Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

nuteistajam E. P., jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui ir atstovei pagal įstatymą Ž. P.,

nuteistajai G. U., jos gynėjui advokatui Viktorui Muravskiui ir atstovei pagal įstatymą D. U.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo

E. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 254 straipsnio 1 dalį 30 (trisdešimčiai) parų arešto.

E. P. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

G. U. nuteista pagal BK 254 straipsnio 1 dalyje 25 (dvidešimt penkioms) paroms arešto.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, G. U. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 4 (keturiems) mėnesiams ir paskirta intensyvi priežiūra – nepilnamečio buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant buvimo vietą gyvenamosios vietos adresu: Laisvės pr. 79F-53, Vilniuje, buvimo laiką nuo 22.00 val. iki 06.00 val.

G. U. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo M. N. civilinis ieškinys dėl 1 950 (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties) Eur dydžio turtinės žalos ir 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo atmestas, dėl 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) Eur dydžio turtinės žalos (dėl dviračio sugadinimo) – paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. P. ir G. U., nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2019 m. birželio 11 d., apie 14 val., būdami gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė V. N. priklausančius šaunamuosius ginklus: mažos galios revolverį ME 38 COMPACT G, .380 ME GUM Nr. 014540 ir dujinį revolverį ROHM RG 89, 9 mm, Nr. 0023573. Šiais savo veiksmais jie padarė nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje.

2. E. P. ir G. U. taip pat buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, 2019 m. birželio 11 d., apie 14 val., būdami gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė M. N. priklausantį turtą: laikrodį „Candino“, kurio vertė 500 eurų, auksinius auskarus su Svarovskio kristalo akute, kurių vertė 450 eurų ir 1 000 eurų grynųjų pinigų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nukentėjusiojo M. N. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Nukentėjusysis M. N. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam iš nuteistųjų E. P. ir G. U. dėl turto pagrobimo ir sugadinimo patirtą turtinę bei neturtinę žalą, nurodydamas, kad jo, liudytojų O. N., J. L. parodymais, nukentėjusiojo M. N. pareiškimu byloje nustatyta, jog apeliantas neteko kaltinime nurodyto turto ir patyrė žalą. Toks nukentėjusiojo M. N. prašymas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

10. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BPK 313 straipsnio 1 dalimi, apeliaciniame skunde turi būti <...> išdėstyta skundžiamos nuosprendžio dalies esmė, nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto motyvuoti prašymai dėl įrodymų priėmimo, išreikalavimo, įrodymų tyrimo atlikimo ir apimties, dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos, prašymai kitais klausimais. Kreipdamasis į teismą su apeliaciniu skundu, nukentėjusysis M. N. tinkamai nesilaikė minėtų įstatymo reikalavimų, aiškiai nenurodė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų, iš esmės apsiribodamas savo ir kitų liudytojų parodymų citavimu bei teigdamas, kad dėl daiktų netekimo jis patyrė žalą.

11. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistieji E. P. ir G. U. yra išteisinti, konstatavus, jog nėra įrodytas jų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau prašydamas priteisti jam dėl šio nusikaltimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nukentėjusysis prašo ne panaikinti nuteistiesiems E. P. ir G. U. priimtą išteisinamąjį nuosprendį, o tik pakeisti jį. Neprašo E. P. ir G. U. pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o prašo tik patenkinti jo civilinį ieškinį. Nepaisant šių apeliacinio skundo turinio trūkumų, siekiant užtikrinti tinkamą nukentėjusiojo M. N. teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį įgyvendinimą, nukentėjusiojo M. N. apeliacinis skundas išnagrinėtas iš esmės, teisėjų kolegijai plačiau pasisakant dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl E. P. ir G. U. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

12. Patikrinusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas dėl nuteistųjų E. P. ir G. U. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių E. P. ir G. U. kaltę pagal pirmiau nurodytą jiems pareikštą kaltinimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai skundžiamo nuosprendžio išvadai.

