Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Pažymėtina, kad Pareiškėjams buvo siunčiami pranešimai su pasiūlymu dėl terminuotos vienerių metų nuomos sutarties sudarymo, tačiau sutartis iki šiol yra nesudaryta, kadangi patys pareiškėjai ignoruoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raginimus pateikti prašymo suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti nagrinėjimo tvarkos aprašo 3 priedą, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ turėtų galimybę įvertinti pareiškėjų atitikimą Įstatymo reikalavimams.

Teigia, kad atliko visus aktyvius veiksmus, suteikė visą reikiamą informaciją, tačiau patys pareiškėjai į aukščiau paminėtus raginimus nereagavo.

Pažymi, kad pareiškėjai nepateikia duomenų, įrodančių reikalaujamos turtinės žalos atsiradimą, o atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vadovaudamosi teisės aktų reikalavimais, veikė teisėtai ir pagrįstai. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindžia ne tik neteisėtų atsakovių veiksmų, bet ir žalos realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjams.

Pareiškėjui A. B. nustatytas 20 proc. darbingumas ir specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (12 t., b. l. 12-13), pareiškėjai S. B. nustatytas 10 proc. darbingumas ir neterminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (b. l. 14-15).

2015 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-176 nutarta išnuomoti socialinį būstą E. B. keturių asmenų šeimai(1 t., b. l. 78). Sudaryta 2015 m. spalio 5 d. socialinio būsto nuomos sutartis Nr. 1.39-N15/1610 (1 t., b. l. 79-83), pasirašytas būsto perdavimo -priėmimo aktas (1 t., b. l. 84). Socialinio būsto nuomos sutartyje, be kita ko, numatyta, kad socialinio būsto nuomos sutartis pasibaigia Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais (nuo 2015-01-01 galiojusi redakcija), kuris numatė specialiuosius tokio pobūdžio sutarčių nutraukimo pagrindus, o būtent:

1) kai asmuo ar šeima įsigyja būstą nuosavybės teise, išskyrus atvejus, kai įsigyto būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis už nustatytą Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte;

2) kai Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus asmens ar šeimos deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) daugiau kaip 20 procentų viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius;

3) kai asmuo ar šeima (visi šeimos nariai) išvyksta gyventi į kitos savivaldybės teritoriją ar kitą valstybę, kuri tampa jo (jų) deklaruota gyvenamąja vieta, kaip tai apibrėžta Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme;

4) kai asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos) nepateikė Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos;

5) kitais Civiliniame kodekse ar socialinio būsto nuomos sutartyje numatytais atvejais.

Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 1-1162 matyti savivaldybės sprendimas pakeisti ginčo būsto statusą iš socialinio būsto į savivaldybės būsto fondą bei sprendimas pakeisti socialinio būsto nuomos sutartį į savivaldybės būsto nuomos sutartį vieneriems metams (b. l. 49-50). Duomenų, kad šis sprendimas būtų skundžiamas nėra. Iš savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 1-1774 matyti, kad pakartotinai nuspręsta pakeisti socialinio būsto nuomos sutartį su E. B. į savivaldybės būsto nuomos sutartį (1 t., b. l. 87-88). Aptariamuose sprendimuose nurodoma, kad sutartis keičiama į savivaldybės būsto nuomos sutartį su dviem asmenims E. B. ir A. B., įvardijant sūnų ir dukrą kaip buvusius šeimos narius.

Duomenų, kad aukščiau nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai būtų panaikinti, apskųsti ar peržiūrėti nėra.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2019 m. balandžio 24 d. raštu Nr. A51-37360/19(3.3.12.1-EM4) (1 t., b. l. 122-124) ir 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. A51-51993/19(3.3.12.1-EM4))(1 t., b. l. 128-130), atsakant į pareiškėjų prašymus, buvo nurodyta, kad patys pareiškėjai teikdami prašymą dėl socialinio būsto skyrimo buvo nurodę, kad prašoma prie šeimos narių įrašyti ir sūnų, kadangi jis neturi savo šeimos. Taip pat pažymėta, kad pareiškėjų šeimos pajamos nuo 2016 metų viršija pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą numatytas galimas maksimalias gautinas pajamas šeimai kartu leistinu 25 proc. perviršiu. Buvo ne kartą rengtas sutarties pakeitimo projektas ir siūlyta pareiškėjams atvykti jį pasirašyti, tačiau pareiškėjai/pagrindinė nuomininkė neatvyko.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad E. B., A. B., S. B. ir E. B. 2019 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su skundu, kuriuo prašė paruošti naują būsto nuomos sutarties projektą ir kreiptis į Savivaldybės tarybą pakeičiant ar panaikinant 2015-09-23 sprendimą Nr. 1-176 ir 2015-10-05 nuomos sutartį Nr. 1.39-N15/1610. Savo prašymą nuomininkai grindė 5 argumentais: 1) jie nėra šeima; 2) jie neprarado teisės į valstybės garantuojamą paramą pagal LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą; 3) socialinis būstas nuomininkams buvo nuomojamas ne socialinio būsto sąlygomis (dėl to papildomai prašo pateikti jiems pasiūlymą dėl išperkamosios būsto nuomos sąlygų); 4) tiek SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tiek Savivaldybė yra SPIS naudotojai, todėl neturėtų prašyti nuomininkų pateikti informacijos, kuria patys disponuoja (prašo įvertinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2019-08-16 raštą Nr. 1.35-19/3997); 5) atkreipia dėmesį į tai, kad trys iš nuomininkų yra neįgalūs, o 2 iš jų nustatytas sunkus neįgalumo lygis.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. spalio 2 d. pasitarime socialinių reikalų ir sveikatos klausimais metu svarstyta pareiškėjams išnuomoto socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, klausimas. Pasitarimo metu buvo nuspręsta pavesti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ klausimą svarstyti pasitarime pas mero pavaduotoją. Nurodyta, kad vertinant pareiškėjų (šeimos keturių asmenų) pajamas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, nustatyta, kad šeimos viršija keturių asmenų šeimai nustatytą dydį su 25 proc. perviršiu. Taip pat nustatyta, kad ginčo būstas (78,47 kv. m bendrojo ploto) įrašytas į savivaldybės būsto fondą Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-1853. Taip pat pažymėta, kad pareiškėjų šeimai viršijus gaunamas pajamas 2017 m. socialinio būsto nuomos sutartis buvo pakeista į savivaldybės būsto nuomos sutartį vieneriems metams, tačiau pareiškėjai sutarties projekto nepasirašė. Savivaldybės tarybos sprendimas pakeisti nuomos sutartį yra netekęs galios ir pareiškėjai gyvena savivaldybės būste be galiojančios sutarties, nors jie ne kartą siūlyta teikti prašymą dėl vienerių metų nuomos sutarties sudarymo, išaiškinant, kad savivaldybė bus priversta spręsti būsto atlaisvinimo klausimą (b. l. 46–48).

Pareiškėjų nurodomas VAĮ 31 straipsnis yra taikomas tik tada, kai yra pradedama administracinė procedūra. VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai 2019 m. rugsėjo 2 d. prašyme-skunde iš esmės prašė sudaryti su Vilniaus miesto savivaldybe būsto nuomos sutartį jų nurodytomis sąlygomis, taip pat peržiūrėti (persvarstyti ar svarstyti iš naujo) 2017 metais priimtus sprendimus dėl 2015 metų socialinio būsto nuomos sutarties pakeitimo ir ginčo būsto perrašymo į kitą savivaldybės būsto fondą. Pareiškėjų prašyme nurodoma „prašau įvertinti SĮ „Vilniaus miesto būstas raštą 2019 m. rugpjūčio 16 d. ir atsakyti ar tai neteisėto psichologinio poveikio darymas, ar tai grasinimai ar tai kompetencijos stoka?“ nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai nurodė, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pažeidė pareiškėjų teises ar teisėtus interesus. Pažymėtina ir tai, kad 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 1.35-19/3997 „Dėl teisės į socialinio būsto nuomą nustatymo“ informavo E. B., kad pagal pateiktą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją / deklaracijas šeima per 2018 metus viršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatyme nustatytus dydžius ir atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius negali nustatyti jos (jos šeimos) teisės į valstybės paramą būstui išsinuomoti. Todėl prašo iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. pateikti prašymo suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti nagrinėjimo tvarkos aprašo 3 priedą, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ turėtų galimybę įvertinti jos (jos šeimos) atitikimą Įstatymo reikalavimams arba prašymą Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties sudarymui. Atsižvelgiant į išdėstytą atsakovas pagrįstai kvalifikavo aptariamą pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 2 d. raštą kaip prašymą ir jį atitinkamai sprendė. Sutiktina su pareiškėjais tik tuo aspektu, kad sprendimas priimtas tik mero pavaduotojo pasitarime 2019 m. spalio 24 d. ir atsakymas į 2019 m. rugsėjo 2 d. raštą pateiktas ne pagal Viešojo administravimo įstatymo nustatytus terminus, bet įvertinus sprendžiamo klausimo kompleksiškumą, būtinybę bendradarbiauti kelios institucijoms ir įvertintinos informacijos kiekį, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo Savivaldybės administracijos, kuriai buvo adresuotas 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymas-skundas, neveikimo ar vilkinimo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kada pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktus apskritai prašymai gali būti nenagrinėjami, jei jie teikiami nurodant tapačias faktines aplinkybes, keliant tapačius klausimus, prašymus ir yra dėl to priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas arba prašyme/skunde keliami klausimai, nurodomos aplinkybės apie senesnius nei 6 mėnesiai įvykius .

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Vadovaujantis VAĮ 42 straipsniu, dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų atsiradusi turtinė ir neturtinė žala atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka pareiškėjams įrodyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktus neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtą žalą (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantį priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, jog nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

Be to, Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas yra konstatuota, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014).

Pareiškėjai žalą kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo (savivaldybės administracijos ir SĮ „Vilnaius miesto savivaldybės būstas“) veiksmų, nurodydami, kad šie be galiojančios nuomos sutarties vienašališkai nustatė nuomos mokestį, kuris atitinka rinkos kainą. Pareiškėjai mano, kad jie tebegyvena socialinio būsto nuomos sąlygomis pagal 2015 metų galiojančią sutartį, todėl neprivalo už nuomą mokėti būsto nuomos rinkos kainos, todėl turtinę žalą sudaro būsto nuomos kainų, mokėtinos už socialinio būsto nuomą ir savivaldybės būsto nuomos rinkos sąlygomis, skirtumas (detalus skaičiavimas nepateiktas). Taip pat prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta įstatymo paskirtis - nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį, jeigu asmens ar šeimos nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017-02-01 sprendimu Nr. 1-809 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 42.4 punktą, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančios socialinį būstą, deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) už kalendorinius metus daugiau kaip 25 procentus viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu, Savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį Savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą ne ilgesniam nei 1 metų laikotarpiui nuomoti kaip Savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Šis aprašo punktas taikomas tik asmenims, auginantiems tris ar daugiau vaikų (iki 18 metų), neįgaliesiems, vyresniems nei 60 metų asmenims.