- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-17
- Bylos Nr.
- I-591-426/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- O.Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O.Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl išvados ir įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas O.Š. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti:
1) Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus O.Š. veikos sudarant valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų ir auditorių, vertinimo komisijų narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas“ (toliau – ir Išvada);
2) vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas (toliau Įsakymas).
Skunde paaiškino, kad Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau Departamentas) vadovauja nuo pat jo įsteigimo 2002 m. Per visą laiką jam nebuvo skirta nei viena tarnybinė nuobauda. Priešingai, net šešis kartus buvo skatintas piniginėmis išmokomis, o vieną kartą skatinamas vidaus reikalų ministro padėka už nepriekaištingą pareigų atlikimą. Jo tarnybinė veikla nuolat buvo vertinama tik gerai ir labai gerai. Už 2008 metus jo veikla įvertinta gerai. Pareiškėjo nuomone, Išvadoje nepagrįstai teigiama, kad buvo veikiama aplaidžiai iki 2009 m. liepos 2 d. nesudarius vertinimo komisijų, o aplinkybės, dėl kurių užtruko vertinimo komisijų formavimas, nebuvo objektyvios. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2 ir 3 dalimi, valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų ir auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas sudaro dvejiems metams iš skirtingų valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojų. Vyriausybės 2002 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1732 „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigimo“ valstybės tarnybos tvarkymo funkcijos pavestos Departamentui.
Anot pareiškėjo, 2009 m. liepos mėn. turėjo pasibaigti Departamento direktoriaus 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 27V-109 „Dėl įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijų narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų vertinimo komisijų“ (2008 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 27V-132 nauja redakcija) dvejiems metams sudarytų vertinimo komisijų įgaliojimai. 2009 m. gegužės 28 d. atitinkamoms valstybės institucijoms ir įstaigoms buvo išsiųstas raštas Nr. 27D-924 su prašymu iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlyti kandidatus į naujai sudaromas komisijas. Tokiu būdu vertinimo komisijų sudarymu buvo susirūpinta daugiau kaip prieš mėnesį iki esamų vertinimo komisijų įgaliojimų pabaigos. Į komisijas paprašyta pasiūlyti 6 valstybės tarnautojus. Toks prašymas grindžiamas kuo didesnio vertinimo komisijos narių nuomonių įvairovės poreikiu, o tai yra svarbu siekiant užtikrinti didesnį komisijų objektyvumą, kadangi šios komisijos turi vertinti aukščiausias pareigas einančius, be to ir skirtingų įstaigų valstybės tarnautojus, kurių vertinimui būtinas platesnis veiklos specifikos išmanymas. Todėl kiek įmanoma buvo stengiamasi laikytis šios principo sudarant vertinimo komisijas tiek dabar, tiek ir sudarant ankstesnes komisijas. Akivaizdu, kad valstybė, atlikdama darbdavio vaidmenį, atsakinga už veiksmingos, profesionalios ir nešališkos valstybės tarnybos užtikrinimą.
Be to, kaip nurodė pareiškėjas, 2009 m. liepos 1 d. turėjo įsigalioti Vyriausybės įstatymo 26, 29, 31, 31-1, 32, 45 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo panaikintos karjeros valstybės tarnautojų - ministerijos sekretorių ir ministerijos valstybės sekretorių - pareigybės ir įsteigtos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų - viceministrų ir karjeros valstybės tarnautojo - ministerijos kanclerio pareigybės, t. y. turėjo pasikeisti ministerijų vadovybė, kurios dalyvavimas vertinimo komisijose yra reikšmingas. Tokiu būdu buvo siekiama ministerijoms sudaryti galimybę pasiūlyti kandidatus į komisijas ir iš ministerijos vadovų. Kadangi iki šio laiko nauja ministerijos vadovybė negalėjo būti suformuota, tai galėjo turėti reikšmės ir įstaigoms teikiant siūlymus dėl kandidatų į vertinimo komisijas. Būtent todėl prašyta pateikti kandidatus ne vėliau nei pirmąją dieną, kai įsigalios paminėtas įstatymas (t. y. 2009 m. liepos 1 d.) ir paaiškės galutinė ministerijų vadovybės sudėtis. Tai, pareiškėjo teigimu, taip pat parodo, kad aplaidumo sudarant komisijas nebuvo. Kai kurios institucijos savo atsakymus tiesiogiai ir siejo su valdymo institucijų pertvarka ( pvz., Vyriausybės kanceliarija).
Pareiškėjas akcentavo ir tai, kad į įstaigas dėl kandidatų į vertinimo komisijas kreiptasi dėl kelių priežasčių: todėl, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalį šios komisijos sudaromos iš valstybės tarnautojų, t. y. asmenų, kuriuos sieja tarnybos santykiai su tam tikra įstaiga ir todėl būtinas atitinkamas darbdavio sprendimas dėl joje pareigas einančio valstybės tarnautojo dalyvavimo vertinimo komisijoje, taip pat dėl to, kad reikalingas ir kandidato į komisijos narius pritarimas arba sutikimas dalyvauti vertinimo komisijos darbe. Tam tikrais atvejais kreiptasi į atitinkamų įstaigų sistemos vadovybę (pvz., ministerijų atveju, kurios turi ir pavaldžių įstaigų, ir pasiūlytų suderintus kandidatus ir iš šių pavaldžių įstaigų). Taip buvo siekiama į komisijas įtraukti su atitinkama veiklos sritimi susijusius ir ją išmanančius valstybės tarnautojus. Šis principas nepaminėtas įstatyme, tačiau jis labai svarbus, siekiant užtikrinti efektyvią šių komisijų veiklą ir todėl kreipėsi dėl kandidatūrų į komisijas būtent į už atitinkamas valdymo ar kitu požiūriu atsakingas įstaigas (ministerijas, kanceliarijas ir pan.). Įstaigoms pateikus siūlymus dėl kandidatų į vertinimo komisijas paaiškėjo, kad kai kurios iš jų negali būti sudaromos dėl mažesnio nei prašyta Departamento rašte kandidatų skaičiaus, dėl pasiūlytų kandidatų iš vienos įstaigos, dėl į komisiją pasiūlytų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, kuriuos visus įtraukus į komisiją galėjo būti užkirstas kelias tinkamai įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymą. Todėl, gavus visų prašytų įstaigų siūlomus kandidatus, į įstaigas kreiptasi pakartotinai su atitinkamais prašymais.
Pareiškėjo manymu, Išvadoje neteisingai interpretuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 3 dalies reikalavimas sudaryti komisijas iš skirtingų įstaigų valstybės tarnautojų. Išvadoje tai siejama su reikalavimu sudaryti skirtingas vertinimo komisijas įvairioms įstaigoms, o ne su reikalavimu vertinimo komisijų nariams būti iš skirtingų įstaigų. Įstatymas aiškiai nurodo visas vertinimo komisijas sudaryti iš skirtingų įstaigų valstybės tarnautojų. Esminė problema formuojant vertinimo komisijas buvo ministerijų į komisijas pasiūlytos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų kandidatūros ir kai kurių jų atsisakymas pakeisti savo siūlomus kandidatus - politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Papildomos tarnybos vertinimo garantijos būtinos siekiant išvengti politinio spaudimo keičiantis valdžioms, nes dėl jo paprastai politiškai nepatogūs ir netinkami tarnautojai gali būti atleidžiami. Tokiu būdu siekiama atskirti valstybės tarnybą nuo politikos, padaryti ją politiškai neutralią.
Pareiškėjas pabrėžė, jog Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos tik šios pagrindinės valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijų sudarymo taisyklės - komisijos sudarymo laikotarpis ir minimalus jos narių skaičius. Įstatymas neužtikrina vientiso ir nuoseklaus vertinimo komisijų sudarymo ir veiklos reguliavimo. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovo sudaromoms komisijoms taip pat nustatytas reikalavimas į komisijas įtraukti skirtingų valstybės institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojus. Dėl kitų komisijos sudarymo principų įstatymų leidėjas paliko spręsti valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovui. Todėl komisijų netinkamo funkcionavimo ar netinkamo su tuo susijusių teisės aktų įgyvendinimo atveju atsakomybė už tai taip pat tektų ją sudarančiam, o ne komisijos narius pasiūliusiam subjektui. Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatyta, kad į valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovo sudaromas valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas būtina įtraukti su atitinkama veiklos sritimi susijusius ir ją išmanančius valstybės tarnautojus. Tačiau, siekdamas užtikrinti efektyvią šių komisijų veiklą, ir kreipėsi dėl kandidatūrų į komisijas būtent į už atitinkamas valdymo sritis atsakingas ministerijas, o nesiėmė veiksmų sudaryti komisijas kitu principu - kreipdamasis tiesiogiai į galimus kandidatus į komisijas, nesulaukęs jų darbdavio valios, nesuradęs kompromiso su už tam tikrą valdymo sritį atsakinga ministerija. Paprašytos pakeisti kandidatus, dauguma ministerijų pritarė pateiktiems argumentams ir pasiūlė kitus kandidatus. Tik su Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijomis liko nesutarimų dėl komisijų narių kandidatūrų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog iš dalies pritarus pateiktiems argumentams, kodėl nesiūlomi kiti kandidatai į vertinimo komisijas, buvo atkreiptas Vidaus reikalų ministerijos dėmesys (Departamento 2009 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 27D-1431) į tai, kad būtinas labiau sisteminis požiūris į teisinį reguliavimą, įvertintini ne tik tam tikri Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti principai (etikos, nešališkumo ir kt. - kaip nurodė Vidaus reikalų ministerija), bet ir kitos principinės Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos - politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų statuso ypatumai, pasitikėjimu pagrįstas jų santykių su politiku pobūdis. Pagal savo veiklos ir statuso pobūdį viceministrai komisijoje atstovautų ministrui, kurio pasitikėjimo pagrindu jie eina pareigas. Kadangi neretai komisijoje jie atstovautų vertinamojo tiesioginiam vadovui, surašiusiam išvadą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos, kiltų šių valstybės tarnautojų dalyvavimo komisijoje ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos paskirties suderinamumo klausimas. Tai darytų situaciją dviprasmišką ir prieštarautų teisinio aiškumo principui.
Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į Vyriausybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą nebebuvo prieštarauta viceministrų dalyvavimui komisijos darbe, tačiau pažymi, kad jų dalyvavimas komisijoje neturi turėti įtakos jos darbo organizavimui ar lemiamos įtakos komisijos darbo rezultatams, kadangi atsistatydinus ministrui, įgaliojimų netektų ir jo paskirti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Tiek vėlesnis ministro paskyrimo procesas, tiek jo politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimamo į pareigas valstybės tarnautojo paskyrimas užtrunka. Dėl to valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijų darbas gali būti sutrikdytas, o kasmetinio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo laikotarpiu tokios aplinkybės gali sudaryti sąlygas neįgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo normų dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo, jeigu būtų nesilaikoma Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, nustatytų terminų. Formalaus sprendimo priėmimas dėl vertinimo komisijų sudarymo neatitiktų viešojo intereso, o sudarytų prielaidas ginčams tarp valstybės tarnautojų, kurių tarnybinė veikla turės būti vertinama atitinkamose komisijose ir Departamento. Todėl sudarant komisijas laikytis principo, kad bent jau vienas jos vadovų (komisijos pirmininkas arba pavaduotojas) nebūtų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas.
Pareiškėjo manymu, įstatymo reikalavimas sudaryti komisijas dvejiems metams siejamas su komisijų veiklos stabilumo užtikrinimu, o galimybė jas keisti sietina su nenumatytomis aplinkybėmis. Pasibaigus Vyriausybės ir ministrų įgaliojimams arba vien ministrų įgaliojimams, kad įgyvendinti įstatymo normas galėtų prireikti skubiai keisti vertinimo komisijos sudėtį, nes tuomet pasibaigtų jų politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtų valstybės tarnautojų įgaliojimai, o vertinimo komisijų veiklos būtų neįmanoma organizuoti. Šiuo atveju jau tektų nesilaikyti Vidaus reikalų ministerijos nepagrįstai siūlyto komisijų sudarymo principo - komisijos vadovais įtraukti tik viceministrus. Taigi, Išvadoje jo veikimas siekiant užtikrinti tinkamą Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimą buvo įvertintas kaip neva nukreiptas į įstatymo nevykdymą, o siekdamas būti objektyvus ir principingas savo tiesioginio vadovo (vidaus reikalų ministro) atžvilgiu, sulaukė priekaištų galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo forma. Išvadoje nėra nuoseklumo vertinant jo veiksmus. Vienu atveju pripažįstama objektyvia priežastimi vėlesnis negu Departamentas prašė (po 2009 m. liepos 1 d.) raštų iš įstaigų gavimas, kitu atveju nurodoma, kad buvo veikiama aplaidžiai po 2009 m. liepos 2 d. nesiimant priemonių išreikalauti iš įstaigų informacijos. Mano, kad visais atvejais buvo veikiama tinkamai, paprašius įstaigas pateikti informaciją iki nurodytos datos ir kitais būdais imtasi priemonių gauti reikiamą informaciją vertinimo komisijų suformavimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodė ir tai, kad jo žiniomis, jokia įstaiga neplanavo neeilinio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo. Tik 2009 m. rugpjūčio 24 d. neeilinį valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą suplanavo Aplinkos ministerija. Departamente buvo žinomi visi galimi valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo atvejai. Atitinkamai dėl objektyvių priežasčių vis dar nesudarius vertinimo komisijų jokių teisinių pasekmių nebuvo kilę. Nors Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas nevykdė ministro 2009 m. liepos 30 d. raštu Nr. 1D-5803(2) pateikto pavedimo iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. sudaryti naujas vertinimo komisijas, tačiau šiuo klausimu pareiškėjas skunde teismui atkreipė dėmesį į tai, kad pavedimas Departamento direktoriui sudaryti vertinimo komisijas suformuluotas Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 3 dalyje, kuris ir buvo vykdomas tuo metu, kai buvo pateiktas nurodytas ministro raštas. Išvadoje nepagrįstai teigiama, kad, nesudaręs vertinimo komisijų, veikė tyčia. Pareiškėjo nuomone, Įsakymas šiurkščiai pažeidė jo, kaip piliečio, konstitucines teises. Visi jo veiksmai formuojant vertinimo komisijas buvo atliekami siekiant užtikrinti tinkamą Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad teisinių pasekmių dėl komisijų nepatvirtinimo nekilo, neveikė tyčia nevykdydamas savo įgaliojimų, todėl visiškai nepagrįstas ir Išvadoje išdėstytas pasiūlymas skirti griežčiausią iš galimų tarnybinių nuobaudų. Vidaus reikalų ministro įsakymu ji paskirta remiantis vien formaliais kriterijais. Šia nuobauda sukuriamos prielaidos pakenkti tolesnei tarnybinei veiklai, sukeliamas nepasitikėjimas juo.