13. Nukentėjusysis M. N. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neabejojo jo parodymais dėl daiktų (laikrodžio, auskarų, grynųjų pinigų) dingimo, tačiau svarbu pažymėti, kad remiantis vien šiais duomenimis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl vagystės padarymo. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn būtina įrodyti, kad jo veikoje yra visi jam inkriminuojamos nusikaltimo sudėties subjektyvieji ir objektyvieji požymiai.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

15. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

16. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju, įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jų nepakanka E. P. ir G. U. kaltumui konstatuoti. Skundžiamame nuosprendyje atsižvelgta į nuteistųjų E. P. ir G. U. proceso metu duotų parodymų nuoseklumą (nuteistieji visą laiką neigė ėmę kaltinime nurodytą turtą), nukentėjusiųjų M. N. ir V. N., liudytojų O. N. ir J. L. nurodytas skirtingas turto (laikrodžio, auskarų, grynųjų pinigų) pagrobimo aplinkybes, kurias, anot jų, jie visi sužinojo iš kartu su nuteistaisiais įvykio dieną buvusios K. N., pačios K. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų nenuoseklumą. Pažymėtina, kad be minėtų asmenų parodymų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių daryti neginčytiną išvadą dėl nuteistųjų E. P. ir G. U. kaltės pagrobus nukentėjusiojo M. N. turtą. Priešingai, atlikus kratas nuteistųjų namuose, joks kaltinime nurodytas turtas rastas nebuvo (t. 1, b. l. 135–139, t. 2, b. l. 24–29). Byloje taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 11 d. iki 2021 m. birželio 20 d. į lombardus, esančius Naujosios Vilnios, Naujamiesčio ir Naujininkų rajonuose, niekas nebuvo atnešęs laikrodžio „Raymond Weil Tango“, „Raymond Weil Automatic“, „Candino“ ir auksinių auskarų su Svarovskio akute (t. 1, b. l. 90). Byloje kaip liudytojos apklaustos nuteistųjų E. P. ir G. U. įstatyminės atstovės Ž. P. ir D. U. parodė, kad nebuvo pastebėjusios, jog po byloje tiriamo įvykio pagerėtų jų vaikų turtinė padėtis (atsirastų brangių daiktų, kitų pirkinių ir pan.) (t. 3, b. l. 167–169, 169–170).

17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino teisingai. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas neabejoja nukentėjusiojo M. N. parodymais apie tai, kad kaltinime nurodytas turtas (laikrodis, auskarai ir pinigai) buvo pagrobtas. Kita vertus, kolegija sutinka ir su teismo išvada, kad įrodymų apie E. P. ir G. U. dalyvavimą šito turto vagystėje, byloje nėra. Išnaudojus visas galimybes, abejonių dėl nuteistųjų dalyvavimo šioje vagystėje pašalinti nepavyko. Todėl pirmosios instancijos teismas E. P. ir G. U. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pagrįstai išteisino, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

18. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal to paties straipsnio 3 dalį priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti visiškai ar iš dalies patenkintas tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu priimant išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys gali būti tik atmestas arba paliktas nenagrinėtas priklausomai nuo išteisinimo pagrindo. Teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

19. Šioje byloje E. P. ir G. U. pripažinti kaltais ir nuteisti tik pagal BK 254 straipsnio 1 dalį dėl V. N. šaunamųjų ginklų pagrobimo. Tačiau šie ginklai buvo grąžinti nukentėjusiajam ir jis civilinio ieškinio nepareiškė.

20. Civilinį ieškinį šioje byloje pareiškė kitas nukentėjusysis M. N., kuris prašė priteisti jam padarytą 3 450 eurų turtinę ir 2 500 eurų neturinę žalą (t. 1, b. l. 75). Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir teisingai išsprendė civilinį ieškinį taip, kaip tai numatyta BPK 115 straipsnyje. Jau buvo nurodyta, kad teismas E. P. ir G. U. pagrįstai išteisino pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant vagystę, todėl M. N. civilinio ieškinio dalį dėl vagyste padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas pagrįstai atmetė (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

21. M. N. civiliniame ieškinyje dar prašė jam priteisti ir 1 500 eurų už jo dviračio sugadinimą. Šioje dalyje pažymėtina, kad kaltinimai dėl svetimo turto (dviračio) sugadinimo ar sunaikinimo pagal BK 187 straipsnį E. P. ir G. U. iš viso nebuvo pareikšti, nustačius, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jie dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Tokio kaltinimo teismas net nenagrinėjo, todėl nors šioje dalyje ir neišsprendė kaltinamųjų kaltės klausimo, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių. Todėl ieškinio dalis dėl dviračio sugadinimo pagrįstai palikta nenagrinėta (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

22. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo M. N. civilinio ieškinio klausimą išsprendė teisingai ir keisti šią nuosprendžio dalį pagrindo nėra. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Tuo tarpu pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nukentėjusiojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.