- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-26
- Bylos Nr.
- A-438-1379-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis duonos centras“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis duonos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis duonos centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Panevėžio apskrities VMI) 2008 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (11.1-14)-SA-12 patvirtino 2008 m. sausio 11 d. patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjai UAB „Jungtinis duonos centras“ papildomai apskaičiuoti 40 051 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 12 239 Lt PVM delspinigių, 8 338 Lt pelno mokesčio, 1 638 Lt pelno mokesčio delspinigių, 10 858 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 2 674 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 11 246 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 67 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 18 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių bei skyrė 3 257 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą, 20 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 5 623 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudą, 12 015 Lt PVM baudą, 2 501 Lt pelno mokesčio baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 69-71 patvirtino Panevėžio apskrities VMI 2008 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (11.1-14)-SA-12 nurodymus.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2008 m. rugpjūčio 4 d. priėmė sprendimą Nr. S-151(7-110/2008), kuriuo patvirtino VMI prie FM 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 69-71.
Šalies argumentai
Pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Komisijos 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-151(7-110/2008). Paaiškino, kad mokesčių administratorius padarė klaidingas išvadas, jog realiai prekybiniai sandoriai su UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Direspa“, UAB „Šiltas granitas“, UAB „Demvita“ neįvyko tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, o buvo tik įforminti apskaitos dokumentai. Papildomas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ir garantinio fondo įmokos įmonei priskaičiuotos todėl, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, jog buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, bet išmokėjo darbuotojams 21 174 Lt darbo užmokesčio sumą, nuo kurios neišskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei įmokų į Garantinį fondą. Skunde nurodė, kad mokesčių administratoriaus išvados yra neteisingos, nepagrįstos ir papildomi mokesčiai priskaičiuoti neteisingai. Įmonės teisingumas patikrintas atsižvelgus į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2007 m. kovo 30 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/23.
Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ir kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą. To paties straipsnio 3 d. numatyta, kad tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius turi teisę jų pareikalauti atlikti pakartotinį patikrinimą arba pats šio įstatymo nustatyta tvarka patikrinti, ar mokestinis apskaičiavimas teisingas. Todėl, anot pareiškėjos, darytina išvada, kad mokesčių administratorius be pagrindo besąlygiškai pasirėmė minėta specialisto išvada, nesuabejojęs šių išvadų pagrįstumu, nes akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada paremta abejotinais argumentais, nepagrįstais liudytojų parodymais ir nepatvirtintomis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsiliepime paaiškino, kad šiuo atveju dėl PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo būtina vadovautis tuo metu galiojusiomis materialinėmis teisės normomis. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–751 redakcija) 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnis numato, jog pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jei PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti arba turi būti naudojamas prekių tiekimui (paslaugų teikimui) įforminti. To paties įstatymo 80 straipsnyje nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. Nurodė, kad rekvizitai yra buhalterinės apskaitos turinio elementai, todėl jie turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją. Anot atsakovo, įvertinus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, konstatuotina, kad prekių, kurių įsigijimą pareiškėja įformino pagal UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Direspa“, UAB „Šiltas granitas“, UAB „Demvita“ vardu surašytus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių juridinė galia paneigta, vertes pripažinti sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams iš pajamų, nėra teisinio pagrindo. Išnagrinėjus pateiktą medžiagą nustatyta, jog Panevėžio apskrities VMI konstatavo faktus ir aplinkybes, surinko informaciją ir duomenis, kurie reikalingi mokesčiams apskaičiuoti ir pagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl pareiškėjai apskaičiuoto PVM mokesčio ir su juo susijusių sumų teismas pažymėjo, kad sandoriai tarp UAB “Jungtinis duonos centras” ir UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Direspa“, UAB „Šiltas granitas“, UAB „Demvita“ realiai nebuvo sudaryti, o tik surašyti buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių juridinė galia yra paneigta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens surinktais pakankamumo, patikimumo ir leistinumo sąlygas tenkinančiais įrodymais. Pareiškėja iš anksčiau nurodytų ūkio subjektų jokių prekių negavo, t. y. buhalteriniuose dokumentuose pavaizduotų ūkinių operacijų faktiškai nebuvo ir jų turinys UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Direspa“, UAB „Šiltas granitas“ ir UAB „Demvita“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 3 dalimi, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, eilėje administracinių bylų yra pažymėjęs, jog siekiant išspręsti ginčą, susijusį su teise į PVM atskaitą, būtina atsakyti į du klausimus: pirma, ar egzistuoja PVM objektas, t. y. ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM pareiškėjas siekia susigrąžinti, yra reali; antra, ar yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), jog jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas tarp aukščiau įvardytų juridinių asmenų nevyko, todėl ir UAB “Jungtinis duonos centras” teisė į PVM atskaitą negalėjo atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo atveju sprendžiant teisės į PVM atskaitą klausimą aktualus ir reikšmingas yra taip pat mokesčių mokėtojo sąžiningumo klausimas. Sąžiningumas, kaip bendrasis teisės principas, reiškia, kad subjektas privalo laikytis protingumo ir teisingumo principų reikalavimų, veikti rūpestingai, teisingai ir atidžiai. Mokesčio mokėtojo nesąžiningumas suprantamas kaip jo žinojimas ar turėjimas žinoti, kad jo ūkinės operacijos partneris nesumokės į biudžetą PVM už vykdomos ūkinės operacijos metu sukurtą pridėtinę vertę. UAB „Jungtinis duonos centras“ kaip mokesčių mokėtoja turėjo ir privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikintų kitos sandorio šalies teisėtumu. Teismo nuomone, pareiškėja neįsitikino verslo partnerių (nepasidomėjo jų vadovais, taip pat ar šie ūkio subjektai turi buveinės vietą ir realiai vykdo veiklą, ar turi darbuotojus (personalą) ir t. t.) bei jų vykdomų ūkinių operacijų teisėtumu, nors turėjo realias galimybes pasidomėti ir surinkti visą informaciją apie minėtus verslo partnerius. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad beveik tuo pačiu metu kiekvienu atveju panašios statybinės medžiagos įsigytos ne iš vieno tiekėjo, o kažkodėl iš skirtingų.
Dėl pareiškėjai apskaičiuoto pelno mokesčio ir su juo susijusių sumų teismas konstatavo, jog statybinių medžiagų, kurių įsigijimą UAB „Jungtinis duonos centras“ įformino UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Direspa“, UAB „Šiltas granitas“, UAB „Demvita“ išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kurių juridinė galia paneigta, vertes pripažinti sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atsiskaitymams iš pajamų, nėra teisinio pagrindo. Todėl, teismo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai perskaičiavo pareiškėjos 2004–2005 metų apmokestinamąjį pelną ir apskaičiavo papildomai mokėtiną pelno mokestį, t. y. 8 338 Lt (už 2004 metus – 3 665 Lt ir už 2005 metus – 4 673 Lt).
Dėl pareiškėjai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, apskaičiuodamas mokėtinas į biudžetą mokesčių su darbo santykiais susijusias pajamų sumas, mokesčių administratorius rėmėsi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiama informacija apie statistinį mėnesinį bruto darbo užmokestį privačiame sektoriuje atskirose darbininkų kategorijose, įvertino liudytojų parodymus ir nustatė, kad faktiškai išmokėtas darbo užmokestis yra artimesnis vidutiniam statistiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui privačiame sektoriuje. Patikrinimo akte atliktais paskaičiavimais pagrįsta įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaityta ir neišmokėta darbuotojams darbo užmokesčio suma. Teismas konstatavo, kad UAB „Jungtinis duonos centras“ papildomai apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis pagrįstai, nes pareiškėja į 2004–2005 metų mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, nedeklaravo išmokėtų apskaitoje neapskaitytų pajamų už darbą ir nuo jų neapskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio.
Dėl pareiškėjai apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų bei įmokų į Garantinį fondą ir su jomis susijusių sumų pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1336 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 ir 9 straipsniais (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX–2535 redakcija), mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo 11 246 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo papildomai nustatytų išmokėtų apskaitoje neapskaitytų pajamų už darbą. Teismas akcentavo, jog pagal Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo (2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo Nr. VIII–1926 redakcija) 4 straipsnį, garantinio fondo įmokos skaičiuojamos taikant 0,2 % tarifą nuo priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Teismas padarė išvadą, kad įmonei pagrįstai apskaičiuoti 67 Lt (33 093,94x0,2%) įmokų į Garantinį fondą nuo papildomai nustatyto išmokėto darbo užmokesčio. Teismo vertinimu, pareiškėjai UAB „Jungtinis duonos centras“ taip pat pagrįstai ir teisėtai apskaičiuoti delspinigiai bei skirtos baudos.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2008 m. spalio 13 d. specialisto išvadą Nr. 5–5/66 „Dėl R.R. įmonės „Jungtinis duonos centras“ ūkinės finansinės veiklos“. Dėl šios aplinkybės teismas pasisakė, kad sutinka su Komisijos padaryta išvada, jog šioje mokestinėje byloje mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinkti įrodymai yra pakankami spręsti dėl UAB „Jungtinis duonos centras“ apmokestinimo pagrįstumo, tuo tarpu baudžiamojoje byloje yra nustatinėjamas pareiškėjos direktoriaus R.R. kaltės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius buvimo ar nebuvimo juridinis faktas, kuris negali įtakoti šio mokestinio ginčo baigties. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, rėmėsi pirminiais pareiškėjos darbuotojų parodymais, kurie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.
