Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-07-05 · Civilinė byla Nr. 2-1239-330/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-05
Bylos Nr.
2-1239-330/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Enapa“
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kreditorius
Vilniaus miesto savivaldybės administracija UAB „Baltijos kredito sprendimai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1239-330/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00203-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.13. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Enapa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria, sutikus su atskiruoju skundu, panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Enapa“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-921-656/2017 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Enapa“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja UAB „Enapa“ prašė panaikinti BUAB „Andova“ 2017 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta iš varžytynių parduoti nekilnojamąjį turtą (administracinį pastatą), esantį (duomenys neskelbtini).Pareiškėja pateikto skundo reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą iki BUAB „Andova“ įgys valstybinės žemės sklypo dalies, ant kurios stovi pastatas, nuomos teisę, būtiną pastatui naudoti pagal paskirtį.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi UAB „Enapa“ prašymą tenkino iš dalies – sustabdė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą iš varžytynių iki įsiteisės procesinis sprendimas dėl ginčo esmės.Suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutarties. Atskirajame skunde nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos nesant tam pagrindo, nes pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl nėra galimas pareiškėjai palankaus sprendimo priėmimas bei neegzistuoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįvykdymo rizika. Nurodė, kad pareiškėja skundo reikalavimą grindžia tuo, jog ginčo pastatą kreditorių susirinkimas nepagrįstai nutarė parduoti be atitinkamų valstybinės žemės sklypo dalies, ant kurios stovi pastatas, nuomos teisių. Priešingai nei skunde tvirtina pareiškėja, valstybinės žemės nuomos teisė negali būti pardavimo varžytynėse objektas. Todėl kreditorių susirinkimas pagrįstai ir teisėtai nutarė, kad pastatas bus realizuojamas be nuomos teisių. Suinteresuoto asmens nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, jų pritaikymas prieštarauja esminiam kreditorių interesui kuo greičiau ir maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi, tenkindamas suinteresuoto asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atskirąjį skundą, pats panaikino šio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį, kuria byloje nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą iš varžytynių iki įsiteisės procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, o pareiškėjos UAB „Enapa“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja UAB „Enapa“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nutardamas panaikinti 2017 m. balandžio 27 d. nutartį, netikrino, ar faktinės aplinkybės atitinka UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atskirajame skunde nurodytus teiginius. Priešingai nei nurodė teismas, pareiškėja skunde dėl 2017 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimo nesirėmė argumentu, jog valstybinės žemės nuomos teisė yra pardavimo varžytynėse objektas. Kreditorių susirinkime nebuvo priimtas nutarimas, kad pastatas bus realizuojamas be nuomos teisių. Teismo argumentas, esą pastatas bus realizuojamas be nuomos teisių, akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas nepagrįstai rėmėsi Žemės ūkio ministerijos raštu „Dėl bankroto administratorių veiklos“, kuriame išaiškinta, kad valstybinės žemės nuomos teisė varžytynėse negali būti pirkimo – pardavimo objektu. Pareiškėja netvirtino, kad nuomos teisė yra pardavimo objektas. Teismas turėjo vadovautis teismų praktika, kurioje nurodyta, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina su nuosavybės teise. Laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą suponuoja siekis išvengti naujų teisminių procesų, pareigos atlyginti žalą naujajam pastato savininkui. Suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas pagrįstai nurodė, kad valstybinės žemės nuomos teisė negali būti varžytynių objektu. Nepagrįsta ir neracionalu įpareigoti BUAB „Andova“ atlikti pareiškėjos nurodytus veiksmus. Naujasis pastato savininkas šiuos veiksmus galės atlikti po pastato įsigijimo. Pats pirkėjas galės nuspręsti ar jam bus reikalingas didesnis ar mažesnis žemės sklypas. Atskirajame skunde cituojamos kasacinio teismo bylos nėra. Kreditorių susirinkimo nutarime aiškiai nurodyta, kad, skelbiant varžytynes, administratorius įpareigojamas pateikti informaciją apie žemės sklypo nuomos teisę, todėl pirkėjo teisės nebus pažeistos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, prieštarautų bankroto proceso tikslams. Pareiškėjos skundas prima facie nepagrįstas, todėl nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo procesinį sprendimą dėl pareiškėjos atskirojo skundo priimti atsižvelgiant į jo atsiliepime nurodytus argumentus. Suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad teisė nuomotis sklypą numatyta įstatyme, tačiau ji formalizuota kituose teisės aktuose. Nuomos sutarties sudarymas reguliuojamas imperatyviomis normomis, kurios įpareigoja išnuomoti konkretaus ploto žemės sklypą tik įvertinus visą eilę kriterijų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria, sutikus su atskiruoju skundu, panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Enapa“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis pareiškėjos UAB „Enapa“ skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktika, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka tik preliminarų ieškinio (pareiškimo, skundo) reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, o ne bylos nagrinėjimą iš esmės.Šiuo atveju pareiškėja (BUAB „Andova“ kreditorė) pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti BUAB „Andova“ 2017 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimą (jo dalį), priimtą pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta iš varžytynių parduoti nekilnojamąjį turtą (administracinį pastatą), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad, parduodant ginčo turtą, bankroto administratorė įpareigota nurodyti informaciją, jog parduodami statiniai (be kita ko, ir ginčo statinys) stovi ant nuomojamo žemės sklypo. Pareiškėja pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos teisė atsirado iš valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos sutarties. Pareiškėja, susipažinusi su žemės sklypo nuomos dokumentais, nustatė, kad atsakovė nuomoja 181,20 kv. m. mažesnio ploto žemės sklypą, negu privalėtų išsinuomoti. Pareiškėjos nuomone, atsakovė, neturėdama nuomos teisių į visą ginčo pastatui eksploatuoti būtiną žemės sklypą, iš varžytynių pardavusi ginčo objektą, negalės pirkėjui perduoti nuomos teisių į žemės sklypo dalį, kurią pastatas užima ir kuri būtina pastatui naudoti pagal paskirtį. Pareiškėja skundo reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ginčo pastato pardavimą iš varžytynių iki atsakovė įgys nuomos teisę į žemės sklypą, ant kurio pastatas stovi ir kuris yra būtinas pastatui naudoti pagal paskirtį. Pareiškėjos nuomone, laikinųjų apsaugos būtinumą suponuoja siekis išvengti naujų teisminių procesų, kuomet ginčo pastato pirkėjai reikalaus žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau, gavęs suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, su juo sutiko ir šią nutartį pats panaikino, o pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentu, jog valstybinės žemės nuomos teisė negali būti varžytynių objektu, kas paneigia pareiškėjos skundo preliminarų pagrįstumą. Pareiškėja, nesutikdama su apskųstąja nutartimi, skunde akcentavo aplinkybę, jog ji kreditorių susirinkimo nutarimo neginčijo tuo pagrindu, kad žemės nuomos teisė negali būti varžytynių objektu, o tvirtino, jog nutarimo neteisėtumą lemia tai, kad atsakovė, iš varžytynių pardavusi ginčo pastatą, negalės pirkėjui perduoti ir žemės nuomos teisės. Apeliacinio teismo vertinimu, atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjos skundo preliminaraus nepagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014). Apeliacinis teismas pažymi, kad valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymo tvarka yra formalizuota ir imperatyviai reglamentuota. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrengimais. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką detalizuoja Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklės, kurių 45 punkte nurodyta, kad žemės nuomos teisė į žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai, ir tik kai valstybinės žemės sklypo nuomininkas tinkamai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Jeigu perleidžiamiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikia ne viso sklypo, kurio nuomos teisė perleidžiama, jo dydis nustatomas pagal Taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatas. Perleidžiant žemės nuomos teisę į žemės sklypo dalį, pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis – joje įrašomas naujasis nuomininkas, nurodoma žemės sklypo dalis, į kuria perleidžiama nuomos teisė, ir atitinkamai sumažinamas ankstesniajam nuomininkui, su kuriuo iki perleidimo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, išnuomoto žemės sklypo plotas. Taisyklių 33 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais, eksploatuoti suformuotas vienas žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti. Sklypo dalių dydis nustatomas pagal žemės sklypo planą Taisyklių nustatyta tvarka. Nutarties 16 punkte nurodytas teisinis reguliavimas lemia išvadą, kad asmuo, iš varžytynių įsigijęs pastatus, taip pat turės teisę ne aukciono tvarka nuomotis šių statinių eksploatavimui skirtą žemės sklypo dalį ir šią savo teisę galės realizuoti pateikęs prašymą valstybinės žemės patikėtiniui. Be to, pastatų savininkas, siekdamas identifikuoti nuomojamą žemės sklypo dalį, galės teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklypo planą, su išskirtomis dalimis žemės sklype esančių statinių eksploatavimui. Šią išvadą pagrindžia ir suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos išdėstyta pozicija teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pažymėtina ir tai, jog nurodyta valstybinės žemės sklypų nuomos tvarka sudaro pagrindą išvadai, jog pirkėjui įsigijus nekilnojamąjį turtą, kuris stovi ant nuomojamos valstybinės žemės sklypo, šis negalės būti tikras, kad įgis teisę nuomotis tokio paties ploto sklypu, kuris nuomos pagrindu buvo suteiktas ankstesniam jo savininkui. Nuomojamo sklypo plotas nustatomas tokio dydžio, koks reikalingas konkrečiam pastatui eksploatuoti. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad atsirastų teisė nuomoti valstybinės žemės sklypą, nepakanka turėti statinių ar įrenginių, būtina sąlyga yra šių statinių ir įrengimų eksploatavimas pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, kuriam reikalinga žemė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pareiškėjos skundo preliminaraus nepagrįstumo. Pateiktas valstybinės žemės nuomos teisinių santykių reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog pirkėjas iš varžytynių įsigijęs ginčo turtą (pastatą), negali turėti pagrįstų lūkesčių besąlygiškai nuomotis valstybinę žemę, ankstesniam savininkui suteiktą pastatui eksploatuoti, kitaip nei nurodyta nutartyje analizuotose teisės normose. Todėl apeliacinis teismas pagrįsta pripažįsta suinteresuotų asmenų poziciją, kuriai, priimdamas apskųstąją nutartį, pritarė pirmosios instancijos teismas, jog valstybinės žemės nuomos teisė nėra varžytynių objektas. Sutiktina su pareiškėjos argumentu, jog valstybinės žemės nuomos teisė, kaip varžytynių objektas, nėra ginčo dalykas, t. y. nėra ginčo dėl aplinkybės, jog varžytynėse nėra parduodama ginčo pastatui eksploatuoti skirto valstybinės žemės sklypo nuomos teisė. Tačiau analizuojamu atveju išvada, jog valstybinės žemės nuomos teisė nėra varžytynių objektas, turėtų būti traktuojama ne tiesiogiai, o tokiu būdu, jog šios nuomos teisės turinys nėra reikšmingas varžytynių objektui – ginčo statiniui.Aptartas valstybinės žemės nuomos teisinių santykių reguliavimas, lėmęs išvadą, jog pirkėjas, įsigijęs ginčo statinį, negali turėti pagrįstų (neabejotinų) lūkesčių perimti viso ankstesniam savininkui nuomai suteikto sklypo, leidžia konstatuoti, kad prielaida, jog atsakovui buvo išnuomotas per mažas žemės sklypas statiniui eksploatuoti, savaime neturi įtakos pastato varžytynių teisėtumui. Nagrinėjamu atveju svarbu, jog valstybinės žemės sklypo, skirto ginčo pastatui eksploatuoti, nuomos faktas išviešintas varžytynių skelbime. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjos skundo preliminaraus nepagrįstumo. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo (preliminariai) išvadai, jog pareiškėjos akcentuojamas parduodamo daikto trūkumas (išnuomotas galbūt per mažas žemės sklypas pastatui eksploatuoti) akivaizdžiai lemia jo pardavimo sandorio neteisėtumą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nors to pakanka priimti procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, apeliacinis teismas pasisako ir dėl pareiškėjos prašomos priemonės proporcingumo bei grėsmės procesinio sprendimo įvykdymui sąlygų. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Apeliacinis teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.). Šiuo atveju abstraktaus turinio pareiškėjos teiginiai (prielaidos) dėl galimų neigiamų padarinių, kuriuos sąlygotų ginčijamo kreditorių nutarimo vykdymas (galimi ginčai su turto pirkėjais), taip pat nesudaro pagrindo varžyti bendrovės bankroto proceso. Atsižvelgtina ir į tai, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas viešojo intereso pobūdį turinčioje bankroto byloje, todėl prioritetas teiktinas bankrutuojančios bendrovės daugumos, o ne pavienių kreditorių interesų užtikrinimui. Kaip matyti iš pareiškėjos procesinių dokumentų turinio, pareiškėja deklaruoja turinti planų įsigyti ginčo turtą. Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, kaip šiuo atveju – pareiškėjos teisei jai palankiomis (jos nuomone, teisėtomis) sąlygomis dalyvauti ginčo turto varžytynėse ir operatyviam bankroto procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala.Vienas iš bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau vykdyti ir užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2008; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Bankroto procedūros operatyvumo užtikrinimas negali būti priešpastatomas prieš bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, ar atvirkščiai, tačiau šiuo konkrečiu atveju pagal į bylą pateiktus duomenis nėra pagrindo spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti pareiškėjos interesai. Kiti apeliantės argumentai taip pat neturi įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti jo nutartį atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

2017 m. liepos 5 d. gautas suinteresuoto asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Suinteresuotas asmuo prašo priteisti 239,58 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu. Suinteresuotas asmuo pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir PVM sąskaitą faktūrą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas). Apeliacinis teismas suinteresuoto asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkina, kadangi nepateikti sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas pagrindžiantys pirminiai dokumentai arba patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis