- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-07
- Bylos Nr.
- eAS-237-415/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04359-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- R. I.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR AM
- Trečiasis asmuo
- V. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo V. K.), dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2020 m. sausio 13 d. privalomojo nurodymo Nr.(23.29)-PN-38 pašalinti pažeidimus žemės sklype (duomenys neskelbtini), nugriauti ūkio pastatą (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti teritoriją (toliau – ir Privalomasis nurodymas), įvykdymo terminą iki 2022 m. sausio 13 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 25 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).
Teismas konstatavo, kad Inspekcija, remdamasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl R. I. surašytos 2011 m. sausio 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1D-217 dėl pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo pastatas), žemės sklype, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1502-565/2019), atliko ginčo pastato patikrinimą ir 2020 m. sausio 9 d. surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-39, kuriame užfiksavo, kad miško paskirties žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), stovi 4,80 m pločio 7,35 m ilgio pastatas. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi šio pastato teisinė registracija panaikinta, pastatas patikrinimo metu nenugriautas.
Žemesnės instancijos teismas
Inspekcija 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ Nr. RE-173, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2021 m. sausio 13 d. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti Inspekcijos pratęstą terminą iki 2022 m. sausio 13 d.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, kurio 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui arba vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti. Teismas pažymėjo, kad terminas privalomajame nurodyme nurodytiems pažeidimams pašalinti gali būti pratęsiamas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija surašė Privalomąjį nurodymą Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, remdamasi tuo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinta deklaracija apie ginčo pastato statybos užbaigimą ir panaikinta šio pastato teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad ginčo pastatas nenugriautas (Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-39), tačiau Inspekcija nekonstatavo savavališkos statybos fakto. Teismas sprendė, kad šiuo atveju statytojo teisę pratęsti Inspekcijos surašyto privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus terminą reglamentuoja Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tokiu atveju Inspekcija gali ne daugiau kaip vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ne ilgesniam laikui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ Nr. RE-173 pratęsė pareiškėjui terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti iki 2021 m. sausio 13 d. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atlikti statybos darbai nėra Inspekcijos pripažinti kaip savavališka statyba, pažeidimai turi būti šalinimai Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, kuriame nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Teismas konstatavo kad nagrinėjamoje byloje taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, kaip prašyme nurodo pareiškėjas, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, nėra teisinio pagrindo, tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje.
III.
Pareiškėjas R. I. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas R. I. 2020 m. sausio 13 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (23.29)-PN-38, ginčo sklype savo lėšomis nugriauti ūkio pastatą (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti teritoriją iki 2020 m. liepos 13 d. 2020 m. balandžio 24 d. pareiškėjas Inspekcijai pateikė prašymą pratęsti terminą minėto Privalomojo nurodymo įvykdymui. Šis prašymas Inspekcijos 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu buvo patenkintas ir terminas pratęstas iki 2021 m. sausio 13 d. Baigiantis termino pabaigai, pareiškėjas pateikė prašymą teismui, kad jam būtų suteikta dar šiek tiek laiko nurodytiems pažeidimams pašalinti. Prašymas administraciniam teismui buvo pateiktas nepasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.
Pareiškėjas nurodo, kad jo prašymas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, atsakovas ir trečiasis asmuo buvo įpareigoti pateikti atsiliepimus ginčo klausimu. Nurodo, kad teismas neanalizavo pateiktų procesinių dokumentų turinio ir reikšmės.
Atsiliepimas
Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Inspekcijos 2020 m. gegužės 6 d. rašte, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie Privalomojo nurodymo termino pratęsimą, ir teismui pateiktame atsiliepime buvo nurodyti skirtingi argumentai (dėl galimybės kreiptis į teismą ir pratęsti terminą), bei pabrėžia, kad pareiškėjas buvo suklaidintas, atsakovui pateikus klaidingą informaciją, todėl pareiškėjas turėjo pagrįstą lūkestį, kad terminas galės būti pratęstas teismine tvarka. Nesupranta, kodėl tos pačios aplinkybės yra traktuojamos skirtingai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo prašęs žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, kad būtų galima spręsti dėl taikaus susitarimo galimybės ir kt., to prašė ir trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl teismas, neorganizuodamas žodinio posėdžio, pareiškėjo nuomone, pažeidė ABTĮ 78 straipsnio 6 dalies nuostatas, t. y. neįvykdė pareigos organizuoti žodinį bylos nagrinėjimą, kai toks reikalavimas numatytas, bei atėmė pareiškėjui jo teisę deryboms ir taikaus sutarimo galimybę.
Pareiškėjas nurodo, kad 2021 m. vasario pradžioje, dėl ūmiai pablogėjusios pareiškėjo sveikatos būklės – sutrikusio regėjimo, pareiškėjas nepajėgė skaityti ir suderinti savo pozicijos net su advokate, suformuluoti savo rašytinių paaiškinimų dėl tolimesnio ginčo eigos, išdėstyti faktinių aplinkybių, todėl pareiškėjo atstovė prašė atidėti teismo posėdį, vadovaujantis ABTĮ 77 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tačiau teismas posėdžio neatidėjo, pareiškėjo prašymo dėl posėdžio atidėjimo ar dėl nuotolinio žodinio posėdžio organizavimo per Zoom platformą nesprendė.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nutraukdamas administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, turi nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis (ABTĮ 104 str. 1 d.). Iš skundžiamos nutarties turinio pareiškėjas sprendžia, kad dėl termino pratęsimo jis neturi teisės kreiptis nei į Inspekciją, nei į teismą, o kur galėtų kreiptis, teismas nenurodė. Sprendimo faktinei padėčiai spręsti nenurodė nei viena iš šių kompetentingų valstybės institucijų. Pareiškėjas nurodo, kad 2021 m. vasario 24 d. rašytiniuose paaiškinimuose atkreipė teismo dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju reikalinga įvertinti ne tik Privalomojo nurodymo ir jo pratęsimo formalią išraišką, bet ir šių aktų turinį, kokių pasekmių, kokio rezultato įgyvendinimo siekiama, kaip reikėtų vertinti šiuos administracinius aktus. Ar iš tiesų statinys negali / negalės būti įteisintas, kokios tam priežastys. Nurodo, kad nuosavybės panaikinimas teismų praktikoje pripažįstama tik kaip kraštutinė teisinė priemonė. Nurodo, kad pareiškėjas prašė vertinti ir taikyti įstatymą ne formaliai, o taikyti teisės normas sistemiškai. Pareiškėjas nurodė aplinkybes ir iškėlė faktus, kurie rodė pagrįstą abejonę dėl priimtų jo atžvilgiu administracinių aktų nuostatų neteisingumo, jų formos ir turinio neatitikimo faktinei padėčiai. Pažymi, kad jei statyba būtų buvusi pripažinta savavališka statyba, privalomojo nurodymo faktinės pasekmės būtų analogiškos: suteiktas laikas susitvarkyti dokumentus, jei tai įmanoma, arba to nepadarius, pastatas būtų griaunamas. Bet teisinis tolimesnių veiksmų veikimo periodo reglamentavimas būtų skirtingas ir teisės pareiškėjui kreiptis į teismą nebūtų apribotos. Nurodo, kad šiuo atveju žemės savininko / statytojo teisės neproporcingai suvaržytos.
Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija 2020 m. sausio 13 d. Privalomąjį nurodymą surašė vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, todėl teismas vadovavosi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, kurioje nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas iš dalies sutinka, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta teismų praktika panašaus pobūdžio bylose yra teisinga. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo gilinamasi į konkrečią šios bylos ginčo situaciją ir susidariusią padėtį, neanalizuota susidariusi padėtis šalyje dėl Covid-19 viruso situacijos. Nurodo, kad šiuo atveju akivaizdu, kad objektyviai ne dėl pareiškėjo valios susiklostė situacija, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė netiesiogiai apribojo asmenims galimybę veikti, kadangi dėl Covid-19 viruso plitimo prevencijos, 2020 metų spalio mėnesį vėl buvo įvesti įvairūs rekomendaciniai apribojimai gyventojams ir įmonėms, o nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbtas pakartotinas visuotinis karantinas. Pareiškėjas nurodo, kad būtent dėl valstybės nustatytų griežtų bendravimo, judėjimo apribojimų, kitų sąlygų laikymosi, pareiškėjas objektyviai nebegalėjo ir dabar negali organizuoti jokių ginčo pastato griovimo darbų.
Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad iš pareiškėjui pateikto atsakovo darbuotojų atsakymo (Rytų Lietuvos Statybos valstybinės priežiūros departamento Trečiojo skyriaus priežiūros skyriaus vedėjos 2020 m. gegužės 6 d. rašto) pareiškėjas suprato, kad jis turi teisę kreiptis į teismą, nes rašte buvo nurodyta, kad „Pasibaigus sprendime nurodytam terminui, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą gali pratęsti tik teismas. Kreiptis į teismą privaloma iki Sprendime nurodyto įvykdymo termino pabaigos.“ Pareiškėjo nuomone, šis atsakymas suponuoja išvadą, kad pats valstybės tarnautojas, surašęs Privalomąjį nurodymą, ruošęs atsakymą, kad pratęsiamas terminas, situaciją suvokė ir vertino, būtent kaip savavališkos statybos padarinių šalinimą, turėdamas omenyje, kad konkrečioje nagrinėjamoje situacijoje, esant nurodymui nugriauti pastatą, yra teisės normos, numatančios galimybę kreiptis į teismą dėl griovimo atidėjimo, jog yra privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimas ilgesniam laikotarpiui, t. y. kad šiuo atveju bus pagrindas taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatas, arba buvo įvertintos Covid-19 viruso sukeltos aplinkybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad, įvertinus nurodytas aplinkybes, jis buvo suklaidintas paties atsakovo skirtingų padalinių darbuotojų, kurie situaciją vertina ir aiškina skirtingai, ir tokia atsakingų institucijų darbuotojų galima nekompetencija sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes (turėtos papildomos išlaidos toliau siekiant atlikti žemės naudojimo paskirties keitimo procedūras, apimančias žemės plotą ir po ginčo pastatu; išlaidos teikiant prašymą teismui, kt.). Pareiškėjo nuomone, ši situacija turėjo būti išspręsta priimant atskirąją nutartį ABTĮ 110 straipsnyje nustatyta tvarka, bet pirmosios instancijos teismas šia teise ir pareiga nepasinaudojo, išliko pasyvus, nesureagavo.
Pareiškėjas nurodo, kad jei tokio pobūdžio ginčas būtų kilęs tarp dviejų verslo subjektų, dėl sutarčių nuostatų neįvykdymo, būtų galima remtis civilinės teisės normomis dėl force majeure (lot. nenugalima jėga) aplinkybių ir įrodinėti, buvus visas sąlygas šiai būsenai konstatuoti, nes padėties negalėjo kontroliuoti; negalėjo to numatyti iš anksto; negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių atsiradimui; negalėjo užkirsti kelio pasekmių atsiradimui. Tarptautinėje praktikoje tikrai jau buvo atvejų, kad Epidemijos grėsmė buvo pripažinta force majore (lot. nenugalima jėga) aplinkybe. (Pavyzdžiui: ICSID arbitražo byloje Nr. ARB/07-26 (628 punktas), kur arbitražo teismas nurodė, kadangi valstybę Argentiną paveikė epidemijos grėsmė didelei daliai žmonių, todėl valstybė turi imtis visų priemonių, reikalaujamų tokioje situacijoje, net jeigu tai gali sąlygoti tam tikrų interesų pažeidimą, užtikrinti, kad valdžios institucijos veiks su pagarba ir sieks efektyvaus tokių interesų užtikrinimo iš karto, kai tą leis aplinkybės).
Pareiškėjas prašo teismo įvertinti jo nurodytus argumentus dėl visuotinai ir objektyviai susiklosčiusios nepalankios situacijos, kuri susiklostė visose gyvenimo srityse, ir šalyje jau tęsiasi beveik metus laiko. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju reikalauti aukščiausių rūpestingumo, atidumo standartų, analitinių teisinių žinių, aktyvių valinių veiksmų ir sprendimų tik iš pareiškėjo yra neteisinga, nes tai pažeidžia bendruosius sąžiningumo, proporcingumo principus. Nurodo, kad teismas šiuo atveju galėtų vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Inspekcija nurodo, kad Vilniaus apygardos teismui 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2A-1502-565/2019 galutinai išsprendus ginčą dėl R. I. surašytos 2011 m. sausio 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1D-217 dėl ginčo pastato galiojimo ir teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo, atliko ginčo pastato patikrinimą ir surašė 2020 m. sausio 9 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-39. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Inspekcija 2020 m. sausio 13 d. surašė pareiškėjui privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2020 m. liepos 13 d. nugriauti ginčo pastatą.
Inspekcija nurodo, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui surašytas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, ir tokiu atveju asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą.
Pažymi, kad Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-173 terminą pratęsė iki 2021 m. sausio 13 d. Nespėjęs privalomojo nurodymo įvykdyti laiku, pareiškėjas 2020 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą teismui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
Inspekcija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis ir 8 dalis, numatančios privalomojo nurodymo vykdymo terminus ir jų pratęsimą.
Pasisakydamas dėl atskirajame skunde nurodytų procedūrinių pažeidimų (kad nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, taip pažeidžiant ABTĮ 78 straipsnio 6 dalį), atsakovas pažymi, kad pagal minėtą ABTĮ nuostatą byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Nurodo, kad šiuo atveju skunde pareiškėjas prašė jį nagrinėti rašytinio proceso tvarka, Inspekcija tam neprieštaravo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai paskyrė bylą nagrinėti 2021 m. vasario 25 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Atsakovas pažymi, kad teismui yra teikiamas motyvuotas prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka nenustatęs pakankamų motyvų tam, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ar nagrinėjamas atidėtas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atstovė papildomai pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus, todėl nėra pagrindo sutikti, kad nagrinėjant bylą raštu nebuvo išnagrinėtos visos susijusios aplinkybės, ar gauti paaiškinimai. Juo labiau, kad byla buvo nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nustačius, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teisme. Atsakovo nuomone, atskirojo skundo motyvai dėl procesinių pažeidimų, priimant skundžiamą nutartį atmestini kaip nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutinka su atskirajame skunde nurodomais motyvais, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytos teisinės reglamentacijos nederėtų taikyti, nes nagrinėjamuoju atveju valstybėje buvo paskelbtas karantinas. Atskirajame skunde prašoma dėl susiklosčiusių išskirtinių gyvenimo aplinkybių nesivadovauti suformuota teismų praktika dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo. Inspekcija nesutinka su tokiais argumentais, nes atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo nagrinėjamuoju atveju netaikyti Priežiūros įstatymo normų. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai taikė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies reikalavimus ir teisės normoje nesant galimybės kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, pagrįstai nutraukė bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai ir tinkamai vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į teisinę reglamentaciją ir teisminę praktiką, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo motyvu, kad šalyje paskelbus karantiną ir susiklosčius nepalankiai situacijai būtų pagrindas tenkinti atskirojo skundo motyvus vadovaujantis pareiškėjo nurodomais bendraisiais protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi nagrinėjamu atveju yra nustatytas teisinis reguliavimas, kurio pagrįstai laikėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl administracinė byla skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi pagrįstai buvo nutraukta.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą su pareiškėjo atskiruoju skundu sutinka, ir prašo jį tenkinti, bei grąžinti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
V. K. nurodo, kad atsakovo pateiktame 2020 m. gegužės 6 d. rašte buvo nurodyta, kad pasibaigus sprendime dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nurodytam terminui, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą gali pratęsti tik teismas. Sprendime ir minėtame rašte dėl pratęsimo nekonkretizuota, kokiu pagrindu terminas buvo pratęstas, ar dėl to, kad leisti baigti tvarkyti detalaus plano žemės paskirties keitimo procedūras, ar dėl to, kad pastato negalima griauti dėl šalyje buvusio paskelbto pirmojo karantino.
