Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens L. D. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. D. S., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktais, 3 dalimi apskrities viršininkas savo sprendimu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus privatiems žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi kelio servitutai ir servitutai suteikiantys teisę tiesti centralizuotus inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia apskrities viršininkui pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad planavimo organizatorė detaliojo plano rengimo metu kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją dėl servituto nustatymo (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalis) bei pagrindiniame detaliojo plano brėžinyje numatė servitutą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2005 m. gegužės 17 d. raštu Nr. GS-575 informavo, kad minimas kelias yra priskirtas prie savivaldybės kelių ir piliečių nuosavybės dokumentuose šio kelio servitutas neturi būti įrašytas, nes jis yra priskiriamas prie valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų kelių. Akivaizdu, kad L. D. S. rengdama detalųjį planą įvykdė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo” bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo reikalavimus, susijusius su servituto nustatymu, todėl Klaipėdos rajono savivaldybės taryba neturėjo teisinio pagrindo netvirtinti ginčijamo detaliojo plano. Aukščiau minėtų teisės aktų pažeidimų savo sprendime nenustatė ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas;Pareiškėjas pateikdamas skundą teismui pateikė žemės sklypo planą, kuriame nurodyta, kad ginčijama kelio atkarpa priklauso pareiškėjui, tačiau minėtas žemės sklypo planas nustatyta tvarka nėra suderintas su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriumi, t. y. žemės sklypas yra suformuotas atlikus preliminarius matavimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pareiškėją įpareigojo atlikti tikslius žemės sklypo matavimus, tačiau pareiškėjas šio reikalavimo neįvykdė ir teismo posėdžio metu pripažino, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius atsisako derinti parengtą žemės sklypo planą. Nepaisant to, teismas sprendime konstatavo, kad ginčijama kelio atkarpa priklauso R. L. Be to, detaliojo plano rengimo metu planavimo organizatorė J. S. kreipėsi į Valstybinės įmonės „Registrų centras” Klaipėdos filialą, tikslu išsiaiškinti ginčijamos kelio atkarpos savininką. VĮ “Registrų centras” pateikė kadastro žemėlapio ištrauką, iš kurio aiškiai matyti, kad ginčijamas kelias nėra koordinuotas koordinačių sistemoje, t. y. šiuo atveju jis nėra priskirtas R. L. žemės sklypui;Nesuprantamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo motyvas naikinti skundžiamą sprendimą, todėl kad klausimai dėl kelio nuosavybės, naudojimosi juo tvarkos turėjo būti išspręsti iki priimant ginčijamą sprendimą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, kad apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu, Vyriausybės nustatyta tvarka nustato servitutus pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius;Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendime nenurodytas nė vienas teisės aktas, kuris būtų pažeistas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai tvirtinant ir planavimo organizatoriui L. D. S. rengiant ginčijamą detalųjį planą.

Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

administraciniu aktu servitutą galima nustatyti išimtinai tik įstatymo numatytais atvejais. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta galimybė apskrities viršininkui nustatyti kelio servitutą ir privačios nuosavybės teise valdomam žemės sklypui. Tačiau šioje teisės normoje yra nurodyti konkretūs atvejai, kai apskrities viršininkas Vyriausybės nustatyta tvarka gali privačiam sklypui nustatyti kelio servitutą, t. y. kai kelias reikalingas privažiuoti ar prieiti prie kapiniu, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų. Tokie atvejai dėl kelio servituto per pareiškėjo sklypą šioje byloje nenustatyti;negalima teigti, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme per pareiškėjo sklypą ketinama tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus. S. ketino šiuos tinklus tiesti komerciniais tikslais į savo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Be to, ji neįrodė, kad šiuos tinklus būtina tiesti per pareiškėjo sklypą. Jeigu tokie tinklai būtų tiesiami, tai darbai būtų atliekami prie pat pareiškėjo sodybos. Visais kitais servituto nustatymo administraciniu aktu atvejais Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Akivaizdu, kad pareiškėjas yra tiek viešpataujančiojo daikto (kelio), tiek tarnaujančiojo daikto (žemės) savininkas, tačiau jo valia dėl kelio servituto nustatymo iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo nebuvo išreikšta;Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumento rengėjas, suprojektavęs servitutą teritorijų planavimo dokumente, apie suprojektuotą servitutą raštu informuoja viešpataujančioju tampančio daikto savininką ir siūlo pareikšti apskrities viršininkui valią dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo iki planavimo dokumento viešo svarstymo pradžios, nurodydamas konkrečią datą. Kartu su prašymu nustatyti žemės servitutą apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui turi būti pateikta visa eilė dokumentų. Žemėtvarkos skyrius, išnagrinėjęs gautą prašymą ir patikrinęs pateiktus dokumentus, pateikia apskrities viršininkui išvadą. Apskrities viršininkas gautą išvadą išnagrinėja ir per 15 dienų informuoja prašymą pateikusį asmenį apie servituto nustatymo tikslingumą. Tik po to rengiamas, derinamas ir viešai svarstomas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame projektuojamas žemės servitutas, bei priimamas sprendimas dėl žemės servituto nustatymo. Akivaizdu, kad šių teisės normų reikalavimų S. nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad klausimai dėl kelio nuosavybės, naudojimosi juo tvarka turėjo būti išspręsti iki priimant ginčijamą sprendimą;teismui buvo pateiktas 1991 m. vasario 5 d. sudarytas pareiškėjo žemės sklypo planas, kuriame yra kadastro įmonės žyma, jog sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje. Kadastro žemėlapyje kelias atskirai nepažymėtas, nes jis nesuformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Teismas teisingai nustatė, kad 0,99 ha ploto kelias yra nurodytas kaip pareiškėjo žemės sklypo sudėtinė dalis registro pažymėjime, taip pat nurodytas žemės plano eksplikacijoje (b.l. 11). Apeliantų minimas žemės sklypo planas (b.1. 136) buvo pateiktas tam, kad teismui būtų aišku, kur yra planuojamos inžinerinės komunikacijos bei formuojamas S. sklypas;pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus pareiškėjas neprivalo rengti tikslių savo sklypo kadastrinių matavimų, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje esantys dokumentai (b.l. 38, 136) patvirtina, kad kelias, esantis greta L. D. S. sklypo, įeina į pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausantį 30,49 ha žemės sklypą. Ant pareiškėjui priklausančio žemės sklypo plano (b.l. 11) yra NTKVĮ Klaipėdos filialo 2001 m. gruodžio 17 d. žyma, kad sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog žemės sklypas, kurio sudėtine dalimi pagal nekilnojamojo turto registro duomenis yra ir kelio dalis (0,99 ha), nuosavybės teise įregistruotas R. L. vardu, bei pagrįstai pažymėjo, kad klausimai dėl kelio nuosavybės, naudojimosi juo tvarka, turėjo būti išspręsti iki priimant ginčijamą sprendimą: nustačius, kad kelias yra priskirtas prie valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų kelių, ištaisius (patikslinus) nekilnojamojo turto registro duomenis; arba patvirtinus, kad kelio dalis nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, įstatymų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl servituto nustatymo. Tuo pačiu darytina išvada, kad nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, jog ginčijamas kelias nėra koordinuotas koordinačių sistemoje, t. y. šiuo atveju jis nėra priskirtas R. L. žemės sklypui.

Įvertinus visa, kas išdėstyta ir atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniuose numatyta naudoti šį kelią bei šalia kelio esančią pareiškėjo sklypo dalį elektros linijos tiesimui (b.l. 67, 76, 81) darytina išvada, kad detaliuoju planu, kuris patvirtintas ginčijamu atsakovo sprendimu, suplanuotos teritorijos naudojimui pagal numatomą paskirtį numatyta pasinaudoti kitam fiziniam asmeniui (pareiškėjui) nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo (kelio) dalimi.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (sąlygų detaliajam planui derinimo stadijoje bei plano patvirtinimo metu galiojusi redakcija) 3 straipsnio, reglamentavusio teritorijų planavimo tikslus, 1 dalies 7 punktas numatė, kad vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje plėtojimo sąlygų.

Kaip jau buvo nurodyta, ginčijamu atsakovo sprendimu patvirtintu detaliuoju planu ne tik nebuvo suderinti fizinių asmenų interesai, juo netgi buvo pažeistos pareiškėjo nuosavybės teisės, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs tokį pareiškėjo teisių pažeidimą, pagrįstai panaikino Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio l d. sprendimą Nr. T11-351 „Dėl L. D. S. žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo”. Todėl naikinti šį teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vertinant apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad tai, jog planavimo organizatorė detaliojo plano rengimo metu kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją dėl servituto nustatymo, nėra pagrindas pripažinti, jog ginčijamu atsakovo sprendimu patvirtintu detaliuoju planu nebuvo pažeistos pareiškėjo nuosavybės teisės ir, kad detalusis planas neprieštaravo jau minėtiems (TPĮ 3 str. 1 d. 7 p.) teritorijų planavimo tikslams.

Kolegija pažymi, jog apeliantai, remdamiesi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka nustato servitutus pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą, jog klausimai dėl kelio nuosavybės, naudojimosi juo tvarkos turėjo būti išspręsti iki priimant ginčijamą sprendimą. Kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų nepakanka, kad būtų galima spręsti, ar šioje byloje nagrinėjamu atveju apskritai galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo administraciniu aktu (pagal CK 4.124 str. 1 d. administracinis aktas yra tik vienas iš servitutų nustatymo pagrindų ir gali būti taikomas tik įstatymo numatytais atvejais), kadangi tokiu pagrindu nustatyti servitutą privačios žemės sklypams leidžiama tik išimtinais atvejais (ŽĮ 23 str. 1 d. 3 p., 4 p.). Tačiau ginčo šioje byloje teisingam išsprendimui tai nereikšminga, kadangi netgi nustačius, kad šioje byloje galėjo būti sprendžiama dėl servituto nustatymo administraciniu aktu, o ne kitu CK 4.124 str. 1 d. numatytu pagrindu, visos su servituto nustatymu susiję procedūros turėjo būti atliktos iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nes tokią tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos „Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės“. Kadangi pagal Taisyklių 15 p., teritorijų planavimo dokumento rengėjas suprojektuoja tokio dydžio, ploto ir ribų servitutą, kuris užtikrintų viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančiojo žemės sklypo savininko teisės naudotis žemės sklypu, o pagal Civilinio kodekso 4.121 straipsnį servitutinio kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus, darytina išvada, kad teritorijų planavimo dokumento rengėjas, projektuodamas kelių ir kitus žemės servitutus, privalo atsižvelgti į žemės sklypo savininko valią. Be to, Taisyklių 9.5. p. nustato, kad kartu su prašymu nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą žemėtvarkos skyriui pateikiamas rašytinis kreditorių sutikimas, kad servitutas būtų nustatytas (jeigu žemės sklypas, kuriam nustatomas servitutas, įkeistas hipotekos tvarka). Kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 38), pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausantis 30,49 ha žemės sklypas, kurio dalį (0,99 ha) sudaro kelias, 2001 m. gruodžio 29 d. įkeistas hipotekos tvarka (įrašas galioja nuo 2002 m. sausio 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens L. D. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.