- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-27
- Bylos Nr.
- eA-2116-756/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00008-2022-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Jūratė Varanauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21S42325 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 6K-2513 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjas nepriklausė jokiai partijai ar politinei organizacijai, buvo persekiojamas savo paties giminaičių, kurie atėmė iš jo paveldėtą tėvų turtą. Paaiškino, kad konfliktas su giminaičiais kilo mirus pareiškėjo tėvui. Pareiškėjas buvo apkaltintas raganavimu, buvo laikomas kaltu dėl tėvo ir dar anksčiau mirusios motinos mirčių. Pareiškėjas buvo persekiojamas, išvarytas į gatvę, dėl įtakingų giminaičių pažinčių policija jam nepadėjo. Pareiškėjas buvo priverstas išvykti iš savo šalies, todėl 2021 m. sausio mėn. išvyko į (duomenys neskelbtini). Ten pradėjo mokytis vietinę kalbą, taip pat tęsė boksininko karjerą, tačiau vėliau susipyko su (duomenys neskelbtini) bokso federacija, kuri jam pradėjo grasinti. Pareiškėjas, norėdamas saugumo ir siekdamas išvengti grėsmės savo sveikatai bei gyvybei, išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir nelegaliai kirto Lietuvos valstybės sieną.
3. Pareiškėjas mano, kad pagrindė savo prašymą suteikti jam prieglobstį, nurodė priežastį – persekiojimą su grasinimais ir dėl to galimą pavojų jo gyvybei. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas ginčijame Sprendime nenurodė jokių konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių prieglobsčio prašymo atmetimą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
4. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl jo išsiuntimo, nepagrįstai rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi. Akcentavo, kad jis savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.
5. Pareiškėjas taip pat mano, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą. Pareiškėjo teigimu, jis dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo siekiant teisėto tikslo – saugaus gyvenimo.
6. Pareiškėjas nurodė, kad prašė, jog jo skundas Komisijoje būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, užtikrinant tiesioginį ir betarpišką jo išklausymą, tačiau Komisija atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl to nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti išklausytam. Pažymėjo, kad Komisija taip pat atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo jo skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl blogų santykių su šeimos nariais savaime nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą. Tariami persekiotojai (giminaičiai) nėra valstybiniai subjektai, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, jeigu kilmės valstybės jos nevykdo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (dėl jo rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).
10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą su giminaičiais dėl mirusio tėvo, dėl paveldėto turto nebuvo detalus ir nuoseklus. Pareiškėjo pasakojimui trūko konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio. Pareiškėjas savo pareiškimą dėl jam kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik subjektyvia nuomone, nepateikiant objektyvių įrodymų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą. Teigė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kurie leistų vertinti, jog pareiškėjo nurodoma persekiojimo baimė yra objektyvi, o įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsakovas mano, kad tinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimo aplinkybes informacijos apie kilmės valstybę kontekste.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Atsakovo teigimu, prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl atsakovas, remdamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nesuteikė termino savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Atsakovo teigimu, vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo K. B. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S42325 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 6K-2513 dalį; kitą skundą dalį teismas atmetė.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad mirus pareiškėjo tėvams jis sulaukė grasinimų iš savo paties giminaičių dėl paveldėto turto. Teismas vertino, kad pagrindinė pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje, t. y. ekonominės priežastys. Teismas pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Apklausų ir teismo posėdžio metu pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį negrindė tuo, kad jam buvo grasinama dėl kokių nors politinių motyvų, dėl priklausymo partijos, dėl savo rasės, dėl kokių nors konfliktų ar nesutarimų su kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Pareiškėjas apklausų metu priežastis, dėl ko galėtų patirti persekiojimą, nurodė tik konfliktus su giminaičiais dėl paveldėto tėvų turto, dėl jo raganavimo. Be to, tyrimo metu pareiškėjas sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl savo amžiaus, taigi pareiškėjo pastangos pagrįsti savo prieglobsčio prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis.
16. Teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo padėtį kilmės valstybėje buvo abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, pareiškėjas nesileido į detales, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio, todėl pasakojimas apie patirtą grasinimą pagrįstai kelia dvejonių dėl jo tikrumo, pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir laikomi nustatytais faktais. Migracijos departamentas nenustatė galimų grėsmių pareiškėjo kilmės valstybėje, o ir pats pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje nebuvo patyręs persekiojimo, nes su valstybinėmis institucijomis jis iš esmės nekonfliktavo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad prieglobsčio prašytojas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, kad jis būtų areštuotas ar neteisėtai sulaikytas. Prieglobsčio prašytojas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo, jis yra darbingo jauno amžiaus vyras. Prieglobsčio prašytojas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.
17. Teismas taip pat sutiko su atsakovo nuomone, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).
18. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas patikimu įrodymu ir jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, dėl to pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
19. Įvertinęs surinktą informaciją, teismas taip pat pripažino, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) kariniai ginkluoti konfliktai tęsiasi jau daugiau kaip du dešimtmečius, tačiau beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismo vertinimu, pagal byloje sutrinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
20. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas jo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas sutiko su atsakovu, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė, išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.
21. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjai laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
22. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
23. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, todėl šią Sprendimo dalį paliko nepakeistą.
III.
24. Pareiškėjas K. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.
26. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.
27. Pareiškėjo teigimu, teismas neišsamiai išnagrinėjo jo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nesirėmė pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, nors jis visą laiką teikė išsamų, tapatų pasakojimą.
28. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nėra jokio pavojaus. Pažymi, kad pareiškėjo kilmės šalyje vyksta įvairūs susirėmimai, kurių metu civiliai tampa atsitiktinėmis aukomis, tokia auka gali tapti ir pareiškėjas.
29. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
Šalies argumentai
30. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Pažymi, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.
33. Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo individuali situacija ir nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad kilmės valstybėje yra bendra nesaugi situacija, tačiau bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atsakovas teigia, kad byloje taip pat nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
34. Atsakovo teigimu, jis rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pažymi, kad kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jis turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir jam turėtų būti sudaryta galimybė teikti paaiškinimus.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
V.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S42325 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 6K-2513 pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad atsakovas nustatė neproporcingą 5 metų terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, ir šį terminą sutrumpino iki 3 metų.
41. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę ir neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės jo kilmės valstybėje.
42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinėje instancijoje. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
44. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir papildomai jų nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
45. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
46. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).
48. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
49. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis buvo persekiojamas savo paties giminaičių, kurie atėmė iš jo paveldėtą tėvų turtą. Konfliktas su giminaičiais kilo mirus pareiškėjo tėvui, be to, jis buvo apkaltintas raganavimu, laikomas kaltu, kad mirė jo tėvai. Priverstinai buvo atiduotas į bažnyčią, iš kur jam pavyko pabėgti. Siekdamas saugaus gyvenimo išvyko iš kilmės valstybės.
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo Migracijos departamentui teiktus paaiškinimus, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina kilmės valstybėje pareiškėjui realiai gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atlikęs pareiškėjo situacijos tyrimą, įvertinęs kilmės valstybės informaciją apie padėtį šalyje, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą, nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo padėtį kilmės valstybėje nebuvo detalus, nuoseklus, pareiškėjas vengė tikslių, konkrečių atsakymų, pateikdamas abstrakčius teiginius apie kilusį konfliktą su giminėmis, pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimu įrodymu. Be to, pareiškėjas nurodė, kad yra nepilnametis, tačiau Valstybinė teismo medicinos tarnyba 2021 m. rugsėjo 29 d. pateikė išvadą, kad jam daugiau nei 25 metai. Todėl, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės šios bylos kontekste nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybės.
51. Duomenų, pagrindžiančių, kad kilmės valstybė negalėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, taip pat faktų, kad apsaugos nesuteikimas kilmės valstybėje būtų grindžiamas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų priežastimis, atsakovas tyrimo metu nenustatė. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, taigi pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl jo nurodytų aplinkybių grįžimo į kilmės valstybę atveju yra tik hipotetinė, grindžiama išimtinai pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Pareiškėjas nenurodė ir jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.
52. Priešingai, nei tvirtinama apeliaciniame skunde, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, pakankamą tam, kad galėtų vertinti, ar pareiškėjui gali kilti reali smurto grėsmė. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta atsakovo argumentus, kad aplinkybė, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, kaip tarptautinės apsaugos poreikio sąlygai, vertinama tik tuo atveju, kai nustatoma, kad prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų taikymo kontekste. Nagrinėjamu atveju Departamentas pagal surinktus duomenis nenustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), galintys kelti grėsmę asmens (pareiškėjo) gyvybei.
53. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.
54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.