Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-09 · Administracinė byla Nr. A-248-1008-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-09
Bylos Nr.
A-248-1008-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
S.Lazdausko, PĮ „Ladaisa“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A2 - 1008/2007Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Sauliukui Lazdauskui ir adv. Jonui Butkui,atsakovo atstovui Jolitai Zakaraitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.Lazdausko PĮ „Ladaisa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S.Lazdausko PĮ „Ladaisa“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr.S-335(7-326/2006),Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2006 m. liepos 24 d. sprendimą Nr.69-368 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr.(21.26)-400-14, kuriais pareiškėjo įmonei „Ladaisa“ nurodyta sumokėti į biudžetą 9282 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM) baudą, 2755,66 Lt delspinigius, apskaičiuotus nuo šios baudos, ir 18137,05 Lt delspinigius, apskaičiuotus nuo 43577 Lt PVM.

Pareiškėjas nurodė, kad delspinigiai ir bauda jo įmonei priskaičiuoti nepagrįstai. Mokesčių administratoriai aplaidžiai vykdė savo pareigas ir nepagrįstai ilgai delsė išspręsti tarp pareiškėjo įmonės ir jų kilusį mokestinį ginčą, o tai ir nulėmė sąlygų skirti pareiškėjo įmonei baudą bei skaičiuoti delspinigius atsiradimą. Pareiškėjas nurodė, kad jo įmonė nebeveikia. Pagal įmonės statusą jos savininkas (pareiškėjas) už prievoles atsako visu savo turtu. Prievolė mokėti baudą ir delspinigius turės neigiamos įtakos pareiškėjo turtinei padėčiai.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo įmonė padarė mokesčių įstatymų pažeidimus ir laiku nesumokėjo atitinkamų įmokų į biudžetą, todėl jai pagrįstai skirta bauda ir priskaičiuoti delspinigiai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju spręstina, ar yra pagrindas atleisti pareiškėjo įmonę nuo 9282 Lt PVM baudos, 2755,66 Lt delspinigių, apskaičiuotų nuo 9282 Lt PVM baudos, ir 18137,05 Lt delspinigių, apskaičiuotų nuo 43577 Lt PVM. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius galėjo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo baudos nustatęs, kad yra bent vienas iš Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo nuo baudos pagrindų ir esant šio straipsnio 2 dalyje numatytai sąlygai, kad mokesčio mokėtojas yra sumokėjęs mokestį, susijusį su paskirta bauda, ar šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, o prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių galėjo tenkinti nustatęs bent vieną iš Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Pareiga įrodyti minėtų pagrindų buvimą tenka mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju savo prašymą dėl atleidimo nuo 9282 Lt PVM baudos iš esmės grindė Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. tuo, kad jo įmonė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, o prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių - Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais bei 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartimi tarp tų pačių šalių buvo išspręstas mokestinis ginčas dėl PVM sumos, nuo kurios pareiškėjo įmonei apskaičiuota 9282 Lt PVM bauda. Šiais teismų procesiniais sprendimais buvo nustatytas pareiškėjo įmonės nesąžiningumas, t. y. konstatuota, kad ji turėdama galimybę įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu to nepadarė, o vykstant mokestiniam ginčui neįrodė, kad buvo sąžininga, todėl neturi teisės į PVM atskaitą. Konstatavus šias aplinkybes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo pripažinta, kad mokesčių administratoriai pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjo įmonei sumokėti į biudžetą 48945 Lt PVM ir 9282 Lt PVM baudą. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje savo skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais. Jis nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo įmonė nėra kalta dėl padaryto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju yra bent vienas Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje, 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas atleidimo nuo baudų ar delspinigių pagrindas. Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo įmonės atleidimo nuo delspinigių nėra pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nes jos gali būti taikomos tik fiziniam asmeniui, o pareiškėjo įmonė yra juridinis asmuo. Taip pat nagrinėjamo ginčo išsprendimui neturi įtakos dokumentai, susiję su pareiškėjo įmonės savininku - fiziniu asmeniu. Teismas nurodė, kad atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija svarstydama atleidimo nuo delspinigių klausimą įvertino pareiškėjo nurodytą ir bylos dokumentais pagrįstą aplinkybę, kad nepagrįstai ilgai užsitęsė mokestinio ginčo tarp pareiškėjo įmonės ir mokesčių administratorių nagrinėjimas. Atsižvelgdamas į tai atsakovas pagrįstai atleido pareiškėjo įmonę nuo 6944,03 Lt delspinigių, apskaičiuotų nuo 9282 Lt PVM baudos, ir 35885,36 Lt delspinigių, apskaičiuotų nuo 43577 Lt PVM. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartyje konstatuota, jog pareiškėjo įmonei mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų terminas nėra praleistas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi šis faktas iš naujo neįrodinėjamas. Mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija savo sprendimuose bylos dokumentais ir teisės aktais pagrindė pareiškėjo įmonei nurodytų sumokėti delspinigių apskaičiavimo terminus.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš mokesčių administratorių bei neįvertino daug bylai reikšmingų dokumentų. Pareiškėjas nurodo, kad iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo jo įmonė neturėjo juridinio asmens statuso. Šis statusas šiuo metu gali būti taikomas tik veikiančioms įmonėms. Tuo tarpu pareiškėjo įmonė neveikia nuo 1998 metų. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė 5 metų senaties termino taikymo klausimą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitoje administracinėje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, nors šie sprendimai yra klaidingi. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 3 d. konsultacijai Nr.69 dėl pirkimo - pardavimo sandorių, sudarytų su fiktyviomis įmonėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad ginčo nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pareiškėjo įmonė pažeidė įstatymą ne dėl savo kaltės ar aplinkybių, nepriklausiusių nuo jos valios ir kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo įmonė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo ar padarė pažeidimą dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neturi teisės ginčyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 8 d. nutarties išvadų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis). Jokių naujų įrodymų apie pareiškėjo įmonės nekaltumą nebuvo pateikta. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 2 dalimi ir 110 straipsnio 1 dalimi mokesčių administratoriui šiuo atveju dar neatsirado teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nes yra nagrinėjamas mokestinis ginčas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl mokesčių ir su jais susijusių įmokų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo yra nepagrįsti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad sutinka su atsakovo argumentais, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas- ginčas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudos. Dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų susiję ne su šiuo, o su ankstesniu mokestiniu ginču, kilusiu dėl mokesčių, baudų ir delspinigių priskaičiavimo. Ankstesnis mokestinis ginčas yra baigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, ir šioje byloje negali būti peržiūrimas. Todėl kolegija nepasisako dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie pateikti ne dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių, bet dėl jų priskaičiavimo.

