Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas R. Povilaitis Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00546-2010-3

2011 m. balandžio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UADB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Valst. žin., 2003, Nr. 74-3423) redakcija) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams; pagal BK 300 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511, įsigal. 2006 m. vasario 11 d. (Valst. žin., 2006, Nr. 17-605) redakcija) areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. imtinai. Vadovaujantis BK 42 str. 6 d., 67 str. 3 d., 68 str., Ž. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams.

Nuosprendžiu L. S. priteista solidariai iš civilinės atsakovės UADB „(duomenys neskelbtini)“ ir Ž. S. 5000 Lt neturtinės ir 250 Lt turtinės žalos atlyginimo. D. A. priteista solidariai iš civilinės atsakovės UADB „(duomenys neskelbtini)“ ir Ž. S., 4400 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nuosprendžiu iš Ž. S. taip pat priteista 38,55 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ž. S. nuteistas už tai, kad 2002 m. gruodžio 30 d., apie 15 val. 30 min., kelio (duomenys neskelbtini) 193-iame kilometre, (duomenys neskelbtini) ribose, būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 883 (Valst. žin., 1993, Nr. 66-1250, 1995, Nr. 22-512, 1998, Nr. 57-1601, 2000, Nr. 95-2994) redakcija, galiojusi iki 2003 m. rugsėjo 1 d.) 2.4, 3.8 ir 14.1 p. reikalavimus, tai yra nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgiant į eismo judrumą, transporto priemonės ypatumus bei būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, dėl to, esant slidžiai kelio dangai, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu žuvo automobiliu važiavęs keleivis G. A., o keleiviams L. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, R. S. – nežymus sveikatos sutrikdymas.

Be to, Ž. S. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. liepos 16 d., apie 19 val. 10 min., (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) tiltu, automobilyje „Volkswagen Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikė ir patikrinimo metu Lietuvos kelių policijos tarnybos antrojo būrio patruliams pateikė aiškiai netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 1999-06-02 Kelių policijos Telšių ETAS, ir suklastotą tikrą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 1993-01-21 Panevėžio pasų poskyrio, E. Š. vardu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad CK 6.988 str. numato, jog draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis (1 d.); privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai (3 d.). Šios rūšies privalomąjį draudimą Lietuvos Respublikoje eismo įvykio metu reglamentavo lex specialis – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (Valstybės žinios, 2001, Nr. 56-1977) bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos išmokėjimo taisyklės (patvirtintos Lietuvos R respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100, toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Lex specialis derogat legi generali principu, kurio esmė ta, kad, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma, bei CK nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir interesus reglamentuoja kiti įstatymai, konstatuotina, kad draudimo išmokos dėl eismo įvykiu padarytos žalos mokėjimo pagrindai bei sąlygos yra nustatyti specialiame šiuos klausimus reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau tekste LR TPVCAPD įstatymas) – nes būtent jis nustato draudimo sutarties sąlygas ir išmokų mokėjimo principus. Taigi nors baudžiamojoje byloje yra du civiliniai atsakovai, šių asmenų civilines atsakomybes pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktines civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (CK 6.254 str. 1 d., 6.1018 str.). Bendra taisyklė yra ta, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas. Jo pareiga atlyginti žalą gali būti ribojama tiek konkrečiu žalos dydžiu, tiek ir žalos rūšimi.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis pagal savo prigimtį yra sutartis trečiojo asmens naudai, kadangi, vadovaujantis LR TPVCAPD įstatymu, draudimo išmoka yra mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui (1 str. 2 d.). Autoavarijos metu padarytą žalą turtui Įstatymas įvardija kaip trečiojo asmens turtui autoavarijos metu padaryta žalą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkindamas civilinius ieškinius teismas nurodė, kad remiasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir valdytojo civilinė atsakomybė, ir šios transporto priemonės, kurią vairavo atsakingas už eismo įvykį valdytojas Ž. S., savininkei už jai priklausančios transporto priemonės sugadinimą priteisė 4400 Lt žalą. Toks teismo sprendimas prieštarauja civilinės atsakomybės prievolės prigimčiai ir priimtas nesuvokiant Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo prasmės ir paskirties – atlyginti eismo įvykio metu nukentėjusiųjų – trečiųjų asmenų – nuostolius. Eismo įvykio metu nepataisomai apgadinta transporto priemonė „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė civilinei ieškovei D. A., ji eismo įvykio metu buvo šios transporto priemonės draudėja, t. y. asmuo sudaręs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Kadangi Įstatymo 3 str. 2 d. įsakmiai nurodo, kad šio įstatymo prasme draudimo objektas nėra transporto priemonės savininko ar valdytojo civilinė atsakomybė dėl autoavarijos metu padarytos žalos jų pačiu turtui ir (ar) asmeniui, be to, Taisyklių 5.6 p. nurodo, kad nedraudžiamasis įvykis yra žala, padaryta transporto priemonės, kurią vairavo atsakingas už autoavarijos metu padarytą žalą vairuotojas, draudėjui. 4400 Lt žala solidariai už sugadintą transporto priemonę D. A. iš draudiko UADB „(duomenys neskelbtini)“ yra priteista nepagrįstai. Analogiška nuostata, kad žala pagal privalomąjį draudimą nėra atlyginama pačiam draudėjui, yra ir vėlesnėje bei vėliausioje Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijoje, kur nurodoma, kad šio Įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui (3 str.).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17–20 str. numato imperatyvias nukentėjusio trečiojo asmens, siekiančio gauti draudimo išmoką, pareigas, kurių ieškovai nevykdė – nepateikė prašymų ir dokumentų, patvirtinančių atlygintinos žalos dydį ir pan. Specialiame įstatyme ir jo įgyvendinimą reglamentuojančiose Taisyklėse taip pat yra apibrėžiamos sąlygos, kurioms esant įvykis pripažįstamas draudžiamuoju. Šių Taisyklių 4.4 str. nurodo, jog draudžiamuoju įvykiu laikoma ne tik apdraustojo asmens civilinės atsakomybės dėl tretiesiems asmenims padarytos žalos atsiradimas, tačiau ir reikalavimo atlyginti žalą apdraustajam pareiškimas per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kuria trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žala. Todėl pirmosios instancijos teismo buvo prašoma įvertinti, ar dėl prieš 8 metus įvykusio įvykio metu padarytos žalos atlyginimo draudiko UADB „(duomenys neskelbtini)“ prievolė nėra pasibaigusi. Nuosprendyje motyvuojama, kad pagal CK 6.1014 str. 4 d. draudikas neatleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo pagal civilinės atsakomybės sutartį, jeigu žala gyvybei ar sveikatai padaryta dėl atsakingo už žalą asmens kaltės. Manytina, kad šis teismo motyvas nėra teisingas visų pirma dėl to, kad privalomojo draudimo sąlygas reglamentuoja lex specialis – Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilines atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kuris numato, kad draudikas, kuriam pareikšta pretenzija, gali atsisakyti ją tenkinti remdamasis termino pretenzijai pareikšti, taip pat ir ieškinio senaties termino pasibaigimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-5-7G/2008 yra konstatavęs, kad (...) atsakingo asmens draudiko prievolė gali būti pasibaigusi, jeigu asmuo, reiškiantis regresinį reikalavimą, dėl savo kaltės pažeidė terminus pretenzijoms ir ieškiniams pareikšti, jeigu dėl jo kaltės pavėluotai nustatomas žalos dydis, įvykio kaltininkai ir pan. Be to, civilinės ieškovės D. A. reikalavimai nėra susiję su žalos atlyginimu dėl sveikatos ar gyvybės sutrikdymo. Ieškinys UADB „(duomenys neskelbtini)“ patenkintas, galbūt praleidus bendrąjį CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos pareikšti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje yra išaiškinta, jog civilinio ieškovo statusą pareiškėjas įgyja ne nuo ieškinio padavimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu priėmimo momento (...). Materialiai atsakingi asmenys civilinio atsakovo statusą įgyja ta pačia tvarka kaip ir civilinis ieškovas (BPK 111 str. 1 d.). Nutarimas draudiką į bylą įtraukti civiliniu atsakovu yra priimtas tik 2010 m. rugsėjo mėn., bet ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo pažeistą teisę, t. y. kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeistas. Šį sužinojimą šiuo atveju būtų galima sieti su asmens sužalojimo eismo įvykyje momentu, arba vėliausiai laikyti tuo momentu, kai buvo pareikšti civiliniai ieškiniai (L. S. 2003-04-28, D. A. 2003-07-10), vadinas,i prieš 7 metus. Atsižvelgiant į tai, ieškinys UADB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas praleidus CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl yra CK 1.131 str. įtvirtintas pagrindas ieškinį draudikui atmesti. Tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2007), pirmosios instancijos teismas dėl to net nepasisakė.

Teismo posėdyje nuteistasis prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja bei prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo Ž. S. ir civilinės atsakovės UADB „(duomenys neskelbtini)“ solidariai nukentėjusiajai L. S. priteista 5000 Lt neturtinės ir 250 Lt turtinės žalos atlyginimo, o D. A. 4400 Lt turtinės žalos atlyginimo. Civilinis atsakovas UADB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė apeliacinį skundą dėl apylinkės teismo nuosprendžio, prašydamas tiek D. A. ieškinį dė 4400 Lt žalos atlyginimo priteisimo, tiek L. S. ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės bei 250 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš draudiko UADB „(duomenys neskelbtini)“ atmesti. Taigi civilinio atsakovo apeliaciniu skundu siekiama, jog iš civilinio atsakovo UADB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų priteisiamas žalos atlyginimas, vadinasi, patenkinus civilinio atsakovo skundą, žalos atlyginimo našta tektų vienam asmeniui – nuteistajam Ž. S. – ir tai reiškia, jog faktiškai Ž. S. teisinė padėtis taptų sunkesnė nei ta, kuri nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. BPK 320 str. 4 d. numatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju byloje nėra nė vieno iš paminėtų asmenų apeliacinių skundų, todėl apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo Ž. S. teisinės padėties, atitinkamai negali tenkinti ir civilinio atsakovo apeliacinio skundo, nors iš dalies ir sutinka su UADB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentais. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau LR TPVCAPD įstatymo) redakcijos 3 str. 2 d. nurodė, kad šio įstatymo prasme draudimo objektas nėra transporto priemonės savininko ar valdytojo civilinė atsakomybė dėl autoavarijos metu padarytos žalos jų pačių turtui ir (ar) asmeniui, be to, 21 str. 1 d. 7 p. numatė, kad draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu žala padaryta transporto priemonės, kurią vairavo atsakingas už autoavarijos metu padarytą žalą vairuotojas, savininkui. Iš bylos duomenų matyti, jog D. A. buvo „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė bei draudėja, civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje ji prašė priteisti turtinę žalą už šio automobilio sugadinimą, todėl, atsižvelgiant į paminėtas LR TPVCAPD įstatymo normas, draudikas neturėjo pareigos mokėti išmokos už D. A. dėl automobilio sugadinimo patirtą turtinę žalą, todėl žalos atlyginimo klausimas D. A. išspręstas neteisingai. Tačiau šioje situacijoje draudimo bendrovei, atlyginusiai žalą, išlieka regreso teisė į žalos padariusį asmenį - Ž. S. ( CK 6.280 str.).

Be to, apylinkės teismo nuosprendyje netinkamai išspręstas ir žalos atlyginimas L. S.. Apeliacinio skundo teiginiai dėl praleisto ieškinio senaties termino nepagrįsti. Civilinis ieškinys byloje pareikštas 2003-04-28 (b. l. 83, t. 1), ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl sąmoningų ir tyčinių Ž. S. veiksmų, kadangi jis pasislėpė nuo pareigūnų, todėl nėra pagrindo teigti, jog L. S. praleido terminą civiliniam ieškiniui paduoti, juolab, jog užsitęsusį procesą lėmė tyčiniai Ž. S. veiksmai. Nukentėjusiosios patirtą žalą patvirtina bylos duomenys, todėl nekyla abejonių, jog nukentėjusioji L. S. dėl nusikaltimo patyrė turtinę bei neturtinę žalą, kurios jai turi būti atlygintos. „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo (šiuo atveju Ž. S.) civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta UADB „(duomenys neskelbtini)“. CK 6.254 str. 1 d. įteisintas civilinės atsakomybės draudimas, t. y. atvejai, kai pareiga atlyginti žalą perkeliama draudimo kompanijai, kuri, drausdama civilinę atsakomybę, atlygina padarytą žalą neviršydama draudimo sumos. Eismo įvykio metu LR TPVCAPD įstatymo 13 str. 1 d. numatė, jog draudimo suma yra 30000 Lt asmeniui, žala Įstatyme neskirstoma į turtinę, neturtinę, taigi visa L. S. prašoma 5250 Lt žala turėjo būti priteista iš draudimo bendrovės, o ne solidariai, kaip buvo padaryta šiuo atveju ir, praplėtus už žalos atlyginimą atsakingų asmenų ratą, UADB „(duomenys neskelbtini)“ teisinę padėtį padarius palankesnę, nei numatė Įstatymas. Apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad ieškovai nesilaikė Įstatymo 17–20 str., reglamentuojančių žalos nustatymo bei draudimo išmokos mokėjimo klausimus, nepagrįsti, kadangi vien tai, jog nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo nesikreipė LR TPVCAPD numatyta tvarka ir terminu, negali panaikinti CK įtvirtintos draudiko pareigos atlyginti žalą neperžengiant draudimo sumos ribų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos nuosprendis paliktinas galioti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n utaria:

civilinio atsakovo UADB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti.