Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui Daugiabučio namo P.Vileišio g.30 savininkų bendrijai iš atsakovės M. S. 769,35 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013-07-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 435 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismas konstatavo, kad butų savininkai privalo mokėti administravimo mokestį (CK 4.84 str.), tačiau bendrija dėl šio mokesčio mokėjimo gali nuspręsti ir kitaip, jei administratoriumi paskirtas asmuo sutinka. Teismas nustatė, kad bendrijos nariai 2007-09-04 susirinkime svarstė tris klausimus: pirma - dėl stogo, laiptų, kamino remonto; antra - dėl pareiškimų svarstymo, trečia - svarstė einamuosius reikalus. Sprendžiant pirmą klausimą, be remonto klausimų, buvo nuspręsta administravimo išlaidas derinti prie savivaldybės administracijos nuorodų ir rekomendacijų. Šiuo sprendimu bendrijos nariai nusprendė derinti administravimo išlaidų dydį su savivaldybės administracijos nuorodomis ir rekomendacijomis, tačiau byloje nėra duomenų, jog 2007-09-04 susirinkimo metu buvo nuspręsta dėl administravimo mokesčio rinkimo. Susirinkimo protokole nėra nurodyti nei konkretūs administravimo mokesčio įkainiai, nei jo mokėjimo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendimas rinkti administravimo mokestį minėtame susirinkime nebuvo priimtas. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtino ir pats ieškovas 2013-11-18 ieškinyje nurodydamas, kad kol išlaidų nebuvo, administravimo mokestis nebuvo skaičiuojamas. Kadangi bendrijos narių įmokų, skirtų bendrijos administravimui, tarifai ir jų apskaičiavimo tvarka turi būti tvirtinami bendrijos visuotiniame susirinkime, o toks sprendimas buvo priimtas tik 2013-03-04 susirinkime, todėl teismas priteisė iš atsakovės administravimo mokestį už 4 mėnesius nuo sprendimo dėl mokesčio tarifo priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos (pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo priimtas 2013-07-31) – 42,35 Lt (70,59 m² x 0,15 x 4).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolos už stogo remontą, konstatavo, kad atsakovė yra įmokėjusi 6 000 Lt avansą už remonto darbus, o ieškovas yra pateikęs sąskaitas-faktūras 3113,99 Lt sumai, kitų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Stogo remontas taip ir nebuvo baigtas, specialistų išvados patvirtina, kad darbai padaryti su broku. 2013-03-04 vykusio susirinkimo metu buvo nutarta stogo remonto darbus atlikusį rangovą R. R. paduoti į teismą. Teismo vertinimu, ieškovas neįvykdė visuotinio bendrijos narių susirinkimo įpareigojimo kreiptis į teismą dėl netinkamai atliktų rangos darbų ištaisymo, nors pripažįsta, jog stogo remonto darbai nėra baigti, o darbai neatitinka statybos normatyvų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog bendrijos susirinkimas nusprendė kreiptis į teismą dėl stogo remonto darbus atlikusio rangovo darbo (broko ištaisymo) ir šiuo metu nėra aiški galutinė atsakovės už stogo remontą mokėtina suma, ieškovo reikalavimą sumokėti likusią 4 800 Lt sumą už nebaigtą ir su broku atliktą stogo remontą netenkino. Be to, kadangi ieškinį tenkino iš dalies, t.y. 13 proc. dalyje, šalių bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės skolos už namo administravimą bei stogo dangos remontą, o taip pat ir dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų iš daugiabučio namo savininkų bendrijos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės skolą, nemokant namo administravimo mokesčio, paskaičiavo tik nuo 2013-03-04, neįvertino, kad atsakovė privalo sumokėti kaupiamąsias lėšas už stogo dangos keitimą, užtikrinant bendrą namo būklę, o taip pat nepagrįstai iš bendrijos priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas dėl žemiau nurodytų motyvų su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Byloje nėra ginčo, kad daugiabučio namo, esančio Vileišio g. 30, Vilniuje, patalpų savininkai yra įsteigę daugiabučio namo savininkų bendriją, kurios narė yra atsakovė. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant apibrėžtos CK 4.76 straipsnyje: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Be to, remiantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 21 str. 3 d. 2 ir 3 p., buto savininkas teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka privalo apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Pagal minėto įstatymo 10 str. 1 d. 8 p. įmokų, skirtų bendrijos administravimo <...> ar kitoms išlaidoms apmokėti, tarifus, įmokas arba jų apskaičiavimo tvarką nustato visuotinis bendrijos susirinkimas. Nors apeliantas teigia, kad atsakovė namo administravimo mokestį privalo mokėti nuo 2007-09-04, bet iš 2007-09-04 bendrijos posėdžio protokolo matyti (b.l.88), kad namo bendrijos susirinkimas nuo šios datos tik nutarė administravimo išlaidas derinti prie savivaldybės administracijos nuorodų ir rekomendacijų, tuo tarpu jokio sprendimo dėl tokio mokesčio rinkimo nepriėmė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bendrijos susirinkimo protokole nėra jokių duomenų nei apie konkrečius administravimo mokesčio įkainius, nei apie šio mokesčio mokėjimo tvarką, todėl pripažintina, jog sprendimas rinkti administravimo mokestį 2007-09-04 susirinkime nebuvo priimtas. Kaip matyti iš bylos duomenų, administravimo mokestis ir jo dydis buvo patvirtintas tik 2013-03-04 bendrijos susirinkime, nustatant 0,15 Lt/m² mokestį už namo administravimą, todėl tik nuo šios dienos administravimo mokestis turi būti mokamas ir negali būti skaičiuojamas atgaline data. Pažymėtina, kad pats apeliantas sau prieštarauja, teigdamas, jog, viena vertus, administravimo mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo 2006-05-03, kita vertus, nurodydamas, kad šios išlaidos turi būti mokamos nuo 2007-09-04. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog ieškovas ir pats pripažįsta, kad 2007-09-04 susirinkimo metu bendrija tik žinojo apie Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintų rekomendacijų dėl administravimo mokesčio egzistavimą, tačiau tokių rekomendacijų neturėjo; nurodo, kad jų gavimas buvo tik laiko klausimas, taigi darytina išvada, kad konkretaus administravimo mokesčio dydžio nežinojo ir nebuvo nustatę. Dėl šios priežasties laikytina pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvada, jog administravimo mokestis iš atsakovės priteistinas tik nuo 2013-03-04. Be to, ieškovas ieškinyje administravimo mokestį skaičiavo nuo atsakovės turimo gyvenamojo ploto, t.y. nuo 70,59 m², tuo tarpu apeliaciniame skunde papildomai prie gyvenamojo ploto prideda ir atsakovės turimo rūsio plotą, mokestį skaičiuodamas jau nuo 99,23 m². Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taigi pirmosios instancijos teisme prašydamas administravimo mokestį skaičiuoti tik nuo 70,59 m², ieškovas negali apeliaciniame skunde pakeisti savo reikalavimo ir prašyti mokestį mokėti jau nuo didesnės ploto dalies. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas kelis kartus tikslino savo ieškinį, todėl turėjo galimybę tinkamai nurodyti plotą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas atsakovei tenkantis administravimo mokestis. Dėl šios priežasties minėtų ieškovo paskaičiavimų apeliacinės instancijos teismas nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 312 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu ieškovas taip pat nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, teigdamas, kad tokiu būdu pažeidžiamas viešasis interesas, t.y. kelių name esančių butų savininko – Vilniaus miesto savivaldybės interesas, o taip pat, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš ieškovo prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Tokie teiginiai laikytini nepagrįstais. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos (b.l.120), todėl ieškinį tenkinus iš dalies, atsakovės proporcingai ieškovo atmestiems reikalavimams patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš ieškovo, nepaisant to, kad ieškovas ir buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 93 str. 1 d. ir 2 d.). Be to, nagrinėjamu atveju ginčas vyko dėl skolos priteisimo, tuo tarpu, aplinkybė, kad savivaldybei priklauso keli butai daugiabučiame name, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė patyrė tik 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų, kai tuo tarpu LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.12R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą pagalbą 8.2 p. numato maksimalų 3 000 Lt dydį vien tik už atsiliepimo parengimą. Įvertinus visa tai, laikytina, jog tenkinus tik 13 proc. ieškovo reikalavimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš ieškovo atsakovei 435 Lt teisinių pagalbos išlaidų laikytinas pagrįstu, sąžiningu ir teisingu, o priešingi apelianto argumentai yra atmetami.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai kvalifikavo bylos teisinius santykius, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).