Atleidimo nuo delspinigių pagrindai numatyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau- ir MAĮ) 101 straipsnyje, o nuo baudų- 141 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra nurodytuose straipsniuose išvardintų atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindų, todėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo galima suprasti, kad jo manymu atleidimui nuo delspinigių galėtų būti pritaikytas MAĮ 101 straipsnio 3 punktas - kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau 101 straipsnio 3 punkte nurodyta ir tai, kad šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams -fiziniams asmenims, taigi, netaikytinas pareiškėjui. Apeliantas nurodo, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. jo įmonė neturėjo juridinio asmens statuso. Į šį argumentą negali būti atsižvelgta, nes turi būti taikomi įstatymai, galiojantys kreipimosi dėl atleidimo nuo paskirtų sankcijų metu. Nėra reikšmingas ir apelianto argumentas, kad įmonė veiklos šiuo metu nevykdo, nes dėl to įmonės turimas juridinio asmens statusas neišnyksta.

Galimą atleidimą nuo baudos ir delspinigių pareiškėjas grindžia ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu- jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjo kaltė dėl pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos (bauda ir delspinigiai priskaičiuota būtent už šį mokestį) konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr.A(15) -1967/2005 ir šioje byloje iš naujo neįrodinėtina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis). Minėtoje nutartyje taip pat išdėstytos ir teisiškai pagrįstos priverstinio išieškojimo termino skaičiavimo taisyklės bei konstatuota, kad šis terminas nėra pasibaigęs. Dar kartą pažymėtina, kad pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o to paties įstatymo 108 straipsnis numato, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (kilus mokestiniam ginčui) sustabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas. Po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos išieškojimo senatis prasideda iš naujo (MAĮ 108 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju senatis prasideda iš naujo nuo sprendimo dėl mokesčių mokėtojo skundo įsiteisėjimo dienos.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją nuo dalies delspinigių, tinkamai nustatė laikotarpį, už kurį nuo delspinigių galima atleisti, ir kad atleisti už ilgesnį laikotarpį nėra pagrindo.

Pareiškėjo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstyti argumentai, kad ginčo sprendimui Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies pagrindu ginčo sprendimui turi būti taikomi ne mokesčių įstatymai, o civilinės teisės normos, konkrečiai imant- Civilinio kodekso 6.259 straipsnio 1 dalis, atmetami, kadangi pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį tiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, o atleidimo nuo baudų ir delspinigių institutas ir atvejai yra reglamentuoti Mokesčių administravimo įstatyme.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo pasisakė dėl galimybės pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nes pareiškėjas tokio prašymo mokesčio administratoriui nereiškė, mokesčio administratorius tokios galimybės nesvarstė, o tik paaiškino pareiškėjui teisę kreiptis su tokiu prašymu. Todėl teismo argumentai dėl negalimumo pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška iš teismo sprendimo šalinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas