Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zita Smirnovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-07-31 nutarties byloje pagal pareiškėjos R. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

R. S. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. J. asmeninės nuosavybės teise įgijo ir valdė 1 aukšto gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stoginę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lauko virtuvę (unikalus Nr. 4400-0867-0602), šulinį (unikalus Nr. 4400-0867-0746), lauko tualetą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad 1957-09-22 buvo įregistruota M. J. ir A. J. santuoka, kuri 1993-12-16 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta. Teismas nustatė prejudicinę galią turintį faktą, kad M. J. ir A. J. jokių šeimyninių santykių nebepalaikė nuo 1969 m. 1980-06-30 M. J. iš savo asmeninių lėšų savo vardu nuosavybės teise įsigijo ginčo turtą. A. J. (mirė 2004-09-16) prie ginčo turto įsigijimo neprisidėjo bei nepretendavo į M. J. įsigytą turtą. Todėl laikytina, kad M. J. ginčo turtą įgijo asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. M. J. (mirė 2011-12-01) testamentu visą turtą paliko pareiškėjai. Tačiau kol formaliai M. J. turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (įgytas santuokos metu), pareiškėjai neišduodamas paveldėjimo teisės liudijimo į visą M. J. turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-07-31 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos R. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Padarė išvadą, jog dokumentai, patvirtinantys M. J. nuosavybės teises į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruoti mirusios M. J. nuosavybės teise, yra išlikę (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 1980-06-30 sutartis dėl gyvenamojo namo, daržinės ir šulinio pirkimo-pardavimo). Todėl prašomas nustatyti juridinis faktas nesukurs pareiškėjai teisinių padarinių.

III. Atskirojo skundo argumentai

R. S. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-07-31 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Paaiškino, kad pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. J., būdama santuokoje, įgijo ir valdė turtą asmeninės nuosavybės teise, nors pagal įstatymus, turtas, įgytas santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Nuo šio fakto nustatymo priklausys ar pareiškėja paveldės ½ dalį M. J. turto ar visą turtą. Taigi teismas neįsigilinęs į pareiškimo esmę, nepagrįstai konstatavo, jog prašomas nustatyti faktas pareiškėjai nesukels jokių teisinių padarinių. Teismui pateiktuose dokumentuose nėra užfiksuotas turto teisinis režimas, todėl laikytina, jog pareiškėja neturi prašomą nustatyti faktą patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti. Kitokia tvarka nėra galimybės nustatyti palikėjos turto teisinį statusą, nes buvęs M. J. sutuoktinis yra miręs, o turtas ištuokos byloje nebuvo padalintas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 445 str. teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Pareiškimas bei prie jo pridėta gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 23-26) tvirtina, kad paveldimo turto dokumentai yra išlikę, paveldimas turtas registruotas nekilnojamojo turto registre (b. l. 28-30), šio turto savininke nurodoma M. J. Taigi naudojant juridinio fakto nustatymo institutą pareiškėja faktiškai siekia pakeisti nuosavybės formą iš bendrosios jungtinės į asmeninę. Tačiau toks nuosavybės formos pakeitimas naudojant juridinio fakto nustatymo institutą nėra galimas, nes prieštarauja CPK 445 str. nuostatai – pareiškėja turi dokumentus, tačiau jų esmė jos netenkina. Pakeisti dokumentų turinį (šiuo atveju įrašus apie nuosavybės formą) pareiškėja gali ieškinine tvarka, atsakovais byloje nurodant konkrečius A. J. turto paveldėtojus, o jei jų nėra – valstybę (CK 5.2 str. 3 d.).

Tačiau kreipimosi į teismą formos klaida negali būti laikoma pagrindu pagal CPK 137 str. 2 d. 1 p. atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme. Teismo nutartyje net nenurodoma, į kurią instituciją, jei ne į teismą pareiškėja turėtų kreiptis. Pareiškėjos siekis ištaisyti dokumentus paveldėjimo tikslu, kad paveldimas turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė mirusiajai M. J., visiškai aiškus iš pareiškimo teksto. Todėl nustačius, kad kreipimasis neatitinka procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, privalėjo pareiškėjai nustatyti terminą trūkumams pašalinti CPK 115 str. nustatyta tvarka. Ir tik jei pareiškėja nebūtų pašalinusi trūkumų – nebūtų pateikusi teismui tinkamai surašyto teksto, būtų pagrindas laikyti procesinį dokumentą nepaduotu. Dėl proceso normų pažeidimo pirmos instancijos teismo 2012-07-31 nutartis naikintina, o pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmos instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-07-31 nutartį panaikinti ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.