Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 str. 2 d., 178 str. 4 d., 302 str. 1 d., 308 str. 1 d. (dėl S. K. įtraukimo į prostituciją), 307 str. 2 d. (dėl S. K. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo), 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės A. Š. įtraukimo į prostituciją), 307 str. 3 d. (dėl nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo), 307 str. 2 d. (dėl A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo 2004 m. vasarą), 307 str. 2 d. (dėl A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo nuo 2005-06-25 iki 2005-10-12), 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės G. K. įtraukimo į prostituciją), 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją), 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės S. B. įtraukimo į prostituciją), 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės D. G. įtraukimo į prostituciją), 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės E. Bl. įtraukimo į prostituciją), 307 str. 3 d. (dėl nepilnamečių G. K. , R. K. , S. B. , D. G. ir E. Bl. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo), 260 str. 2 d., 260 str. 1 d., 253 str. 1 d., 258 str. 2 d. (dėl nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo ir nešiojimosi), 258 str. 2 d. (dėl nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. – 30 parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d. (dėl S. K. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. (dėl S. K. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo) – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės A. Š. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d. (dėl nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. (dėl A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo 2004 m. vasarą) – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. (dėl A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo nuo 2005-06-25 iki 2005-10-12) – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės G. K. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės S. B. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės D. G. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. (dėl nepilnametės E. Bl. įtraukimo į prostituciją) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d. (dėl nepilnamečių G. K. , R. K. , S. B. , D. G. ir E. Bl. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. – laisvės atėmimu 9 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. (dėl nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo ir nešiojimosi) – 30 parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. (dėl nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo) – 40 parų areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d., 178 str. 4 d., 302 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos), ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., apėmimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d. (S. K. įtraukimas į prostituciją) ir 308 str. 2 d. (nepilnametės A. Š. įtraukimas į prostituciją), ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., šios subendrintos bausmės subendrintos su kitomis paskirtomis bausmėmis, iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė E. B. paskirta – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. M. , o J. B. išteisinta, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d., pilnai patenkintas nukentėjusiosios S. K. civilinis ieškinys ir iš nuteistųjų E. B. ir T. M. solidariai priteista 1590 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat pilnai patenkinti nukentėjusiųjų R. K. , E. Bl. , S. B. ir D. G. civiliniai ieškiniai ir kiekvienai jų atskirai iš nuteistojo E. B. priteista po 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., iš nuteistųjų E. B. ir T. M. solidariai priteistos išlaidos, turėtos dėl nukentėjusiųjų S. B. , D. G. , R. K. , S. K. ir E. Bl. atstovavimo teisme, t. y. Lietuvos Carito naudai priteista 4150 Lt, pervedant šią sumą į Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos bei prekybos moterimis aukoms“ sąskaitą bei 1000 Lt priteista A. B. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad kartu su T. M. 2005 m. gegužės 20 d., apie 13 val., prie prekybos centro „Iki“, esančio Kauno rajone, Garliavoje, Vytauto gatvėje, veikdami kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pastarajam ir T. M. panaudojus fizinį smurtą, jėga ištraukus iš mikroautobuso juo važiavusią S. K. , jėga įsodinus ją į automobilį „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), nuvežė į garažą Nr. 133, esantį (duomenys neskelbtini), laikė jame bei, grasindami nužudyti, reikalavo jiems dirbti prostitute; vėliau nusivežė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur užrakinę laikė visą naktį iš 2005 m. gegužės 20 d. į 21 d. bei 2005 m. gegužės 21 d. vežiojo automobiliu „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) Garliavoje ir Kaune iki nukentėjusioji S. K. iš minėto automobilio 2005 m. gegužės 21 d., vakare, pabėgo. Tokiu būdu E. B. neteisėtai atėmė nukentėjusiajai S. K. laisvę, šiais savo veiksmais padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su T. M. , 2005 m. gegužės 20 d., apie 14 val., garaže Nr. 133, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė S. K. rankinę, 60 Lt vertės, kurioje buvo kosmetika (lūpų dažai, pudra, tušas akims), 100 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C45“, 30 Lt vertės, t. y. iš viso pagrobė S. K. priklausantį turtą už 190 Lt, šiais savo veiksmais padarydamas baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su T. M. , 2005 m. gegužės 20 d., apie 14 val., garaže Nr. 133, esančiame (duomenys neskelbtini), iš rankinės pagrobė S. K. Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. duomenys neskelbtini, išduotą duomenys neskelbtini, t. y. pagrobė fizinio asmens dokumentą, šiais savo veiksmais padarydamas Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio mėn. (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, apgyvendino S. K. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), surado bei nukreipė jai klientus vyrus, lytinių paslaugų suteikimui, tokiu būdu įtraukė ją į prostituciją, padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad dvi savaites, 2005 m. sausio – vasario mėn., (tikslesnis laikas nenustatytas), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, apgyvendindamas S. K. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), duodamas skelbimus į laikraštį, pagal juos telefonu surasdamas bei nukreipdamas klientus S. K. seksualinių paslaugų suteikimui bei per nurodytą laikotarpį pasisavindamas apie 120 Lt už suteiktas seksualines paslaugas, organizavo ir vadovavo S. K. prostitucijai bei pelnėsi iš jos, t. y. šiais savo veiksmais padarė Lietuos Respublikos BK 307 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2001 m. pavasarį – vasarą (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įgavęs A. Š. pasitikėjimą, sudarė sąlygas priimti klientus savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), surasdamas ir nukreipdamas jai klientus vyrus lytinių paslaugų suteikimui, tokiu būdu pasinaudojęs materialine nepilnametės A. Š. priklausomybe, įtraukė ją į prostituciją, t. y. tokiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2001 m. pavasarį – vasarą iki 2002 m. liepos mėn. (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, sudarydamas sąlygas priimti klientus savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), duodamas skelbimus į laikraštį, pagal juos telefonu surasdamas bei nukreipdamas klientus A. Š. seksualinių paslaugų suteikimui bei per nurodytą laikotarpį pasisavindamas apie 50000 Lt už suteiktas seksualines paslaugas, organizavo ir vadovavo nepilnametės A. Š. prostitucijai bei pelnėsi iš jos, t. y. tokiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad keturis mėnesius, nuo 2004 m. vasaros (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, sudarydamas sąlygas priimti klientus savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), duodamas skelbimus į laikraštį, pagal juos telefonu surasdamas bei nukreipdamas klientus A. Š. seksualinių paslaugų suteikimui bei per nurodytą laikotarpį pasisavindamas apie 18000 Lt už suteiktas seksualines paslaugas, organizavo ir vadovavo A. Š. prostitucijai bei pelnėsi iš jos, t. y. tokiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. birželio 25 d. iki 2005 m. spalio 12 d., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, sudarydamas sąlygas priimti klientus savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), duodamas skelbimus į laikraštį, pagal juos telefonu surasdamas bei nukreipdamas klientus A. Š. seksualinių paslaugų suteikimui bei per nurodytą laikotarpį pasisavindamas apie 20000 Lt už suteiktas seksualines paslaugas, organizavo ir vadovavo A. Š. prostitucijai bei pelnėsi iš jos, t. y. tokiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. vasarą (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įgavęs nepilnametės G. K. pasitikėjimą - apgynęs ją nuo nepažįstamo užpuoliko, pažadėjęs materialinį aprūpinimą, pasiūlė eiti į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jai atėjus, surasdavo ir nukreipdavo jai klientus vyrus lytinių paslaugų suteikimui, tokiu būdu įtraukė nepilnametę G. K. į prostituciją, padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo mėn. pabaigoje (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įgavęs nepilnametės R. K. pasitikėjimą – nusivesdamas į kavinę, sumokėdamas už gėrimus, pažadėjęs materialinį aprūpinimą, įtikino ateiti ir dirbti prostitute savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur jai atėjus, surasdavo ir nukreipdavo jai klientus vyrus lytinių paslaugų suteikimui, tokiu būdu įtraukė nepilnametę R. K. į prostituciją, padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio mėn. viduryje (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įgijęs nepilnametės S. B. pasitikėjimą, būnant savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur buvo verčiamasi prostitucija, įkalbėjo klientui teikti lytines paslaugas, tokiu būdu įtraukė nepilnametę S. B. į prostituciją, padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio mėn. viduryje (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įtikinėjimais apie gerą materialinę padėtį įgijęs nepilnametės D. G. pasitikėjimą, įkalbėjo verstis prostitucija, surasdavo bei nukreipdavo jai klientus vyrus lytinių paslaugų suteikimui, tokiu būdu įtraukė nepilnametę D. G. į prostituciją, padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio mėn. pradžioje (tikslesnė data nenustatyta), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įgijęs nepilnametės E. Bl. pasitikėjimą, pažadais apie gerą materialinę padėtį įkalbėjęs teikti lytines paslaugas ir surasdamas bei nukreipdamas jai klientus vyrus lytinių paslaugų suteikimui, įtraukė nepilnametę E. Bl. į prostituciją, padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. vasaros iki 2006 m. sausio 17 d. (tikslus veikos pradžios laikas nenustatytas), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, sudarydamas sąlygas priimti klienus savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), duodamas skelbimus į laikraštį, pagal juos telefonu surasdamas bei nukreipdamas klientus nepilnametėms G. K. , R. K. , S. B. , D. G. ir E. Bl. seksualinių paslaugų suteikimui bei per nurodytą laikotarpį už šių nepilnamečių suteiktas seksualines paslaugas pasisavindamas apie 36105 Lt, organizavo ir vadovavo nepilnamečių G. K. , R. K. , S. B. , D. G. ir E. Bl. prostitucijai bei pelnėsi iš jos, t. y. šiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad garaže Nr. 133, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų įsigijęs iki 2006 m. sausio 17 d. neteisėtai laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų: šimtą aštuoniasdešimt rausvos spalvos tablečių su įspaustu „Euro“ logotipu, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga MDMA, kurios masė yra 18,572 g (30 proc.), bei baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė 10,967 g (36 proc.), turėdamas tikslą jas parduoti, t. y. šiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijęs, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė 2,586 g (45 proc.), devynias rausvos spalvos tabletes su įspaustu „Euro“ logotipu, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė 0,883 g (30 proc.), septynias mėlynos spalvos tabletes su įspaustu „Delfino“ logotipu, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė 0,665 g (30 proc.), turėdamas tikslą jas parduoti, t. y. šiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijęs, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. sausio 17 d. laikė šaudomojo poveikio sprogstamąją medžiagą – fabrikinės gamybos, bedūmį, nitroceliuliozinį, piroksilinį, medžioklinį „Sokol“ markės paraką, kurio masė 64,5 g, t. y. šiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijo ir prie savęs rankinėje nešiojo nešaunamąjį ginklą – savadarbį kastetą, kuris priskiriamas prie smogiamojo – triuškinamojo poveikio nešaunamųjų ginklų, kurį 2006 m. sausio 17 d. prie Aleksoto turgavietės, važiuojant automobiliu „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), sulaikymo metu rado ir išėmė policijos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d.

E. B. taip pat nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijo ir laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smogiamojo – triuškinamojo poveikio nešaunamąjį ginklą pagamintą savadarbiu būdu pagal Pietryčių Azijos tautų naudojamų kovinių ginklų (nunčiakų) pavyzdžius, kurį 2006 m. sausio 17 d. kratos metu rado ir išėmė policijos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais E. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, išteisinant jį dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų, kadangi jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas šališko teismo, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teismas vadovavosi prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtino bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, taip pat neišsiaiškintos visos aplinkybės, tiesiogiai susijusios su jam pareikštais kaltinimais, nepašalinti akivaizdūs prieštaravimai, suvaržyta jo teisė į gynybą, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo praktikos.

