Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) R. T. skundą dėl 2015-02-19 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo O. M., G. R. ir G. D. buvo išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 str. 1 d., 165 str. 1 d., jiems nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

R. T. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. M., G. R. ir G. D. buvo kaltinami tuo, kad O. M. paprašyti G. R. ir G. D. 2013 m. birželio mėnesį sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini)., išpjovė pusę lazdynų giraitės bei 2013 m. gruodžio 20 d., apie 13 val., privačioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), paprašyti nusikaltimo organizavimu kaltinamo asmens O. M., G. R. ir G. D. išpjovė visą likusią lazdynų giraitę, tokiais savo veiksmais padarė 2730,35 Lt turtinę žalą, t.y. R. T. kaltina O. M., G. R. ir G. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą 187 str. 1 d.

Be to, O. M., G. R. ir G. D. buvo kaltinami tuo, kad suorganizuoti O. M. G. R. ir G. D. 2013 m. gruodžio 20 d. neteisėtai prieš nukentėjusiojo R. T., valią, G. R. nešant benzopjūklą, įsibrovė į privačią namų valdą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančią nukentėjusiajam R. T., ir išpjovė ten esančią lazdynų giraitę, t.y. R. T. kaltina O. M., G. R. ir G. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą 165 str. 1 d.

Apelianto nuomone, nusikaltimo padarymu kaltinami asmenys suvokė, jog visiškai sunaikina svetimą turtą, matė, jog turtas visiškai neteks savo vertės ir to norėjo, kas įrodo, jog nusikaltimą jie padarė tiesiogine tyčia.

Apelianto nuomone, Ukmergės rajono apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindamas O. M., G. R. ir G. D. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, kadangi jie net neginčijo, kad nusikaltimas buvo daromas svetimoje teritorijoje, prieš savininko valią. Apeliantas pažymi, kad su juo O. M. nieko nesitarė. Taip pat neaišku kuo vadovaudamasis apylinkės teismas nustatė, jog jo motina leido O. M. nukirsti lazdynų krūmus.

Teismo posėdžio metu išteisintųjų gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, privatus kaltintojas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

2015-02-19 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendis priimtas išsamiai bei tinkamai išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, todėl naikinti jo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad O. M., G. R. ir G. D. įvykdė nusikalstamas veikas, turinčias BK 187 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymius.

Ištyręs byloje surinktus įrodymus, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog O. M., G. R. ir G. D. veiksmais R. T. priklausantys trys lazdynų krūmai, priešingai negu kad teigia privatus kaltintojas, buvo ne sunaikinti, bet apgadinti. Tiek paties R. T., tiek išteisintųjų parodymais nustatyta, kad minėti lazdynų krūmai buvo tik nupjauti, nesugadinant jų šaknų sistemos, tad šiuo metu jie yra ataugę. Pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esančios nuotraukos (b. l. 155). Taigi apeliaciniame skunde yra nepagrįstai teigiama, jog minėti krūmai visiškai neteko savo vertės. Kitą vertus, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, bylos nagrinėjimo metu R. T. taip ir nesugebėjo tiksliai nurodyti jam priklausančių apgadintų lazdynų krūmų vertės, nors vadovaujantis BPK 407 – 417 straipsnių nuostatomis būtent jis privalo palaikyti kaltinimą tokio pobūdžio bylose bei pateikti visus baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltės įrodymus. Būdamas itin nenuoseklus, R. T. kalbėjo tik apie jo patirtos turtinės žalos dydį, iš pradžių teigdamas, jog jam dėl lazdynų nupjovimo padaryta 5 000 Lt turtinė žala (b. l. 1-4), o patikslintame skunde nurodydamas jau žymiai mažesnę sumą – 2730,35 Lt žalą (b. l. 41, 42). Akcentuotina, kad analogiškas sumas R. T. nurodo ir apeliaciniame skunde, taip ir nekonkretizuodamas kokio dydžio turtinę žalą jis patyrė – 5000 Lt ar 2730,35 Lt. Tačiau reikėtų pažymėti, kad nė viena iš minėtų sumų negali būti prilyginama apgadintų lazdynų krūmų vertei. Apylinkės teismo buvo visiškai pagrįstai pastebėta, jog apskaičiuodamas patirtos turtinės žalos dydį, R. T. atsižvelgė ir į atkuriamąją apgadintų krūmų vertę bei dėl turto apgadinimo patirtas bei ateityje atsirasiančias išlaidas, tačiau nustatant apgadinto turto vertę vadovautis minėtomis sumomis nėra jokio pagrindo. R. T. teisme buvo ne kartą pasiūlyta pateikti įrodymus, patvirtinančius nupjautų lazdynų vertę, tačiau jis teismo raginimų nepaisė ir tikslios jam priklausančių apgadintų krūmų vertės taip ir nenurodė. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde R. T. kalba tik apie jo patirtos turtinės žalos dydį.

Apelianto dėmesys atkreiptinas į tai, kad tikslus apgadinto ar sunaikinto turto vertės nustatymas turi itin didelę reikšmę tinkamam asmens veiksmų kvalifikavimui. Privačiam kaltintojui tiksliai nenurodžius apgadinto turto vertės bei nepateikus pastarąją aplinkybę patvirtinančių įrodymų, pirmos instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad sugadinto turto vertė viršytų 5 MGL (BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis) ar 3 MGL (BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis) dydį, tad nenustačius vieno iš minėtų nusikalstamų veikų požymių, nėra pagrindo teigti, jog O. M., G. R. ir G. D. padarė jiems įkaltinamą, BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu R. T. taip pat prašė teismo patraukti O. M., G. R. ir G. D. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, jog minėti asmenys net neginčijo, kad lazdynų krūmus nupjovė būdami svetimoje, R. T. priklausančioje, teritorijoje, prieš savininko valią. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog G. R. ir G. D. įėjo į R. T. kiemą siekdami ne pažeisti jo būsto neliečiamumą prieš jo valią, bet pasiekti lazdynų krūmus tam, kad juos nupjauti, t. y. neturėjo tyčios įvykdyti BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Pažymėtina, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 165 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad kalti asmenys veikė tiesiogine tyčia – asmuo turi suvokti, kad savo veiksmais, be teisėto pagrindo ir prieš būsto savininko ar jo valdytojo valią patenka į tą būstą ar jo saugomą teritoriją ir nori tai daryti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju negalima teigti, jog į R. T. būsto teritoriją buvo patekta žinant, jog tam nėra teisėto pagrindo bei norint tai daryti. Pažymėtina, kad O. M. įsitikinimu, ji turėjo teisėtą pagrindą patekti į R. T. būsto teritoriją – ji siekė apsaugoti savo turtą. Bylos medžiaga nustatyta, kad O. M. ir R. T. žemės sklypai ribojasi. Aptariami lazdynų krūmai auga ties jų žemės sklypus skiriančia riba iš R. T. pusės, tuo tarpu iš kitos pusės stovi O. M. priklausantis statinys, kurio stogas, anot O. M., pūna nuo lazdynų krūmų lapų, o rūsys griūna nuo šių krūmų šaknų. Jos teigimu, lazdynų lapai sugadino jos tvarto stogą, o dėl šaknų įgriuvo rūsys, jį reikėjo remontuoti (b. l. 168). Taigi, kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, paprašydama G. R. ir G. D. nupjauti lazdynų krūmus, O. M. siekė įgyvendinti savo kaip statinio savininkės teises. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė reikšminga vertinant išteisintųjų veiksmus ne tik BK 165 straipsnio, bet ir BK 187 straipsnio aspektu, kadangi, kaip jau buvo minėta, pagrindinė priežastis, paskatinusi O. M. imtis aukščiau aptartų veiksmų (lazdynų krūmų nupjovimo, dėl ko ji buvo kaltinama R. T. padariusi BK 187 straipsnyje numatytą veiką) - noras apsaugoti savo turtą – statinį – nuo tolimesnių apgadinimų, kuriuos, anot išteisintosios, sąlygojo būtent šalia jos statinio iš R. T. žemės sklypo pusės augantys lazdynų krūmai. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog klausimas, ar elgdamasi tokiu būdu O. M. nepažeidė kitų asmenų teisių, priklauso ne baudžiamosios, bet išimtinai civilinės teisės reguliavimo dalykui. Teismų išvadą dėl civilinio teisinių santykių, susiklosčiusių tarp O. M. ir R. T., pobūdžio patvirtina ir tai, jog bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad jie jau seniai konfliktuoja dėl žemės sklypų ribų nustatymo bei ties ta riba esančių R. T. priklausančių lazdynų krūmų ir O. M. priklausančio statinio ( taip bylos nagrinėjimo metu O. M. nurodė, jog nuo žemės sklypų ribos turėtų būti bent dviejų metrų atstumas, tuo tarpu šiuo metu nėra nei 50 cm. (b. l. 168); tuo tarpu R. T. nurodė ne kartą siūlęs O. M. atitraukti pastatą nuo žemės sklypų ribos, tuomet ir lapai ant statinio stogo nekris (b. l. 169)). Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau aptarti duomenys taip pat leidžia pagrįstai teigti, jog O. M., G. R. ir G. D. veiksmais nebuvo siekiama apgadinti R. T. priklausančių lazdynų krūmų tam, kad jis patirtų žalą. Jų veiksmai buvo nukreipti į O. M. priklausančio turto išsaugojimą, kas dar kartą patvirtina teismo išvadą dėl BK 187 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių išteisintųjų veiksmuose nebuvimo.

Įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog apylinkės teismo buvo teisingai konstatuota, kad O. M. veika galbūt turi deliktinės civilinės atsakomybės požymių, bet ne nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje bei BK 165 straipsnio 1 dalyje.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios bei baudžiamojo proceso teisės priemonės yra taikomos tik tuo atveju, kai pažeistų teisių ir interesų negalima apginti kitų teisės šakų priemonėmis. Tai reiškia, kad negalima bet kokį tarp asmenų kilusį ginčą spręsti baudžiamosios teisės pagalba, kadangi baudžiamoji atsakomybė yra traktuojama kaip griežčiausia, paskutinė priemonė (ultima ratio). Teismo jau buvo minėta, kad šiuo konkrečiu atveju tarp O. M. ir R. T. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra išaiškinti nusikalstamą veiką ir ją padariusiam asmeniui pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytą sankciją. Taigi pasinaudojus baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis tarp minėtų asmenų kilęs ginčas bet kuriuo atveju nebūtų išspręstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tą galima būtų padaryta tik civilinio proceso metu, tiksliai nustačius kokiu atstumu nuo žemės sklypų ribos galėtų augti lazdynų krūmai ir/ar stovėti statiniai.

Baudžiamosios bylos pagal privataus kaltintojo skundą nagrinėjimo metu, apygardos teismas kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo išteisintiesiems O. M., G. R. ir G. D.. Paskyrus gynėją, valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš O. M. 61,76 Eur teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo išteisintųjų valios. Todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2015-02-19 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atmesti R. T. apeliacinį skundą.

2015-02-19 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.