Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. A. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad laikraštis „Radviliškio kraštas“ platinamas Radviliškio raj. savivaldybėje, t. y. tai yra vietinė spauda EŽTT praktikos ir Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 dalies 78 straipsnio prasme. Publikacijoje buvo skelbiamas pranešimas Savivaldybės bendruomenei aktualia tema, susijusia su Savivaldybės veikla.

Žodžių junginys „žurnalistu save vadinantį“ taip pat nepažeidė Kodekso 51 straipsnio. Sprendime neatskleidžiama, kodėl asmenį pavadinti žurnalistu yra Kodekso pažeidimas, kadangi žurnalisto veikla - normali, o žodžio laisvės kontekste ir itin reikšminga profesija. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo save iš tikrųjų vadina žurnalistu. Pavyzdžiui, dalyvaudamas jau minėtuose 2020 m. Seimo rinkimuose, trečiasis suinteresuotas asmuo kandidato biografijoje nurodė, kad nors jis Aberdeeno universitete įgijo tarptautinių santykių aukštąjį išsilavinimą, nuo 2016 m. iki 2019 m. dirbo žurnalistu savaitraštyje „Radviliškio kraštas“, nuo 2018 m. iki 2020 m. dirbo žurnalistu savaitraštyje „Alio, Raseiniai“. Taigi pats trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad jis dirbo žurnalistu, todėl parašymas Publikacijoje, kad trečiasis suinteresuotas asmuo save vadina žurnalistu, atitinka tikrovę ir negali menkinti trečiojo suinteresuoto asmens reputacijos ar pan. Priešingai nei sprendė Komisija, tai nėra nepagrįsta trečiojo suinteresuoto asmens kritika.

Pareiškėja pažymi kad rašant apie trečiąjį suinteresuotą asmenį žodžių junginį „žurnalistu save vadinantis“ ar pan. jau anksčiau naudojo kitos visuomenės informavimo priemonės.

Žodžių junginys „skandalingai pagarsėjęs veikėjas“ taip pat negalėjo pažeisti Kodekso nuostatų. Sakinio fragmentas, kuriame panaudotas šis žodžių junginys, yra toks: „Galop keturi pareigūnai skandalingai pagarsėjusį veikėją išsivedė lauk“. Žodis „skandalas“ reiškia: triukšmingas vaidas, išėjęs į viešumą; į viešumą išėjęs smerktinas darbas ar poelgis, o žodis „skandalingas“ reiškia: pagarsėjęs skandalais, triukšmais; keliantis skandalus, triukšmaujantis (Tarptautinių žodžių žodynas, V. V., Vilnius, leidykla Žodynas“, 2002, 972 psl.).

Trečiojo suinteresuoto asmens apibūdinimas „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“ yra adekvati nuomonė apie šį asmenį. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš tikrųjų yra skandalingai pagarsėjęs asmuo ne tik Radviliškyje, bet ir regioniniu ar net nacionaliniu mastu. Bene labiausiai trečiasis suinteresuotas asmuo pagarsėjo tuo, kad 2019-12-05 įvykusio konflikto tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir VšĮ Radviliškio ligoninės direktoriaus V. S. metu įvykdė nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje – tyčia sudavė nukentėjusiajam V. S. kumščiu į krūtinę ir padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šis įvykis buvo nušviestas ir nacionalinėje žiniasklaidoje.

Pareiškėja pažymi, kad ji jau yra rašiusi apie trečiojo suinteresuoto asmens 2019-12-05 VšĮ Radviliškio ligoninės patalpose įvykdytą nusikalstamą veiką ir jo nuteisimą įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tačiau Komisija tą kartą pažeidimo nenustatė. Pareiškėja nurodo, kad jai neaišku, sprendime tai neatskleidžiama, kodėl Komisijos nuomone 2021 m. sausio 21 - 22 d. rašyti apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas įvykdęs nusikalstamą veiką, buvo galima, o 2021-09-09 apie tai rašyti jau nebuvo galima. Trečiojo suinteresuoto asmens pavadinimo skandalingai pagarsėjusiu veikėju kontekste pažymi, kad Publikacijoje aprašytas atvejis, kai suinteresuotą asmenį iš Savivaldybės išvesdino net keturi policijos pareigūnai, nėra pirmasis ir išskirtinis atvejis. Ir iki publikacijoje aprašyto 2021-09-06 incidento suinteresuotą asmenį permanentiškai iš įvairių įstaigų išvesdindavo policija. Tai pripažįsta ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakyme į Centro prašymą suteikti informaciją apie 2021-09-06 incidentą nurodęs, kad: „<...> aš dažnai nežinau priežasčių, kodėl esu išvesdinamas. Tai sužinau tik policijoje, kai nagrinėjamas skundas arba teisme, kai ginuosi nuo kaltinimų <...>“.

Tai reiškia, kad Publikacijoje apie suinteresuotą asmenį buvo pareikšta adekvati nuomonė ir suinteresuotas asmuo pagrįstai buvo įvardintas „skandalingai pagarsėjusiu veikėjų“.

Pareiškėja dar kartą akcentuoja, kad apie trečiojo suinteresuoto asmens įvykdytą nusikalstamą veiką rašė ne tik Centras, bet ir kitos visuomenės informavimo priemonės

Komisija, įvertinusi M. A. skunde ir Komisijos posėdžio metu pateiktus argumentus, Publikacijos autorės R. G. paaiškinimus, sutiko su R. G. argumentu, jog Publikacijoje buvo nušviestas rezonansinis įvykis, kai žurnalistas buvo jėga išvesdintas iš Savivaldybėje vykusio posėdžio ir, kad visuomenė turi teisę apie tai sužinoti. Tačiau, Komisijos vertinimu, aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas – rinko informaciją apie vietos valdžios institucijos veiklą, tuo tarpu Publikacijoje buvo ne tiek siekiama išsiaiškinti ir atskleisti tikrąsias incidento priežastis, kiek stengiamasi neigiamai charakterizuoti patį M. A. ir (ar) jo atstovaujamą leidinį „Visuomenės balsas“, konkuruojantį su laikraščiu „Radviliškio kraštas“ dėl tos pačios auditorijos ir tų pačių reklamos užsakovų. Publikacijoje M. A. buvo vadinamas „nevykėliu politiku“, „žurnalistu save vadinančiu“ asmeniu, „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“, buvo primenamas jo teistumas. Komisijos nuomone, visi nurodyti epitetai, kaip ir priminimas apie buvusį ir (ar) esamą teistumą, nėra susiję su Publikacijoje aprašomu incidentu, tačiau nebejotinai kuria neigiamą M. A., kaip žurnalisto, įvaizdį visuomenės akyse ir menkina pasitikėjimą žiniasklaida. Todėl Komisija skundžiamu sprendimu pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis, nustatantis, jog žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga – ginti žodžio laisvę ir kad viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika.

Atsakovė pažymi, kad M. A. atžvilgiu pavartotas epitetas ,,nevykėlis politikas“ niekaip nėra susijęs su Publikacijoje aprašomais įvykiais, tačiau neabejotinai yra menkinančio pobūdžio ir kuria neigiamą M. A. įvaizdį visuomenėje. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas, todėl bet kokia su šiuo incidentu nesusijusi neigiama kritika, tuo labiau, menkinančio pobūdžio epitetų vartojimas, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikytina pagrįsta. Pažymi ir tai, kad pagal Kodekso 51 straipsnį privalu yra vengti bet kokios nepagrįstos kolegų kritikos, o reikalavimas vengti būtent žurnalistinės veiklos kritikos tik kvalifikuoja šio profesinės etikos nusižengimo sunkumą. Pareiškėjos teigimu, M. A. apibūdinimas „žurnalistu save vadinančiu“ asmeniu taip pat nepažeidžia Kodekso 51 straipsnio reikalavimų. Nurodo, jog žurnalisto veikla – visiškai normali, o žodžio laisvės kontekste ir itin reikšminga profesija. Esą M. A. save iš tikrųjų vadina žurnalistu - jo, kaip buvusio kandidato į Seimo narius, biografijoje nurodoma, jog nuo 2016 m. iki 2019 m. jis dirbo žurnalistu savaitraštyje „Radviliškio kraštas“, o nuo 2018 m. iki 2020 m. – savaitraštyje „Alio, Raseiniai“.

Todėl parašymas, kad M. A. save vadina žurnalistu, ir atitinka tikrovę, ir negali menkinti jo reputacijos ar pan. Asociacija nesutinka ir su šiuo Pareiškėjos argumentu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 85 dalį žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. M. A. žurnalistu anksčiau dirbo pas pareiškėją ir savaitraštyje „Alio, Raseiniai“, o Publikacijos paskelbimo metu jis ne tik pats save vadino žurnalistu, bet ir faktiškai dirbo savaitraščio „Visuomenės balsas“ žurnalistu, kas neabejotinai buvo žinoma ir pareiškėjai. Todėl viešas M. A. įvardinimas ne žurnalistu, o tik „žurnalistu save vadinančiu“ asmeniu, ypač kartu su kitais Publikacijoje jo atžvilgiu pavartotais neigiamais epitetais, ne tiek atskleidžia jo profesiją, kiek menkina jo, kaip žurnalisto, profesionalumą (kvalifikaciją) visuomenės akyse.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2021-12-08 sprendimo „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ Nr. EKS-28/21, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra visuomenės informavimo priemonės – savaitraščio „Radviliškio kraštas“, taip pat interneto portalo radviliskiokrastas.lt leidėja ir savininkė.

Savaitraščio ,,Radviliškio kraštas“ 2021-09-09 numeryje buvo išspausdinta R. G. publikacija „Savivaldybėje cirkai tęsiasi – į posėdžius kviečiama policija“, kurioje aprašytas 2021-09-06 Radviliškio rajono savivaldybėje vykęs posėdis.

Publikacijoje teigiama, kad „ Radviliškio rajono savivaldybėje ir toliau tęsiasi cirkai - be policijos pagalbos rajono vadovai nebesugeba pravesti net eilinio darbinio posėdžio. Šį kartą policijos pareigūnams ir vėl iš posėdžių salės teko išvesdinti už smurtavimą prieš Radviliškio ligoninės direktorių nuteistą nevykėlį politiką ir žurnalistu save vadinantį M. A., kuriam priklausantis savaitraštis „Visuomenės balsas“ vos prieš mėnesį tapo oficialiu rajono savivaldybės ruporu ir rajono valdžia už gerų jo darbų viešinimą šiam leidiniui pasiruošė atseikėti daugiau nei 20 tūkstančių eurų“', „Ar rajono vadovams viešumo pasirodė per daug, o gal išsigando, kad ir jie nuo M. A. negautų į kaulus, kaip tai nutiko ligoninės direktoriui?“, „Dalį šio incidento nusifilmavo ir socialiniame tinkle „Facebook" ištransliavo pats M. A.“, „M. A. ilgai teko įkalbinėti paklusti policininkų reikalavimams. Galop keturi pareigūnai skandalingai pagarsėjusį veikėją išsivedė lauk. Kas vyko iki, kol atvyko pareigūnai, žurnalistas nepaviešino. Matyt, savo ekstravagantišku elgesiu jis užrūstino į pasitarimą susirinkusius savivaldybės vadovus“, „Panašu, kad iš mokesčių mokėtojų kišenės brangiai apmokamas viešinimo paslaugas teikiančio savaitraščio žurnalistas bei savininkas pasidarbavo pernelyg uoliai ir Savivaldybės darbuotojai panoro šiek tiek daugiau privatumo „ Iš savivaldybės atėjo atsakymas, kad policijos pareigūnų pagalbos prisireikė dėl nekviesto asmens dalyvavimo uždarame posėdyje. Minėtas asmuo, paprašytas išeiti iš salės, tai padaryti atsisakė“, „Atsakydamas į „Radviliškio krašto“ redakcijos klausimus, M. A. rašė: „Aš dažnai nežinau priežasčių, kodėl esu išvesdinamas. Tai sužinau tik policijoje, kai nagrinėjamas skundas, arba teisme, kai ginuosi nuo kaltinimų. Mano asmenine nuomone, tai padaryta administracijos direktorės J. M. iniciatyva. Matyt, ji norėjo savo pavaldiniams papasakoti įspūdžius iš vadovų konferencijos, kurioje be kita ko turėjo perduoti ir patirčių, anot konferencijos vieno pranešėjų, „ir iš nelegalios sekso industrijos“. Atrodo juokinga, nors kai kaina tokių kursų buvo nurodyta 1 720 eurų be PVM, tai kažkaip ir darosi graudu”.

M. A. dėl minėtos Publikacijos su skundu kreipėsi į Komisiją. Skunde nurodė, kad Publikacijoje jis buvo nepagrįstai kritikuojamas už tai, kad atlieka savo, žurnalisto, tiesioginį darbą - viešinti visuomenei savivaldybėje vykstančius posėdžius bei darbinius susitikimus. Pareiškėjo teigimu, anksčiau jis dirbo savaitraštyje „Radviliškio kraštas“, tačiau buvo atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės ir su buvusiu darbdaviu buvo kilęs ginčas dėl išeitinės išmokos dydžio. Šiuo metu jis dirba savaitraštyje „Visuomenės balsas“, kuris konkuruoja su savaitraščiu „Radviliškio kraštas“. „Visuomenės balsas“ laimėjo pastarąjį Radviliškio rajono savivaldybės konkursą savivaldybės informacijai viešinti. Savaitraštis „Radviliškio kraštas“ taip pat dalyvavo minėtame savivaldybės konkurse, o šį savaitraštį leidžiančios VšĮ „Radviliškio rajono paramos centras“ vadovas G. L., be kita ko, yra Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys. Pareiškėjo nuomone, Publikacija buvo siekiama pakenkti konkuruojančio savaitraščio ir jame dirbančio žurnalisto reputacijai.

Publikacijos autorė R. G. paaiškinimuose nurodė, kad „Radviliškio kraštas“ tik nušvietė realiai vykusį incidentą, kai iš, kaip teigiama, uždaro Radviliškio rajono savivaldybės posėdžio iškviesti policijos pareigūnai turėjo išprašyti žurnalistu prisistatantį pareiškėją. Nurodė, kad pareiškėjo daromi teisės pažeidimai Radviliškio rajone fiksuoti ne kartą, jis yra teistas už Radviliškio ligoninės direktoriaus sumušimą, kurį padarė atlikdamas savo, kaip žurnalisto, pareigas - rinkdamas informaciją. „Radviliškio kraštas“ objektyviai nušvietė realiai vykusį incidentą ir visuomenės informavimo etikos nuostatoms nenusižengė, nes priešingu atveju būtų tekę nuo visuomenės nuslėpti didelį rezonansą Radviliškio rajone sukėlusį įvykį, o toks poelgis niekaip nesuderinamas su žiniasklaidos objektyvumu.

Ginčijamame sprendime Komisija pripažino, jog Ritos G. P. buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis, nustatantis, jog žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga - ginti žodžio laisvę; viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika, išaiškino VšĮ „Radviliškio rajono paramos centras“, kad ji privalo ne vėliau kaip per dvi savaites paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Radviliškio kraštas“.

Pareiškėja skunde nesutinka su jai inkriminuotu pažeidimu, teigia, kad Publikacijoje nebuvo kritikuojamas kolega žurnalistas.

Sprendžiant dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pasisakytina, kad, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas), nustatančio viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę, 3 straipsnio 2 dalį, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Žurnalistai turi pareigą, be kita ko, teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; nevykdyti viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, jų dalyvio ar jų paskirto atsakingo asmens pavedimo, jeigu pavedimas verčia pažeisti įstatymus ar Etikos kodeksą; vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų; informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais ir kt. (41 straipsnio 2 dalis).

Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir Įstatymas (43 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 46¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal nustatytą kompetenciją priimantis organas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo principų, taip pat ir etikos normų bei Kodekso nuostatų laikymasis yra kiekvieno viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto ar leidėjo pareiga, neatsižvelgiant į tai, ar jis dalyvauja Asociacijos veikloje, ar ne, yra jos narys ar juo nėra. Šios pareigos vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Asociacija bei jos kolegialus organas – Komisija, kuri būtent ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė bet kurie viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar dalyvauja jie Asociacijos veikloje, ar ne, yra jos nariai ar jais nėra (žr., pvz., 2018-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1651-629/2018). Taigi darytina išvada, kad pareiškėja turi pareigą laikytis, be kita ko, Kodekso nuostatų.

Kodekso 51 straipsnyje nustatyta, kad žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga - ginti žodžio laisvę; viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla - žurnalistika.

Iš Publikacijos turinio matyti, kad pareiškėjos leidžiamame savaitraštyje „Radviliškio kraštas“ paskelbta R. G. publikacija, kurioje trečiojo suinteresuoto asmens, kuris vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas, atžvilgiu buvo vartojami teiginiai „nevykėlis politikas“, „žurnalistu save vadinančiu“, „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“ ir aprašomi su šiais apibūdinimais susiję faktai.

Teismo įsitikinimu, Publikacijos turinys nėra susijęs su joje aprašomais įvykiais, tačiau yra menkinančio pobūdžio ir kuria neigiamą M. A. įvaizdį visuomenėje. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas, todėl bet kokia su šiuo incidentu nesusijusi neigiama kritika, juo labiau, menkinančio pobūdžio epitetų vartojimas, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikytina pagrįsta.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 85 dalį žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. M. A. žurnalistu anksčiau dirbo pas pareiškėją ir savaitraštyje „Alio, Raseiniai“, o Publikacijos paskelbimo metu jis ne tik pats save vadino žurnalistu, bet ir faktiškai dirbo savaitraščio „Visuomenės balsas“ žurnalistu, kas neabejotinai buvo žinoma ir pareiškėjai. Todėl viešas M. A. įvardinimas ne žurnalistu, ypač kartu su kitais Publikacijoje jo atžvilgiu pavartotais neigiamais epitetais, ne tiek atskleidžia jo profesiją, kiek menkina jo, kaip žurnalisto, profesionalumą (kvalifikaciją) visuomenės akyse.

Teismo įsitikinimu, nei vienas iš Publikacijoje vartojamų neigiamų epitetų nėra susijęs su Publikacijoje nušviečiamu incidentu. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas – rinko informaciją apie vietos valdžios institucijos veiklą, tuo tarpu Publikacijoje buvo ne tiek siekiama išsiaiškinti ir atskleisti tikrąsias incidento aplinkybes bei priežastis, kiek akivaizdžiai stengiamasi neigiamai charakterizuoti patį M. A. ir (ar) jo atstovaujamą leidinį „Visuomenės balsas“.

Vertindamas pirmiau nurodytos Publikacijos panaudotų posakių visumą, aptarto saviraiškos laisvės ribojimo nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje kontekste, teismas, akcentuoja kad Publikacija buvo nukreipta į konkuruojantį laikraštį „Visuomenės balsas“ bei jo kolektyvą, sutinka su ginčijamame sprendime nurodytu šių posakių vertinimu kaip nebejotinai kuriančių neigiamą M. A., kaip žurnalisto, įvaizdį visuomenės akyse ir menkinantį pasitikėjimą žiniasklaida. Visi nurodyti epitetai, kaip ir priminimas apie buvusį teistumą, nėra susiję su Publikacijoje aprašomu incidentu.

Pareiškėjos argumentai, kad, esą, buvo išsamiai atskleistos aplinkybės, susijusios su 2021-09-03 Radviliškio rajono savivaldybėje vykusiu posėdžiu, yra visiškai nepagrįsti, nes tokia žinia, kuria atskleidžiamas ypač negatyvus gandas apie asmenį, nėra svarbi visuomenei, o asmeniui sukelia žalą.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei Publikacijos tekstą, pritaria Komisijos išvadai dėl Kodekso 51 straipsnio pažeidimo.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis anksčiau šiame sprendime išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad Komisija sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis. Atitinkamai skundžiamas Komisijos sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti remiantis pareiškėjos nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.