Dėstydamas argumentus dėl esminio procesinio pažeidimo suvaržant teisę į gynybą ir bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, apeliantas nurodo, jog jį ikiteisminiame tyrime ir teisminiame nagrinėjime gynė advokatas A. Venckus. Nesuderinus posėdžio datos su proceso dalyviais, bylos nagrinėjimas buvo paskiras 2006 m. rugpjūčio 21 d. Pažymi, kad jo gynėjas nurodytu laiku atostogavo, todėl teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau apygardos teismas, apsvarstęs šį prašymą, nors ir nutarė jį patenkinti ir bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau tame pačiame posėdyje, nedalyvaujant apelianto gynėjui, apklausė nukentėjusiąsias S. K. , R. K. ir E. Bl. . Apelianto įsitikinimu, tokiu būdu buvo pažeistos procesinės normos ir suvaržyta jo teisė į gynybą, t. y. pažeistas ne tik Lietuvos Respublikos BPK 7 str. įtvirtintas bylų nagrinėjimo teisme rungtyniškumo principas, bet ir jo teisės, kadangi nedalyvaujant pasirinktam gynėjui jis neturėjo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo užduodant nukentėjusiosioms klausimus, kadangi jis neturi juridinio išsilavinimo, o pagal susitarimą klausimus nukentėjusiosioms turėjo užduoti gynėjas, kuris teismo posėdyje nedalyvavo ir kurio nedalyvavimo priežastis teismas pripažino svarbiomis bei pateisinamomis. Pabrėžia, kad minėtame teismo posėdyje dalyvavo nurodytų nukentėjusiųjų gynėjos, kurios, apelianto manymu, uždavinėjo nukentėjusiosioms menamo pobūdžio klausimus, siekdamos pateisinti jų poziciją. Tvirtina, kad nurodytas procesinis pažeidimas turėjo tiesioginę įtaką neteisėtam nuosprendžio priimti, jis laikytinas esminiu bei rodo teismo šališkumą. Pažymi, jog teismas išvardintų nukentėjusiųjų parodymais, gautais 2006-08-21 įvykusiame posėdyje, rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį, kuriuo apeliantas pripažintas kaltu įtraukęs nukentėjusiąsias į prostituciją, ją organizavęs ir pelnęsis iš jos.

Ginčydamas teismo sprendimą atlyginti nukentėjusiajai R. K. neturtinę žalą (20000 Lt), nurodo, jog nukentėjusioji klaidina teismą duodama melagingus parodymus apie tariamai patirtus išgyvenimus ir atkreipia dėmesį, kad jo gynėjas 2006-12-04 pateikė prašymą išsireikalauti duomenis apie pastarosios patraukimą administracinėn atsakomybėn, tuo metu, kai apeliantas jau buvo sulaikytas, o vėliau ir suimtas. Teigia, kad jo turimais duomenimis R. K. po jo sulaikymo toliau savarankiškai vertėsi prostitucija, dėl ko buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Nesupranta kodėl, apygardos teismas šį prašymą atmetė, motyvuodamas neturint jį nieko bendra su nagrinėjama byla bei jam pareikštais kaltinimais. Taip pat teigia, jog teismas, patenkindamas S. K. civilinį ieškinį, solidariai iš jo ir T. M. priteisė 1590 Lt turtinei žalai atlyginti, t. y. už tariamai negrąžintus bei pasisavintus daiktus, nors S. K. teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tokio dydžio turtinė žala yra pagrįsta, be to, ji apskritai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tuos daiktus iš viso turėjo. Apelianto teigimu, tokie teismo veiksmai rodo, kad byla išnagrinėta šališkai, dėl ko nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Toliau skunde aptariamos nusikalstamos veikos dėl S. K. laisvės atėmimo, jos asmeninių daiktų ir asmens dokumento pasisavinimo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., cituoja 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 nuostatas, pabrėždamas, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė procesines normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Apygardos teismas jo kaltę dėl neteisėto S. K. laisvės atėmimo, jos asmeninių daiktų bei asmens dokumento pagrobimo grindžia nukentėjusiosios, liudytojo V. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, asmens parodymo atpažinti bei parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Tokius teismo motyvus vadina nesuprantamais, iš jų apeliantui neaišku, kokius veiksmus atliko kaltinamajame akte nurodytas nenustatytas asmuo, neaišku, kas iš mikroautobuso ištraukė S. K. , kadangi kaltinamajame akte nurodyta, jog tai padarė nenustatytas asmuo, tuo tarpu parodymo atpažinti pagal nuotrauką bei parodymo atpažinti protokoluose užfiksuota, jog nukentėjusioji kaip asmenį, kuris ją ištraukė iš mikroautobuso, atpažino T. M. , nors apklausiama ikiteisminiame tyrime, nurodė, kad tai padarė T. M. ir dar vienas nenustatytas asmuo. Apelianto įsitikinimu, teismas pripažindamas jį kaltu dėl aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų, iš esmės vadovavosi tik nuo narkotinių medžiagų apsvaigusios nukentėjusiosios parodymais, konstatuodamas, kad narkotines medžiagas ji buvo priversta vartoti prieš savo valią, nors iš nuosprendžio taip ir neaišku, kas, kur, kokiu būdu bei kokiais veiksmais, taip pat kokias narkotines medžiagas ją privertė vartoti.

Pažymi, kad, jei S. K. buvo atvežta į duomenys neskelbtini (butas yra penktame namo aukšte), esantį butą, į jį dienos metu prievarta atvesta, tai neaišku, kodėl pastaroji neprašė niekieno pagalbos. Ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji parodė, jog bute, kuriame, anot jos, buvo laikoma prievarta, kartu buvo merginos A. ir V., kurios, apelianto manymu, galėtų paneigti arba patvirtinti nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, tačiau jos nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos bei apklaustos. Teigia, jog apklausos metu S. K. parodė, jog nurodytame bute jo (apelianto) draugas Tomas liepė jai įtraukti į nosį amfetamino, tačiau nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant bylą teisme nebandyta nustatyti, ar minėtas draugas yra T. M. , ar kitas asmuo. Taip pat pabrėžia, jog nenustatyta, ar specialisto išvadoje Nr. T-N 156/05 (02) nurodytas S. K. šlapime rastas metilendioksimetamfetaminas ir metilenddioksiamfetaminas galėjo būti pavartoti nukentėjusiosios nurodytu laiku ir ar atitinka jos nurodytą kiekį. Apelianto manymu, teismas nepasisakė dėl S. K. 2005-06-09 ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų, kurių metu ji nurodė kitokias jos pagrobimo aplinkybes ir nieko neužsiminė apie negrąžintus ar atimtus daiktus bei asmens dokumentus, t. y. tokiu būdu teismas ne tik nevertino tokių nukentėjusiosios parodymų, bet ir nepašalino prieštaravimų. Mano, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuosprendis priimtas vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, todėl jis negali būti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Pasisakydamas dėl nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu įgijęs didelį kiekį narkotinių medžiagų bei laikęs jas garažų kooperatyve esančiame garaže Nr. 133, nurodo, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, netinkamai įvertinti įrodymai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatų.

Tvirtina, jog teismo išvardintuose įrodymuose, kuriais grindžiama jo kaltė padarius nurodytą nusikalstamą veiką, nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie leistų neginčijamai teigti, jog jis iš nenustatytų asmenų įgijo ir nurodytame garaže laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Specialisto išvada Nr. 631/705 tik patvirtina faktą, jog kratos metu garaže rastas didelis kiekis psichotropinių medžiagų. Iš kratos protokolo matyti, kad minėtos medžiagos rastos ant garaže stovėjusio automobilio „Honda CRX“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kuris, kaip pabrėžia apeliantas, jam nepriklauso ir niekada nepriklausė. Atkreipia dėmesį, kad nurodyto automobilio savininkas T. M. neneigė garažu naudojęsis ir be apelianto, be to, nukentėjusiosios J. B. , G. K. , R. K. , S. B. ir liudytoja G. Kn. teisme pripažino į garažą nueidavusios vienos. Anot apelianto, jis niekuomet neteigė, kad kiekviena aukščiau išvardintų merginų turėjo raktą nuo garažo, o tvirtino, kad asmeniškai jis turėjo ir naudojosi tik vienu raktu, kurį laikė savo bute, iš kurio minėtą raktą netrukdomai galėjo paimti bute gyvenusios merginos bei jų draugės. Nežino, kas naudojosi kitais garažo raktais ir kas konkrečiai juos turėjo, to nesiaiškino ir bylą nagrinėjęs apygardos teismas. Atkreipia dėmesį, kad nei viena išvardintų merginų niekuomet neminėjo mačiusios jį garaže laikant narkotines ar psichotropines medžiagas. Nieko nežinojusi apie garaže laikomas narkotines medžiagas 2006-01-18 nepilnamečio liudytojo apklausos metu patvirtino ir G. Kn. , be to, ji eilę kartų apklausiama ikiteisminiame tyrime parodė, jog jis (apeliantas) niekada neprašė parnešti ar paslėpti kokį paketą su psichotropinėmis medžiagomis. Tokią aplinkybę ji nurodė tik duodama parodymus teisme, kur pripažino pykstanti ant jo dėl atstumtos meilės ir tvirtino esą jis paprašė palaikyti paketą, kurį jai perdavė lauke ir kurio ji, anot liudytojos G. Kn. , niekada nebuvo atplėšusi. Apeliantui neaišku, kokiais įrodymais vadovaujantis apygardos teismas padarė išvadą, kad tame pakete buvo narkotinės medžiagos ir kad jis buvo paimtas iš anksčiau minėto garažo.

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog apžiūrėjus garažą nuo signalizacijos skydo bei automobilio „Honda CRX“ paimti ant skaidrios daktiloplokštelės nukopijuoti rankų pėdsakai. Vėliau specialisto išvada Nr. 92 nustatė, kad vienas iš garaže surastų piršto pėdsakų yra tinkamas identifikavimui ir paliktas ne jo, T. M. ir J. B. , o kito asmens, tačiau teismas nuosprendyje apie šią specialisto išvadą, patvirtinančią jo nurodytas aplinkybes, kad garažu naudojosi ir kiti asmenys, nieko neužsimena. Aplinkybę, kad garažu naudojosi treti asmenys, galimai užsukdavo ir savininkas, patvirtina tai, kad jame buvo rasta piliečio M. rentgeno nuotrauka, tačiau nebandyta nustatyti, kokiu būdu ji tame garaže atsirado. Pažymi, jog teismas grįsdamas jo kaltę vadovavosi UAB „Likurgas“ pateikta informacija, kad jis nuo 2004-06-15 sudarė sutartį su šia bendrove dėl reagavimo į garaže įrengtos signalizacijos suveikimus. Pabrėžia šio fakto niekada neneigęs, neneigia ir dabar, tačiau tvirtina, kad teismas darydamas išvadą, kad tai neginčijamai patvirtina jo kaltę padarius Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, net nepasidomėjo, ar jis realiai nurodyta paslauga naudojosi, kiek kartų ir kada garaže buvo įjungta ir išjungta signalizacija, ar ji apskritai buvo įjungta ir t. t. , t. y. neišsiaiškinęs šių aplinkybių, teismas vadovavosi prielaidomis ir spėjimais, kuriais negali būti grindžiama jo kaltė. Taip pat kategoriškai nesutinka su tuo, kad teismas jo kaltės įrodymu pripažino tą aplinkybę, jog jo bute bei garaže buvo rastos vienodos narkotinės medžiagos. Pabrėžia, jog norint daryti išvadą, kad medžiagos yra identiškos, būtinos specialios žinios, tokias aplinkybes nustatyti gali tik specialistai arba ekspertai, turintys specialų išsilavinimą. Teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebandyta išsiaiškinti, ar garaže ir bute rastos psichotropinės medžiagos yra identiškos, pagamintos tuo pačiu būdu, ar vienoda jų sudėtis ir t. t.

