Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Raimundas Krušinys Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-64-1-01365-2012-2

2016 m. gegužės 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Audriui Suprinavčiui, Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorams R. M., O. M., nuteistajam S. P., jo gynėjui advokatui Dainiui Gudui, civilinio ieškovo atstovui A. M., civilinio ieškovo atstovui advokatui Daliui Mecelicai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. (toliau – S. P.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d. ir nuteistas 30 MGL dydžio - 1129,80 eurų, bauda, įpareigojant ją sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

UAB „A. M. T.“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai, juridinio asmens naudai iš S. P. priteista: 2000 eurų turtinės žalos, 5 % metinių palūkanų nuo minėtos sumos už praleistą atsiskaityti terminą, t. y. 300 eurų, 5 % metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 461,88 eurų advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

S. P. apeliacinis skundas tenkinamas.

Grįsdamas S. P. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik paties nuteistojo bei aukščiau aptartų liudytojų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, bet ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, todėl vertinant skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aptartini ir joje užfiksuoti duomenys, galintys turėti reikšmės teisingam analizuojamos baudžiamosios bylos išnagrinėjimui.

2013 m. kovo 1 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, L. S. pateikė kortelių priėmimo perdavimo aktą bei pinigų perdavimo kvitą. Iš kortelių priėmimo-perdavimo akto matyti, kad S. P. perduotos kortelės įmonei buvo grąžintos 2012-07-30 (b. t. 2, b. l. 28 - 30).

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006 ir kt.).

Įvertinusi visumą aukščiau paminėtų įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir nuosprendyje išvardino byloje surinktus įrodymus, tačiau remdamasis ištirtais įrodymais padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, dėl S. P. kaltės, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. padaryme, dėl ko nepagrįstai pripažino jį kaltu ir skyrė jam bausmę. Analizuojamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas aukščiau išdėstytų įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad S. P. dalyvavo padarant BK 183 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p., 303 str. 5 d. 2 p.).

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Atsižvelgiant į komentuojamo straipsnio analizę, akivaizdu, jog sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 str. klausimą, būtina nustatyti, kad kaltininkui buvo patikėtas ar jo žinioje buvo svetimas turtas, kurį jis pavertė savo turtu.

Įvertinus tiek paties nuteistojo, tiek aukščiau paminėtų liudytojų (kurių parodymai iš esmės patvirtina tik faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra) bei rašytinių dokumentų turinį, abejonių nekelia tik tai, jog S. P. kaltinime nurodyta transporto priemone, priklausančia civiliniam ieškovui, Vokietijoje atliko automobilių pervežimą, už kurių pervežimą su užsakovu buvo sutartas 2000 eurų atlygis.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, S. P. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme (pirmosios ir apeliacinės instancijos) metu savo kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino. Nors ir neneigė, kad analizuojamo įvykio dieną, vykdydamas savo tiesiogines darbines funkcijas UAB „A. M. T.“, jis galėjo būti įvykio vietoje Vokietijoje, tačiau kategoriškai neigė pinigų (2000 eurų) perdavimo jam faktą. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį, akivaizdu, jog apylinkės teismas tokius nuteistojo parodymus atmetė kaip nepagrįstus ir nepatikimus, vertindamas juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vertinant šią apylinkės teismo išvadą pabrėžtina, jog teismų praktikoje iš tiesų laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (įtariamojo, nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja liudytojų bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai.

Sprendžiant iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad išvadą apie nepatikimus S. P. parodymus apylinkės teismas iš esmės grindė liudytojo I. B. parodymų visuma, nurodydamas, kad teismas neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, tačiau išsamesnės įrodymų visumos analizės, leidusios teismui padaryti tokias išvadas, nuosprendyje nėra.

Įvertinus pateiktos baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu apie analizuojamo įvykio aplinkybes A. M., R. Š. nei B. S. apklausus pakartotinai, pagarsinus tiek jų, tiek ir I. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad aptartų asmenų parodymuose esama tam tikrų prieštaravimų ne tik tarpusavyje, bet ir rašytiniams įrodymams. Ši aplinkybė teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino vienpusiškai, tik kaip kaltinimą pagrindžiančius, o esant neatitikimų duomenų turinyje, pateikė vien tik savo samprotavimus ir jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintus tikėtino pobūdžio svarstymus. Toks teismo procesinis sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu BPK nuostatų prasme.

Kaip jau buvo minėta, pripažindamas S. P. kaltu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, apylinkės teismas iš esmės rėmėsi liudytojo I. B. parodymais, pripažindamas juos patikimais, objektyviais ir neprieštaringais. Tačiau skirtingose baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose šio asmens išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. išvadą, kad šio liudytojo parodymai nėra pakankami S. P. kaltei pagrįsti, tuo tarpu jokių kitų objektyvių įrodymų (apart kitų liudytojų pamąstymų remiantis jiems nurodytomis I. B. aplinkybėmis), byloje nėra.

Kaip matyti iš I. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, prieš perduodamas S. P. 2000 eurų, jis prašė S. P. pateikti savo asmens duomenis bei tapatybę patvirtinantį dokumentą (pasą), papildomai paaiškindamas, kad vairuotojui (S. P.) nesutikus pateikti savo asmens duomenų, į pinigų (2000 eurų) perdavimo kvitą jis įrašė autovežio valstybinį numerį. Šiame kontekste, vertinant liudytojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, atkreiptinas dėmesys, kad S. P., I. B. teigimu, atsisakius pateikti savo asmens duomenis (t. y. vardą, pavardę bei kitus jo tapatybę patvirtinančius duomenis), dėl ko į pinigų perdavimo kvitą jam teko įrašyti tik autovežio valstybinius numerius, apie tai A. M. ar jo įmonės atsakingiems asmenims pranešta nebuvo, o pinigai liudytojo teigimu buvo perduoti autovežio vairuotojui, neįsitikinus jo tapatybe. Tokie I. B. veiksmai, kai nakties metu perduodama pakankamai didelė pinigų suma iš anksčiau nepažįstamam vairuotojui, atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu atveju buvo vykdomas oficialus A. D. užsakymas UAB „A. M. T.“ (b. t. 1, b. l. 33, 66-67), kurio atsakingu asmeniu 2012 m. liepos 12 d. paraiškoje pervežti krovinį buvo nurodytas pats I. B., kuris, remiantis komentuojamos paraiškos duomenimis, neabejotinai buvo atsakingas ir už pinigų perdavimą vairuotojui, aukštesniojo teismo vertinimu, laikytini nelogiškais. Juo labiau, įvertinus ir tai, kad minėtoje paraiškoje buvo nurodytas ir autovežio vairuotojo (vykdysiančio užsakymą) vardas, pavardė – S. P. bei autovežio duomenys, tuo tarpu pinigų perdavimo kvite, kuriame pasak liudytojo I. B. nenoromis pasirašė vairuotojas, nurodyti visai kitų asmenų duomenys. Šiame kontekste pažymėtina, kad I. B. nurodymas, kad kvite jis įrašė priekabos numerius nei patvirtina, nei paneigia pinigų perdavimo faktą, juolab atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys liudytojui neabejotinai buvo žinomi iš SMS pranešimų ar paraiškoje pervežti krovinį nurodytų duomenų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. B. parodymai dėl pinigų perdavimo aplinkybių, tiek jį apklausiant Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal teisinės pagalbos prašymą, tiek pateikiant rašytinius paaiškinimus UAB „A. M. T.“ prašymu, skyrėsi iš esmės. Kaip matyti iš UAB „A. M. T.“ prašymu pateikto I. B. rašytinio paaiškinimo, vairuotojo jis prašė tik pasirašyti pinigų perdavimo kvitą, viską įformino paskubomis, paso S. P. neprašė, kadangi jam buvo nepatogu, jog vairuotoją teko pažadinti (b. t. 1, b. l. 94). Aplinkybę, jog analizuojamu atveju pateikti savo tapatybę patvirtinančio dokumento S. P. neprašė, I. B. patvirtino ir teisinės pagalbos būdu apklausiamas kaip liudytojas (b. t. 1, b. l. 84-86). Nors vien tik šie prieštaravimai liudytojo I. B. parodymuose nagrinėjamu atveju nelaikytini esminiais, kurių pagrindu galima būtų kategoriškai atmesti šio liudytojo išdėstytas aplinkybes kaip nepatikimas, tačiau įvertinus tai, kad S. P. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdyje dalyvaujantis I. B. jam matomas pirmą kartą, kad niekas jam jokių pinigų už automobilių vežimą Vokietijoje, nepateikė ir neturėjo pateikti, net ir menkiausi prieštaravimai aptariamo liudytojo (beje iš esmės pagrindinio, kurio parodymais remdamasis apylinkės teismas S. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį) parodymuose leidžia pagrįstai abejoti jų objektyvumu. Juo labiau įvertinus ir tai, kad pagrįstų abejonių liudytojo I. B. išdėstytomis aplinkybėmis aukštesniajam teismui kelia ir S. P. atpažinimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu aplinkybės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apklausiamas Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal teisinės pagalbos prašymą I. B. į klausimą, ar galėtų atpažinti vairuotoją, kuriam analizuojamo įvykio dieną jis perdavė 2000 eurų iš nuotraukų, atsakė neigiamai, parodydamas, kad įvykio metu buvo tamsu, jis vos matė vairuotojo veidą. Iš keturių jam pateiktų fotonuotraukų, tarp kurių buvo ir S. P. nuotrauka, asmens, kuriam įvykio dieną jis perdavė pinigus, I. B. neatpažino (b. t. 1, b. l. 75-79, 84-86). Vertinant šiuos I. B. parodymus, svarbu paminėti, kad apklausiamas liudytoju Vokietijoje, I. B., kaip ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau šioje dalyje jo apylinkės teisme duoti parodymai nuo aukščiau aptartų, skyrėsi iš esmės. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, jog nors pinigus paėmusį vairuotoją jis matė naktį, tačiau, kai pabeldė į autovežio saloną, vairuotojas įjungė šviesą, po ko I. B. paklausė jo, ar jis turėjo atvežti automobilius, už ką jis (I. B.) turi perduoti pinigus, į ką vairuotojas atsakė teigiamai. Teisiamojo posėdžio metu I. B. papildomai paaiškino, kad atpažinti S. P. iš jam pateiktų fotonuotraukų jis nesugebėjo, nes jam pateiktos nuotraukos buvo vienodos, patvirtindamas ir tai, kad jam buvo parodytos tos pačios nuotraukos, kurios yra pateiktos ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje b. t. 1, b. l.78-79 (tuo tarpu, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, jose matomi skirtingi asmenys).

Tokiu būdu, skiriantis I. B. parodymams dėl jo galimybių atpažinti vairuotoją, kuriam analizuojamo įvykio metu jis perdavė 2000 eurų, t. y. apklausos metu Vokietijoje teigiant, kad vairuotojo nematė, nes buvo tamsu, savo rašytiniuose paaiškinimuose bei teisiamajame posėdyje jau nurodant, kad autovežio kabinoje degė šviesa, todėl vairuotoją jis matė aiškiai, I. B. teiginiai, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jam matytas S. P. yra tas pats asmuo, kuriam jis analizuojamo įvykio dieną perdavė 2000 eurų, vertintini kritiškai. Konstatuojant šią išvadą, pastebėtina ir tai, kad šių liudytojo teiginių nepatvirtina jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamųjų posėdžių metu ištirti įrodymai, todėl, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, kategoriškai remtis I. B. parodymais pripažįstant S. P. kaltu dėl 2000 eurų pasisavinimo, teisinio pagrindo nėra. Pažymėtina, kad parodymo atpažinti tvarką reglamentuoja BPK 192 str., remiantis kuria, I. B. atpažinimo teisme S. P. kaip asmens, kuriam jis neva perdavė 2000 eurų, negalima pripažinti tinkamu įrodymu BPK 192 str. prasme. Tokie teismo veiksmai, kai parodant asmenį, paklausiama, ar tai tas asmuo, apie kurį apklausiamas liudytojas teikia parodymus, nelaikytini asmens parodymu atpažinti. Toks liudytojo atpažinimas kaip atskiras procesinis veiksmas ar atskiras įrodymas nevertinamas, jis analizuojamas bendrame liudytojo parodymų kontekste, tuo tarpu kaip jau minėta, atliekant atpažinimą BPK 192 str. nustatyta tvarka, liudytojas S. P. neatpažino.

