Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,

nedalyvaujant atsakovų – Marijampolės pataisos namų ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl administracinių aktų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN 2019 m. liepos 8 d. rašto Nr. 20/07-961 „Dėl nuteistojo G. L. skundo teiraujantis apie bausmės atlikimo sąlygas“ (toliau – ir Marijampolės PN raštas) ir Kalėjimų departamento 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2S-3542 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kilusios dėl pareiškėjo pažeistos teisės pagal nustatytą grafiką apsipirkti Marijampolės PN esančioje nuteistųjų parduotuvėje, atlyginimo priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina ir atsakovas neginčija aplinkybės, kad 2019 m. birželio 20 d. pareiškėjas neturėjo galimybės apsipirkti Marijampolės PN esančioje nuteistųjų parduotuvėje pagal sudarytą grafiką. Skundžiamame Marijampolės PN rašte, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2019 m. birželio 25 d. skundą, ši aplinkybė taip pat pripažįstama, nurodant, jog tenka apgailestauti, kad dėl darbuotojų kaitos, kuri įvyko dėl parduotuvės personalo netarnybinių ryšių su kai kuriais nuteistaisiais iš tiesų buvo laikinų sutrikimų, kurių metu nuteistieji negalėjo apsipirkti parduotuvėje pagal iš anksto paskelbtą grafiką ir grafikai keičiami apsipirkimo dieną. Taip pat rašte nurodyta, jog šiuo metu problemos yra išspręstos ir prekyba nuteistųjų parduotuvėje vykdoma pagal grafikus (b. l. 10). Įvertinus Marijampolės PN rašto turinį, spręstina, jog Marijampolės PN tinkamai atsakė į pareiškėjo 2019 m. birželio 25 d. skundą, kuriuo jis iš esmės prašė suteikti informaciją dėl kokių priežasčių jis negalėjo grafike nustatytu periodiškumu apsipirkti nuteistųjų parduotuvėje. Marijampolės PN raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus – surašytas aiškiai, pareiškėjo prašymas iš esmės išnagrinėtas, jame nurodyti teisės aktai, kurias vadovaujantis vykdomas nuteistųjų apsipirkimas, aiškiai nurodomos priežastys, dėl ko pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti grafike numatytu laiku, pažymėta, jog buvusios problemos šuo metu jau yra išspręstos, raštas pasirašytas įgalioto asmens, nurodyta jo apskundimo tvarka.

Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, jog Kalėjimų departamento Sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė skundą dėl teisės apsipirkti nuteistųjų parduotuvėje 2 kartus per savaitę neužtikrinimo bei dėl padidintų prekių kainų parduotuvėje, ne visiškai atitiko faktinę situaciją. Tačiau šis administracinio akto trūkumas nesudaro pagrindo Kalėjimų departamento sprendimą panaikinti, kadangi Kalėjimų departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Marijampolės PN raštą. Be to, teismui nustačius, jog skundžiamas Marijampolės PN raštas, kuris sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui, yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinus Kalėjimų departamento Sprendimą, priimtą išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti skundžiamą Marijampolės PN 2019 m. liepos 8 d. raštą Nr. 20/07-961 „Dėl nuteistojo G. L. skundo teiraujantis apie bausmės atlikimo sąlygas“. Atitinkamai, nėra pagrindo naikinti ir Kalėjimų departamento 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2S-3542 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuo ginčas buvo išnagrinėtas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir Marijampolės PN raštas paliktas galioti.

Pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų netekęs galimybės apsipirkti – įsigyti maisto prekių, būtiniausių higienos priemonių, kanceliarinių prekių, vitaminų) patyrė ilgai trunkančius išgyvenimus, kurie pasireiškė nemiga, nuolatiniu stresu, emociniu sukrėtimu.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Kaip paminėta, byloje esantys įrodymai patvirtina ir atsakovas neneigia aplinkybės, kad 2019 m. birželio 20 d. pareiškėjui Marijampolės PN esančioje nuteistųjų parduotuvėje apsipirkti teisė nebuvo suteikta. Iš Marijampolės PN rašto matyti, kad 2019 m. birželio 20 d. nuteistieji parduotuvėje negalėjo apsipirkti dėl darbuotojų kaitos, kuri įvyko dėl parduotuvės personalo netarnybinių ryšių su kai kuriais nuteistaisiais, buvo laikinų sutrikimų, kurių metu nuteistieji negalėjo apsipirkti parduotuvėje pagal iš anksto sudarytą grafiką ir grafikai buvo keičiami apsipirkimo dieną (b. l. 10). Teismo vertinimu nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas 2019 m. birželio 20 d. negalėjo apsipirkti nuteistųjų parduotuvėje dėl atsakovo netinkamai organizuoto parduotuvės darbo ir to pasėkoje nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 77 punkte numatyta nuteistojo teisė dienotvarkėje nustatytu laiku apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Taigi, yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus - Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 punkto pažeidimą (ABTĮ 56 str.).

Sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio aktualu tai, kad byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant šio pažeidimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pareiškėjas pateikė teismui įrodymus apie jam teiktas psichologines konsultacijas (b. l. 48–50, 69–71), tačiau minėti įrodymai patvirtina, jog psichologo konsultacijos pareiškėjui buvo teikiamos 2019 metų rugpjūčio bei lapkričio – gruodžio mėnesiais, t. y. pradėjus gan ilgam lako tarpui nuo konstatuoto pažeidimo. Be to, iš pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 19 d. prašymo matyti, jog jis pageidavo susitikti su psichologe dėl jo nuomone patiriamo psichologinio smurto, todėl nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog šios konsultacijos buvo susiję su pareiškėjo išgyvenimais dėl jam nesuteiktos galimybės apsipirkti 2019 m. birželio 20 d. Nustatytas Pravieniškių PN-AK pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio. Pažymėtina, kad pareiškėjui įkalinimo įstaigoje yra suteikiamas maitinimas, todėl tai, jog jis negalėjo įsigyti maisto produktų, nereiškia, jog jis apskritai neturėjo maisto. Pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių higienos ir kanceliarinių priemonių jis negalėjo įsigyti ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl galimybės pareiškėjui apsipirkti nustatyta tvarka nesuteikimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 30 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 1,43 Eur pašto išlaidų. Prašomas priteisti išlaidas pagrindžia 2019 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo nurodymas Nr. 28/12-5170 (b. l. 24) ir AB Lietuvos paštas kvitas (b. l. 43).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Tokiu būdu bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintai skundo daliai, tačiau, įvertinus, jog pareiškėjo reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo, kurie buvo apmokestinti žyminiu mokesčiu, yra atmesti, atsižvelgiant į prašomos priteisti neturtinės žalos dydį (1 000 Eur) ir taikytą satisfakciją, skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsniu, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista G. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.