Įvertinęs bylos medžiagą ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities VMI 2008 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (11.1–14)–SA–12 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“,Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 69–71 „Dėl UAB „Jungtinis duonos centras“ (įm. kodas 148100869) 2008–04–02 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. S–151 (7–110/2008) „Dėl UAB „Jungtinis duonos centras“ 2008–05–30 skundo“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Jungtinis duonos centras“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą bei į sąnaudas pagal UAB „Direspa", UAB „Rasa ir Jana", UAB „Šiltas granitas" ir UAB „Demvita" vardu 2004 – 2005 m. išrašytas ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui konstatavus, kad ūkinės operacijos minėtuose apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis neįvyko (šiuo pagrindu pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuotas PVM ir pelno mokestis bei su juo susijusios sumos). Taip pat ginčas yra kilęs dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei įmokų į garantinį fondą, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėja į 2004-2006 metų mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį, t. y. neapskaitė darbuotojams išmokėto 21 174 Lt darbo užmokesčio.
Mokesčių administratorius, paneigdamas pareiškėjos teisę į PVM atskaitą bei į sąnaudas pagal UAB „Direspa", UAB „Rasa ir Jana", UAB „Šiltas granitas" ir UAB „Demvita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, be kitų duomenų, rėmėsi ir Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apskrities skyriaus iškeltos baudžiamosios bylos Nr. 06-1-00076-05 medžiaga (mok. byla, t. 1, b.l. 48 – 52). Remdamasis baudžiamojoje byloje surinktais dokumentais (asmenų paaiškinimais) mokesčių administratorius nustatė, kad ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, kuriomis pareiškėja grindė 22882,22 Lt PVM atskaitą bei 127123,47 Lt sąnaudas, jis nusipirko iš A.Š. Šias aplinkybes, mokesčių administratoriaus nuomone, patvirtina A.Š. ir E.S. liudytojo apklausos protokolai, kuriuose minėti asmenys pažymėjo, kad pagal pareiškėjos nurodymus užpildė PVM sąskaitas faktūras ir jas pardavė pareiškėjai, tuo tarpu realiai jokios prekės nebuvo parduodamos (A.Š. 2007 m. vasario 26 d. liudytojo apklausos protokolas bei E.S. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas, kuriuose liudytojai buvo įspėti pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą).
Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamoji byla Nr. 06-1-00076-05 Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka buvo perduota nagrinėti teismui ir, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, šiuo metu yra išnagrinėta, byloje priimtas galutinis bei įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjos direktorius R.R. buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas individualios įmonės „Jungtinis duonos centras“, generaliniu direktoriumi 2004-2006 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Šio teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje buvo konstatuota, kad:
„aplinkybę, jog R.R. įmonei „Jungtinis duonos centras“ pagal A.Š., su kuriuo bendradarbiavo klastodamas PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius, duotus duomenis buvo išrašęs suklastotus dokumentus, apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir E.S. Esant nurodytoms aplinkybėms, E.Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu visiškai sutampa su E.S. parodymais bei aukščiau nurodytų byloje ištirtų įrodymų visetu ir jais netikėti nėra pagrindo. Dėl to pastarojo asmens parodymai teisme vertintini kaip siekimas padėti S.R. išvengti atsakomybės. Tokiu būdu, S.R. kaltė apgaulingai tvarkius buhalterinę įmonės apskaitą naudojant netikrus finansinius dokumentus visiškai įrodyta ir apelianto skundo motyvas, jog jis realiai prekes įgijo pagal sąskaitas iš UAB „Direspa“, UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Demvita“ ir UAB „Šiltas granitas“, visiškai nepagrįstas“.
Akcentuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis numato, jog „įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių“. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu yra konstatuota, jog pareiškėja, atstovaujama savo direktoriaus S.R., realiai neįgijo prekių pagal sąskaitas išrašytas UAB „Direspa“, UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Demvita“ ir UAB „Šiltas granitas“, o šias sąskaitas teismas įvertino kaip netikrus (suklastotus) finansinius dokumentus. Todėl į šias aplinkybes privaloma atsižvelgti ir nagrinėjant administracinę bylą dėl pareiškėjos UAB „Jungtinis duonos centras“ direktoriaus S.R. veiksmų administracinių teisinių pasekmių mokestinių prievolių vykdymo srityje.
Ginčo laikotarpiu galiojusia Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi (2002-03-05 įstatymo Nr.IX-751 redakcija) buvo nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų tiekimui (1 dalies 1 punktas). Kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, jog ūkinės operacijos tarp UAB „Direspa“, UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Demvita“, UAB „Šiltas granitas“ ir pareiškėjos iš esmės realiai neįvyko, todėl darytina išvada, kad šių realiai neįvykusių ūkinių operacijų pagrindu pareiškėja neįgijo teisės į PVM atskaitą (nebuvo įsigytos prekės, skirtos naudoti PVM apmokestinamai pareiškėjos ekonominei veiklai, t. y. neįvykdyta esminė PVM įstatyme įtvirtina teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlyga).