Vertinant I. B. parodymų visumą, atkreiptinas dėmesys ir į jo nurodomą pinigų perdavimo S. P. laiką. Jo teigimu, su S. P. automobilių stovėjimo aikštelėje jie susitiko ir pinigų perdavimo faktas įvyko 2012 m. liepos 25 d. apie 24.00 val., pusę pirmos. Tuo tarpu kaip matyti iš automobilio „Scania“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo S. P. analizuojamo įvykio metu vyko į Vokietiją, kelionės lapo, S. P. adresu (duomenys neskelbtini), Biesenthal, Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2012 m. liepos 25 d. neabejotinai buvo tik iki 22:05 val. (b. t. 1, b. l. 29-30), tuo tarpu objektyvių duomenų, kad šis automobilis ten buvo ir liudytojo nurodomu laiku, byloje nėra, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti tiek I. B. parodymų patikimumu, tiek ir pinigų perdavimo būtent S. P. faktu.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir R. Š. apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstyti teiginiai, jog, nepaisant to, kad prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos pateiktuose kelionės lapuose yra užfiksuotas laikotarpis nuo 2012 m. liepos 20 d. 00:00:00 iki 2012 m. liepos 25 d. 23:59:59, tačiau, jo manymu, S. P. iš įvykio vietos išvyko tik kitą dieną t. y. 2012 m. liepos 26 d., kas iš esmės patvirtintų I. B. parodymus dėl pinigų perdavimo S. P. laiko. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šių R. Š. argumentų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs ir neginčijami nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamuosiuose posėdžiuose patikrinti įrodymai, jie analizuojamu atveju laikytini vien tik jo paties samprotavimais apie galimas įvykio aplinkybes ir negali būti pripažįstami įrodymais, betarpiškai patvirtinančiais tiek jo paties, tiek I. B. parodymus. Šių duomenų kontekste pastebėtina ir tai, kad nei vienas iš A. M. įmonės darbuotojų, t. y. nei R. Š., nei L. S., nei pats A. M., taip ir nepaaiškino, objektyvių priežasčių kodėl apie S. P. analizuojamo įvykio metu vairuotą automobilį pateikė duomenis tik už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 25 d., kai iš komentuojamo reiso, bylos duomenimis, S. P. grįžo tik 2012 m. liepos 29 d. (negana to, apgadintu automobiliu). Nors apklausiami apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu A. M., R. Š. ir L. S. nurodė, jog pateikė tiek duomenų, kiek jų buvo reikalaujama, tačiau, akivaizdu, kad pateikus GPS duomenis už visą S. P. reiso laikotarpį, būtų patvirtinti/paneigti tiek I. B. teiginiai, jog pinigus S. P. jis galimai padavė 2012 m. liepos 25 d. apie 24.00 val., tiek ir I. Š. spėjimai, jog S. P. iš įvykio vietos išvyko tik 2012 m. liepos 26 d., kas neabejotinai turėtų reikšmės sprendžiant S. P. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, todėl tokie A. M., kaip UAB „A. M. T.“ direktoriaus, siekiančio atgauti pinigus, veiksmai, aukštesniojo teismo vertinimu, laikytini nelogiškais ir leidžia pagrįstai abejoti tiek paties A. M., tiek ir R. Š. bei L. S. parodymais, o tuo pačiu ir S. P. kaltumu. Juo labiau įvertinus tai, kad, sutinkamai su „eljungos“ kontrolės sistemoje užfiksuotų duomenų nuotraukomis, šioje programoje yra „istorijos“ skiltis, kurioje neabejotinai galima pasirinkti skirtingus konkretaus automobilio kelionės maršruto laikotarpius (b. t. 1, b. l. 34-35). Šiame kontekste pažymėtina, kad nors apklausiamas liudytoju A. M. nurodė, kad jis pateikė tiek duomenų, kiek iš jo reikalavo tyrėjai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šiuos duomenis jis pateikė savo iniciatyva teikdamas pareiškimą, o ne tyrėjui atliekant procesinius veiksmus, numatytus BPK.