V. K. pažymi, kad į bylą Inspekcija nepateikė duomenų, kad žemės sklypo plano korektūros darbai yra niekiniai ar neįmanomi, dėl ko ginčo pastatas negalėtų stovėti toje vietoje. Atkreipia dėmesį, jog 2005 m. detalaus plano sprendiniai leido atkurti kaimo turizmo sodybą buvusios sodybos teritorijoje, statyboms buvo išduoti leidimai, kurie niekada nebuvo panaikinti. Nurodo, kad tame pačiame sklype dabar stovi du tų pačių savininkų teisėtai pastatyti pastatai, bet ginčo pastatas tapo pastatytas neteisėtai dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Visi trys pastatai stovi miško ūkio paskirties žemėje, ir jiems reikalinga suformuoti namų valdos sklypą ir išskirti jį iš miško ūkio paskirties sklypo dalies (kas ir yra atliekama). Jokia žala tretiesiems asmenims, kultūriniams ar gamtos saugotiniems objektams, gamtai nėra padaryta ar daroma.
V. K. nurodo, kad ir ji, ir pareiškėjas teikė prašymą teismui dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau teismas prašymo netenkino, taip pažeisdamas ABTĮ 77 straipsnio 2 dalies ir 78 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neįvykdė pareigos organizuoti žodinį bylos nagrinėjimą, kai toks reikalavimas numatytas.
V. K. teigia, kad atsakovas iš pradžių pareiškėjui nurodė, kad jis gali kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, bet vėliau šią pareiškėjo teisę paneigė, taip suklaidindamas pareiškėją, nors Inspekcija, kaip valstybės administracines funkcijas vykdanti kompetentinga valstybės institucija, savo sprendimus, raštus, privalo formuluoti aiškiai ir neklaidinančiai. Jiems priėmus dviprasmišką sprendimą, visa neigiamų pasekmių našta negali būti perkelta paprastam žmogui.
V. K. nesutinka su Inspekcijos nuomone, kad Privalomojo nurodymo neįvykdymas per nustatytą laiką yra tik valinis pareiškėjo neveikimas, nerūpestingumas. Nurodo, kad sąvoka „neapibrėžtai ilgas laikotarpis“ šių dienų aktualijoje ginčo situacijoje nebegali būti taikoma vienprasmiškai, turi būti analizuojamos konkrečios situacijos faktinės aplinkybės. O susidariusi neapibrėžta situacija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, iš tiesų tęsiasi ilgai, ir kaip matyti, yra daug dalykų, kurie nėra ir nebegali būti niekaip planuojami laiko prasme.
Pažymi, kad tam tikro elgesio modelio reikalavimas iš paprasto asmens, t. y. elgtis planuotai, apibrėžtai, rūpestingai, kai padėtis ir situacija visiškai nepriklauso nuo jo valios, yra absoliučiai nesąžiningas. Nurodo, kad dėl judėjimo tarp savivaldybių apribojimo griovimo darbai negalėjo būti objektyviai vykdomi nuo 2020 m. lapkričio 7 d. dėl šalyje įvesto antrojo karantino ribojimų.
V. K. nurodo sutinkanti su pareiškėjo argumentais, kad faktines situacijos aplinkybes galima vertinti ir kaip force majeure (nenugalima jėga) aplinkybes, todėl tokiu atveju būtų galimi taikūs susitarimai su atsakovu, kiti netipiniai teisminio ginčo sprendimo būdai. Todėl prašo teismo taikyti ne tiesioginį įstatymą, o bendruosius teisės principus. Pabrėžia, kad nors valstybė pareiškėjui buvo / tebėra apribojusi galimybes veikti laisvai ir nevaržomai tiek laike, tiek teritorijoje, tiek kontaktuose su kitais asmenimis, bet Privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimo niekas nesvarstė perskaičiuoti, įskaityti ar sustabdyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutarties, kuria nutraukta administracinė byla pagal pareiškėjo R. I. prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nėra numatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto nuostatomis.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad terminas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui galėtų būti pratęsiamas teismo, kadangi įpareigojimas nugriauti ginčo pastatą gali būti vertinamas kaip savavališkos statybos padarinių šalinimas; taip pat turėtų būti atsižvelgta į atsakovo teiktą klaidingą informaciją dėl termino pratęsimo galimybės teisme, bei įvertinta padėtis dėl Covid-19 pandemijos bei dėl to atsiradusius sunkumus derinant įvairius projektus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į jo prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą, bei į prašymą atidėti teismo posėdį, taip pažeidžiant procesines teisės normas.
Pareiškėjas atskirąjį skundą pirmiausia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, taip apribodamas pareiškėjo galimybę teikti paaiškinimus, tartis dėl taikos sutarties.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Tačiau šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo; šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas; šioje dalyje nurodyti klausimai išsprendžiami teismo nutartimi.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo pateiktuose atsiliepimuose taip pat išreiškė sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 19 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2021 m. vasario 25 d. 11.15 val. (b. l. 23).
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. 2021 m. vasario 1 d. pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, motyvuodama tuo, kad nori paaiškinti, kokių veiksmų ėmėsi dėl ginčo sklypo paskirties keitimo ir ginčo pastato įteisinimo (b. l. 29-30).
Pareiškėjas 2021 m. vasario 3 d. d. taip pat pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad nori patikslinti ginčo aplinkybes, pateikti papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo atliktų veiksmų įteisinat ginčo pastatą (b. l. 31–32).
Pareiškėjas 2021 m. vasario 17 d. pateikė teismui prašymą – paaiškinimą (b. l. 33–34), kuriame nurodė, kad sutiktų su bylos nagrinėjimu nuotolinėmis ryšio priemonėmis, tačiau iki teismo posėdžio nespėtų intstaliuoti reikiamų programų. Pareiškėjas taip pat prašė atidėti teismo posėdį dėl pablogėjusios pareiškėjo sveikatos būklės ir jam išduoto nedarbingumo pažymėjimo.
Pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose, atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, patikslino ginčo aplinkybes, nurodė argumentus dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos įtakos veiksmų atlikimo terminams, dėl pareiškėjo vykdomų veiksmų siekiant pakeisti ginčo sklypo paskirtį ir įteisinti ginčo pastatą, ir kt.
Nors pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jam užkirto kelią pasinaudoti teise savo poziciją išdėstyti žodžiu, užduoti klausimus, pateikti papildomus paaiškinimus, bei tartis dėl taikos sutarties ir kt., pažymėtina, kad teismui nepriėmus sprendimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, pareiškėjas visas minėtas aplinkybes išdėstė raštu, teismui 2021 m. vasario 25 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Nors pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad dalyvaudamas žodiniame teismo posėdyje, jis galėjo su Inspekcija sudaryti taikos sutartį, tačiau šioje byloje šalys nebuvo pateikusios jokių duomenų apie rengiamą arba jau sudarytą taikos sutartį, tokių duomenų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, taikos sutartis gali būti sudaryta arba derybos dėl jos sudarymo gali vykti ir nesant žodinio teismo posėdžio. Jokių kitų paaiškinimų, kuriuos norėjo pateikti teismo posėdžio metu, tačiau negalėjo išdėstyti teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė.
