Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos18.5.1.; 18.12.; 43..7.; 55.1.3.

2017 m. birželio 16 d.

Panevėžio apygardos administracinio teismoteisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą,Remigijui Senkui,

atsakoviųLietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č. (V. Č.),

atsakoviųbankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės,, (duomenys neskelbtini)“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl sprendimo panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atsakovėms: Lietuvos valstybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“, uždarajai akcinei bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“, I. T. ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims:Zarasų rajono 2-ojo biuro notarui R. K., Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notarei R. P. ir D. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – Prokuroras),kreipėsi į administracinį teismą prašymu, kuriame suformulavo tokius reikalavimus:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. balandžio 19 d. sprendimoNr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilieteiI. T. “ (toliau – ir Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria atsakoveiI.T.buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam9,28 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypo -Kalinaukosežero dalį, esančią sklype Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos apskritiesZarasų rajono Zarasų seniūnijosKalinaukos kaime;

2)pripažinti negaliojančiaisir panaikinti 2011 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais I.T., atstovaujama D.S.,atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu - bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“; toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“, BUAB „(duomenys neskelbtini)“)pardavė ir perdavė 928/3665 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalusNr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Kalinaukos ežero, esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime;

3) pripažinti negaliojančia2011 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pardavė ir perdavė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) 9,28 ha plotovandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Kalinaukos ežero, esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime, dalį;

4) taikyti restituciją natūra ir grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 9,28 ha Kalinaukos ežero dalį.

Prokuroras prašyme nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūra gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus (toliau – NŽT Zarasų skyrius) 2015 m. rugsėjo 28 d. pranešimą ,,Dėl ežero ,,Kalinauka‘‘ vandens telkinio ploto nuosavybės teisių atkūrimo“. Remiantis gautos I. Tracevičienės nuosavybės tvarkymo bylos duomenimis, nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 18 d. išvadaNr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ buvo patvirtinta atsakovėsI.T. teisė atkurti nuosavybės teises į 8,05 ha vandens telkinį. Rengiant Zarasų rajono Pakalniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintąUtenos apskrities viršininko2010 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Pakalniškių kadastro vietovėje Zarasų rajone“,I. T. buvo suprojektuota kaip perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turtas - dalis Kalinaukos ežero. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. balandžio19 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)atkūrė I.T. nuosavybės teisę į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 8,05 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam turtą –9,28 ha ploto Kalinaukos ežero dalį. Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaras R. K. 2011 m. birželio 23 d. patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo D. S., atstovaujantis I. T., pardavė ir perdavė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 928/3665 dalis žemės sklypo – Kalinaukos ežero, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime. Kauno 5-ojo notarų biuro notarė R. P. 2011 m. rugsėjo 23 d. patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nurodyto ežero 928/3665 dalis pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prokuroras, remdamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 m. patvirtinto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo eilutėje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais duomenimis, teigė, kad Kalinaukos ežeras iki nacionalizacijos priklausė Lietuvos valstybei. Prokuroras nurodė, kad priimant ginčijamą Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo I. Tracevičienei buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį Kalinaukos ežero, atitinkančio Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Prokuroro vertinimu, pagal šias nuostatas, visi Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš jų ar kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl jie negali būti perduoti privačion nuosavybėn. Prokuroras pažymėjo, kad toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje, rėmėsi 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr.A146 -1353/2014. Be to, Prokuroras tvirtino, kad būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktu teisės aktų hierarchijos principo aiškinimu. Prokuroras nurodė, kad nustačius, jog skundžiamas administracinis sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrino pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl šių pažeidimų valstybei išimtine teise priklausančio vandens telkinio dalis buvo perduota privačion nuosavybėn, turi būti ginamas viešasis interesas ir Nacionalinės žemės tarnybos priimtas Sprendimas Nr. 42S-21 naikinamas. Be to, Prokuroras teigė, kad valstybei išimtine nuosavybe priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos ir, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi, negali būti civilinių sandorių dalyku. Remdamasis CK 6.145 straipsniu, Prokuroras nurodė, kad, panaikinus kaip neteisėtą administracinį aktą, privalo būti panaikinti ir tokio akto pagrindu ar kaip jo pasekmė sudaryti civiliniai sandoriai bei taikyta restitucija (1 t., b. l. 2-9).

