- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-15
- Bylos Nr.
- I1-1382-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03958-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. F. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti.
Skunde nurodo, kad nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) netinkamomis kalinimo sąlygomis.
Paaiškina, kad jam nebuvo suteikiama visa reikalinga informacija jam suprantama rusų kalba, o lietuvių kalbos jis nemoka, todėl jautėsi diskriminuojamas. Lukiškių TI-K taip pat nesuteikė jam užimtumo. Dėl to jis kreipėsi žodžiu į administraciją, tačiau jam buvo atsakyta, kad teisės aktuose nėra numatyta, kiek laiko kaliniai turi praleisti už kameros ribų.
Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkama ventiliacija, tvyrojo nemalonus kvapas, buvo šalta. Kameras vėdinti galima buvo tik per langus, dėl to žiemos metu jautėsi nejaukiai, bijojo susirgti. Nurodo, jog sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino jo privatumo, besinaudojant tualetu jį galėjo matyti kameroje buvę kiti asmenys, taip pat pareigūnai. Jis žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau jam buvo atsakyta, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, jog Lukiškių TI-K kamerose jam trūko vietos, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo plota norma, pareiškėjo skaičiavimais jam teko apie 2,45 kv. m ploto. Pareiškėjo manymu, dėl to buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis.
Dėl nurodytų pažeidimų jam buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, sutriko jo mityba, miegas, jautėsi slegiamas, juto nuolatinį nuovargį, dėl to jam atlygintina neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN pateikė teismui duomenis apie pareiškėjo judėjimo, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių asmenų skaičių. Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis teisės aktų nustatytais reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymi, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos normas HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto normas kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos normas HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teigia, jog iš pareiškėjo pateiktų judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Nurodo, jog visi suimtieji (nuteistieji) atvykę į Lukiškių TI-K buvo pasirašytinai supažindinti su įstatymais, tvarkos taisyklėmis, susipažinimo forma saugoma asmens byloje. Be to, atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo skunde cituoja teisės aktų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka, nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl jų nežinojimo nesuvokė savo teisių, pareigų, negalėjo jų ginti pažeidimo atveju.
Teigia, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės) III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Šių Taisyklių 14.2 punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti. Langelio durys atsidaro tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Nurodo, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai, atsakovės atstovo nuomone, negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, jog Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Pažymi, jog Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laikantis šios higienos normos, kamerose esantys langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai, atsakovės atstovo teigimu, atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdindavo, prižiūrėdavo, tvarkydavo savo kameras, neturėdavo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Apibendrindamas atsiliepimo argumentus, atsakovės atstovas pažymi, jog pareiškėjas nekonkretizuoja kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodomos sumos dydžio. Nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kaip ir iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas: 6,5 kv. m ploto kameroje Nr. 368 (1 asm.), 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 110 (2 asm.), 6,79 kv. m ploto kameroje Nr. 385 (1 asm.), 6,52 kv. m ploto kameroje Nr. 357 (1 asm.), 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 279 (1-2 asm.), 7,68 kv. m ploto kameroje Nr. 288 (1-2 asm.), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 150 (1-2 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 165 (1-2 asm.), 7,94 kv. m ploto kamerose Nr. 130, Nr. 143 (1-2 asm.), 7,72 kv. m ploto kameroje Nr. 333 (2 asm.). Įvertinus Vilniaus PN pateiktą informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 282 paras. Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,78 kv. m iki 7,94 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į nacionalinių aktų numatytą minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį plotą. Taip pat pažymėtina, jog ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), pareiškėjui visais laikotarpiais teko daugiau nei EŽTT praktikoje nustatyto minimalaus 3 kv. m ploto. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas itin abstrakčiai nurodė menamą pažeidimą, kadangi nenurodė nei kamerų, nei laikotarpių, kuriais jam trūko vietos kamerose.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. liepos mėn. pranešime „Dėl G. F. skundo“ nurodytos kameros, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (ginčo laikotarpiu pareiškėjas minėtose kamerose laikomas nebuvo). Pranešimo duomenimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 282 paras buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamų sanitarinių mazgų įrengimo pagrįstas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas jo užimtumas.
Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamuose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K administracijos 2018 m. kovo 28 d. atsakymo Nr. 96-1379 „Dėl laikymo sąlygų“ matyti, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 11 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų, tarp kurių buvo paminėtas ir užimtumo trūkumas. Šiuo atsakymu (raštu) pareiškėjas informuojamas apie tai, kad suimtųjų socialinis užimtumas organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka. Nurodo, kad pareiškėjas ir kiti asmenys kiekvieną dieną yra lankomi SRS specialisto. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjui buvo sudaroma galimybė pasinaudoti kompiuteriu ir riboto interneto prieiga, tačiau pareiškėjas į administraciją dėl noro pasinaudoti šia galimybe nesikreipė. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nuolat vyksta kultūros, sporto ir kiti renginiai, tačiau suimtasis turi pats išreikšti norą juose dalyvauti. Taigi iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta ir išaiškinta galimybė pasinaudoti įvairiomis užklasinėmis veiklomis, tačiau iš byloje pateiktos medžiagos galima suprasti, jog pareiškėjas kartais atsisakydavo šiomis galimybėmis pasinaudoti savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad nemoka lietuvių kalbos, todėl Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe, Lietuvos Respublikos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 13 straipsnis numato, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigoms supažindinti jose laikomų asmenų su visais teisės aktais. Teismui atsakovės atstovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjas, jam suprantama kalba buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K teikė būtinuosius dokumentus (pavyzdžiui Suimtųjų ir nuteistųjų, atvykusių į Lukiškių TI-K adaptacijos anketą). Nesant minėtų duomenų, teismas konstatuoja, jog Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl informacijos nepateikimo jam suprantama kalba. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių neigiamų padarinių, kilusių dėl nurodyto pažeidimo. Be to, pažymėtina, jog savo teisėmis pareiškėjas naudojosi, reguliariai įstaigos administracijai rašė skundus, įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose tvyrojo nemalonus kvapas, vėdinti kameras buvo galima tik per langus, kamerose buvo netinkama temperatūra.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Iš teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) 2018 m. kovo 9 d. patikrinimo akto matyti, kad buvo tikrinama kamera Nr. 110, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas. Akte nurodoma, kad kameroje Nr. 110 vidinis kameros langas užsidarinėjo nesandariai. Taip pat nustatyta, kad unitazo įtvirtinimas yra išlūžęs ir išmatuota oro temperatūra Lukiškių TI-K kameroje Nr. 110 siekė 17 laipsnių. Vidinis langas buvo sutvarkytas ir sandariai uždaromas, taip pat pritvirtintas unitazas. Kontrolės metu išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 110 siekė 19 laipsnių, ir tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą dėl ne mažesnės kaip 18 laipsnių gyvenamųjų patalpų oro temperatūros. Kiti byloje pateikti VSC patikrinimo aktai šioje administracinėje byloje nevertinami, kadangi jie nėra aktualūs ginčo laikotarpiui. Iš byloje pateiktų patikrinimų aktų matyti, jog Lukiškių TI-K kamerų būklė buvo nuolat tikrinama, pažeidimai fiksuojami ir operatyviai šalinami. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo šalta, tvyrojo nemalonus kvapas, tačiau nenurodė nei kamerų, nei laikotarpių, kada jis galimai jautė nepatogumus dėl netinkamos temperatūros ir nemalonaus kvapo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai susiję su netinkamų higienos sąlygų sudarymu, laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (282 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Taip pat pareiškėjui nebuvo suteikiama informacija apie įstaigos tvarkos taisykles, kalinimo sąlygas jam suprantama kalba. Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 564 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo G. F. (G. F.) naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 564 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.