Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Akmenės r. apylinkės teismo 2007-02-28 nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl S. V. turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams, pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl J. D. turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams, pagal LR BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo D. Ū. atžvilgiu) laisvės atėmimu 2 metams, pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl R. M. turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal LR BK 214 str. 1 d. (dėl mokėjimo instrumento vagystės) laisvės atėmimu 1 metams, pagal LR BK 214 str. 1 d. (dėl mokėjimo instrumento panaudojimo) laisvės atėmimu 1 metams, pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal LR BK 178 str. 2 d. (R. M. turto vagystė) ir pagal LR BK 214 str. 1 d. (mokėjimo instrumento vagystė) subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal LR BK 214 str. 1 d. (mokėjimo instrumento panaudojimas) ir pagal LR BK 182 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su Akmenės r. apylinkės teismo 2007-02-21 nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis 2005-11-29 apie 7.15 val. Akmenėje, ties Stadiono g. 6 namu, pagriebė už D. Ū. rankinės, šiai pasipriešinus ir nepaleidus rankinės, turėtu peiliu nupjovė rankenas, taip plėšimo būdu pagrobė D. Ū. priklausančio turto iš viso už 285 Lt.

Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios D. Ū. atžvilgiu, byloje nesurinkta jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip plėšimą pagal LR BK 180 str. 1 d. Apelianto teigimu, teismas, skirdamas jam bausmes už padarytus nusikaltimus, taipogi neatsižvelgė į tai, kad jis nusikaltimų padarymo metu buvo nepilnametis, prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimus. Nuteistasis skundu prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš LR BK 180 str. 1 d. į lengvesnę, sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo D. S. nusikalstamą veiką D. Ū. atžvilgiu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir už padarytus nusikaltimus jam paskyrė bausmes, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo nuostatų.

Nuteistasis D. S. pripažino pagrobęs nukentėjusiosios D. Ū. rankinę, tačiau neigė tai padaręs plėšimo būdu, nes, pasak D. S., jis nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu. Išanalizavusi byloje surinktą medžiagą, kolegija laiko, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto veiksmai atitinka fizinio smurto panaudojimo plėšimo požymį. Teismų praktikoje fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet kaltininko smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Šiuo atveju teismas, spręsdamas nuteistojo D. S. padarytos veikos kvalifikavimo klausimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. Ū., paties nuteistojo parodymais. Nukentėjusioji D. Ū. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kad pajuto, kaip iš nugaros priartėjęs vaikinas pradėjo traukti jai nuo peties rankinę, ji sugriebė rankinę, traukė atgal, bet vaikino nupjautos ar nuplėštos rankenos pasileido jai iš rankų, ir vaikinas su rankine nubėgo (1 t., b.l. 95; 5 t., b.l. 30). Nuteistasis pripažino turėtu peiliu nupjovęs rankinės rankenas (4 t., b.l. 97, 107; 5 t., b.l. 28). Visa tai rodo, kad D. S. bandė jėga nutraukti rankinę, D. Ū. pasipriešinus ir mėginus išlaikyti rankinę, jis įveikė jos pasipriešinimą, peiliu nupjaudamas rankinės rankenas. Tokie nuteistojo veiksmai – bandymas jėga nutraukti nukentėjusiosios rankinę ir peilio panaudojimas nupjauti rankenoms – laikytini fizinio smurto panaudojimu ir atitinka plėšimo nusikaltimo požymį. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo šią nuteistojo D. S. nusikalstamą veiką pagal LR BK 180 str. 1 d.

Apelianto prašymas sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, daro išvadą, jog nuteistajam D. S. bausmės už padarytus nusikaltimus ir galutinė subendrinta bausmė paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį bei ją papildančią ir individualizuojančią specialią nepilnamečiams taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį. Skirdamas D. S. bausmes už padarytu nusikaltimus, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., priešingai nei nurodė apeliantas, atsižvelgė ir į LR BK 91 str. įtvirtintus bausmės individualizavimo nepilnamečiams ypatumus. Teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikalstamų veikų padarymo: D. S. padarė keletą tyčinių apysunkių bei vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei ir finansų sistemai neišnykus teistumui, anksčiau yra aštuonis kartus teistas už nusikaltimų nuosavybei padarymą, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, charakterizuojamas neigiamai, kaip neprognozuojamo, įžūlaus, iššaukiančio elgesio, priešiškai nusiteikęs aplinkinių atžvilgiu, meluojantis, pastoviai bėgantis iš vaikų globos namų, kuriuose gyveno, valkataujantis, vagiliaujantis, piktybiškai nelankantis mokyklos, nepaklūstantis auklėtojų reikalavimams, keliantis grėsmę kitiems vaikams, byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad D. S. yra asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, jis gydytas psichiatrinėje ligoninėje, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta (4 t., b.l. 72, 74; 6 t., b.l. 46). Byloje surinktų duomenų apie D. S. asmenybę ir jo įvykdytas nusikalstamas veikas pakanka padaryti išvadai, kad jis nesistengia pasitaisyti, linkęs sistemingai vykdyti analogiškus nusikaltimus, įvykdyti nusikaltimai buvo tik loginė jo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė. Visa tai pagrįstai teismui leido manyti, kad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems nuteistojo polinkiams pakeisti nepakanka, bei paskirti jam žymiai mažesnes negu straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytų bausmių vidurkiai laisvės atėmimo bausmes, po to, vadovaujantis LR BK 63 str. įtvirtintomis bausmių bendrinimo taisyklėmis, skirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Teismas pagrįstai apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, nepripažino lengvinančia jo atsakomybę. Šios aplinkybės nustatymas nėra grindžiamas vien bendrais pareiškimais dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad D. S. ne visus nusikaltimus prisipažįsta padaręs, keitė savo parodymus dėl esminių nusikaltimų padarymo aplinkybių, siekdamas sušvelninti ar išvengti atsakomybės. Be to, nuteistojo D. S. elgesys rodo, kad jis visiškai nesigaili dėl padarytų nusikaltimų, nes iš ankstesnių jo atžvilgiu priimtų nuosprendžių matyti, jog jis nuolat prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas ir teigia, kad nuoširdžiai gailisi, tačiau ir vėl daro naujus nusikaltimus. Tokiu būdu nėra pagrindo jo deklaruojamą prisipažinimą ir gailėjimąsi padarius nusikaltimus pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir švelninti paskirtą bausmę.

Kolegijos nuomone, teismas išanalizavo ir įvertino bausmės skyrimui reikšmingas tiek su padarytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe susijusias aplinkybes, baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl bausmės skyrimo ir jos individualizavimo nepažeidė. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad D. S. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl paskirtos bausmės švelninti, mažinant jos dydį ar skiriant švelnesnę jos rūšį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.