ABTĮ 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
Vadovaujantis minėta norma, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą nėra teismui privalomas, t. y. savaime neįpareigoja teismo tenkinti tokį prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamus atveju savo procesines teises pareiškėjas galėjo įgyvendinti per savo atstovą, kas ir buvo padaryta, pateikiant papildomus rašytinius paaiškinimus į bylą, ir kt.
Atsižvelgdama į minėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo bei rengti žodinį bylos nagrinėjimą, nesant pakankamai tai pagrindžiančių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, neatidėdamas bylos nagrinėjimo bei išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, tinkamai vadovavosi ABTĮ nuostatomis, pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų teisės principų ir teisės normų nepažeidė.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad buvo suklaidintas, atsakovui pateikus klaidingą informaciją dėl galimybės pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipiantis į teismą, bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ne tik Privalomojo nurodymo ir jo pratęsimo formalią išraišką, bet ir jų turinį, kokių pasekmių, kokio rezultato įgyvendinimo siekiama, kaip reikėtų vertinti šiuos administracinius aktus. Pareiškėjas atskirajame skunde sutinka, kad Privalomas nurodymas dėl ginčo pastato nugriovimo buvo išduotas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, t. y. nebuvo nustatytas savavališkos statybos faktas, tačiau teigia, kad, įvertinus ginčo pastato pastatymo aplinkybes, žemės sklypo formavimo dokumentus ir kt., ginčo pastato pastatymas gali būti prilyginamas savavališkoms statyboms, todėl tokiu atveju terminas savavališkos statybos padarinių pašalinimui galėjo būti pratęsiamas teismo pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-602/2020).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl pažeidimo pašalinimas turi būti atliekamas Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, kuriame nenustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Šiuo atveju tai nėra savavališka statyba ir negalima taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia teismui nurodęs aplinkybes ir iškėlęs faktus, kurie rodo pagrįstą abejonę dėl priimtų jo atžvilgiu administracinių aktų nuostatų neteisingumo, jų formos ir turinio neatitikimo faktinei padėčiai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, nesutikdamas su 2020 m. sausio 9 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-39 konstatuotomis aplinkybėmis ar jų vertinimu, taip pat su priimtu Privalomuoju nurodymu, minėtų dokumentų neginčijo, t. y. sutiko, kad juose nustatytos aplinkybės yra teisingos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalių bei 14 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, ir bylą nutraukė.
Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo įvertinti pareiškėjo galimybes įvykdyti Privalomąjį nurodymą per jame nustatytą terminą atsižvelgiant į Covid-19 ligos pandemiją, ir dėl to įvestą ekstremaliąją padėtį, kuri apribojo privačių ir valstybinių įstaigų darbą, bei lėmė tai, jog pareiškėjas negalėjo laiku įvykdyti ginčo pastato įteisinimo procedūros, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėtų būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau, teismui nenagrinėjant bylų dėl Privalomųjų nurodymų, duotų vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, šios aplinkybės nevertinamos.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į Covid-19 ligos pandemiją, neturėtų būti vadovaujamasi anksčiau suformuota teismų praktika, bet turėtų būti taikomi bendrieji teisės principai bei teisingumo ir protingumo kriterijai, pažymi, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo vadovautis įstatymais ir negali prisiimti įstatymų leidėjo funkcijų bei, nesant tam tikro teisinio reguliavimo, sukurti naujų teisės normų ir pritaikyti jas konkrečiam atvejui. ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis įpareigoja teismą, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra – vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju prašymų dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija), todėl teismas negali taikyti teisės analogijos bei tuo pagrindu formuoti naujos teisės taikymo praktikos.
Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, procesinių normų taikymas šioje byloje neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nutraukti administracinę bylą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. I. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.