Nors apylinkės teismas pripažindamas S. P. kaltu rėmėsi ir liudytojų, t. y. A. M., R. Š. bei L. S., parodymų visuma, tačiau įvertinus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme jų išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, remtis jais kaip be sąlygišku S. P. kaltės įrodymu, teisinio pagrindo taip pat nėra.

Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, jog visi minėti asmenys neabejotinai yra suinteresuoti bylos baigtimi – A. M. yra UAB „A. M. T.“, iš kurios galimai buvo pasisavinta 2000 eurų suma, direktorius, R. Š. bei L. S. – minėtos įmonės darbuotojai, kurie nagrinėjamu atveju buvo atsakingi už tinkamą S. P., kaip įmonės vairuotojo, pareigų įvykdymą bei pinigų perdavimą jam Vokietijoje. Vertinant šių asmenų parodymų reikšmę S. P. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodytumo prasme, pastebėtina ir tai, kad tiesiogiai pinigų perdavimo S. P. fakto jie nematė, todėl jų parodymai gali būti vertinami tik S. P. parodymų patikrinimui dėl jo veiksmų šiam grįžus iš reiso Vokietijoje. Tačiau, sutinkamai šių asmenų parodymų (duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) analize, tiek A. M., tiek L. S. išdėstytuose analizuojamo įvykio aplinkybėse įžvelgiama prieštaravimų, kurie vėlgi leidžia pagrįstai abejoti šių asmenų parodymų patikimumu ir objektyvumu.

A. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (šie jo parodymai buvo pagarsinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir A. M. juos iš esmės patvirtino) parodė, kad vienam iš įmonės klientų jį informavus apie tai, kad jo įmonei priklausantis automobilis „Scania“, kurį komentuojamo reiso metu vairavo S. P., yra apgadintas ir paliktas UAB „R.“ stovėjimo aikštelėje, apžiūrėjus minėtą automobilį, kitą dieną jis (A. M.) paskambino S. P. ir prašė, kad šis atvyktų į darbovietę paaiškinti susidariusią situaciją, tačiau S. P. į įmonę neatvyko, situacijos nepaaiškino ir 2000 eurų jam negrąžino (b. t. 1, b. l. 42-44). Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. M. šių savo parodymų atsisakė, nurodydamas, kad po S. P. grįžimo iš reiso, šio nematė ir su juo nesikalbėjo. Tuo tarpu apklausiamas apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu A. M. nurodė, jog nors jis visuomet būna ofise, tačiau po to įvykio S. P. įmonės patalpose nematė, negali pasakyti ar kitą dieną po reiso S. P. buvo atvykęs, nes tuo metu ofise jo nebuvo. Tuo tarpu remiantis liudytojo L. S. parodymais, 2012 m. liepos 30 d. (t. y. kitą dieną po S. P. grįžimo į Lietuvą iš Vokietijos) S. P. vis tik buvo atvykęs į UAB „A. M. T.“, pats L. S. su juo bendravo (b. t. 1, b. l. 48-49). Tačiau, šiuos savo parodymus apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu L. S. paneigė, teigdamas, kad į darbovietę po S. P. reiso buvo atvykęs jo sūnus (nors ikiteisminio tyrimo metu apie S. P. sūnaus pasirodymą darbovietėje nebuvo užsiminta). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu L. S. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino iš dalies, paaiškindamas, kad negali garantuoti, jog į įmonę buvo atvykęs S. P., kadangi buvo kalbama, kad tai galėjo būti ir jo sūnus. Tokiu būdu akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju S. P. parodymai, kad jam grįžus iš reiso, jis UAB „A. M. T.“ pateikė visus kelionės dokumentus, pateikdamas ir prašymą išeiti iš darbo, o A. M. tuo metu jokių pinigų jo neprašė lieka nepaneigti. Pažymėtina, kad tai jog dokumentų (kortelių) perdavimo faktą patvirtina ir kortelių priėmimo-perdavimo aktas, kuriame užfiksuota, jog kortelės įmonei buvo grąžintos 2012-07-30, kas iš esmės atitinka ir liudytojo L. S. pirminius parodymus apie tai, kad S. P. 2012-07-30 buvo atvykęs į įmonę bei S. P. parodymus, kad jis buvo atvykęs į įmonę.

