyginta vidurkiui. Teismas įvertino tai, kad R. Š. anksčiau buvo teistas keletą kartų, teistumas neišnykęs, nesumokėjęs dar 2006 metais baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos. Tiesa, skunde gynėjas akcentuoja, jog minėta bauda yra sumokėta, todėl mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę. Iš teismui pateiktos pažymos matyti, kad R. Š. iš tiesų sumokėjo jam paskirtą baudą bei vykdymo išlaidas, dėl ko antstolio kontora jokių pretenzijų jam neturi (t. 3, b. l. 119). Visgi dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-02-20 baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos subendrinimo su pagal LR BK 181 str. 2 d. paskirta bausme nėra tikslinga keisti skundžiamą nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl bausmių subendrinimo, kadangi nuosprendžio priėmimo dieną ši bauda nebuvo sumokėta (nuosprendis priimtas 2009 m. kovo 9 d., o bauda sumokėta 2009 m. kovo 20 d.). Pažymėtina, jog į šią aplinkybę turės atsižvelgti nuosprendį vykdantis teismas.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems R. Š. ir M. Č. paskirtos tinkamos bausmės, kurios nelaikytinos per griežtomis ar neadekvačiomis įvykdytoms nusikalstamoms veikoms ir kurias keisti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų M. Č. ir R. Š. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.