Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-17 · Administracinė byla Nr. P-438-60-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-17
Bylos Nr.
P-438-60-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
Atsakovas
Asmenų
Pareiškėjas
A.K.
Advokatai
Aivaras Raišutis
Kategorijos
  • 80.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-438-60/2009 Procesinio sprendimo kategorija 80.7; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinei komisijai prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 pagal pareiškėjo A.K. skundą atsakovui Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinei komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija (toliau – ir Komisija) 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 76-31 nustatė, kad pareiškėjas A.K. slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos (toliau – ir VSK) - ir nutarė apie tai viešai paskelbti ,,Valstybės žiniose“ (b. l. 45-46).

Šalies argumentai

Pareiškėjas A.K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-42) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Komisijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 76-31. Taip pat prašė priteisti teismo išlaidas - 3970,50 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Komisija, priimdama sprendimą, turėjo laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Komisijos darbo reglamento numatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad Komisijos priimtas sprendimas neatitinka keliamų turinio ir formos reikalavimų, yra be motyvų, jame aprašomi tik tam tikri įrodymai ir aplinkybės. Komisija nenurodė nei vieno pagrįsto tiesioginio įrodymo, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, visi nutarime nurodyti rankraščiai yra netiesioginiai įrodymai, rašyti buvusių VSK darbuotojų, juose nėra pareiškėjo parašų, nėra pasižadėjimo apie bendradarbiavimą, nėra jokių jam duotų užduočių ar pavedimų. Komisijos narių Asmens veiklos vertinimo lape esantys motyvai negali prilygti Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies numatytiems reikalavimams. Bylos nagrinėjimo metu buvo vertinami tik SSRS slaptųjų tarnybų pareigūnų operatyvinių pranešimų juodraščiai, tačiau bylos medžiagoje nėra jokių pareiškėjo ataskaitų ar pranešimų, jokio įsipareigojimo KGB. Komisija, nagrinėdama bylą, į savo posėdį nekvietė buvusių VSK darbuotojų, kurių operatyvinių pranešimų juodraščiais rėmėsi, nereikalavo iš Generalinės prokuratūros baudžiamosios bylos Nr. 09-2-026-92 medžiagos, kurioje buvo priimtas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu, nekvietė nutarimą priėmusio prokuroro. Komisija ir pakartotinai nagrinėdama bylą nesirėmė minėtos baudžiamosios bylos medžiaga, nors 1993 m. rugpjūčio 31 d. Generalinės prokuratūros nutarimas nutraukti A.K. atžvilgiu baudžiamąją bylą Nr. 09-2-026-92 ir baudžiamosios bylos medžiaga yra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla ir turėtų būti vertinami. Nesutinka su Komisijos argumentu, kad jos ir Generalinės prokuratūros įgaliojimai skiriasi ir jos sprendžia skirtingus klausimus, nes šnipinėjimo nusikaltimo sudėtis ir asmens, slapta bendradarbiavusio su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa. Atkreipė dėmesį, kad byla Komisijos posėdžiuose buvo nagrinėjama neobjektyviai ir šališkai, sprendimas priimtas nesant pakankamai įrodymų, Komisijai spaudimą darė jos pirmininkė. Iš Komisijos turimos medžiagos galima nustatyti tik tai, kad KGB pareiškėją traktavo kaip informacijos šaltinį, jam „Kliugerio“ pseudonimas buvo suteiktas pačiam apie tai nežinant, pareiškėjas jokių KGB užduočių ar pavedimų niekada negavo ir nevykdė, jokių piniginių išmokų negavo, nesiekė tapti SSRS piliečiu ir įsigyti ūkio Baltarusijoje. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas bendravo su buvusiais KGB agentais: V.K., R.V. ir A.