Vertinant šių asmenų parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, S. P. iš analizuojamo reiso grįžo 2012 m. liepos 29 d., tačiau į teisėsaugos institucijas dėl galimai S. P. pasisavintų 2000 eurų, priklausančių UAB „A. M. T.“ už krovinio pervežimą, buvo kreiptasi tik 2012 m. spalio 22 d.. Aiškindamas tokius savo veiksmus, apklausiamas apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu, A. M. nurodė, jog į teisėsaugos institucijas jis kreipėsi praėjus tokiam laiko tarpui, kadangi pradžioje buvo siekiama susidariusią situaciją išsiaiškinti taikiai, S. P. buvo skambinama, su juo apie tai buvo kalbama. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog, paties S. P. teigimu, apie tai, kad UAB „A. M. T.“ jis yra skolingas 2000 eurų, jis sužinojo tik iš policijos komisariato tyrėjo, niekas jam neskambino, jo neieškojo. Nors A. M. šiuos nuteistojo parodymus ir neigė, tačiau tokie S. P. teiginiai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją byla nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose taip ir liko nepaneigti, o A. M. versija, jog susidariusią situaciją su S. P. buvo stengiamasi išspręsti taikiai, byloje surinktų ir teisiamųjų posėdžių metu patikrintų įrodymų visuma nepasitvirtino – negalima atmesti tik prielaidos, kad taikiai buvo bandoma išspręsti ne minimų 2000 eurų negrąžinimo, o automobilio sugadinimų ir dėl to patirtos žalos atlyginimo klausimą. Pažymėtina ir tai, kad atleidžiant S. P. iš darbo, aktas dėl kokių nors negrąžintų daiktų ar pinigų sudarytas nebuvo.

S. P. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, priešingai nei konstatuota skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina ir pinigų perdavimo kvitas, pateiktas liudytojo I. B.. Kaip matyti iš šio kvito, jame nurodyta suma – 2000 eurų, data – 25.07.12, vieta – Biesental, grafoje nuo ko – nurodyta „A. D.“, grafoje nuo ko – „B. I.“, grafoje kam – perduoti „A.“, užrašyti simboliai BZ – 467, kvito apatiniame kampe yra parašas (b. t. 2, b. l. 33-35). Remiantis 2013 m. birželio 20 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-855 (13), nustatyti ar 2012 m. liepos 25 d. kvite, po eilute „Stempel/Untershrift des Empfängers“, pasirašė S. P., ar kitas asmuo, negalima, nes tiriamasis parašas trumpas, sudarytas iš supaprastintos konstrukcijos elementų, iš dalies skiriasi ir tiriamojo parašo bei pavyzdžių transkripcija bei rišlumas (b. t. 1, b. l. 40-41). Nors, sutinkamai su skundžiamo nuosprendžio motyvais apylinkės teismas minėtos specialisto išvados ir nevertino, tokį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad S. P. galėjo sąmoningai iškraipyti savo parašą pasirašydamas pinigų perdavimo kvite, tačiau su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti, kadangi jai pagrįsti jokių įrodymų nėra. Tuo tarpu jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ant pateikto kvito yra būtent S. P. parašas, nėra.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pinigų perdavimo kvitas yra surašytas vokiečių kalba. Tuo tarpu sutinkamai su bylos duomenimis, S. P. šios kalbos nesupranta (ką jis patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme), todėl I. B. (kalbančio rusų kalba) veiksmai pateikti asmeniui, nesuprantančiam vokiečių kalbos oficialų dokumentą, prašant pasirašyti po tekstu, kuris S. P. buvo nesuprantamas, ir kuriame nurodomi kitų asmenų vardai ir pavardės, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo kriterijams ir kelia abejonių parodymų patikimumu. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog civilinį ieškovą UAB „M. T.“ su asmenimis Vokietijoje, turėjusiais perduoti 2000 eurų už pervežimo paslaugas, siejo civiliniai teisiniai santykiai, todėl jų tarpusavio prievolės tinkamas įvykdymas turėtų būti patvirtintas atitinkamais ir tinkamais įrodymais, kuriuose atsispindėtų kas ir kam perdavė pinigus už suteiktas vežimo paslaugas, tačiau kaip jau minėta, tokių rašytinių įrodymų byloje nėra.

S. P. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nepatvirtina ir 2012 m. liepos 12 d. paraiškoje pervežti krovinį užfiksuoti duomenys (b. t. 1, b. l. 33, 66-67). Nors joje ir nurodyta S. P. gabento krovinio kaina – 2000 eurų, krovinio gavėjo duomenys – I. bei jo telefono numeris, įvardinta ir apmokėjimo tvarka – grynaisiais, iškrovimo vietoje Berlyne. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog aplinkybė apie 2000 eurų perdavimą S. P. krovinio iškrovimo vietoje aukščiau aptartais duomenimis nepasitvirtino, įvertinus nuoseklius S. P. parodymus apie tai, kad jokie pinigai jam perduoti nagrinėjamu atveju nebuvo, vien tai, kad paraiškoje nurodytas apmokėjimo būdas atitinka liudytojo I. B. (turėjusio S. P. perduoti minėtus pinigus) parodymus, nelaikytina pakankamu pagrindu pripažinti S. P. kaltu pasisavinus UAB „A. M. T.“ priklausančius pinigus.

Nors apeliaciniu skundu S. P. kėlė klausimą dėl A. D. apklausos, nurodydamas, kad analizuojamu atveju jis nepagrįstai nebuvo apklaustas, tačiau vertinant šio asmens apklausos būtinumą, vis tik pažymėtina, kad A. D. tiesiogiai pinigų perdavimo fakto nematė – I. B. teigimu, S. P. pinigus perdavė jis, todėl šio asmens apklausa, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju būtų perteklinė ir nepagrįsta. Analogiškai pasisakytina ir dėl skunde minimo stovėjimo aikštelės vaizdo įrašo nebuvimo, juolab, kad byloje nesurinkta objektyvių ir patikimų duomenų, kad aikštelė iš tiesų buvo stebima vaizdo kameromis, kad buvo daromi vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, juolab, įvertinus tai, kad nuo analizuojamo įvykio jau yra praėję beveik 4 metai. Vien tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nesurenkami vis teoriškai galimi įrodymai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti kaltinamojo kaltę, nesudaro pagrindo paneigti nekaltumo prezumpcijos principą. Motyvuojant šią išvadą, pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl kaltinamojo kaltumo/nekaltumo – kaltinamasis neprivalo įrodyti savo nekaltumo, priešingai jo kaltė turi būti įrodyta. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys.

Atsižvelgdama į išdėstytą ir remdamasi in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad S. P. atliko jam inkriminuojamus veiksmus, abejones dėl šios nusikalstamos veikos aiškina kaltinamojo naudai ir daro išvadą, jog nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis S. P. išteisintinas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 p.). Pažymėtina, kad nors S. P. išteisinamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu, baudžiamoji byla prokurorui neperduotina, kadangi jokių kitų asmenų, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliekamas Lietuvos Respublikoje, nėra.

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir S. P. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, UAB „A. M. T.“ civilinis ieškinys dėl 2000 eurų turtinės žalos, 300 eurų palūkanų už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. bei prašymai dėl bylinėjimo išlaidų pagal pateiktus kvitus priteisimo, atmetami (BPK 115 str. 3 d. 1 p., 105 str. 1 d., 106 str. 2 d.).

2014 m. gruodžio 12 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos V. V. nutarimu S. P. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (b. t. 1, b. l. 135) 2014 m. gruodžio 17 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro O. M. nutarimu buvo panaikinta (b. t. 1, b. l. 139-140). Kita kardomoji priemonė S. P. nebuvo paskirta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį, kuriuo S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

UAB „A. M. T.“ civilinį ieškinį bei prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.