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo O.Š. nurodyti argumentai nepaneigia Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados, kadangi pareiškėjas turėjo galimybę imtis ir papildomų priemonių valstybės tarnautojų kandidatūroms į vertinimo komisijas suderinti laiku (telefonu, elektroniniu paštu, organizuojant pasitarimą ir kt.). Pvz., Švietimo ir mokslo ministerija iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. nepateikė raštu siūlymų dėl vertinimo komisijos narių, tačiau tai nesutrukdė O.Š. 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 27V-87 sudaryti Švietimo ir mokslo ministerijos ir įstaigų prie ministerijos vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisiją. Be to, mažesnio nei prašyta kandidatų skaičiaus pateikimas arba kandidatų pasiūlymas iš vienos įstaigos, arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pasiūlymas į vertinimo komisijas neužkerta kelio sudaryti vertinimo komisijas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio reikalavimus. Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnis nenustato apribojimo, kad vertinimo komisijos nariu negali būti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Taip pat šis straipsnis nenumato, kad vertinimo komisijos sudaromos valstybės institucijų ir įstaigų siūlymu. Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovui pareigą sudaryti vertinimo komisijas ir nenumato privalomo valstybės institucijų ir įstaigų siūlymų dėl vertinimo komisijos narių teikimo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį minimalus vertinimo komisijos narių skaičius - 5, todėl mažesnio nei prašyta (5 o ne 6 valstybės tarnautojų) kandidatų skaičiaus pasiūlymas taip pat nelaikytinas pagrindu nesudaryti vertinimo komisijos laiku. Departamento direktorius privalėjo užtikrinti jam priskirtos funkcijos - sudaryti vertinimo komisijas - įvykdymą laiku.
Atsakovo nuomone. Departamentas, gavęs iš institucijų pirminius siūlymus dėl kandidatų į vertinimo komisijas, neoperatyviai ėmėsi veiksmų, kad institucijos patikslintų kandidatų sąrašus, kurie, Departamento nuomone, buvo netinkami. O.Š. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 5 dalį turėjo teisinius įgalinimus dalyvauti bet kuriame valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vertinimo komisijos darbe šios komisijos nario teisėmis arba įgalioti kitą valstybės tarnautoją. Tokiu būdu pareiškėjas galėjo į vertinimo komisijos narių sudėtį įtraukti save ar kitą valstybės tarnautoją ir taip užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų įgyvendinimą. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad skunde išdėstyti O.Š. samprotavimai dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų netinkamumo būti vertinimo komisijų nariais yra jo asmeninė nuomonė, bet ne oficialus teisės aiškinimas. Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis tokio apribojimo nenustato. Teisingumo ministerijos 2009 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (2.41)7R-6270 ir Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. 1D-6007-(2) išdėstyta pozicija, jog politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai gali būti vertinimo komisijų nariais. Pažymi, kad O.Š. turėjo šią funkciją įgyvendinti tinkamai ir laiku nepaisant tam tikro komisijos sudarymo principų aiškinimo. Įsakymo dėl vertinimo komisijos narių pakeitimo priėmimas ir paskelbimas „Valstybės žiniose“ galimas per keletą dienų. O.Š. skunde taip pat pripažįsta, kad nesudėtinga komisijos narį pakeisti kitu. Kol vertinimo komisija nesudaryta, į pareigas priimantis asmuo negali priimti sprendimo dėl vertinimo komisijos posėdžio datos ir laiko, o Departamentas negali gauti informacijos apie planuojamą valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje. Todėl negalima teigti, kad valstybės institucijos ir įstaigos neplanavo valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje. O.Š., laiku nesudarydamas vertinimo komisijų, sudarė tokią teisinę situaciją, dėl kurios negalėjo būti įgyvendintos Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, akivaizdus įrodymas, jog O.Š. tyčia delsė laiku sudaryti vertinimo komisijas yra tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 6 d. priėmė įsakymą Nr. 27V-86 „Dėl laikino direktoriaus funkcijų vykdymo“, kuriuo, nesant direktoriui, laikinai vykdyti Departamento direktoriaus funkcijas pavedė Departamento direktoriaus pavaduotojai L. B. (o jos nesant - kitam Departamento direktoriaus pavaduotojui), nesuteikiant įgaliojimų vykdyti funkcijas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 3 ir 5 dalyse, bei Departamento nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2009 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 1V-15, 11.3 ir 11.8 p, ir taip sudarė teisinę situaciją, trukdančią įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2, 3 ir 5 dalies nuostatas. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad O.Š. 2009 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 27D-924 prašydamas atitinkamų valstybės institucijų ir įstaigų iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlyti kandidatus į naujai sudaromas komisijas ir žinodamas, jog vertinimo komisijos turi būti sudarytos 2009 m. liepos 2 d., turėjo ir galėjo numatyti, kad kils kandidatūrų į vertinimo komisijas suderinimo problemų, ir tikėtina, kad tai numatė. Todėl turėjo imtis kitų papildomų priemonių tam, kad vertinimo komisijos būtų sudarytos laiku, o ne laukti valstybės institucijų ir įstaigų atsakymų raštu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo O.Š. už tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas, pakeitė, paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus O.Š. veikos sudarant valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų ir auditorių, vertinimo komisijų narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas“ teismas nutraukė.
Dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus O.Š. veikos sudarant valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų ir auditorių, vertinimo komisijų narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas“ teismas nurodė, jog administracinių aktų bei administracinių sprendimų sąvokos apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8-12 dalyse. Iš Išvados turinio matyti, kad ja nėra nustatytos, pakeistos ar panaikintos teisės ar pareigos pareiškėjui, paveikti jo įstatymų saugomi interesai. Išvada šiuo atveju yra sudedamoji vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1TE-253 dalis. Joje tik išreikštas siūlymas pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą, bet šis siūlymas vidaus reikalų ministro neįpareigojo skirti pareiškėjui atitinkamą tarnybinę nuobaudą. Todėl Išvada negali būti laikoma administraciniu aktu, kuris O.Š. sukelia kokias nors teisines pasekmes. Administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar įstatymo saugomais interesais. Todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ teismas konstatavo, jog O.Š. tarnybinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai. Teismas nustatė, kad Departamento direktorius 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 27V-109 sudarė valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas, kurių įgaliojimų laikas baigėsi 2009 m. liepos 1 d. Pareiškėjas 2009 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 27D-924 atitinkamų įstaigų paprašė iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlyti atstovus - 6 valstybės tarnautojus į naujai sudaromas vertinimo komisijas. Departamento direktorius 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 27V-87 patvirtino dvejiems metams įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas Seimo kanceliarijai, Vyriausybės kanceliarijai, Nacionalinei teismų administracijai ir kitoms institucijoms (viso 17). Minėtas įsakymas buvo pakeistas 2009 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 27V-102 papildant jį 2.18-2.21 punktais dėl tam tikrų asmenų dalyvavimo vertinimo komisijose bei papildant minėtu įsakymu patvirtintų įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijų sąrašą (sudarytos 4 vertinimo komisijos Energetikos ministerijai, Susisiekimo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Teisingumo ministerijai). Skunde pareiškėjas akcentavo, kad vertinimo komisijų sudarymu buvo susirūpinta daugiau kaip prieš mėnesį iki esamų vertinimo komisijų įgaliojimų pabaigos (2009 m. gegužės 28 d. raštas Nr. 27D-924), tačiau, teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, jog jos laiku (iki 2009 m. liepos 2 d.) nebuvo sudarytos ir atsakovas pagrįstai traktavo, kad vertinimo komisijos laiku nesudarytos ne dėl objektyvių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, sistemiškai analizuojant Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio nuostatas, matyti, kad įstatymas numato tik šias pagrindines valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijų sudarymo taisykles - komisijos sudarymo laikotarpis (2 metai) ir minimalus jos narių skaičius (ne mažiau kaip 5 nariai). Kaip pagrįstai atsiliepime nurodė atsakovas, Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnis nenustato apribojimo, kad vertinimo komisijos nariu negali būti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Tokio apribojimo taip pat nenustatė ir kiti galiojantys teisės aktai. Todėl O.Š. prašymas institucijoms pasiūlyti ne politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų kandidatūras eiti vertinimo komisijos pirmininko ir/ar jį pavaduojančio asmens pareigas iš esmės buvo paremtas ne teisės aktais, o tik jo subjektyviais samprotavimais. Atleidus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją, kuris buvo atitinkamos vertinimo komisijos nariu, Departamento direktoriui iš esmės nėra jokių kliūčių pakeisti vertinimo komisijos narių sudėtį (Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalis). Visi valstybės tarnautojai, tame tarpe ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo, priimdami sprendimus, privalo būti objektyvūs, vengti asmeniškumų (Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punktas), todėl nėra pagrindo teigti, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai dėl tam tikrų priežasčių negalėtų dalyvauti vertinant valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą. Teismo manymu, tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai buvo pažymėta, kad O.Š., 2009 m. gegužės 28 d. rašte nustatydamas pasiūlymo pateikimo datą (2009 m. liepos 1 d.), nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Esant tam tikriems nesutarimams tarp institucijų, taip pat institucijoms vilkinant teikti pasiūlymą dėl vertinimo komisijos narių ar pan., nepakaktų laiko minėtiems klausimams išspręsti, kadangi jau nuo 2009 m. liepos 2 d. turėjo funkcionuoti naujai sudarytos vertinimo komisijos.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog. kaip matyti iš bylos medžiagos, Seimo kanceliarijos, Vyriausybės kanceliarijos, Nacionalinės teismų administracijos, Valstybės kontrolės, Aplinkos ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Statistikos departamento prie Vyriausybės, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Susisiekimo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Energetikos ministerijos siūlymai dėl vertinimo komisijų sudėčių Departamente buvo gauti iki 2009 m. liepos 1 d., todėl Departamento direktorius turėjo galimybę laiku sudaryti naujas šių institucijų vertinimo komisijas. Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos ir kt. institucijų siūlymai buvo gauti po 2009 m. liepos 1 d., todėl Išvadoje pagrįstai vertinta, kad O.Š. objektyviai negalėjo sudaryti šių valstybės institucijų ir įstaigų vertinimo komisijų.
Teismas akcentavo, jog tai, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. turėjo įsigalioti atitinkami Vyriausybės įstatymo pakeitimai dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų - viceministrų ir karjeros valstybės tarnautojų - ministerijos kanclerio pareigybės įsteigimo, neturi esminės reikšmės vertinant pareiškėjo veiksmus sudarant valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijas. Teismo nuomone, pareiškėjas žinojo, kad ankstesnių, 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 27V-109 sudarytų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijų įgaliojimai turėjo baigtis 2009 m. liepos 1 d., todėl turėjo dėti visas pastangas laiku sudaryti kitas vertinimo komisijas. Objektyvių kliūčių, kurios O.Š. trukdė atlikti tokius veiksmus, teismas nenustatė. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, iki 2009 m. liepos 2 d. nesudarydamas atitinkamų vertinimo komisijų, ir po šio termino nesiėmė skubių veiksmų padėčiai ištaisyti (pvz., skubiai tikslinti pateiktus pasiūlymus telefonu, elektroniniu paštu ar pan.). Iš kitos pusės teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalis numato, jog vertinimo komisiją sudariusio asmens motyvuotu sprendimu arba komisijos nario motyvuotu prašymu vertinimo komisijos sudėtis gali būti keičiama nepraėjus dvejiems metams nuo jos sudarymo dienos, todėl, po atitinkamų Vyriausybės įstatymo pakeitimų įsigaliojimo (2009 m. liepos 1 d.) sudarius naujas vertinimo komisijas (ne vėliau kaip 2009 m. liepos 2 d.), pareiškėjas turėjo teisę inicijuoti minėtų vertinimo komisijų sudėčių korekciją. Teismas pabrėžė, jog objektyvia kliūtimi laiku sudaryti vertinimo komisijas negalima laikyti ir tai, jog tam tikros institucijos į vertinimo komisijas pasiūlė tik po 5 valstybės tarnautojus. Valstybės tarnybos įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalis aiškiai numatė, kad vertinimo komisija sudaroma iš ne mažiau kaip 5 narių. Todėl pasiūlytų 5 asmenų turėjo pakakti vertinimo komisijai sudaryti. Teismo manymu, objektyvia kliūtimi laiku sudaryti vertinimo komisijas taip pat negali būti traktuojama ir tai, jog į vertinimo komisijas pasiūlyti asmenys yra iš tos pačios įstaigos, kadangi tokio reikalavimo įstatymai nenumatė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių 32 punktas numato, jog vertinimo komisija, gavusi šių taisyklių 31 punkte nurodytus dokumentus, į pareigas priimančiam asmeniui pasiūlo vertinimo komisijos posėdžio datą ir laiką. Sprendimą dėl vertinimo komisijos posėdžio datos ir laiko priima į pareigas priimantis asmuo. Pagal šių taisyklių 33 punktą į pareigas priimantis asmuo apie būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo pradžios praneša valstybės tarnautojui raštu, o Departamentui – per Valstybės tarnautojų registrą. Departamentui per Valstybės tarnautojų registrą pateikiami šie duomenys: valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla bus vertinama, vardas, pavardė, tikslus pareigų pavadinimas, pareigybė, lygis ir kategorija, tiesioginio vadovo motyvuotas siūlymas ir jo data, vertinimo komisijos posėdžio data ir laikas. Taigi, kol nesudaryta atitinkama vertinimo komisija, negali būti priimamas sprendimas dėl tarnautojo vertinimo komisijos posėdžio datos ir laiko. Tokiu būdu ir Departamentas negauna informacijos apie būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje. Taigi, teismo vertinimu, pagal aukščiau išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad tam tikros valstybės institucijos ir įstaigos neplanavo tam tikrų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo. Teismas pabrėžė, jog kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad jam nepagrįstai buvo inkriminuotas Išvadoje nurodytas nusižengimas. O.Š. pagal jam pavestas funkcijas turėjo užtikrinti nepertraukiamą vertinimo komisijų egzistavimą, tačiau to laiku neatliko. Todėl, teismo nuomone, tarnybinėn atsakomybėn jis buvo patrauktas pagrįstai.
Tačiau teismas nagrinėjamu atveju pripažino, kad pareiškėjas už padarytą tarnybinį nusižengimą buvo nubaustas per griežtai. Teismas, remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi („tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“), atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, iki tol eidamas Departamento direktoriaus pareigas, tarnybinių nuobaudų neturėjo, šešis kartus buvo skatintas piniginėmis, o vieną kartą skatintas vidaus reikalų ministro padėka, 2003 - 2008 m. laikotarpiu jo tarnybinė veikla įvertinta gerai arba labai gerai, O.Š. nuolat kėlė kvalifikaciją seminaruose ir kursuose. Taigi, teismo vertinimu, byloje yra nemažai pareiškėją teigiamai charakterizuojančios medžiagos. Teismas pažymėjo, kad vertinimo komisija įvertina valstybės tarnautojo tarnybinę einamųjų metų veiklą ne vėliau kaip iki kitų metų vasario 1 d. (Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintų taisyklių 17 punktas). Tuo laikotarpiu vertinimo komisijos buvo suformuotos (Departamento direktorius 2007 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 27V-109) ir savo pareigas atlikinėjo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo neveikimo iš esmės buvo sutrikęs tik neeilinio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo atlikimas. Teismas akcentavo, jog byloje yra duomenų, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. vyko tik vienas neeilinis valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veika iš esmės nesukėlė itin sunkių pasekmių valstybės tarnybai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pripažino, jog yra pagrindas pakeisti vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, už Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą paskiriant O.Š. švelnesnę tarnybinę nuobaudą - papeikimą (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas yra kaltas dėl pažeidimų, už kuriuos jam pritaikyta drausminė atsakomybė, padarymo, tinkamai neįvertino pareiškėjo kaltės laipsnio, dėl ko ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, todėl naikintiną sprendimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda pareiškėjui visiškai atitinka nusižengimo sunkumą, visi kaltinimai dėl tarnybinio nusižengimo padarymo yra motyvuoti, įrodyti, pirmosios instancijos teismo nepaneigti. Pareiškėjas neatliko tiesioginių savo funkcijų ir pareigų, pavestas užduotis atliko netinkamai, nesilaikydamas įstatymuose nustatytų terminų - šiais veiksmais pažemino Valstybės tarnybos departamento reputaciją, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnybos sistemos instituciją, sumenkino jos prestižą bei sudarė galimybes suabejoti šios valstybės institucijos kompetencija valstybės tarnybos valdymo ir organizavimo srityje. Ši žala valstybės institucijai ir pačiai valstybei laikytina žymi, ir vertintina ne kaip tik vieno neeilinio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo neatlikimas, bet pagrindinių Valstybės tarnybos įstatymo principų ir nuostatų pažeidimas, dėl ko neužtikrinamas valstybės tarnybos organizavimo, kaip vienos iš valstybės valdymo sričių tinkamas funkcionavimas.
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies reikalavimus nagrinėjant administracines bylas atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių bylų praktiką (administracinės bylos Nr. A-706/2004 bei A-750-2004).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog taikant konkrečią nuobaudos rūšį, vieną iš numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje, tarp jų ir atleidimą iš tarnybos esant veiką kvalifikuojantiems požymiams - pakartotinumui ar šiurkščiam tarnybiniam nusižengimui, privalu atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo (administracinės bylos Nr. A-334/2004; Nr. A-842/2005; Nr. A-726/2004). Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad nusižengimas būtų sukėlęs kokias nors neigiamas pasekmes, kad dėl to būtų nukentėję kiti asmenys ar viešasis interesas, nors į tai taip pat turi būti atsižvelgiama, parenkant nuobaudos rūšį. Pareiškėjo vertinimu, reikšminga yra ir ta aplinkybė, kad iki šio nusižengimo jis tarnybinių nuobaudų neturėjo, o jo tarnybinė veikla 2003 - 2008 m. buvo vertinta tik labai gerai ir gerai, be to tarnybos laikotarpiu (einant Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas) pareiškėjas buvo net 7 kartus skatintas. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiurkštus Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimas yra tada, kai valstybės tarnautojo veika pažeidžiami šio įstatymo saugomi tikslai ir siekiai, nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnyje. Anot pareiškėjo, jo padarytas pažeidimas buvo formalus, realiai nepadaryta jokia žala ir nekilo jokių neigiamų pasekmių nei valstybei, nei įstaigai, kuriai jis vadovauja, juolab nei viešajam interesui ar kitam asmeniui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija ko nstatuoja:
IV.
