- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-22
- Bylos Nr.
- ATP-359-493/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-53-3-01087-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Arūnas Paštuolis
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. P. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresniojo specialisto nutarimu V. P. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 60 Eur bauda.
Administracinėn atsakomybėn V. P. patrauktas už tai, kad jis 2015-11-20, 14.35 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „Citroen C5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sustabdytas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnų D. G. ir T. Z. teisės vairuoti kelių transporto priemones ir kt. dokumentų bei automobilio techninės būklės patikrinimui, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 91.3 punkto reikalavimą, neįjungė vairuoto automobilio avarinės šviesos signalizacijos.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs V. P. skundą dėl jo atžvilgiu priimto nutarimo, 2016 m. vasario 22 d. nutartyje konstatavo, jog nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra pagrįstas ir teisėtas, todėl V. P. skundą atmetė.
V. P. skundžia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį, prašo ją panaikinti, taip pat panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresniojo specialisto nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde apeliantas nurodo, kad su priimtu nutarimu nesutinka, nes nebuvo policijos pareigūnų stabdomas, kaip tai nurodo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio komisaro įsakymas „Dėl kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos“. Apelianto teigimu, jam įjungus kairį posūkio signalą, policijos automobilis įjungė švyturėlius, taip prašydamas duoti jam kelią, todėl apeliantas įjungė dešinįjį posūkio signalą, sustojo, pasitraukdamas kaip galima arčiau į dešiniąją pusę ir taip duodamas pareigūnams kelią. Jokio garsinio signalo nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad teismui nebuvo pateikta nei filmuota medžiaga, nei liudytojų parodymai, neskaitant apklaustų pareigūnų, surašiusių protokolą. V. P. manymu, policijos pareigūnai, surašę administracinio teisės pažeidimo protokolą neturėtų būti apklausiami kaip liudytojai. Skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino ir nieko nepasisakė dėl neteisėtų kelių policijos pareigūnų veiksmų. Sustodami praktiškai autobusų stotelėje ir perėjoje už apelianto vairuojamo automobilio mažiau negu 3 metrų atstumu policijos patruliai patys grubiai pažeidė Kelių eismo taisykles bei galiojančius teisinius aktus. Tiek policijos pareigūnas, tiek kelių policijos automobilis trukdė kitiems eismo dalyviams, automobiliai buvo priversti kirsti ištisinę kelio juostą. Padaręs minėtus nusižengimus, kelių policininkas priėjo prie apelianto automobilio ir paprašė dokumentų. Į klausimą, kokiu pagrindu yra tikrinamas, pareigūnas atsakė vienu žodžiu – „rasim“ ir pradėjo reikalauti pateikti automobilio dokumentus, teises, draudimo liudijimą, vaistinėlę, liemenę, gesintuvą ir t. t. Teismo posėdžio metu apeliantas pabrėžė, kad iš neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės.
Teismo posėdžio metu abu pareigūnai teigė, jog apelianto automobilį jie neva stabdė dėl to, kad įtarė jį šiurkščiu Kelių eismo taisyklių pažeidimu – automobilio vairavimu neturint tokios specialiosios teisės. Nepaisant to, kai šiuos duomenis pareigūnas galėjo patikrinti automobilyje esančio kompiuterio pagalba, jis priėjo prie apelianto automobilio, jam sustojus duoti jiems kelią ir degant dešinės pusės posūkio signalui. Tuo metu V. P. teigia vykdęs pareigūno nurodymus. Patikrinus vairuotojo pažymėjimą ir įsitikinus, kad jis galiojantis, pareigūnas turėjo palinkėti gero kelio ir nueiti, tačiau to nepadarė, tiesiog didino savo reikalavimus, reikalaudamas parodyti techninį pasą, draudimą, vaistinėlę, gesintuvą ir t. t.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, jo problemos su Vilkaviškio rajono policijos komisariato kelių policija prasidėjo 2015 metų balandžio mėnesį. Pareigūnai stabdo apeliantą be jokio teisinio pagrindo, tikrina viską: automobilio dokumentus, draudimą vaistinėlę, gesintuvą šviesą atspindinčią liemenę, padangas ir .t. t., rašo protokolus ir skiria nuobaudas. Skunde apeliantas pažymi, kad asmeninė kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Jo teigimu, jis nebuvo stabdomas, todėl pasitraukė į dešiniąją kelio pusę kaip galima arčiau šaligatvio, sustojo ir davė kelią pravažiuojančiam policijos ekipažui, kurie to pareikalavo įjungdami švyturėlius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į V. P. apeliacinį skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos viršininkas nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi V. P. skunde nurodytos aplinkybės yra neobjektyvios, todėl apylinkės teismas jo skundo netenkino pagrįstai.
V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai atmetė V. P. skundą jo administracinio teisės pažeidimo byloje. Tai, kad apeliantas, sustabdytas policijos pareigūnų dokumentų patikrinimui, neįjungė avarinio sustojimo signalizacijos, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 91.3 punktas, patvirtina policijos pareigūnų D. G. ir T. Z. tarnybiniai pranešimai bei parodymai teismo posėdyje, taip pat ir paties V. P. parodymai. Nors apeliantas teigia, kad buvo įsitikinęs, kad policijos pareigūnai, įjungę tarnybinio automobilio švyturėlius, tiesiog reikalauja duoti jiems kelią, tačiau tuo metu, kai pareigūnas D. G. priėjo prie jo automobilio ir paprašė pateikti dokumentus, jau tikrai suprato buvęs sustabdytas dokumentų patikrinimui. Aplinkybės, jog avarinio sustojimo signalą įjungė tik tada, kai policijos pareigūnas nusinešė jo dokumentus į tarnybinį automobilį, neneigia ir pats apeliantas. V. P. manymu, policijos pareigūnai, surašę administracinio teisės pažeidimo protokolą, neturėtų būti apklausiami kaip liudytojai, tačiau su tuo sutikti negalima, kadangi būtent šie asmenys, eidami savo tarnybines pareigas, užfiksavo padarytą pažeidimą, todėl jų parodymai yra labai svarbūs sprendžiant dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltės.
Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, teisės aktas, kuriuo remiasi apeliantas – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymas dėl kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos ir kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų tvarkymo ir teisės aktų taikymo instrukcijos patvirtinimo Nr. 99 pripažintas netekusiu galios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462. Šiuo metu galiojanti Policijos patrulių veiklos instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, numato, kad policijos patrulis gali stabdyti transporto priemonę ar tikrinti vairuotoją, kai, tarp kita ko, įtaria, kad transporto priemone važiuojantys asmenys dalyvavo arba dalyvauja darant teisės pažeidimą (22.4 punktas). Policijos patrulis turėtų vengti stabdyti transporto priemones vietose, kuriose sustoti ir stovėti draudžia kelio ženklai ar ženklinimas, kitose KET nustatytose vietose, jei sustojusi transporto priemonė gali sukelti eismo įvykį, sutrukdyti kitų transporto priemonių ar pėsčiųjų eismą, sudaryti transporto grūstį (24 punktas). Transporto priemonė gali būti stabdoma važiuojant tarnybine transporto priemone, įjungus jos mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus. Šiuo atveju reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš galo ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiais per garsiakalbį (25 punktas). Iš policijos pareigūnų parodymų teismo posėdyje ir tarnybinių pranešimų turinio akivaizdu, kad visų minėtų reikalavimų policijos pareigūnai laikėsi. V. P. vairuojama transporto priemonė buvo stabdoma įtariant, kad vairuotojui atimta teisė vairuoti. Iš apelianto pateiktų fotonuotraukų matyti, kad nei sustabdyta transporto priemonė, nei policijos pareigūnų automobilis eismui netrukdo, kitos transporto priemonės gali laisvai pralenkti stovinčius automobilius. Kad policijos pareigūnai, stabdydami V. P. vairuojamą automobilį, buvo įjungę švyturėlius ir garsinį signalą bei reikalavimą sustoti išreiškė per garsiakalbį, patvirtina jų pačių parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo.
Nors apeliantas nesutinka su tuo, kad buvo teisėtai sustabdytas, siekiant įsitikinti, jog nedaro teisės pažeidimo, jo nepasitenkinimas policijos pareigūnų veikla nesuteikia pagrindo nesilaikyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Net ir tuo atveju, jei V. P. manė, jog policijos pareigūnai reikalauja praleisti jų automobilį, vis tiek privalėjo įjungti avarinę šviesos signalizaciją, kadangi sustojo vietoje, kurioje draudžiama sustoti ir stovėti, t. y., arčiau kaip 5 m atstumu prieš pėsčiųjų perėją (Kelių teismo taisyklių 91.1 ir 150.4 punktai).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą ir V. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.