Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjo AB „Felmesta invest“ atstovams advokatams Tomui Blinstrubiui ir Sauliui Avižai,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei Linai Jančiauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Felmesta invest“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

straipsnio 3 daliai ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymas Nr. IX-2535) 16 straipsnio 7 daliai.

Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 113 punkto ta apimtimi, kiek jame įtvirtinta, jog „socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. <...> Šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin.,2004, Nr. 171-6295) įsigaliojimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, taip pat konstituciniam valdžių padalijimo principui. Prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas ir prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovų priimtų sprendimų (b.l. 20-21, 23-24), kuriais nuspręsta, kad už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjui priskaičiuotiems delspinigiams priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, įtvirtintas nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje, negali būti taikomas (b.l. 20-21, 23-24), taip pat keliamas klausimas bylai aktualiu bendrojo teisės principo lex retro non agit aiškinimo bei taikymo aspektu.

Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – VSDĮ). Šis specialusis įstatymas reglamentuoja ir teisinius santykius dėl nurodytų įmokų bei delspinigių sumų apskaičiavimo bei jų išieškojimo. Byloje nėra ginčo, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų bei jų delspinigių suma pareiškėjui buvo apskaičiuota laikotarpiu nuo 1995 m iki 2000 m. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991-05-21 įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų

asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kurio 16 straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą, 7 dalyje ( 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo redakcija, Žin., 2004, Nr. 171-6295) nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Pareiškėjas savo skundą grindžia būtent šia VSDĮ 16 str. 7 d. nuostata ir teigia, kad įsigaliojus šiam pakeitimui ir įtvirtinus 5 metų senaties termino taikymą mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo teisės įgyvendinimui, pasibaigė ir su skolos išieškojimu susiję teisiniai santykiai bei atsakovo teisė į skolos išieškojimą, nes suėjo nustatytas senaties terminas, o pačiam pareiškėjui baigėsi prievolė sumokėti nepriemoką. Mano, kad pagal bendrojo teisės principo lex retro non agit teisingą aiškinimą, nurodytu mokestiniu laikotarpiu susidariusios nepriemokos pripažintinos pasibaigusiomis. Pareiškėjo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Sprendžiant dėl teisės norminių aktų galiojimo ribų pabrėžtina, kad tikslus tokių ribų nustatymas yra pirminė teisinio reguliavimo sąlyga. Tai būtina, nes kiekvienas teisės norminis aktas yra tam tikru laiku išleidžiamas ir tam tikru momentu baigiasi jo galiojimas. Apibrėžtoje teritorijoje atitinkamu metu realiai susiklosto visuomeninių santykių ratas, kuriam turi būti taikomos tuo metu galiojančių teisės aktų normos. Ginčo atveju keliamas klausimas dėl vienos iš esminių teisės akto galiojimo srities, t. y. dėl konkretaus teisės akto galiojimo laike.

Teisės teorijoje pripažįstamas jau minėtas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Lex retro non agit principas yra išvedamas iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Jis taip pat siejamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu – teisinio saugumo reikalavimu. Taigi lex retro non agit yra konstitucinis principas, kuris kaip bendrasis teisės principas taikomas visose teisės sistemos posistemėse (teisės šakose). Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų nekonstitucingas (Konstitucinio teismo 2001 m. sausio 11d. nutarimas). Vis tik, nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Tačiau negalima pamiršti, kad įstatymų leidėjas nėra visiškai laisvas leisdamas įstatymus, nes įgyvendindamas teisėkūros teisę jis yra varžomas Konstitucijos, t.y. tiesiogiai joje įtvirtintų ir logiškai – sistemiškai iš Konstitucijos nuostatų išvedamų principų bei reikalavimo gerbti Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises. O lex retro non agit yra vienas iš teisinės valstybės principo išvedamų konstitucinių principų. Vadinasi įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Taigi reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Todėl baudžiamojoje ir administracinėje teisės šakose, atsižvelgiant į jų specifiką (baudžiamųjų įstatymų draudimai visuomet yra orientuoti į ateitį), yra įtvirtinta kita taisyklė – lex benignior retro agit, t.y. pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią. Šios taisyklės taikymas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje grindžiamas kitais konstituciniais principais - protingumo ir humanizmo. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Todėl, nors

civilinėje teisėje iš esmės ir nėra draudžiamas lex benignior retro agit principo taikymas, tačiau jos reguliuojamų teisinių santykių specifika (subjektų lygiateisiškumas) daro sunkiai įsivaizduojamą jo pritaikymą. Leidus grįžtamąjį įstatymo galiojimą civiliniams teisiniams santykiams, būtų neproporcingai pagerinta tik dalies subjektų padėtis. Praktiškai sunku būtų rasti situaciją, kada retroaktyvus teisės aktas privatinėje teisėje būtų vienodai palankus visiems. Todėl tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas anksčiau susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas įstatymų leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas, kitaip sakant, įstatyme turi būti aiškiai bei konkrečiai apibrėžtas grįžtamojo įstatymo galiojimas. Įstatymo leidėjo valia, Įstatymą pakeitusiame 2004 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr. IX-2535 nustatytas tik 16 straipsnio 7 dalies įsigaliojimo momentas - nuo 2005 m. sausio 1 d., o šios normos galiojimas atgal nebuvo nustatytas. Aptariamuoju aspektu dėl teisės principo lex benignior retro agit taikymo pažymėtina ir tai, kad delspinigiai yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, jų taikymas skatina skolininką laiku įvykdyti prievolę ir tai nėra administracinė sankcija. Delspinigiai - tai tėra viena iš netesybų už pavėluotai mokamas įmokas formų, skaičiuojami už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai (pvz. už kiekvieną pradelstą dieną) bei kurių kreditorius neturi įrodinėti. Todėl ginčo teisinius santykius reguliuojančiam įstatymui minima įstatymų galiojimo laike išimtis netaikytina.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas bei taikydamas šioje byloje aktualaus VSDĮ 16 str. 7 d. nuostatas laikosi pozicijos, kad Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Įstatymo normos neribotas laiko atžvilgiu taikymas santykiams, atsiradusiems iki jos įsigaliojimo, reikštų Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo pažeidimą, todėl VSDĮ 16 str. 7 d. numatytos normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo Įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. Skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas (LAT 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010, LAT 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010).

Nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas identiškos praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas, kad VDS Įstatymo 16 str. 7 d. nustatyta kompetentingų institucijų teisė priverstinai išieškoti įmokas yra materialinė teisės norma, kadangi pakeičia subjektines asmenų teises ir pareigas, o pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. LVAT taip pat pažymėjo, jog nuostatos dėl nurodyto senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. apskaičiuotoms valstybinio socialinio draudimo įmokoms bei jų delspinigiams, taip pat nurodė, jog šį nurodytų teisės normų taikymo laike aiškinimą patvirtina ir poįstatyminis aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 647, pagal kurio 113 punktą nurodytas senaties terminas yra taikomas įvykiams,

atsiradusiems po minėto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. LVAT pabrėžė, kad analogiškas šių teisės normų taikymo laike aiškinimas yra pateiktas ir ankstesnėje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 526/2007) bei akcentavo ir tai, jog šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis, kurią teisėjų kolegija jau minėjo - lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Tuo tarpu pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies, funkcionavimą, bei niekaip nėra susijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Net ir delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Todėl teisiniams santykiams, susijusiems su valstybinio socialinio draudimo įmokų bei delspinigių apskaičiavimu ir išieškojimu, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma (LVAT 2009 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-203-2009). 2008 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-602-08 LVAT taip pat pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, numatanti, kad „į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai“, buvo įvesta į valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemą 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 ir įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę, teisės normos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Valstybinio socialinio draudimo įstatymą pakeitusiame 2004 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr. IX-2535 nustatyta, kad 16 straipsnio 7 dalis įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d., t.y. šios teisės normos galiojimas atgal nenustatytas. Be to, 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. X-1396 (įsigaliojusiu nuo 2008 m. sausio 1 d.) buvo pakeistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis ir šio straipsnio 8 dalimi nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms.

Kolegijos nuomone, paminėtose iš esmės panašiose bylose buvo sukurtos teisės aiškinimo taisyklės, kurios taikytinos ir nagrinėjamoje byloje (ratio decidendi sutampa).

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į dominuojančią teismų suformuotą praktiką, daro išvadą, kad pagal VSDĮ senaties terminas taikomas tik po 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų delspinigių ir baudų skoloms. Pareiškėjo VSD įsiskolinimui, susidariusiam iki 2005 m. sausio 1 d. senaties terminas netaikytinas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A18-802/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-975/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 526/2007, 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P17 – 221/2007, 2012 gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552 – 2610/2012), todėl ginčijami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (9.8) I-4383 „Dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (8.1)S-35212 (b.l. 20-21) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (8.1)S-35212 „Dėl AB „Kauno duona“ prašymo“ pagrįsti ir teisėti, pripažinti 1995 m. - 2000 m. mokestiniu laikotarpiu susidariusias nepriemokas pasibaigusiomis, nėra pagrindo.

Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkte buvo nepagrįstai nustatytas Įstatymo normos galiojimas laike. Poįstatyminis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Juo yra realizuojamos įstatymo normos ir poįstatyminis aktas negali pakeisti pačio įstatymo. Kolegijos vertinimu, Nutarimo 113 punktas Įstatymo normoje numatyto teisinio reguliavimo nepraplėtė ir galiojimo laike nepakeitė, šiuo

aspektu naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su Įstatymo norma, nesukūrė. Tik tuo atveju, jei poįstatyminis aktas, ginčo atveju – jau minėtas Vyriausybės nutarimas Nr. 647, taikant VSDĮ normas būtų nustatęs grįžtamąją jų galią, toks aktas visais atvejais neatitiktų įstatymo, nes juo būtų įsiterpiama į to įstatymo galiojimo ribas ir tokiu būdu būtų pažeidžiama įstatymo viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (Konstitucinio teismo 1994 m. sausio 14 d. ir 1994 m. kovo 16 d. nutarimai). Aptariamuoju aspektu kolegija daro išvadą, jog minėtame nutarime tebuvo detalizuota ir apibrėžta bendrojo teisės principo lex retro non agit taikymo apimtis, todėl daryti išvadą, jog taip

buvo įsiterpta į įstatymo galiojimo ribas, pažeidžiant teisės aktų darnų hierarchijos principą, ir tuo pačiu abejoti pareiškėjo skunde nurodytų argumentų pagrindu jo konstitucingumu ta apimtimi, kuria poįstatyminiu aktu nustatytas įstatymo taikymas laike, nėra pagrindo. Šio teisės akto, kaip ir 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 (įsigaliojusio nuo 2008 m. sausio 1 d.), kuriuo buvo pakeistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis priėmimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisėms, nes priskaičiuotų delspinigių išieškojimas senaties terminas būtų taikomas nepriklausomai nuo šių teisės aktų.

Pareiškėjas, vadovaudamasis skunde pateiktais teisiniais argumentais, kvestionuoja ginčui aktualių teisės aktų nuostatų konstitucingumą ir pateikiamu prašymu prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti: pirma, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnis „16 straipsnio pakeitimas“, kuriuo pakeistas Įstatymo 16 straipsnis, nustatant, kad „Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms“ neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui); ir antra, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui), 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymas Nr. IX-2535) 16 straipsnio 7 daliai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas šioje dalyje atmestinas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytinų teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Beje, Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.