Apeliaciniu skundu nesutinkama su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, yra per griežta bei kad pareiškėjui už jo padarytą nusižengimą turi būti skirta švelnesnė tarnybinė nuobauda – papeikimas.
Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas, pažeisdamas įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių jo tarnybinę veiklą, reikalavimus, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, todėl paskirta nuobauda - griežtas papeikimas, nėra akivaizdžiai per griežta, nes už tokio pažeidimo padarymą gali būti asmuo ir atleidžiamas iš valstybės tarnybos (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4; 5 dalys).
Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams sąlygas bei tvarką, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 29 straipsnio (redakcija galiojusi ginčijamo įsakymo priėmimo metu) 3 dalis nustato, nuobaudų rūšis, kurios gali būti skiriamos valstybės tarnautojui už padarytus tarnybinius nusižengimus <...>: „1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų.“.
Sąlygas, į kurias turi būti atsižvelgiama, parenkant konkrečią tarnybinės nuobaudos rūšį, nustato minėto įstatymo 29 straipsnio 2 dalis: „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.“
Sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio nuostatas, šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, taikytinos ir šio straipsnio 4; 5 ir 6 dalių atžvilgiu, kai valstybės tarnautojas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nes 29 straipsnio 4; 5 ir 6 dalyse nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių valstybės tarnautojui už tokio pobūdžio pažeidimą skirti tik atleidimą iš pareigų, ar griežtą papeikimą. Tai lemia, kad ir tais atvejais, kai valstybės tarnautojas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, parenkant jam vieną iš tarnybinių nuobaudų rūšių, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, t. y., paskirtoji jam tarnybinė nuobauda, savo griežtumu, turi atitikti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Šiuo atveju pažymėtina, kad tokios minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių nuosekliai yra laikomasi administracinių teismų praktikoje (Administracinės bylos Nr. A-334/2004; A-842/2005; A-726/2004, taip pat Administracinių teismų praktika 2006 m. Nr. 9, 323-325 psl.), nuo kurios (praktikos) nukrypti nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio nei faktinio pagrindų.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje yra išvardytas nebaigtinis sąrašas atvejų, kuomet valstybės tarnautojo veika gali būti pripažinta šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, o būtent: <...> „1) valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; 2) valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas; 3) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn; 4) piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas; 5) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje; 6) nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties; 7) buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą; 8) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams.“
Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 8 punktas (kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams).
Tačiau bet kokio pobūdžio tarnybinio nusižengimo sudėčiai yra būtina sąlyga, kad valstybės tarnautojo veika prieštarautų jo tarnybinę veiklą, reglamentuojančių teisės aktų, reikalavimams. Todėl pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 8 punkto nuostatas, ne bet koks valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas, pripažįstamas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, o tas, kuris šiurkščiai pažeidžia šių teisės aktų ar valstybės tarnautojo pareigoms nustatytus reikalavimus.
Paprastai tokio pobūdžio pažeidimai yra susiję su imperatyvaus pobūdžio reikalavimų, nustatytų konkretaus valstybės tarnautojo pareigybei, nesilaikymu; veiksmais akivaizdžiai priešingais konkretaus valstybės tarnautojo pareigybei nustatytiems tikslams, uždaviniams ir pan..
Byloje duomenų, kad pareiškėjo padarytas nusižengimas buvo būtent tokio pobūdžio, t. y., buvo susijęs su imperatyvių reikalavimų nustatytų jo pareigybei pažeidimu, ar veiksmais akivaizdžiai priešingais pareiškėjo pareigybei nustatytiems tikslams, uždaviniams, nesurinkta. Tokių įrodymų iš esmės teismui nepateikė ir atsakovas.
Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjo neveikimo iš esmės buvo sutrikęs tik neeilinio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo atlikimas, tačiau laikotarpyje nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d., kai truko pažeidimas, vyko tik vienas neeilinis valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo veika iš esmės nesukėlė itin sunkių pasekmių valstybės tarnybai.
Įvertinus visa tai bei pareiškėjo tarnybinę veiklą iki pažeidimo padarymo - iki tol eidamas Departamento direktoriaus pareigas, tarnybinių nuobaudų neturėjo, šešis kartus buvo skatintas piniginėmis, o vieną kartą skatintas vidaus reikalų ministro padėka, 2003 - 2008 m. laikotarpiu jo tarnybinė veikla įvertinta gerai arba labai gerai, nuolat kėlė kvalifikaciją seminaruose ir kursuose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, neatitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies reikalavimų, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.