Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. ir Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinė bausmė M. J. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 2 d., 85 str., 86 str. ir 87 str., nuteistajam M. J. paskirtos šios auklėjamojo poveikio priemonės:

paskirta atlikti 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos, priežiūros, globos, rūpybos ir kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose;

uždrausta be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 24 d., apie 24 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 1 laiptinės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupėje su L. V. (Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu nuteisto pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., t. y. dėl šios veikos padarymo), dėl chuliganiškų paskatų, tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam J. K. , t. y. L. V. tyčia ranka smogus nukentėjusiajam į veidą, kartą spyrus J. K. į korpusą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir atsitrenkė į betoninį grindinį, po to L. V. du kartus sudavus J. K. , užšoko ir šokinėjo ne mažiau kaip du kartus ant J. K. krūtinės ir ne mažiau kaip tris kartus ant galvos. Tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam J. K. muštinę žaizdą kaktos viršutinėje bei vidurinėje dalyje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje bei kairiojo smilkinio srityje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, poodinę kraujosruvą kairiojo smilkinio - užausio bei pakaušio kairės pusės srityje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą dešinio peties sąnario ir žasto viršutinės dalies priekiniame paviršiuje bei galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu smegenų skilveliuose, kas sukėlė nukentėjusiajam J. K. sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. šiais veiksmais M. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistasis M. J. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas ir Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p.).

Kolegija sutinka su prokuroro teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. J. taikė BK 92 str. nuostatas ir atidėjo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą, paskiriant nuteistajam auklėjamojo pobūdžio priemones. Tokiu sprendimu apygardos teismas netinkamai pritaikė įstatymą, todėl aukštesnės instancijos teismas naikina BK 92 str. nuostatų taikymą, o kartu ir BK 92 str. 2 d., 85 str., 86 str., 87 str., kuriais vadovaujantis M. J. paskirtos auklėjamojo pobūdžio priemonės, taikymą. Atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas BK 86 str. taikymą, nepaskyrė šiame straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės, todėl BK 86 str. taikytas nepagrįstai ir yra naikintinas. Taip pat sutinkama ir su tuo prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kuriuo jis nurodo, kad teismas nepagrįstai M. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, t. y. ši nuosprendžio dalis naikinama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. nustatyta, jog Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tokia tik tada, jei kaltininkas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir t. t.).

Apygardos teismas nenurodė motyvų, pagrindžiančių savo sprendimą M. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, o tik pažymėjo, kad M. J. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad nuteistasis nebuvo linkęs visiškai pripažinti savo kaltės. Antai ikiteisminiame tyrime jis tris kartus buvo apklausiamas kaip įtariamasis ir visus kartus nurodė savo kaltę pripažįstantis tik iš dalies (t. 1, b. l. 102-103; t. 2, b. l. 86-87, 97). Pirmosos įtariamojo apklausos metu M. J. pripažino 3-4 kartus šokinėjęs J. K. ant krūtinės, vėliau, užkliuvęs už jo peties, pats pargriuvo ir daugiau nebešokinėjo (t. 1, b. l. 102-103). Europos arešto orderio pagrindu iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką sugrąžintas M. J. buvo apklausiamas dar kartą, tačiau ir tuomet jis parodė 1-2 kartus užšokęs J. K. ant krūtinės, taip pat pripažino koja spyręs pastarajam į dešinį petį, ties dešiniu šonu, tačiau kategoriškai neigė šokinėjęs nukentėjusiajam ant galvos (t. 2, b. l. 86-87). Trečiosios įtariamojo apklausos metu jis pažymėjo savo kaltę pripažįstantis iš dalies, liekantis prie ankstesnių savo parodymų ir daugiau jokių naujų aplinkybių nenurodė (t. 2, b. l. 97). Apklausiamas teisme jis tvirtino nukentėjusiajam J. K. sudavęs tris smūgius į krūtinę ir petį, t. y. šiuos smūgius sudavė koja spirdamas nukentėjusiajam į petį ir užšokęs ant krūtinės (t. 2, b. l. 160). Taigi, kaip matyti, viso proceso metu nuteistasis M. J. nė karto neprisipažino šokinėjęs J. K. ant galvos, o tai reiškia, kad jis pripažino tik dalį savo kaltės. Tad nesuprantama, kodėl apygardos teismas nuosprendyje konstatuoja, jog M. J. savo kaltę pripažino, jei, aprašydamas jo parodymus, nurodo, kad šis neigė šokinėjęs ant J. K. galvos. Nuteistasis M. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog užšokęs ne mažiau kaip du kartus J. K. ant krūtinės ir ne mažiau kaip tris kartus ant galvos, padarė nukentėjusiajam daugybę sužalojimų, dėl ko pastarajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Akivaizdu, kad savo veiksmų šokinėjant nukentėjusiajam ant galvos M. J. nepripažino, t. y. jis nepripažino esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytai veikai kvalifikuoti, bylos aplinkybių. Be to, pažymėtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro dvi privalomosios dalys – prisipažinimas padarius nusikaltimą bei nuoširdus gailėjimasis. Taigi norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nagrinėjamoje byloje ne tik nėra pagrindo konstatuoti, kad M. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai gailėjosi. Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltinamasis turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Būtų netikslinga reikalauti, jog savo gailėjimąsi jis išreikštų kiekvienos apklausos ar kitų tyrimo veiksmų metu, tačiau, kaip numatyta Senato nutarimo Nr. 23 16 p., svarbu, jog kaltininkas laisva valia pripažintų padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertintų savo elgesį ir stengtųsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Be to, darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po nusikaltimo ir vėliau. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad M. J. , sakydamas paskutinį žodį, nurodė nuoširdžiai gailintis dėl to, ką padarė, bei pridūrė norintis atsiprašyti nukentėjusiojo J. K. mamos A. V. (t. 2, b. l. 165). Vis dėlto tokie nuteistojo žodžiai negali būti pripažinti kaip nuoširdus gailėjimasis ir štai dėl ko:

anksčiau išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai parodė, jog M. J. savo kaltę pripažino tik iš dalies, o asmuo, išreiškiantis savo gailėjimąsi, pirmiausia turi visiškai prisipažinti jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, turinčius esminę reikšmę. Vertinant jo elgesį po nusikaltimo ir vėliau, pažymėtina, kad jis, pažeidęs skirtos kardomosios priemonės – namų arešto - sąlygas, išvyko į užsienį – Jungtinę Karalystę, kur praleido apie 2 metus, ir pagal išduotą Europos arešto orderį buvo grąžintas į Lietuvą, t. y. toks M. J. elgesys rodo, kad jis nė kiek nebandė sušvelninti įvykdyto nusikaltimo pasekmių, priešingai – siekdamas išvengti atsakomybės, neleistinai išvyko į užsienį. Teismo posėdžio metu išreikštas formalus gailėjimasis prieštarauja nuteistojo veiksmams, todėl tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, tenkinamas prokuroro apeliacinio skundo prašymas ir naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką – pripažinimo.

Apygardos teismas, paskyręs M. J. galutinę subendrintą 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 92 str., atidėjo jos vykdymą 3 metams ir paskyrė nuteistajam auklėjamojo poveikio priemones. Pateiktame apeliaciniame skunde prokuroras kategoriškai nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo naikinti BK 92 str. nuostatų taikymą ir skirti M. J. bausmę atlikti pataisos namuose. Kolegija sutinka su tokiu prokuroro prašymu ir daro išvadą, jog apygardos teismas nepagrįstai M. J. atidėjo bausmės vykdymą ir skyrė šiam auklėjamojo poveikio priemones. BK 92 str. yra numatytos pagrindinės sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, t. y. 1) nepilnametis nuteisiamas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus; 2) teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Neabejojama, jog apygardos teismas pirmojo reikalavimo nepažeidė, tačiau negalima sutikti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad M. J. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Kolegijos manymu, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, netinkamai įvertino M. J. asmenybę ir tai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Nuosprendyje teismas išdėstė aplinkybes, kurių pagrindu atidėjo bausmės vykdymą, tačiau, kolegijos manymu, ne visos aplinkybės buvo įvertintos arba jos įvertintos neteisingai. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad M. J. paskirta bausmė turi būti atlikta realiai ir tokį sprendimą pagrindžia tokios aplinkybės:

nuteistasis M. J. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes. Nukentėjusysis J. K. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio jis liko neįgalus, t. y. nors yra sąmoningas, bet nevaikšto ir savimi nepasirūpina. Turi ryškų atminties sutrikimą: neprisimena praeities įvykių, nesiorientuoja laike, vietoje ir iš dalies pačiame savyje. Nukentėjusysis gyvena pensione, kadangi jam būtina nuolatinė priežiūra (t. 2, b. l. 11). Nuteistasis M. J. , vengdamas atsakomybės už įvykdytą nusikaltimą, pažeidė jam skirtos kardomosios priemonės sąlygas, pabėgo į užsienį ir ten pasislėpė. Nors apygardos teismas ir nurodė, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis tyrimo metu pasislėpė, nėra pagrindas griežtinti bausmę ar netaikyti BK 92 str. nuostatų, tačiau ji yra svarbi vertinant nuteistojo asmenybę. Taip pat pažymėtina, jog M. J. yra linkęs nusikalsti, t. y. nors nusikaltimo padarymo metu jis buvo neteistas, administracine tvarka nebaustas, tačiau, įvykdęs sunkų sveikatos sutrikdymą, jis per trumpą laiką padarė dar keletą nusikaltimų (t. 2, b. l. 100-102, 103-106, 109), t. y. tokios aplinkybės charakterizuoja M. J. asmenybę, akivaizdžiai rodydamos jo polinkį pažeisti visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas. Taigi nuteistojo asmenybė, jo elgesys po nusikaltimo, taip pat nukentėjusiojo sveikatai sukeltos neatitaisomos pasekmės duoda pagrindą apygardos teismo sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo pripažinti nepagrįstu, paskiriant M. J. nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, kad M. J. nuo 2007-02-01 dirba UAB „R.“ pagalbiniu darbininku bei mokosi „B“ kategorijos vairuotojų kursuose, tačiau tokios aplinkybės negali nulemti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

Pagrįstu laikytinas prokuroro apeliacinio skundo prašymas proceso išlaidomis pripažinti M. J. ekstradicijos išlaidas ir priteisti iš jo valstybei 2853,50 Lt. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog ekstradicija nėra procesinis veiksmas, o BPK 103 str. 6 p. numato galimybę proceso išlaidomis pripažinti tik tas išlaidas, kurios yra susijusios su tam tikrų procesinių veiksmų atlikimu. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, tenkina aukščiau išdėstytą prokuroro prašymą ir priima sprendimą iš M. J. valstybei priteisti 2853,50 Lt proceso išlaidų. Pagal BPK 103 str. 6 p. proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Apeliaciniame skunde nurodytos ekstradicijos išlaidos atsirado dėl nuteistojo M. J. sąmoningų veiksmų. Telšių rajono apylinkės teismo 2003-07-14 nutartimi (t. 1, b. l. 128, 131) M. J. anksčiau paskirta kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnę – namų areštą, išaiškinant jam šios kardomosios priemonės sąlygas. Tačiau nuteistasis M. J. , pažeisdamas šios kardomosios priemonės sąlygas, išvyko į užsienį, dėl ko Telšių rajono apylinkės teismo 2005-09-19 nutartimi jam skirta griežtesnė kardomoji priemonė – suėmimas ir paskelbta paieška (t. 1, b. l. 181, 188). 2005-11-09 Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį (t. 2, b. l. 2-13), kuriuo remiantis 2005-12-25 M. J. sulaikytas Jungtinėje Karalystėje (t. 2, b. l. 15), o 2006-07-07 konvojuotas į Lietuvos Respubliką. Taigi sulaikius M. J. Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos pareigūnai vyko į Londoną jo parsigabenti, dėl ko valstybė patyrė išlaidų, kurias sąlygojo pats nuteistasis (t. 2, b. l. 75-76). Tad, kaip matyti, ekstradicijos išlaidos, sudarančios 2583,50 Lt, kilo dėl paties nuteistojo veiksmų, todėl tikslinga iš M. J. valstybei priteisti nurodytą sumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažinta nuteistojo M. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, taip pat nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 92 str., 92 str. 2 d., 85 str., 86 str., 87 str., atidėtas bausmės vykdymas ir pritaikytos auklėjamojo pobūdžio priemonės, panaikinti.

Galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2005-12-25 iki 2006-12-27.

Iš M. J. priteisti valstybei 2853,50 Lt proceso išlaidų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.