Nesutikdamas su teismo sprendimu pripažinti jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., nurodo, jog minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, asmeniui suprantant, kad jis, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ir to nori. Teigia, jog nuosprendyje nuodyta, kad iš jo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris, kaip pabrėžia apeliantas, niekada jam nepriklausė ir nepriklauso, kratos metu surasta ir paimta šaudomojo poveikio sprogstamojo medžiaga – fabrikinės gamybos bedūmis, nitroceliuliozinis, piroksilinis, medžioklinis „Sokol“ markės parakas, kurio masė 64,5 g. Iš specialisto išvados matyti, kad tyrimo atlikimui buvo pateikta polietileniniame maišelyje įpakuota medžiaga bei įdėtas baltos spalvos popieriaus lapas su rankraštiniu tekstu „medžiaga, panaši į paraką, 2006-01-17 paimta bute (duomenys neskelbtini)“. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog 2006-01-17 kratos protokole nėra užfiksuota, kad kratos metu buvo paimtas maišelis su nurodyta medžiaga, todėl neaišku, iš kur bei kada šis maišelis su medžiaga buvo paimtas. Pažymi, jog net ir tuo atveju, jei maišelis buvo surastas jam nepriklausančiame bute, kuriame jis gyveno, tai akivaizdu, kad nėra jokių įrodymų, kad būtent jis tą medžiagą įgijo ir žinojo, kad tai yra sprogstamoji medžiaga.

Nurodo analogišką situaciją esant ir dėl jo rasto metalinio daikto, kuris nuosprendyje įvardintas kaip nešaunamasis ginklas – savadarbis kastetas. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis parodė šį metalinį daiktą 2006-01-17 radęs Aleksoto turgavietėje, nesuprasdamas jo paskirties, įsidėjo rastą daiktą į rankinę ir ketino automobilyje jį atidžiau apžiūrėti, tačiau vos tik įsėdo į mašiną, buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Teigia, kad šias aplinkybes vienareikšmiškai patvirtina policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 92) ir daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 94-101). Pabrėžia, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu apygardos teismas neišdėstė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis (apeliantas), paimdamas surastą neaiškios paskirties metalinį daiktą, turėjo tikslą įgyti nešaunamąjį ginklą.

Skunde apeliantas nesutinka ir su teismo sprendimu pripažinti jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. Teigia, jog baudžiamoji atsakomybė už minėtą nusikaltimą kyla tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą, tuo tarpu jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu tik dėl Pietryčių Azijos tautų naudojamų kovinių ginklų (nunčiakų) laikymo. Nesupranta, kokiu būdu jis šiuos nunčiakus įgijo ir parsigabeno į nuosprendyje nurodytą butą, jeigu teismas nepripažino jo kaltu juos įgijus ir nešiojus. Pabrėžia, kad asmuo kaltu dėl tokios nusikalstamos veikos pripažįstamas tik tuomet, jei bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina asmenį laikius daiktą, žinant, kad jis yra nešaunamasis ir norėjus tai padaryti. Tokių įrodymų nagrinėjamu atveju nėra, anot apelianto, jis visąlaik buvo įsitikinęs, kad nunčiakai yra sporto įrankis, naudojamas kovinių sporto šakų treniruotėse bei varžybose. Nurodo nunčiakus turėjęs daug metų, policijos pareigūnai jo gyvenamojoje vietoje ne kartą yra atlikę kratas, kurių metu paimdavo nunčiakus, tačiau po kurio laiko juos sugrąžindavo, paaiškinę, jog policijos komisariate yra užregistruota, kad jis namie turi tokį įrankį. Tą aplinkybę, kad jis iš tiesų buvo įsitikinęs, jog nunčiakų laikymas nėra nusikaltimas, patvirtina ir tai, jog iki 2006-01-17 kratos jie kabėjo visiems matomoje vietoje, t. y. kambaryje ant sienos. Šias aplinkybes jis nurodė ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta. Dėl išdėstytų aplinkybių, mano, kad ir šioje dalyje nuosprendis priimtas vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, neišsiaiškintos esminės aplinkybės, tiesiogiai susijusios su inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu.

Apeliacinio skundo dalyje dėl nukentėjusiųjų S. K. , G. K. , R. K. , S. B. , D. G. , E. Bl. ir A. Š. įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš jos, prostitucijos organizavimo ir vadovavimo, pažymi, jog iki 2003-05-01 galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 239 str. 3 d. numatė baudžiamąją atsakomybę už sąvadavimą, t. y. pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, neišskiriant ir atskirai nekvalifikuojant tokios nusikalstamos veikos pilnamečio ar nepilnamečio asmens atžvilgiu. Minėto straipsnio sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų arba baudą. Tuo tarpu naujasis Lietuvos Respublikos BK, o tuo pačiu ir 307 str. 3 d., įsigaliojo tik nuo 2003-05-01, ir šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo 2 iki 8 metų bausmė. Apelianto teigimu, naujoji Lietuvos Respublikos BK redakcija sugriežtino atsakomybę už nurodyto nusikaltimo padarymą, o Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d. numato, jog baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Tad pirmosios instancijos teismas, darydamas neginčijamą išvadą, jog jis nuo 2001 m. pavasario – vasaros iki 2002 m. liepos mėn. organizavo ir vadovavo nepilnametės A. Š. prostitucijai, galėjo jį pripažinti kaltu pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos BK 239 str. 3 d., o ne pagal naujojo Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d., t. y., apelianto įsitikinimu, apygardos teismas šiuo atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pažymėdamas, jog Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d., 2 d. numatytos nusikalstamos veikos gali būti padarytos tik tiesiogine tyčia, nurodo, kad apygardos teismas jo kasdieninį elgesį su pažįstamais asmenimis, tarp jų ir merginomis, pripažino tyčiniu veiksmu, nukreiptu nukentėjusiąsias įtraukti į prostituciją, nors tai ir prieštarauja bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams. Akcentuoja, jog nė viena nukentėjusioji nei teisme, nei ikiteisminiame tyrime nenurodė, kad jis atliko veiksmus, nukreiptus palaužti jų valią bei dėl kurių jos buvo priverstos teikti lytines paslaugas už pinigus. Atkreipia dėmesį, jog visos nukentėjusiosios teisme patvirtino savo noru pradėjusios teikti lytines paslaugas už atlygį, iki tol ilgą laiką bendravo ne su juo, o su draugėmis, anksčiau užsiėmusiomis tokio pobūdžio paslaugų teikimu. Nukentėjusiosios A. Š. ir D. G. parodė, jog pačios siūlėsi teikti lytines paslaugas už pinigus. Pabrėžia, kad vertinamos savo elgesį kai kurios nukentėjusiosios (A. Š. , G. K. ) nagrinėjant bylą teisme patvirtino nesijaučiančios nukentėjusiosiomis, kadangi prostitucija užsiiminėjo savo noru, nukentėjusiosiomis jas savo iniciatyva pripažino policijos pareigūnai, net nepaaiškinę nukentėjusiojo statuso, neišaiškinę šio proceso dalyvio teisių ir pareigų. Teigia, jog ir liudytojos G. Kn. parodymai patvirtina, kad jis neatliko veiksmų, kuriais buvo siekiama merginas įtraukti į prostituciją. Su šia mergina jo elgesys buvo toks pat kaip ir su kitomis, ji patvirtino, jog niekada nebuvo įkalbinėjama ar verčiama užsiimti prostitucija. Apelianto manymu, išdėstytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog jis nė vienos iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų nukentėjusiųjų neįtraukė į prostituciją, t. y. jis nepadarė veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d., 2 d., ir pabrėžia, jei nukentėjusiosios ir vertėsi prostitucija, tai jos tą darė savo noru.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jo kaltė pelniusis iš prostitucijos ir narkotinių medžiagų laikymo, turint tikslą jas parduoti, grindžiama tų pačių nukentėjusiųjų parodymais bei telefoninių pokalbių kontrolės duomenimis. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusiosios tiesiog suklaidino teismą, tokiu būdu siekdamos prieš tėvus, draugus bei pažįstamus pateisinti savo elgesį. Tvirtina, jog nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjai bei bylą nagrinėjusiam apygardos teismui, yra prieštaringi. Mano, jog teismas ne tik nepašalino šių prieštaravimų, bet ir įvertino juos kaip pagrindžiančius jo kaltę. Pabrėžia, jog neaišku, kaip apygardos teismas nustatė, kad nuosprendyje minimose telefoninių pokalbių suvestinėse yra užfiksuotas jo balsas, jei šiuose telefoninių pokalbių pasiklausymo suvestinėse nurodytais telefono numeriais jis niekada nesinaudojo, o paklausius pokalbių įrašus akivaizdu, kad juose girdisi ne jo, bet tiesiog panašus kito asmens balsas.

Pažymi, jog nuosprendyje minimo buto, kuriame jis gyveno, vieną kambarį jis buvo išnuomojęs A. Š. , be to, bute gyveno ir jo sugyventinė J. B. . Atkreipia dėmesį, jog visos nukentėjusiosios bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jo dažniausiai nebūdavo namuose, todėl jos galėjo netrukdomai naudotis jo kambariu, kuris būdavo neužrakintas. Be to, kai kurios nukentėjusiosios pripažino vartojančios narkotines medžiagas, tuo tarpu jis jų niekada nevartojo ir nežino, kaip narkotinės medžiagos atsirado jo kambaryje. Teigia, jog nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytos narkotinės medžiagos priklauso jam, o ne kažkuriai iš nukentėjusiųjų, kadangi byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas nusprendė sunaikinti eilę, jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų, turinčių materialinę vertę (kompaktinius diskus, vyrišką rankinę, užrašų knygutę, kalkuliatorių ir kt.), nors šie daiktai nebuvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės, jie neįgyti už nusikalstamu būdu gautas lėšas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis E. B. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl E. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. už nešaunamojo ginklo – nunčiakų – neteisėtą įgijimą 40 parų arešto panaikinama ir E. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Nuosprendžio dalis dėl E. B. nuteisimo pagal BK 307 str. 3 d. – dėl nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo jai – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams keičiama dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingos bausmės paskyrimo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.).

nustatė:

E. B. buvo kaltinamas, kad nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijo ir laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smogiamojo-triuškinamojo poveikio nešaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu pagal Pietryčių Azijos tautų naudojamų kovinių ginklų (nunčiakų) pavyzdžius, kurį 2006 m. sausio 17 d. kratos metu rado ir išėmė policijos pareigūnai.

Skundžiamu nuosprendžiu E. B. buvo nuteistas už šią nusikalstamą veiką, tačiau apeliantas, nesutikdamas su nuteisimu, teigia, jog baudžiamoji atsakomybė už minėtą baudžiamąjį nusižengimą kyla tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą, o jis nunčiakų nenešiojo – jie visą laiką iki 2006-01-17 kratos kabėjo jo kambaryje ant sienos.

Kolegija sutikdama su E. B. skundo argumentu, kad jis yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 258 str. 2 d. neteisėtai įgijus ir laikius bute smogiamojo-triuškinamojo poveikio nešaunamąjį ginklą – nunčiakus, konstatuoja, jog išties pagal BK 258 str. 2 d. atsakomybė už neteisėtą disponavimą nešaunamuoju ginklu iškyla tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą, o apeliantas nuteistas už šio ginklo neteisėtą įgijimą ir laikymą. Nuosprendis šioje dalyje yra prieštaringas, nes aprašomojoje dalyje (t. 6, b. l. 43) motyvuose konstatuojama, kad jo kaltė pilnai įrodyta neteisėtai įgijus ir laikius savo bute nešaunamąjį ginklą – nunčiakus, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jis nuteistas pagal BK 258 str. 2 d. dėl nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. sausio 17 d. atlikus kratą pas E. B., gyvenantį (duomenys neskelbtini) jo motinai priklausančiame bute, buvo surasti ir paimti nunčiakai (t. 1, b. l. 19-24), kurie vėliau buvo specialisto ištirti ir nustatyta, jog tirti pateiktas objektas yra smogiamojo-triuškinamojo poveikio nešaunamasis ginklas, pagamintas savadarbiu būdu pagal Pietryčių Azijos tautų naudojamų kovinių ginklų (nunčiakų) pavyzdžius (t. 1, b. l. 75-78).

Apklaustas ikiteisminiame tyrime E. B. apie nunčiakų įgijimą atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 180, 186), o teisiamajame posėdyje paaiškino, jog jie visą laiką kabėjo jo kambaryje ant sienos. 2002 m. policijos pareigūnai kratos metu buvo paėmę nunčiakus, bet vėliau jam sugrąžino (t. 5, b. l. 168). Apeliaciniame skunde E. B. taip pat iškėlė minėtą versiją ir teismas, ją tikrindamas, užklausė Kauno rajono policijos komisariatą. Iš gautos kratos protokolo kopijos (t. 6, b. l. 141-142) matyti, jog tiriant E. B. baudžiamąją bylą dėl plėšimo, 2002-07-16 buvo padaryta krata jo gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini) ir paimti du mediniai pagaliukai po 30 cm ilgio, 3 cm storio storgalyje, tarpusavyje sujungti 17 cm metaline grandinėle – nunčiakai, kurie 2002-07-18 buvo grąžinti jo motinai A. B. (t. 6, b. l. 135). Iš aukščiau aptartos specialisto išvados (t. 1, b. l. 75-77) matyti, kad šioje byloje ištirti nunčiakai yra tie patys, kurie 2002 m. buvo paimti pas B. , o vėliau jam sugrąžinti, vadinasi, šis apeliacinio skundo argumentas pasitvirtino. Tas faktas, kad policijos pareigūnai sugrąžino E. B. nunčiakus, dar kartą patvirtina, kad jie nebuvo įsigyti neteisėtai. Nors aukščiau nurodyta aplinkybė pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, tačiau jis jos netyrė ir pilnai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad E. B. nunčiakus įgijo neteisėtai, to nepavyko nustatyti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas E. B. už nešaunamojo ginklo – nunčiakų neteisėtą įgijimą ir laikymą, nuosprendyje išvis nenurodė motyvų, pagrindžiančių jo kaltę. Kadangi baudžiamoji atsakomybė už minėto nešaunamo ginklo laikymą nėra numatyta ir, nesurinkus jokių įrodymų, kad nešaunamasis ginklas buvo įgytas neteisėtai, todėl kolegija konstatuoja, kad E. B. pagal BK 258 str. 2 d. dėl nešaunamojo ginklo (nunčiakų) neteisėto įgijimo ir laikymo buvo nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas BPK 3 str. 1 p. nurodytu pagrindu.

Taip pat kolegija tenkina apeliacinio skundo dalį dėl nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo jai, už kurią E. B. nuteistas pagal BK 307 str. 3 d. ir šią nuosprendžio dalį pakeičia dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo. E. B. nusikalstama veika šioje dalyje perkvalifikuojama iš BK 307 str. 3 d. į 1961 m. BK 239 str. 3 d. Pirmosios instancijos teismas E. B. už veiką, padarytą 2001 m. pavasarį – vasarą iki 2002 m. liepos mėnesio (tikslesnė data nebuvo nustatyta) galiojant senajam, t. y. 1961 m. baudžiamajam kodeksui, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jo veiką kvalifikavo pagal 2003 m. BK 307 str. 3 d.

E. B. už nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimą, vadovavimą bei pelnymąsi iš prostitucijos 2001-2002 metais įtarimas buvo pareikštas 2006 m. kovo 30 d. (t. 3, b. l. 175-179) bei 2006 m. gegužės 16 d. (t. 3, b. l. 181-185).

Apeliantas, ginčydamas nuteisimą dėl A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo jai, tvirtina, jog teismas galėjo pripažinti jį kaltu tik pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 239 str. 3 d., o ne pagal naujojo BK 307 str. 3 d.

Su tokiu skundo motyvu kolegija sutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas E. B. padarytą nusikalstamą veiką nuo 2001 m. pavasario-vasaros iki 2002 m. liepos mėn. neteisingai kvalifikavo pagal 2003 m. BK 307 str. 3 d. ir pažeidė BK 3 str. 2 d. nuostatas. Iki 2003-05-01 galiojęs 1961 m. BK 239 str. 3 d. numatė laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų arba baudą. Šis įstatymas nenumatė baudžiamosios atsakomybės už sąvadavimą, t. y. pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos pilnamečio ar nepilnamečio asmens atžvilgiu. Naujojo baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003-05-01 307 str. 3 d. yra numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų iki 8 metų, vadinasi, šis įstatymas yra griežtesnis, nei veikęs nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl neturi grįžtamosios galios, nes BK 3 str. 3 d. numatyta, jog baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Perkvalifikavus E. B. nusikalstamą veiką pagal švelnesnį įstatymą, skirtina ir švelnesnė bausmė.

Apeliantas, prašydamas panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti dėl visų inkriminuotų nusikaltimų, tvirtina, kad teismas buvo šališkas, nes vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, nepašalinti prieštaravimai bei suvaržyta jo teisė į gynybą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir suvaržė jo teisę į gynybą, nes 2006 m. rugpjūčio 21 d. teisiamajame posėdyje buvo apklaustos nukentėjusiosios S. K. , R. K. ir E. Bl. nedalyvaujant jo gynėjui, kuris atostogavo ir kurio nedalyvavimo posėdyje priežastį teismas pripažino svarbia bei atidėjo bylos nagrinėjimą. Jis negalėjo užduoti klausimus nukentėjusiosioms, taip pat buvo pažeistos BPK 7 str. nuostatos. Jo nuomone šis pažeidimas turėjo tiesioginę įtaką priimant neteisingą nuosprendį, nes buvo remtasi aukščiau išvardintų nukentėjusiųjų parodymais.

Kolegija iš dalies sutikdama su apeliacinio skundo argumentais apie padarytą proceso pažeidimą, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju išties buvo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tačiau jo negalima pripažinti esminiu ir jis niekaip neįtakojo priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Kolegija, pripažinusi, jog E. B. teisė į gynybą vis dėlto buvo pažeista, atliko įrodymų tyrimą ir šį pažeidimą ištaisė. Tai atlikus, BPK nuostatos nepažeistos.

Iš 2006-08-21 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti (t. 5, b. l. 38-48), kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 266 str. 3 d. nutarė apklausti atvykusias nukentėjusiąsias S. K. , R. K. ir E. Bl. ir bylos nagrinėjimą iš esmės atidėti, nes E. B. gynėjas A. Venckus atostogavo.

Vadovaujantis BPK 51 str. 1 d. 4 p. E. B. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nes buvo prieštaravimai tarp apelianto ir kitos kaltinamosios J. B. , kuri turėjo gynėją. Be to, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas dar ir todėl, kad E. B. buvo suimtas (BPK 51 str. 1 d. 7 p.).

Tačiau kolegija negali sutikti su skundo teiginiu, jog apeliantui buvo atimta teisė užduoti nukentėjusiosioms klausimus, nes tokia teise jis galėjo pasinaudoti: kaip matosi iš protokolo, apeliantas aktyviai dalyvavo posėdyje ir buvo net teisėjo įspėtas nepažeidinėti tvarkos.

Sekančiame, t. y. 2006-08-28 posėdyje jau dalyvavo E. B. gynėjas, tačiau nei jis, nei pats E. B. nepareiškė prašymo iš naujo apklausti nukentėjusiąsias S. K. , R. K. ir E. Bl. , nes jos dalyvavo ir šiame teismo posėdyje (t. 5, b. l. 66). Pažymima ir tai, kad nukentėjusiosios dalyvavo ir kituose posėdžiuose, tačiau E. B. ir jo gynėjas neprašė jas apklausti iš naujo. Tiriant teisiamajame posėdyje rašytinius įrodymus, byloje esantys dokumentai buvo tik išvardinti, nes proceso dalyviai su bylos medžiaga buvo susipažinę (t. 6, b. l. 6-7). Vadinasi, E. B. gynėjas taip pat buvo susipažinęs su nukentėjusiųjų S. K. , R. K. ir E. Bl. duotais parodymais 2006-08-21 ir pabaigus įrodymų tyrimą, nei apeliantas, nei jo gynėjas nepareiškė prašymo jį papildyti ir papildomai apklausti minėtas nukentėjusiąsias. Kolegijos nuomone, apklausiant nukentėjusiąsias, BPK 266 str. 3 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Prireikus, nukentėjusiąsias teismas būtų iškvietęs ir apklausęs papildomai, tačiau nebuvo būtina, kadangi gynėjas nepareiškė, kad nori užduoti joms klausimus.

Teisėjų kolegija, šalindama pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą, į posėdį iškvietė ir apklausė nukentėjusiąsias R. K. ir E. Bl. (t. 6, b. l. 152-155). Gynėjui buvo suteikta galimybė užduoti joms klausimus, tačiau nukentėjusioji S. K. posėdyje nebuvo apklausta dėl svarbių priežasčių, nes yra išvykusi į užsienį (t. 6, b.l. 155, 162, 175).

Nors apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 str. pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjas būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.

Kolegija nesutinka su E. B. skundo argumentu, jog priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas jau vien dėl to, kad jo kaltė įtraukus nukentėjusiąsias S. K. , R. K. ir E. Bl. į prostituciją, ją organizavus ir pelniusis iš jos yra paremta 2006-08-21 teisiamojo posėdžio metu gautais nukentėjusiųjų parodymais ir pažymi, kad šios nukentėjusiosios analogiškus parodymus apie apelianto nusikalstamus veiksmus davė ir ikiteisminiame tyrime (t. 3, b. l. 1-4; 5-6;; 47-48; 49-50; 94-97). Jos ne tik buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnės, bet jų parodymai buvo patikrinti vietoje (t. 3, b. l. 24-25; 53-54), o S. K. buvo apklausta ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 12-15). Nukentėjusiosios parodė, kad jos dirbo prostitutėmis pas E. B. būdamos moksleivės ir pas jį į butą ateidavo po pamokų, paaiškino, kiek jam uždirbo pinigų, kiek turėjo klientų, kuriuos aptarnavo ir E. B. bute ir klientų namuose, į kuriuos atveždavo T. M. . Iš R. K. parodymų matyti, jog prieš ją ir kitas merginas E. B. naudojo smurtą, todėl jos bijojo apelianto, kuris privertė teikti seksualines paslaugas, grasino nutraukus šią veiklą, ,,žeme nevaikščios“. E. Bl. parodė, jog ji matė, kaip apeliantas mušė J. B. , G. K. , S. J. , todėl buvo priversta teikti seksualines paslaugas, bijodama E. B. , į policiją nesikreipė. Nukentėjusiosios paaiškino, kokia tvarka jos atsiliepdavo į klientų skambučius ir kaip vedė klientų apskaitą – pildė sąsiuvinius, kuriuose buvo užrašomi klientų duomenys, kiek kartų ir kuri iš merginų suteikė lytines paslaugas ir kita. Pas E. B. dirbo ir seksualines paslaugas teikė septynios merginos.

Apklaustos apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiosios R. K. ir E. Bl. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kaip E. B. jas įtraukė į prostituciją ir kaip iš jos pelnėsi. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais tiek pirmosios instancijos teismas, tiek kolegija neturi jokio pagrindo, nes nenustatyta, kad jos turėjo tikslą apkalbėti apeliantą. Nukentėjusiosios buvo nuoseklios viso proceso metu, todėl teismas pagrįstai jų parodymais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai – kratos protokolas (t. 1, b. l. 19-27), telekomunikacijų tinklais vykdytos kontrolės suvestinės (t. 1, b. l. 164-168, 191-200, t. 2, b. l. 1-99) patvirtina nukentėjusiųjų S. K. , R. K. , E. Bl. nurodytas aplinkybes apie E. B. sąvadavimą prostitucijai ir pelnymąsi iš jos. Iš kratos protokolo matyti, kad kratos metu bute, kuriame gyveno E. B. , buvo paimti 6 mobiliojo ryšio telefonai, daug prirašytų popieriaus lapų, sąsiuvinių, telefonų knyga su įrašais, kuriuose nurodyti vyrų vardai, jų mobiliojo ryšio telefonų numeriai, atžymos apie jiems suteiktas lytines paslaugas, jų amžių, adresus, kuriuos iš jų priimti, kuriuos ne, į kieno skambučius neatsiliepti, kurie yra įtartini ir kita. Klientų, kuriems merginos teikė seksualines paslaugas, gausa rodo, jog E. B. išties buvo įtraukęs į prostituciją nukentėjusiąsias, pelnėsi iš jos, organizavo ir vadovavo prostitucijai ir tai darė versliškai.

Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl padarytų veikų, numatytų BK 308 str. 1 d., 2 d. tvirtina, jog tai buvo jo kasdienis elgesys su merginomis ir tai negalima laikyti tyčiniu veiksmu, nukreiptu įtraukti nukentėjusiąsias į prostituciją. Kolegija, atmesdama šį skundo teiginį pabrėžia, jog E. B. , žinodamas, kad nukentėjusiosios yra nepilnametės (kai kurios iš jų buvo vos 14, 15 metų amžiaus), piktavališkai pasinaudojo jų jaunu amžiumi, baime, nepalankia socialine aplinka ir įkalbinėjimais bei grasinimais, o kai kada pasinaudojęs savo gyvenimišku patyrimu ir autoritetu bei įgavęs jų pasitikėjimą (E. Bl. atvejis, nes jis iki tol, kol ši buvo įkalbėta teikti seksualines paslaugas, buvo jai kaip tėvas, todėl jam ir pakluso) buvo priverstos teikti seksualines paslaugas ypač dideliais mastais, sunkiomis ir vergiškomis sąlygomis, kas paskatino vartoti narkotikus, o kai kada ir pabėgti nuo E. B. . Apeliantas, versdamas nukentėjusiąsias užsiimti prostitucija, suvokė žalojantis nepilnametes, tačiau nepaisant to, plėtojo prostitucijos verslą ir siekė gauti iš nukentėjusiųjų maksimalią turtinę naudą. E. B. naudojamas smurtas šioms nukentėjusiosios bei kitoms merginoms, privertė jas bėgti iš apelianto buto, tačiau jis suieškodavo merginas ir vėl parsiveždavo į butą. Aptartos aplinkybės ir E. B. veiksmai įrodo jo tyčios kryptingumą, tai, kad jis veikė tiesiogine tyčia – darydamas šias nusikalstamas veikas suvokė pavojingą jų pobūdį ir norėjo taip veikti.

Niekuo nepagrįstas skundo teiginys, kad nė viena nukentėjusioji nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nenurodė, kad apeliantas atliko veiksmus, nukreiptus palaužti jų valią ir kad lytines paslaugas teikė savo noru už pinigus, ką patvirtino nukentėjusiosios A. Š. , D. G. .

Nukentėjusiosios D. G. ir A. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apkaustos keletą kartų: D. G. – tris kartus, tame tarpe pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 80-81; 84-85, 86-89), taip pat jos parodymai buvo patikrinti vietoje (t. 3, b. l. 90), o A. Š. apklausta dukart (t. 3, b. l. 101-103; 104-105). Priešingai, nei teigia apeliantas, D. G. dar ikiteisminiame tyrime parodė, jog E. B. ją įkalbėjo teikti lytines paslaugas: iš pradžių privertė su juo lytiškai santykiauti, o kai kitą kartą ji atėjo į E. B. butą, apeliantas įkalbėjo teikti lytines paslaugas klientui, nors ji ir nesutiko (t. 3, b. l. 84-85). Lytines paslaugas teikė 3 kartus ir uždirbo 150 Lt, iš kurių jai teko 60 Lt (t. 3, b. l. 84). Nukentėjusioji teisme patvirtino parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime ir nurodė, kad jie yra teisingi (t. 3, b. l. 163-166) bei paaiškino, jog dirbti prostitute įkalbėjo apeliantas ir ji būtų nepradėjusi teikti lytinių paslaugų, jei ne lytiniai santykiai su E. B. .

Nukentėjusioji A. Š. apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 101-103, 104-105) parodė, jog tuomet, kai jai buvo 16 m., E. B. įkalbėjo ją dirbti prostitute ir pažadėjo duoti pinigų, kuriuos galės leisti savo noru. Lytines paslaugas E. B. bute teikė keletą metų ir uždirbo jam keliasdešimt tūkstančių litų. Nebegalėdama toliau kęsti smurto (jai apeliantas smogdavo ir rankomis, ir kojomis, ir smaugdavo), 2005-10-12 iš jo namų pabėgo.

Apklausta teisme A. Š. pakeitė parodymus ir paaiškino, kad du metus gyveno E. B. bute, mokėjo už nuomą, nes neturėjo kur gyventi ir vertėsi prostitucija, todėl nelaiko savęs nukentėjusiąja (t. 5, b. l. 68-70). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo šiais nukentėjusiosios parodymais, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams bei kitų nukentėjusiųjų, kurios buvo įtrauktos į prostituciją ir iš kurių prostitucijos pelnėsi E. B. parodymams. Teisme A. Š. pradėjo tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvo priversta duoti neteisingus parodymus, nes prieš ją buvo naudojamas smurtas. Šią aplinkybę paneigė apklausta tyrėja G. S. , apklaususi ikiteisminiame tyrime A. Š. (t. 5, b. l. 110-111). G. S. paaiškino, jog tuomet, kai ji apklausinėjo A. Š. , ši buvo akivaizdžiai nėščia. Jai buvo išaiškintos visos teisės ir pareigos, įspėta už melagingų parodymų davimą, parodymus davė savo noru ir niekas jos atžvilgiu smurto nenaudojo.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai A. Š. parodymus teisme atmetė ir vadovavosi duotais ikiteisminio tyrimo metu, juolab, kad po apklausos protokolais ji savarankiškai užrašė: ,,Protokolą perskaičiau, pagal mano žodžius surašyta tiksliai“, ,,Protokolą perskaičiau, surašyta teisingai“ ir pati pasirašė. Duomenų, kad ji pas E. B. nuomavosi vieną kambarį, byloje nėra – nė viena nukentėjusioji to nepatvirtino, todėl atmetamas skundo teiginys, kad ji buvo išsinuomavusi kambarį.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad nukentėjusioms A. Š. , G. K. nebuvo išaiškintas jų statusas, teisės ir pareigos, nes byloje esantys nutarimai pripažinti jas nukentėjusiomis, rodo ką kita: joms buvo išaiškintos BPK 28 str. numatytos nukentėjusiojo teisės, ką patvirtina abiejų parašai (t. 3, b. l. 39, 106).

Priešingai nei teigia E. B. , nukentėjusioji G. K. teisme patvirtino parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime ir nurodė, kad jie yra teisingi. Nuteistasis merginų atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, ji vieną kartą su R. K. bandė pabėgti, bet E. B. jas surado ir vėl parsivežė, todėl daugiau pabėgti nebandė. G. K. teisme nedavė parodymų apie tai, kad prostitute dirbo savo noru (t. 5, b. l. 106-110). Nors ši nukentėjusioji teisme ir parodė, kad šiuo metu nesijaučia nukentėjusiąja, bet E. B. jai vis dėlto padarė žalą. Jos duoti parodymai viso proceso metu akivaizdžiai patvirtino, kad ji, kaip ir kitos merginos, buvo E. B. įtraukta į prostituciją, iš kurios jis pelnėsi, organizavo jų prostituciją ir vadovavo jai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. B. merginas įtraukė į prostituciją įvairiais būdais – iš pradžių vaišindamas kava, sidru, siūlydamas surasti darbą ir taip įgijęs jų pasitikėjimą, liepdavo teikti lytines paslaugas klientams už pinigus, kurių tik mažą dalį gaudavo nukentėjusiosios, o kitus pasiimdavo pats. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jos niekada nebuvo savarankiškos ir laisvos – kambaryje visada būdavo arba E. B. , arba T. M. , kuris veždavo ne tik pas klientus, bet ir į parduotuvę apsipirkti. Nukentėjusiosios buvo priverstos paklusti E. B. , jų valia buvo palaužta naudojantis joms nepalankia socialine situacija, grasinimais, smurtu ir apgaule, todėl nukentėjusiųjų elgesys tikrai nebuvo laisvanoriškas. Apeliantui visiškai nerūpėjo nukentėjusiųjų reputacija ir socialinis statusas, jam buvo svarbu tik merginų uždirbti pinigai.

Nors kai kuriose detalėse nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme nesutapo, tačiau tai vertinama kaip nenorą papasakoti apie specifines bylos aplinkybes, susijusias su priešingais visuomenės moralei poelgiais. Teisme kai kurios nukentėjusiosios paaiškino, jog salėje prie kitų proceso dalyvių joms nedrąsu pasakoti apie tai, kaip jos buvo verčiamos teikti seksualines paslaugas klientams.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta pakankamai duomenų apie tai, kad E. B. įtraukė nukentėjusiąsias (kai kurios iš jų buvo nepilnametės) S. K. , A. Š. , G. K. , R. K. , D. G. , E. Bl. , S. B. į prostituciją, organizavo jų prostituciją ir vadovavo jai.

Nuteistasis E. B. pirmosios instancijos teismo išvadas ginčija iš esmės remdamasis tuo, kad teismas netinkamai įvertino aukščiau išvardintų nukentėjusiųjų parodymus, o dėl to nepagrįstai ir byloje surinktų įrodymų visetą, leidžiantį spręsti apie apelianto padarytas veikas. Kolegijos nuomone, visų nukentėjusiųjų parodymus ir byloje surinktų įrodymų visetą žemesnės instancijos teismas įvertino tinkamai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios S. K. , G. K. , R. K. , S. B. , D. G. , E. Bl. ir A. Š. nuosekliai ir detaliai apibūdino E. B. vaidmenį ir jo nusikalstamus veiksmus jų atžvilgiu. Nors nukentėjusiosios A. Š. ir G. K. teisme iš dalies pakeitė parodymus, tačiau teismas pagrįstai jais nepatikėjo ir atmetė tais motyvais, kurie jau buvo aptarti aukščiau.