Ž., kurie jam buvo prisistatę svetima pavarde. Visi minėti asmenys, duodami parodymus baudžiamojoje byloje, pripažino, kad pareiškėjas nebuvo agentas, o tik informacijos šaltinis, jog jam jokie pinigai nebuvo mokami, kad jis jokių pavedimų nevykdė. Nei Komisijos, nei baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui buvo mokamos piniginės išmokos. Be to, pareiškėjas visada turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikė save Lietuvos piliečiu ir niekada nepageidavo gauti SSRS pilietybę. Jo tėvai iki 1944 m. gyveno Lietuvoje, o vėliau išvyko į Vokietiją. Pareiškėjas visada buvo laikomas pabėgėliu iš Lietuvos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pareiškėjas siekė tapti nepriklausomos Lietuvos piliečiu. Pareiškėjas nemokėjo ir nemoka rusų kalbos, o jo socialinių ir ekonominių interesų centras nagrinėjamu laikotarpiu buvo Vakarų Europoje. Nepagrįstas teiginys, kad pareiškėjas darė įtaką Europarlamento parlamentarams svarstant ir priimant dviejų rezoliucijų Pabaltijo klausimu tekstus ir tai neįrodo, kad pareiškėjas buvo KGB agentas. KGB neturėjo jokių objektyvių galimybių daryti įtakos Europos Parlamentui, kuriame rezoliucijos priimamos balsų dauguma, o 1990 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento Baltic Intergroup pareiškimas, priimtas Europos Parlamento Baltic Intergroup atstovų vienbalsiai, yra bendros oficialios Europos Parlamento pozicijos išraiška. Komisijos nutarimas priimtas remiantis netinkamais įrodymais, jie buvo nevisiškai ištirti ir išnagrinėti. Neįvertinta buvusio VSK darbuotojo rašto „Dėl Tarybų Sąjungos pilietybės suteikimo užsienio agentui „Kliugeriui“ rankraštyje, LSSR VSK vadovo S. Caplino adresuotas SSRS VSK pirmininkui V. Kriučkovui esanti informacija, kada neva buvo nustatyti agentūriniai santykiai su pareiškėju (t. y. 1988 m.), nebuvo nustatinėjamas šio dokumento autorius. Jo autorius buvo A.Ž., kuris duodamas paaiškinimus baudžiamojoje byloje paneigė jame esančią informaciją. Kad pareiškėjas nebuvo agentas patvirtina ir tai, jog nebuvo užvesta jo asmens byla, o buvo užvesta operatyvinio ištyrimo byla, kuri būdavo užvedama, kai VSK buvo stebimas tam tikras subjektas, kuris apie tai nieko nežino.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija (b. l. 79-86) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes čia „sprendimas“ nereiškia formalaus akto. Nors minėtas įstatymas neįpareigoja Komisijos savo sprendimus pagrįsti, Komisija, atsižvelgdama į teismo nurodymus, išdėstė visus faktus ir aplinkybes, kuriomis rėmėsi priimdama sprendimą, o apibendrinti kiekvieno nario motyvai išdėstyti Asmens veiklos vertinimo lape. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Komisija privalėjo remtis Generalinės prokuratūros nutarimu ir negalėjo padaryti priešingą išvadą nei prokuratūra. Komisija taip pat rėmėsi ir baudžiamosios bylos medžiaga. Prokuratūra tiria nusikalstamas veikas, o asmenų slapto bendradarbiavimo su specialiosiomis tarnybomis klausimus sprendžia Komisija ir atitinkamos specialiosios Seimo komisijos. Komisija nesutiko ir su pareiškėjo argumentais dėl netinkamo Komisijos posėdžių organizavimo bei Komisijos pirmininkės šališkumo. Komisijos pirmininkei įstatymai nenumato galimybės, prieš dešimtmetį išreiškus savo poziciją nagrinėjamu klausimu, bylos nagrinėjimo metu nusišalinti. Be to, pareiškėjo byla buvo pradėta dar įgaliojimus turint ankstesnės sudėties Komisijai. Komisija nustatė, jog pareiškėjas ir „Kliugeris“ yra tas pats asmuo, nes šių subjektų asmens duomenys ir labai daug faktinių aplinkybių sutampa. Be to, iš pareiškėjo minėto Generalinės prokuratūros nutarimo matyti, kad prokurorams abejonių nekėlė, jog „Kliugeris“ ir A.K. yra tas pats asmuo. Tai, kad pareiškėjas žinojo, su kuo jis bendradarbiauja, patvirtina tai, jog jis kėlė pilietybės suteikimo ir fermos Baltarusijoje įsigijimo klausimą, jis nerimavo dėl savo ateities galimo demaskavimo atveju, todėl SSRS pilietybę prašė suteikti neviešai, be to, jam buvo išmokėta 3 000 Vokietijos markių Centro sankcionuota išmoka. Kitame archyviniame dokumente yra duomenų, kad „Kliugeris“ prašo jį atriboti nuo SSRS generalinio konsulo Hamburge Karačencovo, nes bijo galimo demaskavimo. Tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo KGB agentas, patvirtina ir tai, jog jam 1991 m. buvo leista organizuoti naują „nepriklausomą žurnalistų spaudos organą“, kuriame būtų atspausdintos opozicijos politinės platformos. Jis įsipareigojo teikti informaciją apie darbuotojus ir signalinius visų leidinių egzempliorius. Nors Komisija neturi pareiškėjo rašytinio įsipareigojimo bendradarbiauti su KGB, tačiau jų santykių pobūdis patvirtina, kad tarp jų buvo žodinis įsipareigojimas. Be to, tai patvirtina ir archyviniai dokumentai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 157-161) pareiškėjo skundą patenkino - panaikino Komisijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 76-31. Teismas nepriteisė teismo išlaidų.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo (1999 m. lapkričio 23 d. Nr. VIII-1436) (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad bylos įrodinėjimo dalykas turėtų būti šios aplinkybes: faktiškas ir sąmoningas veikimas vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti, ar pareiškėjas turėjo agento statusą ir ar jis bei agentas „Kliugeris“ yra tas pats asmuo. Byloje nustatyta, kad nėra išlikusios asmens ir agento „Kliugerio“ veiklos agentūrinės bylos, nėra jo rašytinio įsipareigojimo ar pasižadėjimo bendradarbiauti. Atsakovas rėmėsi buvusių KGB operatyvinių darbuotojų A.Ž., R.V., V.K. ir E.E. surašytų operatyvinių pranešimų juodraščių, šifrotelegramų, specialių sąsiuvinių, operatyvinių planų (administracinės bylos Nr. III-16-19/2006, I, II, III tomai) bei įvairių laikraščių straipsniais, politinių veikėjų pareiškimais, Europos parlamento dokumentais (administracinės bylos Nr. III-16-19/2006, IV tomas, b. l. 64-199). Buvusių operatyvinių KGB darbuotojų A.Ž., R.V., V.K. operatyviniai pranešimai surašyti trečiuoju asmeniu, yra atpasakojamojo pobūdžio. Teismas, įvertinęs šiuos neviešo pobūdžio dokumentus, pastebėjo, kad juose nėra pareiškėjo parašų ar jo ranka rašytų dokumentų, taip pat nėra išlikę jokio pareiškėjo sutikimo bendradarbiauti su SSRS specialiosiomis tarnybomis bei vykdyti jų užduotis. Pateikti byloje archyviniai dokumentai yra surašyti SSRS specialiųjų tarnybų pareigūnų, jų turinys yra atpasakojamojo pobūdžio, t. y. netiesiogiai perduodamos žinios. Dėl šios priežasties informacijos tikslumas ir išsamumas kelia abejonių. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas dėl agento „Kliugerio“ veiklos buvo priimtas remiantis netiesioginiais ir išvestiniais įrodymais. Šioje administracinėje byloje Komisija rėmėsi tais pačiais dokumentais, kuriais rėmėsi ir Generalinė prokuratūra 1992-1993 metais, atlikdama tyrimą baudžiamojoje byloje. Teismas konstatavo, kad iš pateiktos archyvinės medžiagos nepakanka vienareikšmei ir neabejotinai išvadai padaryti, jog pareiškėjas yra vienas ir tas pats SSRS specialiųjų tarnybų agentas „Kliugeris“, kuris faktiškai ir sąmoningai veikė vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti. Teismas padarė išvadą, kad nepakanka duomenų pareiškėją pripažinti slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - VSK. Teismas taip pat nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė teismui mokėjimo nurodymą ir pinigų priėmimo kvito šaknelę (b. l. 144-145), iš kurių nėra aišku, už ką šios pinigų sumos buvo mokamos, jos nėra pagrįstos, todėl prašymą dėl teismo išlaidų atmetė.

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 171-176) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo motyvus dalyje dėl pareiškėjo skundo patenkinimo ir Komisijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 76-31 panaikinimo pakeisti nustatant esminės reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti turinčias aplinkybes, kad (1) A.K. yra „Kliugeris“, (2) „Kliugeris“ nėra buvusios SSRS specialiosios tarnybos – VSK, agentas, todėl (3) A.K. nėra buvusios SSRS specialiosios tarnybos – VSK, agentas; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo dalį dėl nepriteistų teismo išlaidų panaikinti ir priimti naują sprendimą - priteisti iš Komisijos pareiškėjo naudai 3967,50 Lt išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 58, 81 straipsnių, 86 straipsnio 2 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nepasisakė, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pareiškėjui yra neaiškūs teismo sprendimo motyvai ir jų santykis su priimtu teismo sprendimu. Iš teismo sprendimo motyvų yra neaišku - buvo pareiškėjas „Kliugeriu“, ar ne. Teismo sprendimo motyvuose turėjo būti aiškiai pasakyta ne tik tai, kad pareiškėjas nebuvo KGB agentas, bet ir tai, kad „Kliugeriu“ vadintas asmuo tai pat tokiu agentu nebuvo.

3. Pareiškėjui priteistinos jo patirtos skundo surašymo, atskirojo skundo surašymo ir atstovavimo teisme išlaidos. Teismas pažeidė ABTĮ 44, 45 straipsnių nuostatas. Iš teismui pateiktų 2007 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu mokėjimo nurodymo ir pinigų priėmimo kvito yra akivaizdu, kad šios sumos sumokėtos pareiškėjo atstovui advokatui Aivarui Raišučiui, o mokėtos jos buvo pagal advokato Aivaro Raišučio išrašytas sąskaitas Nr. 104 ir Nr. 132.

Šalies argumentai

Atsakovas Komisija apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Komisijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 76-31. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai interpretavo kai kurias faktines aplinkybes ir klaidingai įvertino byloje esančius įrodymus.

2. Tai, kad SSRS specialiosios tarnybos (KGB) „Kliugeriu“ įvardindavo būtent pareiškėją, įrodo daug savarankiškų dokumentų.

3. Teismas nepagrįstai atsisakė kviesti liudytojais prof. K.P. bei prof. V.L. ir tokiu būdu prarado galimybę išsklaidyti jam iškilusias abejones.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 197-201) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad teismas įrodymus kaip visumą įvertino ir pagrįstai panaikino Komisijos nutarimą. Komisija nesugebėjo paaiškinti (to nepadarė ir apeliaciniame skunde), kokias svarbias bylai teisingai išspręsti aplinkybes prof. K.P. bei prof. V.L. gali paliudyti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 (b.l. 208 – 214) apeliacinius skundus atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, nors iš esmės sprendimas priimtas pareiškėjo A.K. naudai. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirma pasisakys dėl Komisijos apeliacinio skundo, o po to, ir dėl pareiškėjo.

Teismas nurodė, jog asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas, kuriuo vadovavosi priimdamas ginčijamą nutarimą atsakovas, apibrėžia šio įstatymo paskirtį ir tikslus, nustatydamas, kad juo įgyvendinamos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatos kurti nacionalinio saugumo sistemą, ginančią valstybę ir jos gyventojus, žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą, apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą (1 straipsnis). Įstatymas apibrėžia ir asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registravimo, prisipažinimo, įrašymo į įskaitą ir šių asmenų apsaugos tvarką bei atsakingos už šį darbą valstybės institucijos veiklą. Įstatymas, įtvirtinęs asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, pareigą apie tai savanoriškai prisipažinti ir atskleisti visą jiems žinomą informaciją nustatytu terminu, kartu užtikrino šių asmenų pateiktos informacijos slaptumą ir jų bendradarbiavimo fakto neviešinimą (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus) (7 straipsnis). Tokia garantija sąlygoja asmens pasirinkimo teisę: prisipažinti ir būti nepaviešintam ar neprisipažinti ir patirti įstatymo nustatytas pasekmes (6-10 straipsniai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1613/2005).

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis – Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienio šalies pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje, faktiškai ir sąmoningai veikęs vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą bendradarbiauti, kai veikla nereglamentuota tarnybos statutais ar darbo įstatymais.

Asmens, slapta bendradarbiavusio su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, sąvoka, leidžia teigti, kad tokiu asmeniu gali būti laikomas asmuo, kuris: 1) realiai ir sąmoningai veikė, vykdydamas buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus; 2) veikė pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą bendradarbiauti su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis; 3) vykdydamas buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus veikė ne tarnybos ar darbo įstatymų pagrindu (užsiėmė veikla nereglamentuota tarnybos statutais ar darbo įstatymais). Prieš konstatuojant šias aplinkybes arba darant priešingą išvadą, t. y. šiuo atveju siekiant nustatyti, ar priimtas atsakovo sprendimas pareiškėją A.K. pripažinti slapta bendradarbiavusiu su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos buvo pagrįstas, būtina atsakyti ir į klausimą, ar pareiškėjas A.K. ir agentas „Kliugeris“ buvo vienas ir tas pats asmuo.

Šioje administracinėje byloje, prieš taikant Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą, teismo nuomone, turi būti įsitikinta tam tikrų faktinių aplinkybių buvimu ar nebuvimu. Turi būti visiškai arba beveik visiškai įsitikinta, kad tam tikros aplinkybės egzistavo arba neegzistavo, nes įrodinėjimo procesu siekiama nustatyti tiesą. Visiškai aišku, kad absoliučios tiesos nustatymas nebus įmanomas dėl įvairiausių faktorių, todėl būtų galima teigti, jog įrodinėjimo metu siekiama tik reliatyvios tiesos nustatymo. Tokios tiesos nustatymas yra galimas įrodymų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje, pagalba. Tai visi faktiniai duomenys priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Santykinės tiesos nustatymo procese, vertinant jau surinktus įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą. Būtent pastarasis klausimas (įrodymų pakankamumo) tampa itin aktualus teismo įsitikinimui dėl tam tikrų aplinkybių egzistavimo arba neegzistavimo, tačiau jokie įrodymai neturi iš anksto nustatyto galios, jei nėra įstatymų leidėjo numatytų išimčių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d., 58 str.). Nagrinėjamu atveju tokių išimčių nėra. Nėra aplinkybių, nuo kurių byloje dalyvaujantys asmenys būtų atleidžiami: 1) aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis; 2) faktų nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, dalyvaujant tiems patiems asmenims; 3) faktų, kurie pagal įstatymą būtų preziumuojami kaip nustatyti.

Teismas pabrėžė, kad sprendžiant klausimą dėl tapatumo tarp agento „Kliugeris“ ir A.K. remtinas tais duomenis, kurie yra tiek pirmiau išnagrinėtoje administracinėje byloje, tiek šioje administracinėje byloje, tiek duomenimis fiksuotais baudžiamojoje byloje. Bet nei vienoje iš ką tik paminėtų bylų nėra jokiame atitinkamame dokumente tiesiogiai fiksuotos informacijos, kad pareiškėjas A.K. buvo agentas „Kliugeris“. Vien pseudonimo „Kliugeris“ nurodymas agentūrinėje byloje Nr. 2302 (administracinė byla Nr. III-16-19/06 2T, b.l. 97) neleidžia daryti išvados apie minėto pseudonimo suteikimą, kaip agentui, pareiškėjui A.K. Specialiųjų tarnybų darbuotojų pranešimuose – ataskaitose užsienio šaltinis „Kliugeris“ tapatinamas su pareiškėju A.K., tačiau šių asmenų tapatumas, nepatvirtintas kitais faktiniais nekeliančiais abejonių duomenimis ir įrodymų vertinimo kontekste nėra pakankamas tapatumo konstatavimui tarp agento „Kliugeris“ ir A.K. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio pobūdžio bylose įrodymai dėl asmens buvimo specialiųjų tarnybų agentu (asmeniu, slapta bendradarbiavusiu su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis) turėtų būti nedviprasmiški ir papildantys vienas kitą, šalinantys tikimybę dėl aptariamos faktinės aplinkybės neegzistavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė ir tai, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatyto galios, jei nėra įstatymų leidėjo numatytų išimčių. Faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip rašytiniai įrodymai, todėl ir Generalinės prokuratūros 1993 m. rugpjūčio 31 d. priimtas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalyje, padaryme, vertintinas kaip vienas iš rašytinių įrodymų. Nors pats nutarimas ir jame fiksuoti duomenys neturi didesnės įrodomosios galios (prima facie), Komisija prieš priimdama priešingą sprendimą turėjo surinkti pakankamai įrodymų, kurie expressis verbis paneigtų nutarime išdėstytas nuostatas, jog nėra įrodymų „iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad A.K. sąmoningai dirbo TSRS KGB naudai“, jog „A.K. yra įvykdęs šnipinėjimą, kad susitikinėdamas su KGB darbuotojais jis tai būtų daręs sąmoningai ir kad būtų padaręs žalą Lietuvai“.

Teismas atkreipė dėmesį, jog prie administracinės bylos pridėta daug dokumentų, kuriuose minimas užsienio šaltinis „Kliugeris“, prašoma pinigų apmokėjimui už jo atliktą darbą specialiųjų SSRS tarnybų naudai, specialiųjų tarnybų darbuotojų pranešimuose dėstoma informacija, kaip nurodoma gauta iš agento „Kliugeris“, bet jie (minėti faktiniai duomenys) neįtikina, kad ta informacija realiai buvo pateikta pareiškėjo A.K., veikusio sąmoningai, vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus agento „Kliugeris“ vardu, nepriklausomai nuo išreikštos įsipareigojimo formos. Surinktų ir analizuotų įrodymų plotmėje Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą. Teisingai pažymėjo, kad iš „pateiktos archyvinės medžiagos nepakanka vienareikšmei ir neabejotinai išvadai padaryti, jog pareiškėjas yra vienas ir tas pats SSRS specialiųjų tarnybų agentas „Kliugeris“, kuris faktiškai ir sąmoningai veikė vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti. <...>, kad nepakanka duomenų pareiškėją pripažinti slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis – VSK“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog kiekvienas teismas, nagrinėjantis konkretų jam priskirtą ginčą, nepriklausomai nuo pakopos, vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau, siekdamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, turi paneigti pastarojo teismo įrodymų vertinimą ir analizę, pasisakydamas, kad priimtas sprendimas nebuvo pakankamai pagrįstas. Šiuo atveju tokia galimybė eliminuojama visiškai. Esant tokiems įrodymams, kurie yra pridėti prie administracinės bylos, priešingas ar kitoks apeliacinės instancijos teismo sprendimas nebūtų pakankamai argumentuotas, padarytos išvados būtų mažiau tikėtinos nei netikėtinos.

Šalies argumentai

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo motyvus dalyje dėl pareiškėjo skundo patenkinimo ir Komisijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 76-31 panaikinimo pakeisti nustatant esminės reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti turinčias aplinkybes, kad A.K. yra „Kliugeris“, „Kliugeris“ nėra buvusios SSRS specialiosios tarnybos – VSK, agentas, todėl A.K. nėra buvusios SSRS specialiosios tarnybos – VSK, agentas. Bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo III skyrius, kuris nenumato galimybės skųsti teismo sprendimo motyvų. Tokia pozicija grįstina interpretuojant neįsiteisėjusių teismų sprendimų apskundimo taisykles, todėl pagrindo tenkinti A.K. skundo šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Be to, teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal nurodytą taisyklę suinteresuota šalis expressis verbis turi išreikšti savo poziciją apie patirtas išlaidas. Minėtas įstatymų leidėjo reikalavimas keliamas siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, gaunant išlaidų atlyginimą iš kitos šalies. Pareiškėjas A.K. nepateikė oficialaus prašymo dėl išlaidų atlyginimo su tokių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, ką apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino ir pareiškėjo atstovas. Vadinasi, ir šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu negali būti priimtas jam palankus sprendimas.

III.

Atsakovas Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija 2008 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalimi, atsakovas taip pat prašo atnaujinti šio prašymo padavimo terminą, motyvuodamas tuo, jog įstatyme numatytu 3 mėnesių laikotarpiu po teismo sprendimo priėmimo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija de facto neveikė. Prašymą dėl proceso atnaujinimo atsakovas grindžia šiais motyvais bei argumentais:

1. Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija (toliau – Tarpžinybinė komisija) apeliacinių skundų nagrinėjimo teisme metu de facto neveikė. Iš 5- ių jos narių buvo likęs tik vienas, bet ir jis, be atskiro Tarpžinybinės komisijos įgaliojimo, neturėjo teisės jai atstovauti. Ex officio atstovavimo funkcijas vykdančio pirmininko Tarpžinybinė komisija taip pat neturėjo nuo 2007 m. kovo 23 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. Naujuoju Tarpžinybinės komisijos pirmininku Lietuvos Respublikos VSD gen. direktoriaus įsakymu Nr. 1-26 A. Urmonas buvo paskirtas nuo 2008 m. balandžio 28 d. Tuo būdu, 2007 m. lapkričio 9 d. Teismui priimant nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007, Tarpžinybinė komisija nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą ir negalėjo išreikšti savo teisinės valios dėl pareiškėjo pil. A.K. skunde pareikštų teiginių.

2. Atsakovo nuomone, teisminė praktika panašiose bylos yra skirtinga. Analogiško pobūdžio administracinėje byloje pagal V.K. skundą (bylos Nr. A10-1979/2006) byloje visi netiesioginiai įrodymai pagal KGB medžiagą priimti kaip patikimi ir tiesioginiai, tuo tarpu A.K. byloje (Nr. A17-1009/2007) - atmesti kaip nepatikimi ir netiesioginiai. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, procesas administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu dėl nevienodos administracinių teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 156 straipsnio 1 punktas nustato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 punktu, asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 158 straipsnio 2 punktu, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.

Iš šių teisės normų turinio matyti, jog prieš nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas privalo patikrinti ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų, ar yra pagrindas juos atnaujinti ir, esant būtinybei, pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.

Bylos medžiaga patvirtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 atsakovui buvo išsiųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. I-3012-11/2007 (b.l. 217). Vadinasi, apie šioje teismo nutartyje konstatuotas aplinkybes, kurių pagrindu atsakovas ir prašo atnaujinti procesą (teismo nutarties galima prieštaravimą administracinių teismų praktikai, taip pat tai, kad teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme atsakovas nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą) prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs asmuo sužinojo dar 2007 m. lapkričio mėn. Tuo tarpu prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo paduotas tik 2008 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams nuo sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, t. y. praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 punkte nustatytą terminą.

Atsakovas, prašydamas atnaujinti šio prašymo padavimo terminą nurodo, jog Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija (toliau - Tarpžinybinė komisija) administracinės bylos Nr. A17-1009/2007 nagrinėjimo teisme metu de facto neveikė. Iš 5- ių jos narių buvo likęs tik vienas, bet ir jis, be atskiro Tarpžinybinės komisijos įgaliojimo, neturėjo teisės jai atstovauti. Ex officio atstovavimo funkcijas vykdančio pirmininko Tarpžinybinė komisija taip pat neturėjo nuo 2007 m. kovo 23 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. Naujuoju Tarpžinybinės komisijos pirmininku Lietuvos Respublikos VSD gen. direktoriaus įsakymu Nr. 1-26 A. Urmonas buvo paskirtas nuo 2008 m. balandžio 28 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-438-60/2009 atsakovas pateikė šiuos jo nurodomus faktus patvirtinančius įrodymus (2009 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 97-6), kurių pagrindu darytina išvada, jog minėtos aplinkybės objektyviai egzistavo. Todėl priežastys, dėl kurių buvo praleistas prašymo padavimo terminas, pripažintinos svarbiomis, kaip tai numato ABTĮ 156 straipsnio 2 punktas. Atsižvelgiant į tai, prašymo padavimo terminas atnaujinamas ir šis prašymas yra nagrinėjamas iš esmės (ABTĮ 158 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punktu (viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą) ir 12 punktu (būtinybe užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą). Tačiau išnagrinėjus prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvus bei argumentus, darytina išvada, kad jie iš esmės nepagrindžia nei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimo.

Visų pirma, akcentuotina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą. Kaip jau buvo pažymėta, atsakovas teismui pateikė įrodymus, jog nuo 2007 m. kovo 23 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. jis faktiškai nevykdė ir negalėjo vykdyti savo funkcijų. Vadovaujantis Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo (1999 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. VIII-1436 redakcija) 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos (toliau – Komisija) posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip 3 Komisijos nariai; visi Komisijos sprendimai [...] yra teisėti, jeigu už juos balsuoja ne mažiau kaip 3 Komisijos nariai. Tuo tarpu iš atsakovo 2009 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 97-6 pateiktos medžiagos matyti, kad nurodytu laikotarpiu nevyko Komisijos posėdžiai, o nuo 2007 m. liepos 10 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. Komisijos sudėtis nebuvo pilnai suformuota ir ji neturėjo jos atstovavimo funkcijas vykdančio pirmininko.

Tačiau vien tik dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad viso administracinės bylos Nr. A17-1009/2007 nagrinėjimo proceso metu atsakovo, t. y. Komisijos, kaip atskiro juridinio vieneto bei teisės subjekto, veiksnumas buvo apribotas. Komisijos atstovas P.Ragauskas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b.l. 157), be to, Komisija savo vardu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dar 2007 m. vasario 15 d. pateikė išsamų apeliacinį skundą dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo (b.l. 190 – 192). Visa tai rodo, jog Komisija aktyviai dalyvavo ir buvo tinkamai atstovaujama administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007. Atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su Komisijos galimybių vykdyti savo funkcijas apribojimu, atsirado nuo 2007 m. liepos 10 d. ir tai administracinės bylos Nr. A17-1009/2007 nagrinėjimui turėjo tik tą reikšmę, jog Komisijos atstovas negalėjo dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris vyko 2007 m. spalio 31 d. (b.l. 204 – 206). Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 135 straipsnio 3 dalis numato, jog proceso dalyvių (jų atstovų) neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą, o teismas bet kuriuo atveju, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsnio 1 dalimi, privalo patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Taigi, atsižvelgiant į šias ABTĮ nuostatas, atsakovo atstovo dalyvavimas 2007 m. spalio 31 d. vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo privalomas. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovo atstovo nedalyvavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, kuriame buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. A17-1009/2007, sutrukdė ar galėjo teismui sutrukdyti objektyvai, visapusiškai ir teisingai išnagrinėti šią bylą. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytu pagrindu yra atmestinas.

Antra, atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, kuris numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atsakovo teigimu, analogiško pobūdžio administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.K. skundą (bylos Nr. A10-1979/2006) byloje visi netiesioginiai įrodymai pagal KGB medžiagą priimti kaip patikimi ir tiesioginiai, tuo tarpu nagrinėtoje byloje Nr. A17-1009/2007 pagal pareiškėjo A.K. skundą šie įrodymai atmesti kaip nepatikimi ir netiesioginiai.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad atsakovo nurodomas konkretus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdys (teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-1979/2006), nuo kurio, atsakovo teigimu, teismas nukrypo nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A17-1009/2007 yra susijęs ne su materialinės, bet proceso teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą bei įrodinėjimą (ABTĮ 57 – 64 straipsnis) interpretavimu, taip pat su faktinių aplinkybių vertinimu. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1979/2006, kurioje buvo nurodyta, kokias faktines aplinkybes būtina vertinti tiriant asmens bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir pažymėta, kad „įstatymas nereikalauja būtino rašytinio asmens įsipareigojimo slapta bendradarbiauti su specialiosiomis tarnybomis. Tokiam bendradarbiavimui pakanka ir žodinio sutikimo“. Tačiau sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio nuostatas (pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį netinkamas faktinių aplinkybių vertinimas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomos naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės). Todėl darytina išvada, jog procesas negali būti atnaujinamas ir remiantis atsakovo nurodomu administracinių teismų praktikos pavyzdžiu (teismo procesinio sprendimo išvadomis dėl faktinių aplinkybių vertinimo). Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu .

Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog tenkinti atsakovo prašymą ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinei komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007 pagal pareiškėjo A.K. skundą atsakovui Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinei komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas