- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-02
- Bylos Nr.
- I-2635-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- D.N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas 2015-04-01, taip pat 2015-05-21 skundais kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų įkalinimo sąlygų sudarymą – 2009 metais, kai laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu užsikrėtė tuberkulioze.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunduose (b.l. 5-7, 18-19) nurodė, kad 2008 metais pradėjo atlikinėti laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Į šią įkalinimo įstaigą pareiškėjas atvyko sveikas. 2009-04-15 jis buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę Vilniaus mieste, kadangi jam buvo nustatytas tuberkuliozės židinys. 2009-06-03 pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinį. Čia jis turėjo kontaktą su kitu nuteistuoju, kuris sirgo atvira tuberkuliozės forma. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracijos aplaidžių veiksmų jis užsikrėtė tuberkulioze. Tai sužinojęs pareiškėjas patyrė psichologinę traumą, didelius dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 26-29) teismo prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties institutą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių 3 pataisos namus (po reorganizacijos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3 sektorius) iš Šiaulių TI buvo etapuotas 2008-06-26. 2009-04-15 pareiškėjas buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Apie savo diagnozę pareiškėjas sužinojo 2009 metais ir turėjo visas galimybes per 3 metus kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas akivaizdžiai be pateisinamų priežasčių praleido 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog jis neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo ar nežinojo apie nustatytą ligą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam būnat Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2009 metų viduryje, kai jis dėl netinkamų įkalinimo sąlygų užsikrėtė tuberkulioze.
Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.
LVAT jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.), kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais (veiksmais) atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos.
Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje teismas vadovaujasi imperatyvia nuostata, jog Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. LVAT šiuo klausimu jau yra suformavęs stabilią praktiką ir šią ginčo situaciją vertinti kitaip, reikštų akivaizdų ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str. reikalavimų pažeidimą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skunduose nedviprasmiškai nurodė, kad apie savo diagnozę sužinojo 2009 metų viduryje. Dėl jis buvo etapuotas į specializuotą įstaigą - Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o paskui į specializuotus pataisos namus. Jis eilę kartų buvo apžiūrėtas medikų ir jų išvadas objektyviai turėjo žinoti (b.l. 38). Be to, pats pareiškėjas teigia, kad į pataisos namus 2008 metais atvyko sveikas. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog po galimo rėžimo (izoliacijos) pažeidimų ir diagnozės konstatavimo nuo 2009 metų jis neturėjo galimybės kreiptis dėl savo tariamai pažeistų teisių teisminės gynybos.
CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo galimybę žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė (iškarto po diagnozės nustatymo gydymo įstaigoje 2009 metų viduryje), o ne praėjus beveik 6 metams. Teismas, atsižvelgdamas į visas administracinės bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl užsikrėtimo tuberkulioze nuo šios ligos diagnozės nustatymo 2009 metų viduryje. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su diagnoze, teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų ar laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos. Atsakovas nuosekliai teismo prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties institutą. Iš to akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2009 metais yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad Laivės atėmimo vietų ligoninės pateikti duomenys (b.l. 38) patvirtina aplinkybę, jog po 5,5 mėnesio gydymo (gydytas iki 2009-10-14) pareiškėjas buvo išgydytas nuo šios ligos. Duomenų paneigti šiai išvadai pareiškėjas teismui nepateikė.
CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Nors pareiškėjas konkrečiu prašymu ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas pabrėžia, kad neturtinė žala – tai iš esmės subjektyvūs pareiškėjo išgyvenimai. Teismui atrodo neįtikėtini ir nelogiški pareiškėjo teiginiai, kad tik praėjus beveik 6 metams, pareiškėjas staiga suvokė (prisiminė), jog nuo 2009 metų vidurio jam buvo atsiradusi neturtinė žala. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra ir jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo prašymas patenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už taikytinas ieškinio senaties terminas (ABTĮ 57 str.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2256/2012). Taigi, administracinėje byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis (atsakovas) reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Dėl ieškinio senaties instituto taip pat ir EŽTT pabrėžė, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975-02-21 sprendimas Goider prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EZTK 6 str. nuostatomis, numatančiomis teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (1985-05-28 sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalyste, 1995-12-04 sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalyste). Taigi, EŽTT savo praktikoje pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (EŽTK 6 str.). Šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo (nebuvimo), dėl taikymo sąlygų turi būti atsižvelgiama į nacionalinės teisės reikalavimus.
Dėl aukščiau išdėstytų išvadų likusieji pareiškėjo skundų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo D.N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.