Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – Tarnyba) 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1911 dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ (toliau – Bendrovė) darbuotojams; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (1.45) I-7806 dėl atsisakymo tenkinti skundą; 3) tenkinti UAB „Nermeka“ prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo UAB „Nermeka“ darbuotojams; 4) priteisti pareiškėjos patirtas išlaidas (b. l. 1–5). Nurodo, kad Bendrovė kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo UAB „Nermeka“ darbuotojams, tačiau Tarnyba 2018 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1911 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ darbuotojams (toliau – Tarnybos sprendimas). Tarnybos sprendime nurodoma, kad Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 5 punkte išdėstytos A1 pažymėjimų išdavimo sąlygos, keliamos darbdaviui, siunčiamam darbuotojus laikinai dirbti į kitą valstybę, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tarp kurių yra ir sąlyga siunčiamam darbdaviui didelę veiklos dalį vykdyti Lietuvoje. Tarnyba nurodo, jog įvertinusi Bendrovės turimus ir pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų Bendrovės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki sprendimo priede išvardintų darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba konstatavo, jog pareiškėjos veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai sprendimo priede išvardintiems Bendrovės darbuotojams, nurodytais laikotarpiais išsiųstiems dirbti į Vokietiją, Suomiją, Daniją, Švediją, Belgiją ar Norvegiją, neišduotini. Bendrovė kreipėsi į Valdybą su skundu dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo. Valdyba 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (1.45) I-7806 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, motyvuodama tuo, kad, Valdybos nuomone, Tarnybos sprendime išsamiai aprašyti skaičiavimai, atlikti pagal Tvarkos aprašo 8.4. papunkčio nuostatas. Valdyba sprendime nurodo, kad Tarnyba atliko pareiškėjos pajamų skaičiavimus pagal Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis (toliau – Duomenų saugyklos duomenys), tačiau kilus įtarimams, Tarnyba kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija), kurios prašė patikrinti, ar Bendrovė teisėtai koregavo deklaruotas pajamas už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017­ m. lapkričio 30 d. Valdyba nurodo, kad Tarnyba gavo atsakymą, jog Bendrovė nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas-faktūras ir jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, kadangi paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos. Todėl, pasak Valdybos, Tarnyba, priimdama sprendimą, vadovavosi oficialiais Duomenų saugyklos duomenimis, nustatydama, ar pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų pajamų per pastaruosius 12 mėnesių. Valdyba sprendime taip pat paaiškina, jog atsižvelgiant į pareiškėjos veiklos pobūdį, įdarbinimo agentūrų veikla negali būti pripažintina išimtinai Tvarkos aprašo 9 punkto kontekste (prasme), kadangi darbuotojų siuntimas dirbti į užsienio šalis nėra dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje, ar kad užsienyje realizuojama Lietuvoje pagaminta produkcija. Pareiškėja su šiais Tarnybos ir Valdybos sprendimais nesutinka ir pažymi, kad Tvarkos aprašo 8 punkte yra nurodoma, jog darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, jei: (a) iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių; (b) po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje; (c) Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą; (d) darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tvarkos aprašo 9 punkte yra numatyta išlyga, jog Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų. Taigi, Valdyba sprendime nepagrįstai aiškina, jog Tarnyba pagrįstai priėmė sprendimą, vadovaudamasi PVM deklaracijomis laikotarpyje nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30. Valdybos sprendime aiškinama, kad Duomenų saugyklos duomenys yra pagrįsti, kadangi Tarnyba, susipažinusi su jais, nustatė, jog Bendrovė pakeitė pridėtinės vertės mokesčių deklaracijų laukelių duomenis. O vien ta aplinkybė, kad Inspekcija nurodė, jog UAB „Nermeka“ nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas-faktūras ir jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, nesudaro pagrindo teigti, jog Duomenų saugykloje pateikta informacija (PVM deklaracijos) yra tinkama ir tiksli informacija, siekiant nustatyti realias gaunamas Bendrovės pajamas iš vykdomos veiklos Lietuvoje. Priešingai, pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokią veiklos dalį pareiškėja vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjos pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų – nuostatomis. Tikslias Bendrovės pajamas gali nurodyti tik finansinės atskaitomybės dokumentai, PVM sąskaitų-faktūrų registras, tačiau, minėtų dokumentų nebuvo pareikalauta, priimant Tarnybos sprendimą. Valdyba sprendime nepagrįstai nurodo, kad įdarbinimo agentūrų veikla negali būti pripažintina išimtinai Tvarkos aprašo 9 punkto kontekste (prasme), kadangi darbuotojų siuntimas dirbti į užsienio šalis nėra dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje, ar kad užsienyje realizuojama Lietuvoje pagaminta produkcija. Tačiau pareiškėjos veikla nėra išimtinai susijusi įdarbinimo paslaugomis. Bendrovės veikla yra išimtinai darbų atlikimas užsienyje, t. y. Bendrovė darbuotojus komandiruoja dirbti į užsienį ir tokiu pagrindu Bendrovės pajamos generuojamos iš užsienio. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Bendrovės administracijos darbuotojai, veikdami iš Lietuvos, kuruoja komandiruotų į užsienį Bendrovės darbuotojų darbą. Tačiau minėta veikla nėra išimtinai įdarbinimo paslaugų teikimas. Priešingai, visi Bendrovės darbuotojai dirba Bendrovėje pagal darbo sutartis. Bendrovė teikia įvairius statybinius, pramoninius ir kitokios paskirties darbus užsakovams, t. y. atlieka paslaugas pagal užsakymą. Taigi, pareiškėjos atžvilgiu privalėjo būti taikoma Tvarkos aprašo 9 punkto išlyga, kuri nepagrįstai nebuvo taikyta. Pareiškėja pažymi, kad Tarnybos ir Valdybos sprendimai Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, todėl jiems taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Esminis aspektas, kodėl pareiškėjos darbuotojams nebuvo išduoti A1 pažymėjimai, buvo tas, jog Tarnyba, priimdama sprendimą, išimtinai buvo vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis. Tarnyba nepaprašė Bendrovės pateikti dokumentus, pagrindžiančius ir įrodančius, jog jos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro daugiau nei 10 proc. visų Bendrovės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių, siekiant išsiaiškinti esamas aplinkybes, siekiant priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą. Be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad Bendrovė yra jauna ir auganti, todėl sprendimas neišduoti A1 pažymėjimus pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, žlugdo jauną verslą. Tačiau Tarnyba ir Valdyba išimtinai priėmė nepagrįstus, nemotyvuotus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus pažeidžiančius sprendimus. Tarnybos sprendimas priimtas nepagrįstai ir neįvertinus faktinių aplinkybių patvirtina tai, jog Tarnyba 2018 m. sausio 16 d. yra priėmusi sprendimą Nr. SPRE-184, kuriuo Tarnyba tenkino pareiškėjos prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo UAB „Nermeka“ darbuotojams. Taigi, Tarnyba priima priešingus sprendimus, kas sąlygoja Tarnybos aplaidumą ir nepagrįstumą priimant sprendimą Nr. SPRE-1911 dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ darbuotojams.