Be to, kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius taip pat neleido pagal UAB „Direspa“, UAB „Rasa ir Jana“, UAB „Demvita“ ir UAB „Šiltas granitas“ PVM sąskaitas faktūras patirtų išlaidų pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis pareiškėjos apmokestinamąjį pelną. Dėl šio mokestinio ginčo epizodo konstatuotina, kad minėtuose buhalteriniuose apskaitos dokumentuose buvo užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Todėl, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 10 straipsniu, sąnaudos, kurios faktiškai nebuvo patirtos ir nebuvo susijusios su realiai vykdyta pareiškėjos ekonomine veikla, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną negalėjo būti atimtos iš bendrųjų pajamų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą papildomas PVM bei pelno mokesčio ir kitas su šiais mokesčiais susijusias sumas (baudas, delspinigius).
Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendyje buvo pateiktas ir kitų UAB „Jungtinis duonos centras“ direktoriaus S.R. veiksmų galutinis teisinis vertinimas, t. y. išnagrinėtas S.R. neteisėtos veikos epizodas, susijęs su neteisingų duomenų apie išmokėtą darbo užmokestį įrašymu į 2004-2005 metų mokesčio deklaracijas. Dėl šio epizodo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatuota, jog:
„tokiu būdu visiškai įrodyta, kad L.J., O.D. ir V.M. buvo mokami neoficialūs atlyginimai už darbą įmonėje. Kadangi S.R. įmonėje buvo atsakingas už atlyginimų mokėjimą, liudytojos D.K. ir R.B. patvirtino, jog būtent jis išmokėdavo atlyginimus ar duodavo atlyginimams skirtus pinigus joms, akivaizdu, jog neoficialūs atlyginimai įmonėje buvo mokami būtent S.R. iniciatyva“.
Taigi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo konstatuota, jog neoficialūs atlyginimai už darbą įmonėje (UAB „Jungtinis duonos centras“) buvo mokami tik L.J., O.D. ir V.M. Tuo tarpu, kaip matyti iš mokesčių administratoriaus pateiktų dokumentų, (Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. sausio 11 d. patikrinimo akto Nr. 07-06-10-74 ir jo priedo Nr. 14; mok. byla, t. 1, b.l. 54 – 55, 111 - 113), papildomos gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą sumos, taip pat šių mokesčių bei įmokų delspinigiai ir baudos buvo apskaičiuoti konstatavus, jog įmonėje keturiolikai darbuotojų buvo mokamas papildomas darbo užmokestis pagal neoficialius žiniaraščius, kurie neįtraukti į įmonės tvarkomą buhalterinę apskaitą. Dėl šios priežasties laikytina, jog mokesčių administratoriaus nepagrįstai apskaičiavo papildomas gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą sumas ne tik dėl L.J., O.D. ir V.M. mokėto darbo užmokesčio, neįtraukto į pareiškėjos buhalterinę apskaitą, bet ir dėl tariamai kitiems įmonės darbuotojams mokėto neapskaityto ir nedeklaruoto darbo užmokesčio (šie faktai nebuvo galutinai patvirtinti bei įrodyti baudžiamosios bylos Nr. 06-1-00076-05 teisminio nagrinėjimo metu).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas: panaikinamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 69-71 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. S-151(7-110/2008) dalys, kuriomis patvirtinti nurodymai pareiškėjai sumokėti į biudžetą 10 858 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 2 674 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 11 246 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 67 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 18 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių bei 3 257 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos, 20 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, 5 623 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudos. Mokestinis ginčas šioje dalyje perduodamas centriniam mokesčių administratoriui (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) nagrinėti iš naujo, įpareigojant jį perskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą sumas, atsižvelgiant į tai, jog neapskaitytas ir nedeklaruotas darbo užmokestis 2004 – 2006 m. buvo mokamas tik UAB „Jungtinis duonos centras“ darbuotojoms L.J., O.D. ir V.M.
Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. S-151(7-110/2008) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 69-71 paliekami galioti nepakeisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis duonos centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-151(7-110/2008) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 69-71.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 69-71 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. S-151(7-110/2008) dalis, kuriomis buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinis duonos centras“ sumokėti į biudžetą 10 858 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 2 674 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 11 246 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 67 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 18 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių bei 3 257 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos, 20 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, 5 623 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudos.
Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-151(7-110/2008) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 69-71 palikti galioti nepakeistus.
Nutartis neskundžiama.