Be to, apeliantas nesutinka su priteista R. K. neturtine 20 000 Lt žala nurodydamas, kad nukentėjusioji faktiškai nepatyrė jokių išgyvenimų, nes ir po jo sulaikymo ji savarankiškai vertėsi prostitucija, už ką buvo nubausta. Teismas, tenkindamas apelianto prašymą, išreikalavo duomenis apie R. K. patraukimą administracinėn atsakomybėn. Iš policijos departamento gauto atsakymo matyti, jog R. K. po to, kai E. B. buvo sulaikytas 2006-01-17, vieną kartą bausta už vertimąsi prostituciją (t. 6, b.l. 94). Kolegija, atmesdama šį skundo teiginį nurodo, kad teismo sprendimas priteisti R. K. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, yra visiškai pagrįstas, nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas tenkino jos ieškinį. Kolegija sutinka su šiais motyvais ir dar kartą pažymi, kad R. K. buvo įtraukta į prostituciją, turėdama tik 15 metų, todėl akivaizdu ir suprantama, kad ji patyrė nepaprastai didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir pažeminimą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į ypač žalingus nusikalstamos veikos padarinius, nuteistojo kaltę ir kitas bylos aplinkybes. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis ir įstatymo reikalavimų nepažeidė. Iš nukentėjusiosios R. K. parodymų matyti, kad tuomet, kai E. B. buvo įtraukta į prostituciją, mokėsi 8-oje klasėje, gyveno nedideliame miestelyje – G. , kurios gyventojai sužinojo ne tik apie E. B. neteisėtą verslą, bet ir apie ją, dėl ko ji patyrė pažeminimą, įžeidimus, dėl ko labai pergyveno ir teko kreiptis pagalbos į psichologus. O apelianto nurodyta aplinkybė, jog R. K. ir po E. B. sulaikymo vertėsi prostitucija, tik dar kartą įrodo, kokią didžiulę ir neatitaisomą žalą nuteistasis padarė šiai nepilnametei, kuri nesugeba pati išbristi iš prostitucijos liūno.

Apeliantas ginčydamas nuteisimą dėl S. K. laisvės atėmimo, jos asmeninių daiktų ir asmens dokumento pasisavinimo, pabrėžia, jog teismas pažeidė procesines normas ir nukrypo nuo vienodos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, tuo pačiu nenurodydamas, koks konkretus įstatymas buvo pažeistas, todėl kolegija pažymi, kad tai tik deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas skundo teiginys. Nors skunde apeliantas ir atkreipia dėmesį į BK 301 str. 1 d., tačiau nedetalizuoja, kuo pasireiškė šios normos pažeidimas. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir teigia, kad žemesnės instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl minėto įstatymo reikalavimo nepažeidė, ištirti įrodymai atitinka BPK 20 str. reikalavimus. Teismas, perskaitydamas bylos tyrimo metu duotus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kurie skyrėsi nuo duotų teisme, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, pagrįstai vadovavosi BPK 276 str. 4 d. reikalavimais. Byloje tokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusiosios buvo apklaustos pažeidžiant BPK normas, nėra.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad E. B. dėl paminėtų nusikalstamų veikų, kaip ir anksčiau išanalizuotų, nesutinka su teismo įrodymų vertinimu, t. y. ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes ir prašo kitaip įvertinti įrodymus bei jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą atlikęs įrodymų tyrimą ir pripažino, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes dėl E. B. nusikalstamų veiksmų atimant S. K. laisvę, pagrobiant jos daiktus ir asmeninius dokumentus. Vertinant įrodymus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Pažymėtina, kad apelianto kaltė pagrįsta ne vien nukentėjusiosios, bet ir liudytojo V. V. parodymais bei teisiamajame posėdyje ištirtais rašytiniais įrodymais. Nors apeliantui ir nesuprantami šio nuteisimo motyvai, bet nuosprendžio 6-8 lapuose (t. 6, b. l. 23-25) yra išdėstyti aiškūs ir suprantami motyvai apie tai, kuo remdamasis teismas pripažino jį kaltu pagal BK 146 str. 2 d., 178 str. 4 d. bei 302 str. 1 d. Nukentėjusiosios S. K. parodymai apie tai, kas ją ištraukė iš mikroautobuso, viso proceso metu buvo vienodi – ji ir ikiteisminiame tyrime, ir teisme tvirtino, jog tai padarė T. M. su savo ir E. B. draugu, todėl netikėti ja teismas neturėjo jokio pagrindo ir jos parodymai yra pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas jo kaltę dėl šių nusikaltimų pagrindė tik nuo narkotinių medžiagų apsvaigusios S. K. parodymais, nes tai neatitinka tikrovei. Reikia pažymėti, kad S. K. buvo mediciniškai apžiūrėta neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti 2005-05-22 13 val. 46 min. ir paimtas ištyrimui šlapimas, kadangi nurodė, jog 2005-05-20, 2005-05-21 vartojo amfetaminą. Išvadoje specialistas konstatavo, jog S. K. neapsvaigusi, yra narkotikų vartojimo faktas (t. 1, b. l. 36), o ištyrus šlapimą nustatyta, jog šlapime rasta metilendioksimetaamfetamino ir metilendiokksianufetamino (t. 1, b. l. 35). S. K. nebuvo apklausta 2005 m. gegužės 22 d. (nustatyta, jog ji nebuvo apsvaigusi, ką bando tvirtinti apeliantas), bet minėtą dieną policijos pareigūnas iš jos žodžių surašė protokolą-pareiškimą (t. 1, b. l. 7) apie E. B. ir T. M. nusikalstamą veiką, o liudytoja ji buvo apklausta tik 2005 m. gegužės 25 d., kuomet ji išties nebuvo vartojusi narkotikų (t. 3, b. l. 1-4) ir davė nuoseklius bei išsamius parodymus. Pažymima, kad S. K. ikiteisminiame tyrime buvo apklausta net tris kartus, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 5-6, 12-15). Be to ji buvo suvesta akistaton su T. M. (t. 3, b. l. 19). Ji iš nuotraukos atpažino T. M. (t. 3, b. l. 20-21) ir jos parodymai buvo patikrinti vietoje (t. 3, b. l. 24-25), o teisme ji savo parodymus patvirtino. Neginčytinai nustatyta, kad tuomet, kai S. K. prievarta buvo ištempta iš mikroautobuso, įsodinta į automobilį BMW 525, nuvežta į garažą, po to į butą, kuriame gyveno E. B. ir taip atimta jai laisvė, apeliantas su draugais privertė nukentėjusiąją vartoti narkotikus – amfetaminą, ką ši ir padarė, nes buvo šoke. Jie, grasindami nužudyti, vertė E. B. dirbti prostitute. Už šiuos veiksmus E. B. nėra pripažintas kaltu ir nubaustas, todėl jie nuosprendyje ir nedetalizuojami, tik aptarta, kokiu būdu palaužę pasipriešinimą, neteisėtai jai atėmė laisvę. Kadangi E. B. veiksmai dėl privertimo S. K. vartoti narkotikus nėra įvertinti kaip nusikaltimas, todėl jokios įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Nors apeliantas ir abejoja, kad teismas neišsiaiškino ir nenustatė, ar nukentėjusiosios paminėtas vaikinas, vardu T. , vertęs ją įtraukti amfetaminą, yra T. M. , tačiau iš S. K. paaiškinimų matyti, jog ji dar ikiteisminiame tyrime jį atpažino ir kategoriškai patvirtino, jog tas asmuo – nuteistasis T. M. . Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. dar iki 2005-05-20, kuomet jai buvo atimta laisvė ir dvi dienas laikyta užrakinta E. B. bute, nuo 2005 metų sausio mėnesio buvo apgyvendinta šiame bute ir E. B. įtraukta į prostituciją, todėl ji gerai pažinojo ir apeliantą, ir T. M. , kuris pastoviai lankėsi bute ir veždavo merginas, teikiančias už pinigus seksualines paslaugas, pas klientus.

E. B. teiginys, kad S. K. parodymus galėjo patvirtinti ar paneigti merginos A. ir V. , kurios, kaip paaiškino nukentėjusioji, buvo jo bute tuomet, kai ji buvo laikoma prievarta, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos ir apklaustos. Nei šių merginų, nei merginos vardu J. , kuri, anot nukentėjusiosios buvo bute ir saugojo, kai apeliantas ją laikė prievarta, nebuvo pagrindo ieškoti, nes jos vis tiek nebūtų surastos, kadangi merginos, E. B. įtrauktos į prostituciją, vardus buvo pasikeitusios ir vadinosi išgalvotais vardais, todėl jų tapatybės nustatyti buvo neįmanoma. Be to, nukentėjusioji parodė, jog A. ir V. buvo nepilnametės, E. B. jas laikė užrakintas, kad negalėtų iš buto pabėgti. Kolegija priima domėn tai, kad S. K. buvo atimta laisvė po to, kai ji pabėgo iš E. B. buto, kur buvo priversta užsiimti prostitucija. Kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundo teiginį, kad S. K. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos davė skirtingus parodymus apie jos pagrobimą ir išvis nenurodė, kas iš jos buvo pagrobta, kadangi jos parodymai esminėse detalėse tiek duoti tyrėjai, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjai sutapo, o tai, kad ji nepaminėjo apie pagrobtus daiktus, negalima laikyti, kad jos parodymai yra prieštaringi. Iš byloje esančio apklausos protokolo matyti, kad nukentėjusioji šios aplinkybės nenurodė todėl, kad jai nebuvo užduotas klausimas apie tai, kokie daiktai iš jos buvo pagrobti (t. 3, b. l. 12-15). Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis S. K. parodymais ir jie laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes nenustatyta, kad ji apkalbėjo nuteistąjį. Jos parodymai atitinka kitiems faktiniams bylos duomenims. Apelianto teiginį, kad jo kaltė pagrįsta prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, vadovautasi prielaidomis ir spėjimais, kolegija atmeta. Pažymėtina, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos, nėra teisinio pagrindo. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvus.

Nors apeliantas ginčija S. K. priteistą 1590 Lt ieškinį turtinei žalai atlyginti, tačiau kolegija neabejoja tokio sprendimo pagrįstumu, kadangi nuteistieji E. B. ir T. M. , pagrobę nukentėjusiosios rankinę su daiktais ir asmens pasu, padarė jai nurodyto dydžio turtinę žalą. Žemesnės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai rėmėsi jos parodymais apie turėtus daiktus tą dieną, kai jai buvo atimta laisvė, be to, E. B. bute buvo likę nukentėjusiosios rūbai, apavas, kurių nuteistasis neatidavė. Teismas laiko naiviu apelianto teiginį, jog nukentėjusioji turėjo pateikti įrodymus, kad tuos daiktus iš viso turėjo, kadangi ji, neturėdama pastovios gyvenamosios vietos, E. B. įtraukta į prostituciją ir kurį laiką gyvenusi jo bute, po to pabėgusi ir išvykusi į Vokietiją, kur anot jos, taip pat dirbo prostitute, negalėjo pateikti teismui kvitų ar kasos čekių apie daiktų įsigijimą.

Nesutikdamas su nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas įgijęs didelį kiekį narkotinių medžiagų ir jas laikęs garažų kooperatyve esančiame garaže Nr. 133, teigia, kad nesilaikyta BPK 301 str. 1 d. reikalavimų, netinkamai įvertinti įrodymai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatų. Atsakant į šį skundo argumentą kolegija pastebi, kad apeliantas tik deklaratyviai nurodo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir Senato nutarimo nuostatų nesilaikymą neatskleidžiant, kuo pasireiškė tokie pažeidimai, todėl nėra galimybės dėl šių argumentų pasisakyti, o teisėjų kolegija nenustatė konkrečių paminėto įstatymo pažeidimų. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas ar nepilnai, netinkamai juos ištyrė. Kolegija neranda pagrindo pripažinti, kad teismas neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 str. 2 d., 260 str. 1 d.

Nuosprendyje išdėstyta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Tai nukentėjusiųjų G. K. , R. K. , S. B. , E. Bl. , A. Š. , G. Kn. , taip pat išteisintosios J. B. parodymai ir byloje surinkti bei teisme ištirti rašytiniai įrodymai.

Priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ir J. B. parodymais, kuriais patvirtinta aplinkybė, kad E B. ir nuomojamame garaže, ir bute laikė narkotines ir psichotropines medžiagas su tikslu jas parduoti ir jas pardavinėjo, nes kai kurios nukentėjusiosios E. B. paliepimu, nešdavo jas parduoti, prieš tai pasverdavo ir supildavo į maišelius. Jo kaltės nepaneigia tas faktas, kad didelis kiekis psichotropinių medžiagų rastas ne ant jo, o ant G. M. automobilio, stovėjusio jo nuomojamame garaže ir kad garažu be jo žinios naudojosi ir T. M. , ir nukentėjusiosios. Apelianto iškeltą versiją, kad garaže lankėsi jam nežinant nukentėjusiosios, kurios galėjo pasiimti iš buto raktą, paneigė visos nukentėjusiosios. Apklaustos išteisintoji J. B. , nukentėjusiosios G. Kn. , G. K. , S. J. , E. Bl. , A. Š. , R. K. parodė, kad jos matė, kad E. B. bute, sekcijoje esančioje dėžutėje laikė ir narkotines, ir psichotropines medžiagas, kurios buvo miltelių ir tablečių pavidalo, kurias apeliantas pardavinėjo. Kai kurios iš nukentėjusiųjų, gavusios iš jo telefonines žinutes apie tai, kad reikia ,,litrą balto“ arba ,,ratų“ (taip vadino narkotikus ir psichotropines medžiagas) metaliniu antpirščiu arba svarstyklėmis pasverdavo jas, suskaičiuodavo tabletes ir nunešdavo į nurodytą vietą arba T. M. , arba pirkėjui. Šios aplinkybės paneigia apelianto teiginį, kad jis nežino, kaip jo bute atsirado narkotinės medžiagos.

J. Kn. parodymais nustatyta, kad iš garažo narkotikus apelianto paliepimu atveždavo T. M. , o tuomet, kai A. Š. pabėgo iš buto, E. B. labai supyko, nes apie jo neteisėtą veiklą ši galėjo pranešti policijai, todėl kartu su T. M. nusivedė ją į garažą, kur įdavė jai narkotikus (kanapes) suvyniotus į paketą ir liepė parsineštus į namus, palaikyti, ką ji ir padarė. Apelianto prašymu narkotikus savo bute laikė ir R. K. . Kad bute apeliantas laikė ir pardavinėjo narkotikus, ikiteisminiame tyrime patvirtino ir liudytojas M. S. , kuris teisme parodymus nemotyvuotai pakeitė.

Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. B. , G. K. , R. K. , S. J. ir G. Kn. į garažą nueidavusios vienos, kadangi jos tokios aplinkybės niekada nenurodė, o paaiškino, jog į garažą eidavo su E. B. arba T. M. , kai reikėdavo paimti automobilį. Jie atrakindavo garažą ir surinkdavo kodą, kadangi buvo įvesta signalizacija. Kodo numerio merginos nežinojo. Apeliacinės instancijos teisme apklausta R. K. parodė, jog ji vieną kartą su J. B. ir G. K. tvarkė garažą, kuriame buvo įvesta signalizacija: garažą atrakino J. B. ir surinko kodą, kuris buvo keičiamas.

Nukentėjusiųjų ir išteisintosios J. B. parodymais nustatyta, kad garažo raktus turėjo tik E. B. ir T. M. , nes abu jame laikė automobilius, o merginos raktų neturėjo, garažu nesinaudojo, nes patekti į garažą be jų žinios buvo neįmanoma. Esant tokiems bylos duomenims, paneigiamas skundo teiginys, jog merginos pačios galėjo paimti garažo raktą iš buto. Teismas išsiaiškino, kad garažu naudojosi tik E. B. ir T. M. .

Negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog G. Kn. parodymais nenustatyta, kad jis garaže laikė narkotines medžiagas. Priešingai, nei teigia apeliantas, G. Kn. dar ikiteisminiame tyrime 2006-02-20 apklausta liudytoja parodė, jog E. B. nusivedė į garažą, iš ten paėmė ir perdavė jai paketą su narkotinėmis medžiagomis, kurias liepė paslėpti savo namuose. Iš E. B. ir T. M. žinojo, kad pakete išties yra narkotinė medžiaga – kanapės. Paketą namuose laikė apie dvi savaites ir kad slepia narkotikus, niekam nesakė. E. B. nurodymą įvykdė, nes bijojo jo žiaurumo, matė, kaip mušdavo kitas merginas, jai taip pat jie keletą kartų smogė be jokios priežasties (t. 3, b. l. 124-125).

Apelianto skundo teiginys, kad G. Kn. teisme davė jį kaltinančius parodymus dėl narkotinių medžiagų paėmimo iš garažo ir perdavimo jai pasaugoti iš keršto dėl atstumtos meilės, yra išgalvotas ir niekuo nepagrįstas, nes nukentėjusioji tokių parodymų, kaip tvirtina E. B. , niekada nedavė (t. 5, b. l. 70-73), nebuvo nustatyta, kad jos parodymai duoti keršto įtakoje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo kaltę dėl šio nusikaltimo pagrindė ir kratos protokolu (t. 1, b. l. 29-32). Krata buvo atlikta E. B. išnuomotame garaže Nr. 133, esančiame garažų kooperatyve (duomenys neskelbtini), kurios metu buvo paimtas didelis kiekis psichotropinių medžiagų – 18,5729 (30 proc.) MDMA ir 10,967 (36 proc.) metamfetamino. Taip pat buvo paimti sąsiuviniai, bloknotas su rankraštiniu būdu užrašytais telefonų numeriais ir prierašais. Kadangi garaže surastas piršto pėdsakas nepriklausė E. B. , todėl nuosprendyje specialisto išvada (t. 1, b. l. 38-39) ir nebuvo aptarta. Apelianto iškelta versija, kad garažu naudojosi ir kiti, nenustatyti asmenys, atmetama, kadangi visos nukentėjusiosios ir išteisintoji kategoriškai patvirtino, kad patekti į garažą be E. B. ar T. M. žinios jos niekaip negalėjo.

Apelianto nuomone, aplinkybę, kad garažu naudojosi treti asmenys, galimai užsukdavo ir savininkas, patvirtina jame surasta piliečio M. rentgeno nuotrauka, tačiau nebandyta nustatyti, kokiu būdu ji tame garaže atsirado. Reikia pažymėti, kad rentgeno nuotrauka buvo surasta ne garaže, kaip teigia apeliantas, o jame stovėjusio T. M. priklausančio automobilio Honda Civic Nr. duomenys neskelbtini salone (t. 1, b. l. 29-32), todėl tik pats nuteistasis T. M. ir galėjo atsakyti į šį klausimą. Kadangi T. M. viso proceso metu dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino ir nedavė parodymų apie jo ir E. B. padarytas nusikalstamas veikas, todėl ši aplinkybė liko neišaiškinta, tačiau ji niekaip neįtakojo aiškinantis bylos aplinkybes dėl E. B. padarytų nusikaltimų.

Apelianto E. B. iškeltą versiją, kad į jo nuomojamą garažą galėjo įeiti ir garažo savininkas, paneigia liudytojos V. B. parodymai (t. 3, b. l. 142). Liudytoja paaiškino, kad garažą E. B. išnuomavo jos vyras daugiau nei prieš metus (2004-2005 m.). E. B. mokėjo po 50 Lt kas mėnesį. E. B. nuomone, garaže laikyti automobilį buvo nesaugu, todėl įsivedė signalizaciją. Jos vyras vienas, be E. B. , garaže nesilankė, ilgą laiką buvo išvykęs į užsienį. Prieš E. B. garažą buvo išsinuomavęs jos pažįstamas T. M. .

Nors E. B. skunde nurodo, kad teismas neišaiškinęs visų aplinkybių, o kaltę dėl aukščiau nurodytos veiklos pagrindė ir medžiaga, gauta iš UAB ,,L.“, tačiau kolegijos nuomone šiais rašytiniais įrodymais vadovautasi pagrįstai. Iš paminėtos medžiagos matyti, kad dar 2004-06-15 E. B. buvo sudaręs sutartį su Saugos tarnyba – UAB ,,L.“ dėl garažo Nr. 133 reagavimo į signalizacijos suveikimus (t. 3, b. l. 151-152), o 2006-01-16 padavė prašymą nutraukti šią sutartį nuo 2006-01-31 (t. 3, b. l. 150). E. B. sulaikytas 2006-01-17. Šie rašytiniai įrodymai, su anksčiau aptartais nukentėjusiųjų ir išteisintosios J. B. parodymais, kategoriškai patvirtina faktą, jog išnuomotu garažu esant įjungtai signalizacijai, išimtinai naudojosi tik jis. Nukentėjusiosios patvirtino, kad norint patekti į garažą, buvo reikalingas ne tik raktas, kuris buvo pas E. B. , bet reikėjo žinoti kodo numerį, kad būtų galima išjungti signalizaciją, o kodas buvo pastoviai keičiamas.

Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasidomėjo, ar jis realiai naudojosi šia paslauga, ar ji buvo įjungta, išjungta. Tą aplinkybę, jog signalizacija garaže visą laiką buvo įjungta, parodė nukentėjusiosios, kurios eidavo kartu su E. B. ar T. M. į garažą, kai šie jas veždavo ar pas klientus, ar apsipirkti. Tikslu išsiaiškinti E. B. nurodytą aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas užklausė saugos tarnybą UAB ,,L.“ apie tai, ar E. B. realiai naudojosi apsaugos paslaugomis. Iš byloje esančios signalizacijos pranešimų suvestinės matyti, kad garažu E. B. naudojosi beveik kasdien arba net keliskart per dieną, ką patvirtina suvestinėse nurodytas garažo atidarymas ir pridavimas. Iš šios suvestinės esamų duomenų apie garažo atidarymą-uždarymą 2005 m. gruodžio mėn., t. y. paskutinį mėnesį prieš surandant narkotikus, matyti, kad atidarius garažą jis po kelių minučių vėl buvo uždaromas ir taip kartodavosi keletą kartų per dieną. Paskutinį kartą garažu buvo naudotasi 2006-01-16-22 val. 12 min. 50 s. garažas atidarytas, o 22 val. 32 min. 28 s. uždarytas ir įjungta signalizacija. Paaiškinti, kodėl garažas buvo atidarytas, pavyzdžiui 2006-01-01 15 val. 01 min. 38 s. ir signalizacija įjungta tik 2006-01-05 13 val. 56 min., o taip pat išjungta 2006-01-05 16 val. 09 min. 54 s. ir vėl įjungta tik 2006-01-12 11 val. 46 min. 08 s. gali tik pats apeliantas. Duomenų apie tai, kad narkotines ir psichotropines medžiagas garaže galėjo padėti nenustatyti asmenys, byloje nėra.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes dėl šių nusikalstamų veikų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų, nes įvertinus įrodymų visetą konstatuota, jog surinkta pakankamai įrodymų apelianto kaltei pagrįsti.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog bute ir garaže rastos vienodos narkotinės medžiagos. Jo manymu, norint daryti išvadą, kad medžiagos yra identiškos, būtinos specialios žinios, ką galėjo padaryti ekspertai ar specialistai, o tai padaryta nebuvo. Kolegijos nuomone toks ištyrimas nebuvo būtinas, kadangi nuosprendyje konstatuojama, jog psichotropinės medžiagos, rastos bute, yra tos pačios rūšies (rausvos spalvos tabletės su įspaudu ,,Euro“ logotipu, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA-30 procentų bei baltos spalvos milteliai, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas) kaip ir rastos nuomojamame garaže, tačiau nenurodyta, kad jos yra identiškos. Aukščiau nurodytą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis išorišku panašumu – tai rausvos spalvos tabletės su įspaudu ,,Euro“ logotipu, rastos ir garaže, ir bute bei baltos spalvos milteliai, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas – tai nustatyta atlikus cheminį tyrimą. Vertinant įrodymus ir sprendžiant aukščiau aptartų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimą buvo vadovautasi susiklėsčiusia teismų praktika ir baudžiamojo įstatymo normomis.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu pripažinti jį kaltu neteisėtai įgijus ir bute laikius sprogstamąją medžiagą - ,,Sokol“ markės paraką bei neteisėtai įgijus ir rankinėje nešiojus nešaunamąjį ginklą – savadarbį kasteltą. Iš kratos protokolo matyti, kad 2006-01-17 kratos metu bute, kuriame gyveno E. B. ir užsiėmė sąvadavimu, buvo rasta ir paimta daug daiktų, priklausančių apeliantui, jų tarpe stiklinė 70 mm aukščio ir iki 70 mm skersmens su pilkos spalvos grūdeliais (t. 1, b. l. 19-27). Kratos metu buvo filmuota kamera ,,Sony Hundycam“ Video 8 VR. Fotolentelėje, esančioje prie kratos protokolo, nufotografuota stiklinė su rastu paraku (t. 1, b. l. 27). Nors apeliantas ir teigia, kad kratos protokole nėra užfiksuota, kad buvo paimtas maišelis su nurodyta medžiaga, tačiau kolegijai nekyla jokių abejonių, kad kratos metu surasti pilkos spalvos grūdeliai yra tie patys, kurie supilti į maišelį, pateikti specialistui ištirti. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ,,Tirti pateikta medžiaga įpakuota polietileniniame maišelyje. Maišelyje yra įdėtas baltos spalvos popieriaus lapas su rankraštiniu užrašu: ,,Medžiaga, panaši į paraką 2006-01-17 paimta bute (duomenys neskelbtini) Kauno r. PK KP , ONTG vyresn. tyrėja G. S.“ ir parašas (t. 1, b. l. 69-70). Kadangi specialistas, atlikęs tyrimą nenustatė pakuotės pažeidimų (maišelis rastas užklijuotas ir antspauduotas policijos komisariato antspaudu), todėl kolegija neturi pagrindo tikėti, kad policijos pareigūnė buvo nesąžininga ir savo darbą atliko netinkamai.

Nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi jokios įtakos ta aplinkybė, kad butas (duomenys neskelbtini) rajone priklauso ne E. B. . Iš valstybės įmonės registrų centro gautos nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad šis butas nuosavybės teise priklauso apelianto motinai A. B. (t. 6, b. l. 117), tačiau iš Kauno raj. policijos komisariato medžiagos (t. 6, b. l. 133-142), kuri išreikalauta E. B. prašymu, matosi, jog dar 2002-07-16 buvo atlikta krata šiame bute, nes jame gyveno apeliantas. Taip pat kiti bylos duomenys – įtariamojo E. B. apklausos protokolai (t. 3, b. l. 171-172, 180, 186) rodo, kad jis apklausiamas tyrėjos, pats nurodė savo gyvenamosios vietos adresą – motinos butą. Jis 2004-06-15 sudarydamas apsaugos sutartį su saugos firma UAB ,,L.“, taip pat jai paduodamas prašymą 2006-01-16 ją nutraukti, pats nurodė gyvenąs (duomenys neskelbtini). Esant šiems duomenims nekyla jokių abejonių, kad šiame bute išties gyveno E. B. .

Sprendžiant E. B. kaltumo klausimą dėl neteisėto įgijimo ir laikymo 64,5 g sprogstamos medžiagos – medžioklinio ,,Sokol“ markės parako visiškai neturi reikšmės ta aplinkybė, kad parakas buvo surastas jam nepriklausančiame bute, kadangi ne tik aptarti, bet ir kiti bylos duomenys rodo, jog motinai priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) jis gyvena labai seniai: dar 1990-09-25 yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą ir nurodęs pastoviai gyvenantis šiuo adresu (t. 4, b. l. 2), taip pat pateikdamas prašymą policijai dėl paso išdavimo (t. 4, b. l. 1), vėl nurodė šį adresą. E. B. įrašytas į policijos įskaitą ir jam taikyti įvairūs apribojimai, pvz. nekeisti gyvenamosios vietos ir kita (gyvenamoji vieta nurodyta ta pati) bei iš informacijos apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą sprendžiama, jog nurodyta pastovi ir vienintelė jo gyvenamoji vieta minėtu adresu (t. 4, b. l. 3-9, 14-15, 18-22).

Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad daugiau niekas, išskyrus E. B. , tame bute negyveno, o ir pašaliniai asmenys į jį patekdavo tik su jo leidimu, todėl niekas kitas, išskyrus jį patį, bute negalėjo paslėpti ir laikyti paraką.

Be to, reikia pažymėti ir tai, kad dar 1994-04-08 Kauno raj. apylinkės teismo nuosprendžiu E. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 234 str. 1 d. už šaunamojo ginklo neteisėtą įsigijimą, nešiojimą ir laikymą, t. y. buvo įsigijęs ir laikė nupjautvamzdį, padarytą savadarbiu būdu iš vienvamzdžio lygiavamzdžio 16-ojo kalibro medžioklinio šautuvo, vadinasi, jau anksčiau turėdamas nelegalų šaunamąjį ginklą jis išties suvokė, kad sprogstamąją medžiagą – paraką draudžiama be atitinkamo leidimo ir įgyti, ir laikyti.

Analogiškais motyvais atmetamas apelianto skundo teiginys ir dėl nešaunamojo ginklo – savadarbio kastelto neteisėto įgijimo ir nešiojimo. Apeliantas teigia neva nesupratęs jo paskirties. E. B. , praeityje tris kartus teistas už įvairius nusikaltimus, tame tarpe ir už neteisėtą šaunamojo ginklo įsigijimą, nešiojimą ir laikymą, taip pat jam, įrašytam į policijos įskaitą, buvo taikyti ir oficialūs perspėjimai, ir Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo atitinkami straipsniai, todėl kolegija laiko naiviu apeliacinio skundo argumentą dėl neva nežinojimo, kam kastetas gali būti panaudotas. Jis įsigydamas ir nešiodamas šį nešaunamąjį ginklą puikiai suprato jo paskirtį ir kad jis priskirtas prie smogiamojo-triuškinamojo poveikio nešaunamųjų ginklų, nes priešingu atveju būtų jo neslėpęs savo automobilio salone, rankinėje, po dešinės pusės priekine sėdyne (t. 1, b. l. 94-98). Be to, iš daiktų apžiūros protokolo ir kitų bylos duomenų matyti, kad 2006-01-17 sulaikius E. B. kartu su T. M. pastarajam vairuojant apelianto automobilį BMW v.n. duomenys neskelbtini, E. B. nepareiškė jokių pastabų apie automobilyje rastus daiktus (t. 1, b. l. 92, 94-98), tik vėliau iškėlė versiją, jog kastetą tą pačią dieną rado Aleksoto turgavietėje ir automobilyje ketino atidžiau apžiūrėti.Jo veiksmai sulaikius įrodo, kad jis policijos darbuotojui nepaaiškino suradęs šį ginklą, o ir tai, kad jis jau buvo jį įsidėjęs į rankinę ir paslėpęs automobilyje po priekine sėdyne, patvirtina, kad ginklą nešiojosi su savimi.

Nors apeliantas ir tvirtina, kad nėra surinkta įrodymų apie tai, kad jis abi nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 str. 1 d. ir BK 258 str. 2 d. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistojo objektyvieji veiksmai, atlikti realizuojant šias veikas kaip tik ir patvirtina, jog buvo veikta tik tiesiogine tyčia – jis suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tyčios kryptingumą įrodo apelianto atlikti veiksmai, kurie yra aptarti nuosprendyje ir išanalizuoti atsakant į jo skundo argumentus.

Tenkinamas apelianto prašymas grąžinti kai kuriuos jo asmeninius daiktus (kompaktinius diskus, vyrišką rankinę, kalkuliatorių, mėlynos spalvos žiebtuvėlį), kurie nėra nusikalstamos veikos įrankiai ar priemonės. Šiuos daiktus teismas, pažeisdamas BPK 94 str. 1 d. 5 p., 2 d., nutarė sunaikinti nepagrįstai, nes jie niekaip nesusiję su nusikalstama veika.

Perkvalifikavus E. B. nusikalstamą veiką iš BK 307 str. 3 d. į 1961 m. BK 239 str. 3 d., skiriama ir bausmė atsižvelgus į žemesnės instancijos teismo nuosprendyje išvardintas aplinkybes (jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą), jo itin neigiamą asmenybės charakteristiką (anksčiau teistas, niekur nedirbo, pelnėsi ir pragyveno iš prostitucijos verslo), be to, iš bylos duomenų matyti, kad dar 1999-07-28 jam Kauno raj. PK Tardymo skyriuje buvo iškelta byla pagal BK 239 str. 3 d. (sąvadavimas prostitucijai), tačiau vėliau buvo nutraukta. Be to, įvertinami itin neigiami padariniai ir jo padarytos veikos didelis pavojingumas visuomenei. Atsižvelgus į tai, kad sumažėjo jam kaltinimo apimtis (dėl vienos veikos išteisinamas, o dėl kitos – perkvalifikuojami veiksmai į lengvesnį, nesunkų nusikaltimą), ir jam paskyrus švelnesnę bausmę už naują nusikaltimą, skiriama šiek tiek švelnesnė galutinė subendrinta galutinė.

Žemesnės instancijos teismas, skirdamas E. B. bausmes, vadovavosi BK 54 str. 2 d. nurodytais bausmės pagrindais, atsižvelgė į BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį bei teisingumo principo nuostatas. Šiuo nuosprendžiu bendrinant jam bausmes imama domėn tai, kad padarė daug nusikaltimų, iš kurių net 9 nusikaltimai (pagal atskiras nusikalstamas veikas) priskirti prie sunkių,, o kiti – apysunkiai, nesunkūs nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai. E. B. nusikalstamais veiksmais pažeidė visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, kai kurie iš jų (BK 307 str. 2, 3 d., 308 str. 1,2 d.) turint savanaudiškų tikslų, t. y. siekiant gauti turtinės naudos iš nukentėjusiųjų prostitucijos ir pelnytis iš jos. Nusikaltimų padarymo metu legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Kadangi E. B. kaltę iš vis neigė, tai rodo jo abejingą požiūrį į nusikalstamas pasekmes ir atkaklų nenorą pasitaisyti. Bausmė, paskirta šiuo nuosprendžiu, subendrinama su Kauno apygardos teismo 2006-12-18 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. 40 parų arešto už nešaunamojo ginklo – nunčiakų – neteisėtą įgijimą ir priimti naują nuosprendį:

E. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. B. bausmės, paskirtos pagal BK 258 str. 2 d. subendrinimo su kitomis bausmėmis ją apimant.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl E. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d. (dėl nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo jai laisvės atėmimu 5 metams) ir E. B. nusikalstamą veiką dėl nepilnametės A. Š. prostitucijos organizavimo ir vadovavimo jai bei pelnymosi iš jos 2001 m. pavasarį-vasarą iki 2002 m. liepos mėn. perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d. į 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 239 str. 3 d. ir paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., 6 d. Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes bei šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę E. B. paskirti laisvės atėmimą trylikai (13) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. B. asmeninių daiktų – kompaktinių diskų, vyriškos rankinės, kalkuliatoriaus, žiebtuvėlio sunaikinimo ir šiuos daiktus, t. y. kompaktinių diskų dėklą, ant kurio užrašas ,,TELFI“ su 8 vnt. kompaktinių diskų, vyrišką rudos spalvos rankinę, kalkuliatorių ir mėlynos spalvos žiebtuvėlį grąžinti E. B. .

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.