Teismo posėdyje Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, R. Senkus prašė tenkinti reikalavimus, rėmėsi prašyme nurodytais argumentais ir išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktu teisės normų ir teisminės praktikos aiškinimu. Teikdamas papildomus paaiškinimus dėl restitucijos taikymo, Prokuroras akcentavo, kad priteisus atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ visą sandoryje nurodytą turto kainą, nepagrįstai nukentėtų Lietuvos valstybės interesai.

Teismo posėdyje NŽT Zarasų skyriaus atstovas V. Č. prašė tenkinti Prokuroro prašyme suformuluotus reikalavimus. V. Č. papildomai paaiškino, kad priimant Sprendimą Nr. 42S-21, buvo vadovaujamasi Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašu, o duomenys apie privatizuojamų vandens telkinių priklausomybę Lietuvos valstybei iki 1940 m. nebuvo tikrinami, todėl ir buvo padaryta klaida.

Atsakovės BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir UAB,, (duomenys neskelbtini)“ atsiliepimuprašė Prokuroro prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės, remdamosi ginčijamo Sprendimo Nr.42S-21 priėmimo metu galiojusiu Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies aiškinimu, teigė, kad kriterijai, kuriais remiantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vandens telkiniams, Atkūrimo įstatyme nėra numatyti. Atsakovės vertino, kad nuosavybės teisių atkūrimą į vandens telkinius reguliuojantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra specialioji teisės norma prieš Vandens įstatymo nuostatas. Dėl šios priežasties iratsižvelgus į tai, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, jog valstybinės reikšmės vidaus vandenų plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nuosavybės teisių atkūrimo tikslubūtina vadovautis būtent nurodytu sąrašu. Pabrėžė, kad priimant Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nagrinėjant ginčą, Kalinaukos ežeras į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą nėra įtrauktas. Be to, atsakovės tvirtino, kad Prokuroro pateiktas archyvinis dokumentas nepatvirtina fakto, jog Kalinaukos ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei. Pasisakydamos dėl viešojo intereso gynimo, atsakovės, remdamosi Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, teigė, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Atsakovės nurodė, kad teisinės valstybės principas reikalauja, jog būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris gali būti pažeistas, jeigu teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų sudarytų sandorių, jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Akcentavo, kad vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra ir teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas bei teisinis saugumas, kurių neužtikrinus, nebūtų užtikrintasir asmens pasitikėjimas valstybe bei teise. Pažymėjo, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, pasitikėdama valstybės įgaliotomis institucijomis, ketverius metus sąžiningai įgyvendino savo nuosavybės teisės į teisėtai įsigytą nekilnojamąjį daiktą. Atsakovėstvirtino, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ galimą nesąžiningumą įsigyjant turtą, kadangi jos negalėjo ir neturėjo žinoti, kad sudaromos pirkimo- pardavimo sutartys dėl Kalinaukos ežero dalies gali pažeisti imperatyvias įstatymo normas dėl tos priežasties, jog nuosavybės teisės į šį turtą I. Tracevičienei buvo atkurtos galimai neteisėtai. Atsakovės vertino, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma CK 1.80 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, ir teigė, jog iš sąžiningo įgijėjo, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos įsigytas nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas. Atsakovėspripažino, kad Prokuroras prašymą teismui pateikė formaliai nepraleidęs įstatyme numatyto termino. Tačiau teigė, jog aplinkybė apie galimai pažeistą viešąjį interesą Nacionalinei žemės tarnybai turėjo būti žinoma dar 2011 m. balandžio 19 d., kai buvo priimtas Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), o galutinai tapo žinoma, 2015 m. gegužės 29 d. gavus dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Be to, pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba dar 2015 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai teiktame rašte ,,Dėl informacijos apie nuosavybės teisių į vandens telkinius atkūrimą pateikimo“ pripažino, jog Zarasų rajone, Kalinaukos kaime esantis Kalinaukos ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, tačiau prašymu teismine tvarka inicijuoti Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimą į Prokurorą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 28 d., t. y. praėjus mažiausiai šešiems mėnesiams po to, kai sužinojo apie galimai pažeistą viešąjį interesą. Atsakovės tvirtino, kad šios aplinkybės leidžia teigti, jog viešojo administravimo subjektas nepateisinamai ilgai delsė informuoti Prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus,ir tai yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą. Be to, atsakovės, remdamosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimu, pateiktu civilinėje byloje 3K-3-344/2011, vertino, kad per puspenktų metų laikotarpį susiformavę lūkesčiai yra teisėti ir turi būti ginami nagrinėjamoje byloje, suteikiant prioritetą ne Prokuroro ginamam viešajam interesui, o susiklosčiusių civilinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo išlaikymui. Teikdamos paaiškinimus dėl restitucijos taikymo, atsakovėskaip nepagrįstą vertino Prokuroro poziciją, jog, grąžinus 928/3665 dalis Kalinaukos ežero Lietuvos valstybės nuosavybėn, valstybei nekyla pareiga paskutiniam turto įgijėjui (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“) atlyginti turto įsigijimo išlaidas, kadangi valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Akcentavo, kad valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo nustatytų taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Dėl šių aplinkybių taikant byloje restituciją, Lietuvos valstybė privalo atlyginti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ su ginčo turto įsigijimu susijusias išlaidas (1 t., b. l. 104-113).

Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas tenkinamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Utenos apskrities viršininkas 2001 m. gruodžio 18 d. parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria patvirtino atsakovės I. T. teisę atkurti nuosavybės teises į 2 656,68 Eur vertės 8,05 ha vandens telkinį, kurio 0,36 ha priskirta grąžintinam vandens telkiniui, o 7,69 ha - valstybės išperkamam vandens telkiniui(1 t., b. l. 44). Utenos apskrities viršininko 2007 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl išvados pakeitimo“ minėta išvada buvo pakeista, nustatant, kad pretendentė I. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3 120,08 Eur vertės 8,05 ha vandens telkinį(1 t., b. l. 45).

Trečiajam suinteresuotam asmeniui D. S. Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. A. 2008 m. spalio 8 d. patvirtintu įgaliojimu buvo pavesta tvarkyti dokumentus, susijusius su atsakovės I. Tracevičienės nuosavybės teisių atkūrimu į A., K. ir E. Č. valdytą 8,05 ha ploto žemės sklypą pagal Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). D. S. 2008 m. spalio 10 d. prašymu kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių, pateikė Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir prašėsuteikti lygiavertį vandens telkinio sklypą, esantį Zarasų rajono savivaldybėje Zarasų seniūnijoje Pakalniškių kaime (1 t., b. l. 47-48).

Utenos apskrities viršininkas 2010 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Pakalniškių kadastro vietovėje Zarasų rajone“ patvirtinoZarasų rajono Pakalniškių kadastro vietovės žemės reformos projektą ir jame suprojektuotas žemės sklypų ribas ir plotus, nustatytą suprojektuotų žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus suprojektuotų žemės sklypų plotus, kuriems taikomos specialiosios žemės ir miško sąlygos bei servitutai (1.1 punktas); pretendentų kuriems Zarasų seniūnijos Pakalniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, sąrašą (1.2 punktas). Minėtu įsakymu buvo patvirtinta, kadI. T., kaip 9-o eiliškumo pretendentei, suformuotas vandens ūkio paskirties 8,78 ha ploto sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas perduoti nuosavybėn neatlygintinai (1 t., 37-43). NŽT Zarasų žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Utenos apskrities viršininko 2010 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Pakalniškių kadastro vietovėje Zarasų rajone“ pakeitimo“ patvirtino naują pretendentų, kuriems Zarasų seniūnijos Pakalniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, sąrašą irnustatė, jog I. T. suformuoti perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtajamdu sklypai - 9,28 ha sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,24 ha sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 17-18).

Valstybės įmonės Žemės fondo Panevėžio filialui parengus žemės tvarkymo bylą, Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje pilietei I. T.“ (1 t., b. l. 12). Šiuo sprendimu I. T. nuosavybės teisės į jai tenkantį 8,05 ha vandens telkinį atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam du sklypus: 286 Lt vertės 0,24 ha žemės sklypą, esantį Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Apidemiškių kaime, ir 10 497 Lt vertės 9,28 ha vandens telkinio dalį, patenkančią į 36,65 ha ploto Kalinaukos ežerą, esantį Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime, valdomą kartu su Lietuvos Respublikos patikėtine Nacionaline žemės tarnyba (1 t., b. l. 12-14).

Zarasų rajono 2-jo notarų biuro notaras R. K. 2011 m. birželio 23 d. patvirtino žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini),kuriaI. T., atstovaujama D. S., pardavė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 928/3665 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 36,6500 ha, esančio Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime. Be to, notaras R. K. 2011 m. birželio 23 d. patvirtino žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo I. T. nurodytą nekilnojamąjį turtą perdavė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 52-56).Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarė R. P. 2011 m. rugsėjo 23 d. patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 2.1.1 punktuatsakovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė ir perdavė atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“928/3665 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas - 36,6500 ha, esančio Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime(1 t., b. l. 59-73)

Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, Kalinaukos ežeras, kurio identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini), šiame kadastre įregistruotas 2003 m. kovo 21 d. (1 t., b. l. 88-89). Bylos nagrinėjimo metu Kalinaukos ežeras, kaip 36,6500 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime, bendrosios dalinės nuosavybės teisėmispriklausė: 928/3665 dalys– UAB „(duomenys neskelbtini)“,2737/3665 dalys – J. T. iki 2016 m. kovo 7 d. (1 t., b. l. 15), po to – Lietuvos Respublikai ( Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1536-32/2015).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam vandens telkinio dalį, dėl šio sprendimo pagrindo sudarytų civilinių sandorių teisėtumo ir restitucijos taikymo.

Prašymą panaikinti sprendimą atkurti nuosavybės teises, šio sprendimo pagrindu sudarytus civilinius sandorius ir taikyti restituciją administraciniam teismui pateikė Prokuroras, gindamas viešąjį interesą.

Nagrinėjamoje byloje taikomos 2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas numatė, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo.

Teisminėje praktikoje viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymonumatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, prokurorui yra suteikta spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, pagal Konstituciją, esančius išimtine valstybės nuosavybe. Teismas sprendžia, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu, kadangi visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo ir skaidrumo priklauso visuomenės pasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014). Be to, teisminėje praktikoje formuojamas aiškinimas, kad valstybinės reikšmės vidaus vandens apsauga ir disponavimo jais teisėtumas yra neabejotinai susijęs su viešuoju interesu (2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-552/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgęs į teisminę praktiką aiškinant viešojo intereso gynimą, sprendžia, kad Kalinaukos ežero perdavimas privatiems asmenims neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad Prokuroras į administracinį teismą kreipėsi, siekdamas apgintiKonstitucijos saugomą viešąjį interesą, priklausantį visai visuomenei.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustatė, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis suteikia teisę sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuojamas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-248-146/2017, 2017 m. kovo 8 d.nutartis administracinė byla Nr. A-278-492/2017 ir kt.). Teismas pažymi, kad administracinių teismų praktika aptariamu klausimu visiškai sutampa su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu aiškinimu, jog aukščiau nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad administracinis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus, kuris reiškia ir tai, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

Atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytus duomenis, sprendžiama, kad Prokuroras apie viešąjį interesą pažeidžiančio administracinio akto priėmimą sužinojo 2015 m. rugsėjo 30 d., kai Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas NŽT Zarasų skyriaus raštas Nr. (duomenys neskelbtini) su I. T. nuosavybės tvarkymo bylos dokumentų kopijomis, o prašymą administraciniam teismui Prokuroras pateikė 2015 m. spalio 26 d. (1 t., b. l. 2,10). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėto administracinio akto panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi nedelsdamas ir nepraleidęs ABTĮ nustatyto termino.

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad ta aplinkybė, jog NŽT Zarasų skyrius kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo Panevėžio apygardos prokuratūrai parengė 2015 m. rugsėjo 28 d., kai Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai jau buvo pateikusi duomenis apie tai, kad Lietuvos valstybė iki 1940 metų nuosavybės teise valdė Kalinaukos ežerą, kuris sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo perduotas privačion nuosavybėn, nesudaro pagrindo teigti, jogbuvo nepateisinamai ilgai delsiama imtis aktyvių veiksmų, skirtų ginti viešąjį interesą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. vasario 21 d.) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymųirVyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.).

Remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę Lietuvos valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Teismas sprendžia, kad byloje esančio Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos 1937 m. balandžio 30 d. parengto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų paskirstymo eigulių priežiūrai sąrašo 128 eilutės duomenys neabejotinai patvirtina, jog iki 1940 metų Kalinaukos ežeras nuosavybės teisėmis priklausė Lietuvos valstybei (1 t., b. l. 50-51). Darant minėtą išvadą, atsižvelgiama į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos pateiktas tuometinės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūrinių padalinių miškų urėdijų parengtas valstybinių ežerų paskirstymo eigulių priežiūrai sąrašasnustatyta tvarka gautas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, todėl nekelia abejonių dėl jo, kaip rašytinio įrodymo, patikimumo. Be to, teisminėje praktikoje šios rūšies rašytinis įrodymas vertinamas kaip tinkamas ir patvirtinantis Lietuvos valstybės nuosavybės teises į ežerus iki 1940 metų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas kaip jokiais įrodymais nepagrįstus vertinaBUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime nurodytus paaiškinimus, jogbyloje nesama duomenų apie tai, kad Kalinaukos ežeras buvo valstybės nuosavybėje iki 1940 metų, o 1937 m. balandžio 30 d. Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų paskirstymo eigulių priežiūrai sąrašas patvirtina tik faktą, kad šis ežeras Lietuvos valstybei priklausė 1937 m. balandžio mėnesį. Teismas sprendžia, kad pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog Lietuvos valstybė iki 1940 metų atsisakė savo nuosavybių teisių į Kalinaukos ežerą, turi atsakovės, kėlusios abejonių dėl šios aplinkybės. Nagrinėjant bylą, objektyvių duomenų, galinčių paneigti Lietuvos valstybės nuosavybės teises į Kalinaukos ežerą iki 1940 metų, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime esantis Kalinaukos ežeras, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 36,6500 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Atsižvelgus į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo taikyti priimdama Prokuroro ginčijamą 2011 m. balandžio 19 d. Sprendimą Nr. 42S-21. Teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog priimant šį sprendimą ir nagrinėjant ginčą, Kalinaukos ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ir nėra įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskyrimą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nulemia aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklius išaiškinimus analogiško pobūdžio bylose (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje A-837-525/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta,sprendžia, kad Kalinaukos ežeras, SprendimoNr. 42S-21priėmimo momentu turėjęs valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausęs Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise, negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė imperatyvias Konstitucijos ir kitų įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikinamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Nustačius, kad Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir jį panaikinus, panaikinami ir jo pagrindu sudaryti bei notarine tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir perdavimo sandoriai:dėl Kalinaukos ežero 928/3665 dalių perleidimo – tarp I. T., atstovaujamos D. S., ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2011 m. birželio 23 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2011 m. birželio 23 d. žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei tarp BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos 2011 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalisdėl Kalinaukos ežero 928/3665 dalių perleidimo ir perdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymonormoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogiškas restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Sprendžiant restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje klausimą, atsižvelgiama į tai, kad neturint intereso disponuoti įgytu turtu ir išreiškus valią pakeisti turto rūšį, atsakovė I. T.dalį Kalinaukos ežero perleido atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji –atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“.Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą, atsakoveiI. Tr. nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu, kadangi priešingu atveju šio asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); I. T. nėra įpareigojama grąžinti atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, o BUAB „(duomenys neskelbtini)“ –atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtų turto įsigijimo išlaidų; paskutinė turto įgijėjaUAB „(duomenys neskelbtini)“ įpareigojama Lietuvos valstybei grąžinti 928/3665 dalis Kalinaukos ežero (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.145 straipsnis).

Teismui paduotame prašyme Prokuroras, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo sąlygų, rėmėsi 2011 m. rugsėjo 23 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 6.2 punktu ir tvirtino, jogsutarties dalyviaisusitarė, jog restitucijos taikymo atveju pardavėjas, t. y. BUAB „(duomenys neskelbtini)“, įsipareigoja grąžinti pirkėjui, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo sumokėtą sumą ir visiškai atlyginti visus dėl to patirtus nuostolius. Prokuroras teigė, kad esant tokiam susitarimui, Lietuvos valstybė neturi pareigos sumokėti atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ valstybei grąžinto vandens telkinio dalies įsigijimo išlaidų (1 t., b. l. 6, 9). Prokuroras R. Senkus analogiškos pozicijos laikėsi ir teismo posėdyje.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje restitucijos klausimas sprendžiamas, panaikinus kaip neteisėtą administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, daro išvadą, kad valstybė, kurios nuosavybėn grįžta dalis išimtine nuosavybės teise priklausančio ežero, turi pareigą teisingai atlyginti paskutiniam šio turto įgijėjui. Dėl šios priežasties aukščiau nurodyti Prokuroro argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teismo posėdyje Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos atstovas V. Č.pripažino, kad nagrinėjamoje byloje restitucija taikytina Lietuvos valstybės, kurios nuosavybėn grįžta dalis Kalinaukos ežero, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip paskutinės turto įgijėjos, atžvilgiu. V. Č. nurodė, kad atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginamosturto įgijimo išlaidos neturi viršyti pardavimo metu buvusiosturto rinkos kainos. NŽT Zarasų skyriaus atstovas, remdamasisturto vertintojo parengtos ataskaitos duomenimis apie 2737/3665 Kalinaukos ežero dalių rinkos vertę, nurodė, kad valstybė už jai grąžinamas šio ežero 928/3665 dalis sutinka atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėti 16 351,36 Eur.

BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime bei jų atstovas advokatas K. Jonaitis teismo posėdyje nurodė, kad tuo atveju, jeigu tenkinant Prokuroro prašymą, bus taikoma restitucija, grąžinus Lietuvos valstybės nuosavybėn 928/3665 dalis Kalinaukos ežero, atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi būti atlygintos visos nekilnojamojo turto perleidimo sandoryje nurodytos turto įsigijimo išlaidos.

Pagal pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.2.1 punktą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už perkamą turtą, t. y. 928/3665 dalis Kalinaukos ežero, jį parduodančiai BUAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 46 339,20 Eur (160 000 Lt). Analogiška šio nekilnojamojo turto kaina nurodyta ir tarp I. T. bei tuometinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. birželio 23 d. sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.1 punkte (1 t., b. l. 43, 70). Šiose sutartyse nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, viso Kalinaukos ežero, kaip vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 12 453,66 Eur (43 000 Lt)( 1 t., b. l. 52, 60).

Bylos nagrinėjimo metu kilus ginčui dėl perleidžiamo turto rinkos kainos, bylos proceso dalyviams buvo pasiūlyta parengti Kalinaukos ežero, kaip nekilnojamojo turto daikto, įvertinimus ir juos pateikti teismui(1 t., b. l. 80, 83). NŽT Zarasų skyrius pateikė uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“2017 m. vasario 3 d. atlikto Kalinaukos ežero, kaip vandens ūkio paskirties žemės sklypo, 2737/3665 dalių vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią, šio dalies rinkos vertė yra 48 200 Eur (2 t., b. l. 84-89). Atsakovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų apie atliktąKalinaukos ežero 928/3665 dalių vertinimą nepateikė. Teismo posėdyje advokatas K. Jonaitis patvirtino, kad tokio vertinimo neteiks,ir paaiškino, jog turto vertinimoatsakovės neatliko, atsižvelgusios į tai, jog tokį vertinimąjau buvo užsakiusi Nacionalinė žemės tarnyba.

Teismas sprendžia, kad atsakovėms BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikus jų iniciatyva atlikto vertinimo duomenų apie Kalinaukos ežero dalies rinkos kainą, NŽT Zarasų skyriaus pateiktos vertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys vertintini kaip nekeliantys abejonių ir leidžiantys spręsti dėl Kalinaukos ežero 928/3665 dalių rinkos kainos.

Atsižvelgus į NŽT Zarasų skyriaus nustatyta tvarka gautus nekilnojamojo turto vertinimo duomenis, daroma išvada, kad Kalinaukos ežero 1 ha rinkos vertė yra 1 761,05 Eur, o šio ežero 9,28 havertė – 16 342,56 Eur (48 200 Eur : 27,37 ha x 9,28 ha). NŽT Zarasų skyriaus 2017 m. vasario 27 d. rašte „Dėl turto vertinimo dokumentų pateikimo administracinėje byloje“ nurodymas, kad Kalinaukos ežero 928/3665 dalių rinkos vertė yra 16 351,36 Lt, vertinamas kaip pateiktas dėl skaičiavimo apsirikimo.

Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymo metuKalinaukos ežero 928/3665 dalių vidutinė rinkos vertė, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, buvo 3 153,34 Eur (43 000 Lt : 36,65 ha x 9,28 ha = 10 887,86 Lt). VertinantNekilnojamojo turto registro duomenis, atsižvelgiama į teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, kad šiame registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, atsižvelgiant į vidutinę panašių objektų vertę, o ne į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Masinio vertinimo būdu nustatyta žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės neapriboja pirkimo-pardavimo sandorį sudarančių šalių teisės laisva valia, vadovaujantis sutarčių laisvės principu, individualiai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis).

Teismo posėdyje NŽT Zarasų skyriaus atstovas V. Č., pasisakydamas dėl 2011 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytos Kalinaukos ežero 928/3665 dalių 160 000 Lt kainos, vertino ją kaip nepateisinamai didelę. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas K. Jonaitis tvirtino, kad nurodyta šio nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta šalių laisvu susitarimu, ji atitiko tikrąją sandorio šalių valią ir tuometinę rinkos kainą.

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad I. T. ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sulygtos ir pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos perleidžiamos Kalinaukos ežero dalies kaina apie 14,7 karto viršija Nekilnojamojo turto registre nurodytą šio turto vidutinę rinkos vertę ir apie 2,8 karto - šio turto rinkos vertę, apskaičiuotą pagal byloje pateikto turto vertintojo atlikto vertinimo duomenis.

Teismas sprendžia, kad civilinės teisės normų įtvirtintas sutarčių laisvės principas nereiškia, jog asmenys, sudarydami sandorį ir susitardami dėl privalomo pirkimo-pardavimo sutarties elemento (CK 6.305 straipsnis),turi absoliučią ir neribotą laisvę. Teismo vertinimu, sutarties šalių susitarimai negali pažeisti imperatyvių teisės normų reikalavimų, be to, civilinių santykių dalyviai, kai įstatymai nedraudžia šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, privalo vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“2011 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta Kalinaukos ežero 928/3665 dalių 160 000 Lt kaina neatitiko rinkos vertės,teismo vertinimu, ši kaina buvo nustatyta, nesilaikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Remiantis tuo, kas nurodyta, ir atsižvelgus į suformuotą nuoseklų nagrinėjamoje byloje taikomų restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimą, pagal kurį, valstybė turi pareigą paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžinamas valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu buvusios parduodamo turto rinkos kainos, sprendžia, kad atsakovei UAB „Turto plėtra“ iš valstybės priteistina 16 342,56 Eur.

Sprendimui įsiteisėjus, naikinama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu:

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei I. T. “ dalį, kuria I. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį 8,05 ha vandens telkinį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 9,28 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypo - Kalinaukos ežero dalį, esančią sklype Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities Zarasų rajono Zarasų seniūnijos Kalinaukos kaime.

- Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2011 m. birželio 23 d. patvirtintus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais I. T., atstovaujama D. S., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“ pardavė ir perdavė 928/3665 dalis Kalinaukos ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime;

- Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarės R. P. 2011 m. rugsėjo 23 d. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,, (duomenys neskelbtini)“ pardavė ir perdavė uždarajai akcinei bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“ 928/3665 dalis Kalinaukos ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime.

- įpareigoti uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn 928/3665 dalis Kalinaukos ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime;

- priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 16 342,56 Eur (šešiolika tūkstančiųtris šimtus keturiasdešimt du eurus 56 euro centus) uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ turto įsigijimo išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atlikti bet kokius veiksmus, kuriais 928/3665 dalys vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime,būtų perleidžiamos, apribojamos ir suvaržomos.

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą pranešti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.