Kauno apygardos teismo sprendimas, 1A-80-966/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2022-01-19
Bylos Nr.: 1A-80-966/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25063-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
Nuteistasis: A. V., B. V.
Nukentėjusysis: A. Z.
Advokatai: Regina Atkočaitienė, Ramutė Budrytė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-80-966/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25063-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.6; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai,nuteistajam A. V., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,nuteistajam B. V., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,nukentėjusiojo A. Z. atstovui advokatui V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir B. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar būtinųjų poreikių tenkinimu (išvykimas į sveikatos priežiūros įstaigą ir kiti specialūs poreikiai);

A. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant tęsti darbą ir/ar pradėti dirbti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

A. Z. iš B. V. priteista 150 Eur, iš A. V. – 150 Eur proceso išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. B. V. ir A. V. nuteisti už tai, kad 2020 m. birželio 24 d., apie 20.20 val. gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, bendrai veikdami, asmeninio konflikto metu, A. V. tyčia ranka sugriebus už tvoros stovėjusiam A. Z. už dešinės rankos ir stipriai suspaudus dešinės rankos žastą bei prisitraukus jį prie metalinės tinklo tvoros, dėl to jam kaire ranka atsitrenkus į tvorą, o po to, A. Z. išsilaisvinus, B. V. kirto vieną kartą metaliniu vamzdžiu jam į galvą, ir taip bendrais veiksmais padarė kraujosruvas odoje ir poodyje dešiniame žaste bei kairiame dilbyje ir muštinę žaizdą kairio momens srityje, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Z. sveikatą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. V. ir B. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jų kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, kurių visuma patvirtina, kad B. V. ir A. V. bendrai veikdami, sužalojo nukentėjusįjį, kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, kaltinamieji suvokė, kad laikydami nukentėjusįjį suspaudę už rankų ir suduodami smūgį vamzdžiu per galvą, jį sužalos. Tarp kaltinamųjų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistieji A. V. ir B. V. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. V. ir B. V. išteisinti.

3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas savo pareigą nustatyti visas reikšmingas teisės taikymui aplinkybes atliko nepilnai, o kai kurias esmines aplinkybes ignoravo. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinamojo akto perkėlimu į nuosprendį, o papildomai pasisakė tik dėl bausmės. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl faktinių bylos aplinkybių neatitinka nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų bylos duomenų, visų pirma dėl įvykio kilimo priežasties, įvykio sekos ir konkrečių nuteistųjų veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamieji, bendrai veikdami, sužalojo nukentėjusįjį padarydami jam kraujosruvas odoje ir poodyje dešiniajame žaste bei kairiajame dilbyje ir muštinę žaizdą kairio momens srityje, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tokia teismo išvada ne tik neatitinka bylos aplinkybių, bet ir neatsako į klausimą, kokius kaltus veiksmus, santykyje su A. Z. nustatytomis kraujosruvomis ir žaizdele galvoje atliko A. V.. Nuosprendyje teismas pateikia visų trijų konflikte dalyvavusių asmenų parodymus, tačiau parodymų analizės teisės taikymo aspektu neatliko, nors tokią pareigą turėjo.

3.2. Skunde nurodoma, kad bylos duomenimis yra nustatyta, jog A. V. laikė iškeltas nukentėjusiuoju pripažinto A. Z. rankas. Šią aplinkybę pripažįsta ir A. Z.. A. V. nurodė, kad A. Z. rankas suėmė, nes šis mosikavo ir ruošėsi suduoti. A. Z. rankų pakėlimą aiškino noru parodyti, kokio aukščio yra gyvatvorė, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neužsiminė, kad dėl gyvatvorės aukščio, prieš pakeldamas rankas, pretenziją išsakė žodžiu. A. V., žinodamas neblaivaus kaimyno būdą, jo rankų pakėlimą suprato, kaip ketinimą smurtauti. A. Z. neblaivumas nustatytas bylos duomenimis. Ši aplinkybė nuosprendyje nutylėta ir visiškai nevertinta viso įvykio kontekste. Aplinkybę, kad A. V. sugriebė iškeltas nukentėjusiojo rankas, nes kitaip sugriebti dėl aukštos gyvatvorės nebuvo galima, patvirtina ne tik A. V., bet ir kraujosruvų lokalizacija. Pirmosios instancijos teismas kraujosruvas kairiajame A. Z. rankos dilbyje sieja su jo atsitrenkimu į metalinę tvorą po to, kai A. V. jį neva patraukė link tvoros. Tačiau tokiu atveju svarbu vertinti A. Z. neblaivumą, t. y. jo sugebėjimą normaliai stovėti ant kojų. Teismo medikai dėl kraujosruvų atsiradimo laiko ir mechanizmo neteikė kategoriškų išvadų. Liko neatsakyta į klausimą, ar byloje minimos kraujosruvos galėjo atsirasti A. V. laikant iškeltas nukentėjusiojo rankas, šiam muistantis, bei koks kraujosruvų santykis su fiziniu skausmu. Tuo labiau, kad atvykusiems medikams ir policijos pareigūnams A. Z. skundėsi tik dėl žaizdos galvoje. Šių aplinkybių teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino.

