- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-29
- Bylos Nr.
- 2S-1882-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07022-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- J. J., V. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų J. J. ir V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. ir V. J. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teikiant skundą dėl antstolio D. S. veiksmų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjai skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio 2018 m. vasario 19 d. nurodymą priverstinai sustabdyti pinigines lėšas Nr. 1807-1602, 2018 m. vasario 19 d. patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo Nr. 1807, 2018 m. vasario 14 d. patvarkymą Nr. 1807 1584 areštuoti pinigines lėšas, 2018 m. vasario 19 d. patvarkymą Nr. I-2703-473/2016-1601, 2018 m. vasario 19 d. nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas Nr. 1807. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomą vykdomąją bylą Nr. 0032/17/00470. Nurodė, jog antstolis skundžiamus patvarkymus priėmė, vykdydamas notaro 2017 m. kovo 23 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 113 283,41 Eur išieškojimo iš skolininkės A. D. trečios eilės išieškotojai UAB „Maris invest“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja J. J. buvo perleidusi A. D. žemės sklypą, kuris buvo įkeistas pirkėjos kreditorei. Pagal notaro vykdomąjį įrašą hipotekos kreditorius gali nukreipti išieškojimą tik į hipotekos objektą, tai yra įkeistą žemės sklypą. A. D. reikalavimą į J. J. 70 377,67 Eur skolą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą perleido UAB „Arlitanus“. Todėl išieškotoja pagal šį teismo sprendimą gali būti tik UAB „Airlitanus“. Skundžiamais antstolio patvarkymais yra išieškoma iš pareiškėjos senatvės pensijos, kurią sudaro tik 280,23 Eur. Tai yra vienintelis pareiškėjos pajamų šaltinis, kurio jai užtenka tik maistui ir vaistams. Todėl pareiškėjai yra daroma akivaizdi žala.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. nutartimi pareiškėjų J. J. ir V. J. prašymą atmetė.Teismas nustatė, jog teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. išdavė vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 dėl skolos išieškojimo iš J. J. kreditorei A. D.. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. vasario 1 d. UAB „Arlitanus“ informavo J. J., kad pradinė kreditorė A. D. perleido reikalavimo teises į J. J. skolą naujajai kreditorei UAB „Arlitanus“. Todėl teismas atmetė, kaip nepagrįstus, pareiškėjų argumentus, kad išieškojimas vykdomas be išieškotojos (UAB „Arlitanus“) žinios ir jos sutikimo. Pareiškėjai skundą grindė iš esmės tuo, kad išieškotoja neva nežino apie išieškojimo procesą, kad vykdomasis raštas nėra išduotas. Teismas, nustatęs, kad vykdomasis raštas administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 vis dėlto išduotas, padarė išvadą, kad pareiškėjai nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie tikėtinai pagrįstų jų skundo reikalavimus (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjai J. J. ir V. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti antstolio D. S. vykdomąją bylą Nr. 0032/17/00470. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nutartį motyvavo ne aplinkybėmis, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, bet su ginčo iš esmės sprendimu, tai yra teismas vertino paties vykdomo išieškojimo aplinkybes. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad išieškotoja UAB „Arlitanus“ žino apie skundžiamus antstolio D. S. veiksmus, ir jog tie veiksmai daromi su jos sutikimu. To nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Teismo minimas 2018 m. vasario 1 d. pranešimas tik patvirtina reikalavimo perleidimą, tačiau neįrodo, kad pradinis ar naujasis kreditorius būtų kreipęsi į antstolį ir pavedę jam skolos išieškojimą. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai skundą grindė iš esmės tuo, kad išieškotoja neva nežino apie išieškojimo procesą. Pareiškėjai skundą grindė visų pirma tuo, kad jų žiniomis antstolis vykdo išieškojimo procesą, kuriame skolininkė yra A. D., t. y. buvusi J. J. kreditorė. Antstolis vykdo išieškojimą ne pagal teismo sprendimą, bet pagal notaro išduotą vykdomąjį dokumentą, t. y. išieškojimą iš konkretaus hipoteka įkeisto turto. Tai reiškia, kad antstolis neturi jokios teisės vykdyti išieškojimo iš kito A. D. turto, kuris nebuvo įkeistas hipotekos sutartimi, įskaitant ir išieškojimą iš A. D. turimų kreditorinių reikalavimų. Kreditorinis reikalavimas į J. J., iš kurio antstolis vykdo išieškojimą, A. D. nebepriklauso. Antstolio vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0032/17/00470 išieškotoja yra UAB ,,Maris invest“, o ne UAB ,,Arlitanus“. Pareiškėja su UAB „Arlitanus“ yra sudariusi susitarimą dėl skolos grąžinimo ir yra informuota, kad nei pradinė kreditorė A. D., nei UAB ,,Arlitanus“ niekada nesikreipė į antstolį D. S. dėl skolos išieškojimo pagal administracinėje byloje Nr. I- 2703-473/2016 išduotą vykdomąjį raštą. UAB ,,Arlitanus“ taip pat neturi jokių pretenzijų į J. J. pensiją ar kitą turtą, iš kurio išieškojimą vykdo antstolis. Labai abejotina, kad tokias pretenzijas turėtų ir hipotekos kreditorė UAB ,,Maris invest“. Išieškojimas vykdomas pagal visiškai kitą vykdomąjį dokumentą, kuris patvirtino jos teisę išvaržyti hipoteka įkeistą žemės sklypą. O tai neturi nieko bendra su administracinėje byloje Nr. I- 2703-473/2016 išduoto vykdomojo rašto vykdymu, kuris yra minimas skundžiamoje teismo nutartyje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio vykdomą vykdomąją bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Byloje esantys bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog vykdomojoje byloje Nr. 0032/17/00470 yra vykdomas Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notaro 2017 m. kovo 23 d. išduotas vykdomąjį įrašas dėl 112 951,80 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės A. D. išieškotojai UAB „Maris invest“. Vykdymo proceso metu nustatyta, kad 2016 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu iš pareiškėjos J. J. skolininkei A. D. priteista 70 377,67 Eur, sumokėtų J. J. už parduotą žemės sklypą, kuris, pritaikius restituciją, grąžintas valstybei.Atnstolis, nustatęs, jog skolininkė A. D. turi 70 377,67 Eur reikalavimo teisę į J. J., pagal CPK 688 straipsnio 1 dalį nukreipė išieškojimą į šią reikalavimo teisę, tai yra pradėjo išieškojimo veiksmus iš J. J. ir priėmė skundžiamus patvarkymus. Tuo tarpu skunde dėl antstolio veiksmų ir atskirajame skunde pareiškėja teigia, jog A. D. šios reikalavimo teisės nebeturi, nes yra ją perleidusi naujai kreditorei UAB „Arlitanus“, todėl tik UAB „Arlitanus“ gali reikalauti iš pareiškėjos 70 377,67 Eur skolos sumokėjimo.Pirmos instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, jog pareiškėjai tikėtinai nepagrindė savo skundo reikalavimų. Pažymėtina, jog vertinant preliminarų ieškinio pagrįstumą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo ir (ar) pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-127-516/2017).Iš dalies sutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, jog pirmos instancijos teismas ne visiškai tiksliai nustatė atskirojo skundo pagrindą, tai yra pareiškėjai antstolio veiksmus ginčijo ne dėl to, jog išieškotojas neva nežino apie išieškojimo procesą, ar kad vykdomasis raštas nėra išduotas, o dėl to, jog skolininkė vykdomojoje byloje nebeturi reikalavimo teisės į pareiškėją. Tačiau šią aplinkybę galima patikrinti tik pareiškėjos skundą išnagrinėjus iš esmės, tai yra patikrinus, ar reikalavimo perleidimo sutartis yra teisėta, ar pagal ją buvo pakeistas išieškotojas pagal administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 išduotą vykdomąjį raštą.Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-13805-734/2018 pareiškėjų J. J. ir V. J. skundą dėl antstolio D. S. veiksmų atmetė. Kartu šioje nutartyje buvo įvertinti ir pareiškėjos pateikti duomenys dėl skolininkės A. D. reikalavimo teisių perleidimo UAB „Arlitanus“. Nors minėta teismo nutartis šiuo metu dar nėra įsiteisėjusi, tačiau jos priėmimo faktas yra pakankamas konstatuoti pareiškėjų skundo dėl antstolio veiksmų preliminarų nepagrįstumą CPK 144 straipsnio taikymo tikslais, tuo pačiu paneigiant pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, kuriais įrodinėjamas preliminarus pareiškėjų skundo pagrįstumas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.