3.3. Skunde pažymima, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tyčia, todėl teismas privalėjo atskleisti A. V. tyčią nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. smurtauti sugriebiant iškeltas rankas. Teismo padaryta išvada, kad A. V. A. Z. iškeltas rankas sugriebė tyčia, leidžia suprasti, kad sugriebta buvo be jokios priežasties. Tačiau bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad priežastis buvo. Kraujosruvas ant nukentėjusiojo rankų teismo medikas, tik neaišku kokiu pagrindu, vertino kaip nežymų sveikatos sutrikdymą, o teismas taikydamas BK 140 straipsnį. Teismas be pagrindo patikėjo visais A. Z. parodymais, tarp jų ir dėl noro geranoriškai pakalbėti su kaimynais dėl gyvatvorės aukščio. Abi konflikto pusės patvirtino, kad tarp jų įsisenėję nesutarimai ir nuolatiniai konfliktai.

3.4. Pagal A. V. parodymus, jo konfliktas su A. Z. baigėsi A. Z. besimuistant ištraukus rankas. A. Z. nenurodė jokių bendrų A. V. ir B. V. veiksmų jo atžvilgiu, nenurodė, kad jie vienas kitam pritartų ar patartų. Teismas nuosprendyje neatliko aplinkybių analizės bendrininkavimo aspektu, o pasitenkino samprotavimu, kad žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą tarp kaltinamųjų B. V. ir A. V. bei nukentėjusiojo. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta žodinio konflikto peraugimo į fizinį kontaktą aplinkybė, pati savaime, neatsako į esminį klausimą, t. y. dėl kokios priežasties ir kurio iš žodinio konflikto dalyvių iniciatyva, žodinis konfliktas įgavo fizinio kontakto tęsinį. Teismo išvada, kad A. V. A. Z. rankas sugriebė tyčia, prieštarauja tikrosioms bylos aplinkybėms. Iškeltų rankų sugriebimas nesukelia ir negali sukelti jokių baudžiamųjų teisinių padarinių net ir esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, kada žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą.

3.5. Skunde pastebima, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo esminę aplinkybę, paneigiančią bendrininkavimą, t. y. A. Z. paaiškinimą, kad po to, kai jis išsilaisvino ir jam einant patvoriu iš nugaros buvo suduota vamzdžiu į galvą, atsisukęs jis ne tik pamato nueinantį B. V. su vamzdžiu rankoje, bet ir išgirsta neva A. V. žodžius – „tėvai, ką darai“. Ši reikšminga teisės taikymo aspektu aplinkybė, sprendžiant bendrininkavimo klausimą, teismo be pagrindo buvo palikta be dėmesio. Nuosprendyje nenurodyta, kad bendrininkauta buvo susitarus ar kokių nors konkliudentinių veiksmų pagrindu. Minėtų A. Z. parodymų pakanka išvadai, kad jis su V. konfliktavo atskirai. Teismo pozicija dėl A. V. kaltės neatsako į klausimą dėl fizinio kontakto kilimo priežasčių ir A. V. veiksmų tyčinio smurto požymių. Šiuo aspektu reikšminga ir A. Z. nurodyta aplinkybė, kad A. V. jo ranką suėmė, kada jis ją iškėlė. Suėmė ir laikė pradžioje vieną, o po to, kada jis muistėsi, ir kitą. Nuosprendyje nepasisakyta, kokių požymių pagrindu pirmosios instancijos teismas minėtus A. V. veiksmus vertino kaip smurtinius, sukėlusius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – nežymų sveikatos surikdymą. Teismo mediko išvada dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padaryta vertinant visus sužalojimus bendrai, tačiau šios bylos kontekste yra nepriimtina. Privalu buvo nustatyti kiekvieno sužalojimo padarinius sveikatos sutrikdymo aspektu. Pagal skundžiamą nuosprendį, A. V. pripažintas kaltu ir dėl A. Z. padaryto galvos sužalojimo, tačiau tokia teismo išvada neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. Neatskleidus A. V. tyčinio smurto požymių A. Z. atžvilgiu, t. y. neatskleidus jo tyčinės kaltės, taikyti jo atžvilgiu BK 140 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

3.6. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas B. V. kaltės klausimą, pasitenkino vien A. Z. išsakyta pozicija, kad jam į galvą trenkė B. V. metaliniu vamzdžiu ir teismo mediko išvada, kad A. Z. padaryta muštinė žaizda kairio momens srityje. Taip pat teismas rėmėsi specialisto paaiškinimais, kad sužalojimai nėra būdingi nukentėjusiajam griūnant aukštielninkam. Tačiau kritimas šonu ar veidu ir dar esant stipriai neblaiviam aptariamas nebuvo ir specialistui tokio pobūdžio klausimai neužduoti. Specialistas iš viso nevertino A. Z. galvos sužalojimo santykyje su jo neblaivumu, kai griuvimas ar kritimas iš viso nekoordinuojamas. A. Z. nurodytas sužalojimo įrankis – metalinis strypas, įvykio vietoje iš viso nerastas. Teismas netyrė aplinkybės, kaip buvo galima padaryti A. Z. kairio momens sužalojimą suduodant iš nugaros, ar smūgis metaliniu vamzdžiu galėjo apsiriboti nežymiu odos pažeidimu. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. Z. galvą sužalojo B. V., suduodamas metaliniu strypu, padaryta ne bylos duomenų analizės pagrindu, o tik prielaida, kurios pagrindas – neblaivaus A. Z. išsakyti žodžiai, t. y. remiantis subjektyvios kilmės įrodymų šaltiniu.

3.7. Skunde teigiama, kad nukentėjusiuoju pripažinto A. Z. sugebėjimas būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, yra abejotinas. Jo suinteresuotumas bylos baigtimi daugiau, nei akivaizdus. Pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus, nes išvadas grindė ne patikimų ir abejonių nekeliančių bylos įrodymu pagrindu, o tik neblaivaus A. Z. parodymais bei A. V. ir B. V. parodymų kritiką, kuri nepaneigia teismo pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje prokuroro 2021 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo nutrauktas ir nors šis nutarimas aukštesniojo prokuroro nutarimu buvo panaikintas, atnaujinus ikiteisminį tyrimą jokių naujų A. V. ir B. V. kaltę patvirtinančių duomenų nebuvo gauta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo dalyje nurodo tik A. Z. parodymus, kuriuos neva patvirtina kiti objektyvūs įrodymai, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. policijos pareigūnų, medikų parodymams, Bendrojo pagalbos centro garso įrašams teismas be pagrindo suteikė objektyvumo kategoriją. Teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina specialisto išvadoje jam nustatyti sužalojimai, liudytojų parodymai, policijos pareigūnų vaizdo kameromis užfiksuoti įrašai, neatskleidžia A. V. ir B. V. tyčinės kaltės priežastinio ryšio aspektu. Nuosprendyje konkrečios išvados dėl išdėstytų duomenų įrodomosios reikšmės nepateiktos.

3.8. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į paskirtų bausmių neadekvatumą įvykiui ir padariniams. Konfliktą sukėlė neblaivus A. Z.. A. V. jokių tyčinių veiksmų A. Z. atžvilgiu neatliko. B. V. su A. Z. konfliktavo tik žodžiais. Skiriant bausmes į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta ir jos nevertintos. Teismas be pagrindo konstatavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkų grupę. Teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ypač nutylint sunkų A. Z. neblaivumą ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Atsiliepimas

4. Nukentėjusiojo A. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma B. V. ir A. V. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendį. Taip pat prašoma iš A. V. ir B. V. solidariai priteisti 200 Eur už advokato teisines paslaugas. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuteistieji pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl smurto prieš nukentėjusįjį buvo nuteisti pagrįstai ir teisingai. Teismas nustatė, kad būtent nuteistųjų aktyvūs veiksmai sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjos pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas nuteistųjų apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti iš nuteistųjų atstovavimo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistųjų A. V. ir B. V. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nuteistųjų apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, bei bendrininkų grupės nustatymo klausimas, kritikuojamas teismo išvadų dėl A. V. ir B. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, bei jiems paskirtų bausmių pagrįstumas.

8. Duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Pagal šį straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Išanalizavus baudžiamąją bylą, skundžiamo nuosprendžio turinį, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas aptartas įrodymų vertinimo nuostatas taikė netinkamai ar padarė kitus BPK pažeidimus, lėmusius akivaizdžiai nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir pateikė pakankamai motyvuotas išvadas dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka.

Žemesnės instancijos teismas

9. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistieji savo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. Z. nepripažino. Tačiau jų parodymai nebuvo nuoseklūs. A. V. ikiteisminio tyrimo metu kėlė versiją, kad A. Z. jį puolė, jis sulaikė jo abi rankas, muistydamasis iš jo rankų išsilaisvino ir pargriuvo, šalia jo buvo tėvas B. V., kuris turėjo matyti kaip jis laikė rankas nukentėjusiajam (2. t. b. l. 52–53), o B. V. ikiteisminio tyrimo metu kėlė versiją, kad nukentėjusysis A. Z. bandė per tvorą įlipti į jo sklypą, tačiau tvora atplyšo ir šis atbulas krito, bei galva trenkėsi į savo garažo kampą ar duris, tuo metu jo sūnaus A. V. šalia nebuvo (1. t. b. l. 188, 2. t. b. l. 25–26). Pirmos instancijos teismo posėdyje A. V. jau parodė, kad jam nukentėjusysis smūgiavo, o jis per tvorą pagavo nukentėjusiojo dešinę ranką už riešo, šis išsimuistė ir vėl jam smūgiavo, tai jis pagavo nukentėjusiojo rankas, o kai nukentėjusysis išslydo iš jo rankų, pargriuvo savo sklypo teritorijoje, prie jo nebuvo tėvo B. V., jis buvo kažkur kieme (2. t. b. l. 126–128). B. V. pirmos instancijos teismo posėdyje kėlė versiją, kad nukentėjusysis pribėgo prie tvoros ir pradėjo grasinti jam, jo šeimai, norėjo per tvorą šokti į jo sklypo teritoriją, tvora atsiplėšė ir nukentėjusysis krito į pievą, o už poros metrų nuo tvoros nukentėjusiojo kieme yra garažas, nematė, kad nukentėjusysis krisdamas trenktųsi galva, jis nukentėjusiajam nesudavė jokių smūgių, jis buvo vienas, jo sūnaus A. V. tuomet nebuvo, jis buvo išvykęs su traktoriumi (2 t. b. l. 125–126). Akivaizdu, kad toks nuteistųjų parodymų nenuoseklumas savaime sudaro pagrindą abejoti jų teisingumu ir vadovautis jais tik tose dalyse, kur juos patvirtina kiti įrodymai.

10. Be to, nors nuteistieji savo kaltę neigia, jų iškeltos versijos patikimai paneigtos kitais baudžiamosios bylos įrodymais. Nukentėjusysis, priešingai nei nuteistieji, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu davė nuoseklius parodymus ir jų nekeitė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad kaimynas B. V. buvo kieme ir išgirdęs jo priekaištus dėl tvoros ėmė jį keikti necenzūriniais žodžiais, išgirdęs jų su kaimynu konfliktą atėjo ir B. V. sūnus A. V., kuris irgi pradėjo jį keikti, visi buvo prie tvoros, jis savo sklypo pusėje, jie – savo pusėje. Staiga A. V. jį sugriebė už dešinės rankos ir prisitraukė prie tvoros, jis pasimuistęs ištraukė savo laikomą ranką ir bandė atsitraukti nuo tvoros, bet tuo metu B. V. metaliniu vamzdžiu sudavė jam vieną smūgį į galvą (1 t. b. l. 26–28). Pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad konfliktas buvo tarp jo ir B. V. dėl gyvatvorės, po to, prie tvoros, savo kieme priėjo A. V., jis pakėlė ranką parodyti, kur auga gyvatvorė, A. V. per tvorą griebė jam už rankos arčiau alkūnės, o dešine ranka užsimojo ir paklausė – ar kirst, tuomet jis pakėlė kairę ranką ir A. V. sugriebė jam ties riešu ir jį traukė link tvoros, jis besimuistydamas ištrūko iš A. V. rankų ir atsitraukė eidamas patvoriu apie tris metrus. Konflikto metu matė, kad prie ūkinio pastato stovėjo B. V.. Jis stovėjo šonu į tvorą, matė A. V., ir išgirdo, žodžius, kad jį užmuš ir iš nugaros gavo smūgį vamzdžiu į galvos kairę pusę, atsisukęs pamatė B. V., nueinantį su metaliniu vamzdžiu (2 t. b. l. 128). Atsižvelgiant į tai, esmines šios bylos aplinkybes, kad A. V. laikė nukentėjusįjį už rankų, taip sudarydamas galimybę B. V. nukentėjusiajam suduoti per galvą metaliniu vamzdžiu, nukentėjusysis patvirtino.

11. Nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu, bei pirmos instancijos teisme duoti parodymai apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą atitinka ir jo 2021 m. vasario 1 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytas aplinkybes (1 t. b. l. 103–114). Nuketėjusiajam padaryti sužalojimai objektyviai nustatyti ir sveikatos sutrikdymo mastas įvertintas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad nukentėjusiojo sužalojimai – kraujosruvos odoje ir poodyje dešiniame žaste bei kairiame dilbyje, muštinė žaizda kairio momens srityje, padaryti veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku, mažiausiai trijų trauminių poveikių pasekoje, o sužalojimų padarymo galimybė, griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių, mažai tikėtina (1 t. b. l. 120–121). Nukentėjusiojo parodymus apie sužalojimų padarymo mechanizmą patvirtina ir tuo pačiu kaltinamųjų teiginius, kad nukentėjusysis pats sužalojo krisdamas nuo tvoros paneigia ir 2020 m. spalio 27 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto S. J. paaiškinimas, kuriame specialistas nurodė, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai būtų padaryti jam griūnant ant nugaros (aukštielninkam) ir atsitrenkiant į kietus plokščius žalojančius paviršius (sieną, žemės paviršius) mažai tikėtina, nes griūnant ant nugaros žalojama galvos pakaušinė sritis, alkūnių sritis. Neatmetama kraujosruvos odoje ir poodyje dešinio žasto vidinio paviršiaus apatiniame trečdalyje padarymo galimybė sugriebiant dešinio žasto apatinį trečdalį rankų pirštais ir suspaudžiant. Plati kraujosruva odoje ir poodyje kairio dilbio vidinio – priekinio paviršiaus srityje padaryta veikiat kietu buku – žalojančiu daiktu, neatmetama šio sužalojimo padarymo galimybė smogiant į dilbio vidinio – priekinio paviršiaus sritį kietu buku žalojančiu daiktu, esant pakeltai į viršų rankai (pvz. ginantis nuo smūgio) (1 t. b. l. 124–126).

12. Nors kaltinamieji savo skunde teigia, kad nukentėjusysis buvo labai neblaivus, dėl to atsitrenkdamas į tvorą susimušė ranką, o paskui krisdamas pats susižalojo galvą, dėl neblaivumo jo parodymais vadovautis negalima, tačiau, kaip minėta, vien dėl buvusio neblaivumo abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio teisinio pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs, be to nukentėjusiojo teiginius pagrindžia ir kita bylos medžiaga. Liudytojas, policijos pareigūnas, K. U., pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuvykus į gydymo įstaigos priėmimo skyrių, nukentėjusysis buvo sužalota galva, sakė, kad konflikto metu, kaimynas per tvorą kirto vamzdžiu ar lazda per galvą (2 t. b. l. 157), liudytojas, policijos pareigūnas, Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. Z. nurodė, kad kaimynas B. V. jam sudavė vamzdžiu per galvą ir ją prakirto (1 t. b. l. 152), identiškus parodymus davė ir liudytoja, policijos pareigūnė, N. Š. (1 t. b. l. 157). Liudytoja N. Z. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad ji matė, kaip savo kieme B. V. mosikavosi su lazda, kol jos vyras A. Z. buvo rankomis susikibęs su A. V., tada pamatė, kad jos vyras jau atėjo su praskelta kraujuojančia galva ir pasakė, kad gavo su lazda per galvą (2 t. b. l. 165). Visi ankščiau nurodyti nukentėjusiojo, liudytojos jo sutuoktinės, bei kitų liudytojų parodymai nėra prieštaringi, juos patvirtina ir kita bylos medžiaga. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad garso įraše, kurio failas (duomenys neskelbtini), užfiksuota, kaip pranešėjas A. Z. praneša, kad jį apie septyniasdešimt metų kaimynas sumušė, kad kuolu trenkė galvon, bėga kraujas (1 t. b. l. 49–51, 55). Taip pat, kitų objektų apžiūros protokolais nustatyta, kad policijos pareigūno vaizdo kameros, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), vaizdo failo pavadinto Z. vaizdo įrašas, patvirtina, kad A. Z. nurodė, kad kaimynas B. jam trenkė į galvą su vamzdžiu (1 t. b. l. 73), o kameros, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), vaizdo failo pavadinto Z. vaizdo įrašas, patvirtina, kad N. Z. nurodė, kad jos vyrui per galvą sudavė kažkokiu surūdijusiu metaliniu vamzdžiu (1 t. b. l. 77). Taigi iš visų ankščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtų ir įvertinų bei šioje nutartyje dar kartą aptartų įrodymų, nekyla abejonių, jog A. Z. sužalojo būtent nuteistieji A. V. ir B. V. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina kaltinamųjų versijos, jog nukentėjusysis galvą susižalojo krisdamas ir atsitrenkdamas į garažo vartus.

13. Taigi, nuteistųjų kaltė nebuvo įrodinėjama betarpiškai vien tik nukentėjusiojo parodymais. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas kitomis, nei jis pats nurodo, aplinkybėmis, kurias, beje, visiškai patvirtina ir pirmiau aptarti įrodymai, o nuteistųjų iškelta versija, kad nukentėjusysis susižalojo krisdamas pats, taip pat, paneigta tiek nukentėjusiojo parodymais, tiek šiuos parodymus patvirtinančiais pirmiau aptartais įrodymais bei specialisto išvada ir specialisto paaiškinimu. Nors byloje, be nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų, kitų tiesioginių įrodymų nėra, tačiau pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais. Esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kaip minėta, nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytų sužalojimų aplinkybes patvirtina liudytojų, iškviestų į įvykį policijos pareigūnų K. U., Ž. Š. ir N. Š. bei liudytojos N. Z., mačiusios kaip nukentėjusysis ir A. V. buvo susikabinę rankomis, o šalia buvo B. V. su pagaliu rankose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir ankščiau aptarti įrodymai – specialisto išvada ir specialisto paaiškinimas, garso įrašas, policijos pareigūno įvykio vietoje Transcend kamerų įrašai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų visumos analizė paneigia apeliantų iškeltas abejones ir visiškai patvirtina jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą.

14. Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybei, kad pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamieji, bendrai veikdami, sužalojo nukentėjusįjį. Skunde nurodoma, kad tokia teismo išvada ne tik neatitinka bylos aplinkybių, bet ir neatsako į klausimą, kokius kaltus veiksmus, santykyje su A. Z. nustatytomis kraujosruvomis ir žaizdele galvoje atliko A. V., be to A. Z. nenurodė jokių bendrų A. V. ir B. V. veiksmų jo atžvilgiu, nenurodė, kad jie vienas kitam pritartų ar patartų, o teismas nuosprendyje neatliko aplinkybių analizės bendrininkavimo aspektu.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

16. Atsižvelgiant į tai, Alytaus apylinkės teismas pagrįstai A. V. ir B. V. pripažino nusikalstamos veikos bendrininkais, nes nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – kelių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat, buvo nustatytas ir nuteistųjų susitarimas padaryti jiems inkriminuotą veiką, bei jų tyčios bendrumas. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai jie, matydami vienas kito smurtinius veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo padarymą, jiems pritarė, prisidėdami prie nusikalstamos veikos darymo, o konkrečiai A. V. laikant už rankų A. Z. ir šiam tik spėjus išsivaduoti, bet nespėjus pasitraukti nuo tvoros, B. V. A. Z. su metaliniu strypu trenkė per galvą, taip nukentėjusiajam bendrais veiksmais padarė kraujosruvas odoje ir poodyje dešiniame žaste bei kairiame dilbyje ir muštinę žaizdą kairio momens srityje, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nuteistieji savo skunde ginčija bendrininkavimo aplinkybę, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jeigu A. V. nebūtų prie tvoros laikęs už rankų nukentėjusiojo, tai B. V. nebūtų galėjęs nukentėjusiajam, nespėjusiam atsitraukti nuo tvoros, smūgiuoti metaliniu strypu per galvą, abu kaltinamieji suprato smurto pavojingumą ir suvokė jo padarinius, taigi, veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje būdami abu šio nusikaltimo vykdytojais. Nors byloje ir nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų taręsi smurtauti prieš kaimyną, tačiau iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad toks susitarimas įvyko spontaniškai, konkliudentiniais veiksmais, bendrininkams panaudojant fizinį smurtą ir konflikto metu smurtaujant (laikant už rankų ir suduodant smūgius į galvą) prieš nukentėjusįjį A. Z.. Darytina išvada, jog bendrininkai turi atsakyti pagal tą patį BK straipsnį, šiuo atveju BK 140 straipsnio 1 dalį.

17. Skunde nurodoma, kad A. Z. nurodyta aplinkybė, kad A. V. po jo tėvo suduoto smūgio pagaliu pasakė žodžius – „tėvai, ką darai“, patvirtina, kad bendrininkavimo tarp A. V. ir B. V. nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiuo skundo argumentu. Visų pirma, nukentėjusiojo parodymų apie A. V. pasakytus žodžius jokie kiti įrodymai byloje nepatvirtina, nuteistieji neigdami smūgio pagaliu sudavimo aplinkybę, neigė ir tokius pasakytus žodžius. Todėl vienareikšmiškai teigti, kad jei tokie žodžiai ir buvo pasakyti, tai jie reiškė A. V. nesutikimą su B. V. smurtiniais veiksmais A. Z. atžvilgiu. Visos kitos, tiek pirmosios instancijos teismo išdėstytos, tiek apeliacinės instancijos teisme patikrintos aplinkybės, kurios patvirtintos byloje ištirtais įrodymais, kurie anksčiau aptarti ir šioje nutartyje, patvirtina, kad tiek A. V., tiek B. V. bendrais veiksmais smurtavo prieš A. Z., nes be A. V. veiksmų – A. Z. laikymo už rankų, B. V. nebūtų galėjęs atlikti savo veiksmų – trenkti A. Z. per galvą metaliniu strypu. Atsižvelgiant į tai, šis skundo argumentas dėl bendrininkavimo aplinkybės šalinimo iš kaltinimo atmestinas, kaip nepagrįstas ir neleidžiantis manyti, kad kaltinamieji nusikalstamas veikas nukentėjusiojo atžvilgiu padarė atskirai vienas nuo kito.

18. Skunde keliamas klausimas dėl konflikto pradžios nustatymo, nurodoma, jog teismas nenustatė, dėl kurio iš konflikto dalyvių veiksmų žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą, be to išvada, kad A. V. A. Z. rankas sugriebė tyčia, prieštarauja tikrosioms bylos aplinkybėms, nes iškeltų rankų sugriebimas nesukelia ir negali sukelti jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. Tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti, juos nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai paneigia. Kaip jau nurodyta ankščiau, apylinkės teismas pagrįstai savo nuosprendyje pripažino, kad dėl abiejų nuteistųjų kaltės buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, jei veikė bendrai, todėl nuteistųjų veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, dėl kurio iš įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų – šiuo atveju žodžių, konfliktas kilo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį svarbu yra nustatyti jog nukentėjusysis dėl kaltininko tyčinių veiksmų patyrė fizinį skausmą arba jam buvo nežymiai sužalota sveikata ar jis buvo trumpam susargdintas. Šiuo atveju byloje aptartais įrodymais – nukentėjusiojo parodymais, iš dalies ir nuteistojo A. V. parodymais, specialisto išvada bei paaiškinimu neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusįjį už rankos sugriebė būtent nuteistasis A. V., dėl to, kad nukentėjusysis rankomis rodė gyvatvorės aukštį, patraukė nukentėjusįjį prie tvoros, dėl ko nukentėjusysis užsigavo kitą ranką, ir tai A. V. padarė akivaizdžiai sąmoningai, kadangi sugriebimas kito rankų savaime yra sąmoningas veiksmas. Sugriebimas rankų buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajam ne tik fizinį skausmą, bet ir sveikatos pakenkimą, kuris specialių žinių turinčio proceso dalyvio, t. y. specialisto buvo įvertintas kaip, nors ir nežymus, bet sveikatos sutrikdymas, nes buvo konstatuotos kraujosruvos odoje ir poodyje dešiniame žaste bei kairiame dilbyje. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, nukentėjusiojo rankų sugriebimas buvo tyčinis ir sukėlė būtent tokius padarinius, kurie ir nurodyti BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

19. Skunde nurodoma, kad tiek teismas, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo atlikti įvairius veiksmus (užduoti papildomus klausimus specialistui, tirti nukentėjusiojo kritimo mechanizmus ir pan.), siekiant patikrinti nuteistųjų keliamas versijas. Apygardos teismas su tokiais nuteistųjų skundo teiginiu nesutinka, nes įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Apygardos teismo nuomone, byloje esančių objektyvių įrodymų visuma yra pakankama konstatuoti, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, todėl pagrįstai nuteistųjų atžvilgiu ir buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

20. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad B. V. ir A. V. bendrais veiksmais šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Z. sveikatą. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinė veika, kuri gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad B. V. ir A. V. konflikto metu turėjo ir galėjo suprasti, kad jų veiksmai gali sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar sutrikdyti sveikatą ir tokių padarinių norėjo, taigi – veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, jų veiksmai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai. Nors nuteistieji nesutinka su teismo išvadomis dėl jų kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodytumo, tačiau jų apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiama apeliantų pozicija nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje yra pasisakyta. Apeliaciniame skunde jokios naujos aplinkybės ar faktai, turintys reikšmės B. V. ir A. V. atliktų veiksmų teisiniam vertinimui, nėra nurodyti. Skunde ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nenustatė.

21. Nuteistųjų skunde teigiama, kad jiems be pagrindo buvo skirtos bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos ir jų asmenybių pavojingumą. Nuteistieji bendrais veiksmais padarė vieną nesunkų (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nusikaltimą. Nuteistasis A. V. administracinėmis nuobaudomis baustas, o nuteistasis B. V. administracinėmis nuobaudomis nebaustas, abu nuteistieji ankščiau neteisti. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkina, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Vertinant nuteistiesiems paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmes išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems skyrė laisvės apribojimo bausmes, kurių dydį nustatė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirtos bausmės atitinka bausmių paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. V. ir B. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo klaidų, kitų baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą nuteistiesiems pritaikė tinkamai. Skirdamas bausmę, teismas BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, tiek bausmės rūšies parinkimą, tiek jos dydį pakankamai argumentavo (2 t. b. l. 182). Nuteistųjų subjektyvus byloje surinktų įrodymų interpretavimas, byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, kuris nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, nepaneigia nuosprendyje išdėstyto teisinio, BPK 20 straipsnio nuostatas atitinkančio įrodymų vertinimo ir šio vertinimo pagrindu padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistųjų skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentai neteikia pagrindo jį panaikinti ir nuteistųjų atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

23. Nukentėjusiojo A. Z. atstovas advokatas V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš nuteistųjų nukentėjusiajam priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (3 t., b. l. 15-16). Pateiktas 2021 m. gruodžio 1 d. pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad už atsikirtimų parengimą ir atstovavimą apeliacinėje instancijoje nukentėjusysis sumokėjo 200 Eur (3 t., b. l. 23). BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė, pripažinus kaltinamąjį kaltu, nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistųjų A. V. ir B. V. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, jų dydis įvertinus suteiktų teisinių paslaugų apimtį (atsikirtimo rengimas, atstovavimas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, nukentėjusiojo A. Z. patirtos išlaidos advokatui – 200 Eur, priteistinos iš kaltinamųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų A. V. ir B. V. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistųjų A. V. ir B. V. nukentėjusiajam A. Z. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisJurga VasiliauskienėAušra Vingilė