- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-18
- Bylos Nr.
- ATP-639-172/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00094-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pavelas Frolovas
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutarimo, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 2 d. – 320 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams; pagal ATPK 130 str. 1 d. – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams; pagal ATPK 124¹ str. 8 d. – 7 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. paskirtos nuobaudos subendrintos ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1000 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-04-24 nutarimu M. Ž. pripažino kaltu dėl to, kad jis, 2015 m. sausio 10 d., 19.30 val., Vilniaus r., Nemenčinės II k., vairuodamas automobilį ,,Mercedes Benz C200“, v.n. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (2014-10-03 nutarimo Nr. 1086 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 4, 5, 7, 9, 16, 117, 119 punktų reikalavimus tuo, kad vairavo automobilį: 1) chuliganiškai, neatsargiai, neatsižvelgdamas į kelio ir meteorologines sąlygas, vingiuodamas kelyje ir išvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, riboto matumo zonoje keldamas pavojų eismo saugumui; 2) stabdomas policijos pareigūnų nepakluso teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę; 4) tikrinamas nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Tokiais savo veiksmais M. Ž. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 2 d., 130 str. 1 d. ir 124¹ str. 8 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu M. Ž. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą dalyje dėl ATPK 124² str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo nutraukti. Teigia, jog jį sustabdę policijos pareigūnai teisme parodė, kad jis aplenkė jų ir jų sustabdytą anksčiau tikrinamą automobilį būtent taip manevruodamas. Tačiau, taip pat patvirtino, kad automobilis buvo blaškomas į šalis dėl slidaus kelio. Tuo metu vairavimo sąlygos buvo blogos, kelias slidus, snigo. Aplinkui nebuvo jokių kitų žmonių ar transporto priemonių. Jis niekam nesukėlė pavojaus. Iš ATPK straipsnio dispozicijos matyti, kad tam, kad konstatuoti, jog asmuo vairavo chuliganiškai, nepakanka vien konstatuoti kelių eismo taisyklių pažeidimo, o turi būti įrodytos chuliganiškos paskatos. Chuliganiško vairavimo būtinas požymis yra tyčia. Pažeidimas taikomas padarytu tyčia, jeigu ji padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, padarytos veikos negalima laikyti, kad ji padaryta iš chuliganiškų paskatų.
Apelianto nuomone, apylinkės teismo nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos. M. Ž. teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo chuliganiškas paskatas ir jo tyčią dėl tokio vairavimo. Automobilis buvo blaškomas dėl slidžios kelio dangos. Jis netrukdė kitiems eismo dalyviams, nes tokių kelyje tuo metu nebuvo. Esant šioms aplinkybėms jo veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto ATPK 124² str. 2 d. sudėties ir byla jo atžvilgiu pagal šį straipsnį turi būti nutraukta.
Taip pat skunde nurodoma, kad skirdamas nuobaudą pagal ATPK 130 str. 1 d. teismas konstatavo, kad jis nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę. Tokį sprendimą motyvavo liudytojų parodymais. Tačiau, apelianto nuomone, šie parodymai yra prieštaringi. Liudytojas V. L. parodė, kad M. Ž. nepakluso jų reikalavimams, padidino greitį, neleido pareigūnams jo aplenkti. Liudytojas T. D. parodė, kad M. Ž. slidinėjo kelyje, švyturėlius jie įjungė tik priartėję prie jo per 10 metrų. Liudytojas nepatvirtino, kad M. Ž. kokiu nors būdu kliudė policijos automobiliui jį aplenkti. Teismas ištyręs vaizdo įrašą konstatavo tik tai, kad buvo blogos vairavimo sąlygos, nėra užfiksuotas visas vijimosi epizodas. Tai yra iš vaizdo įrašo nematyti, kad jis, t.y. M. Ž., nepaklauso policijos pareigūnui reikalavimams ir nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės. ATPK 130 str. esančioje pastaboje yra aiškiai nurodyta, kad „Patrulyje turi dirbti ne mažiau kaip du policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūnai, turintys specialiomis spalvomis nudažytą ir policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos skiriamaisiais ženklais arba muitines ženklu pažymėtą automobilį, stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba minėtu šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungus patrulinio automobilio mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius.“ Tokiu būdu yra labai aiškiai nurodyta, kad šiuo atveju jis, M. Ž., turėjo būti stabdomas automobilio mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlių signalais. Liudytojai patvirtino, kad įjungė tokį signalą likus iki jo automobilio tik 10 metrų. Jis sustojo prie geležinkelio pervažos. Policijos pareigūnai privažiavo prie jo iš paskos. Pervaža buvo nereguliuojama. Jei jis būtų tyčia norėjęs pasprukti iš pažeidimo vietos, būtų šią pervažą pervažiavęs nesustodamas, tačiau to nepadarė. Sustabdė transporto priemonę kaip reikalauja taisyklės. Kadangi kelio danga buvo slidi, jis negalėjo iš karto, pamatęs švyturėlius, staigiai sustabdyti savo automobilio, todėl lėtėjo palaipsniui, iki jis visiškai sustojo. Tokiu būdu jo veiksmuose nėra ATPK 130 str. 1 d. sudėties ir byla šioje dalyje jo atžvilgiu turi būti nutraukta.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą gautas nebuvo.
M. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
M. Ž. savo apeliaciniame skunde neginčija Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutarimo dalies, kuria jis pripažintas kaltu pagal ATPK 124¹ str. 8 d., todėl dėl šios nutarimo dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Šalies argumentai
M. Ž. teigia, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl ATPK 124² str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo. Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. Ž. padarė jam inkriminuotus pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 m. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutarime atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Konstatuodamas, kad M. Ž. veiksmuose yra ATPK 124² str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties požymiai, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais –liudytojų policijos pareigūnų V. L. ir T. D. tarnybiniais pranešimais bei teisme duotais parodymais, taip pat vaizdo įrašu. Apylinkės teismas nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Pagal ATPK 124² str. 2 d. administracinę atsakomybę užtraukia chuliganiškas vairavimas, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Šio administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinasis požymis yra veikos padarymo motyvas – chuliganiškos paskatos. Chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pažymėtina, jog eismo dalyviai keliuose ir kitose eismui skirtose vietose turi vadovautis eismo saugumo, atsargumo, pagarbos kitiems eismo dalyviams bei aplinkai principais. KET III d. „Bendrosios eismo dalyvių pareigos“ 4 p. įtvirtina, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Pagal KET 9 p. nuostatas eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (LAT Nr. 2AT-72-2014; Nr. 2AT-37-507/2015).
Apylinkės teismas 2015-04-24 nutarime išsamiai išanalizavo policijos pareigūnų V. L. ir T. D. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog jų parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys vieni kitus bei jų pačių tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotus duomenis. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu pareigūnų parodymus reikėtų vertinti kritiškai. Iš policijos pareigūnų parodymų bei tarnybinių pranešimų matyti, kad M. Ž., nepaisant blogų oro sąlygų (ką patvirtinto ir pats) pro stovinčius ir tikrinančius kitą automobilį pareigūnus pravažiavo greitai, nemažindamas apsukų, dėl ko automobilį sumėtė. Pareigūnams pradėjus vytis M. Ž. vairuojamą automobilį, bandant jį aplenkti, M. Ž. neleido jiems to padaryti, traukdamasis kairiau ir išvažiuodamas į priešingą eismo juostą, važiuodamas kelio viduriu. Byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota kaip policijos pareigūnų automobilis persekioja M. Ž. vairuojamą automobilį, patvirtina, kad M. Ž., esant tamsiam paros metui, apsnigtai kelio dangai, blogoms oro sąlygoms, važiavo nesaugiai, pakankamai dideliu greičiu, pavojingai manevravo važiuodamas tai kelio viduriu, tai arčiau kairiojo krašto, nereagavo į policijos pareigūnų automobilio garsinį signalą ir pareigūnų raginimus per garsiakalbį sustoti. Iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad M. Ž. ignoravo privalomas elgesio normas, nestabdė automobilio pravažiuodamas pro policijos pareigūnus tikrinančius kitą automobilį, o priešingai, akseleravo, dėl ko automobilį sumėtė, be jokio aiškaus tikslo ir motyvo bėgo nuo policijos pareigūnų, iš karto nesustojo policijos pareigūnams pradėjus vytis bei įjungus garsinį signalą ir per garsiakalbį pareikalavus sustoti, vairavo keldamas pavojų eismo bei kitų asmenų (kartu su juo važiavusio asmens bei policijos pareigūnų) saugumui. Šios nustatytos M. Ž. veikimo aplinkybės aiškiai atskleidžia jo veikimo priežastį – chuliganiškas paskatas, nes toks automobilio vairavimas yra neleistinas ir nepateisinamas, be jokios realios priežasties keliantis pavojų ne tik jį vairuojančiam asmeniui ir jo automobilyje esančiam keleiviui, bet ir kitų žmonių (kurie bet kada galėjo atsirasti kelyje) bei eismo saugumui. Tokiu būdu apylinkės teismo išvada, kad M. Ž. veiksmuose yra ATPK 124² str. 2 d. numatyto pažeidimo požymiai, yra teisėta ir pagrįsta.
Taip pat apylinkės teismas pagrįstai konstatavo M. Ž. veiksmuose esant ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių. Ši norma numato atsakomybę už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Iš policijos pareigūnų V. L. ir T. D. tarnybinių pranešimų bei jų parodymų apylinkės teisme matyti, kad persekiojant M. Ž. vairuojamą automobilį buvo įjungti tarnybinio automobilio švyturėliai ir naudojamas kintamo tono ir dažnio garso signalas, o taip pat pareigūnai per garsiakalbį reikalavo sustabdyti transporto priemonę. Pareigūnai automobiliu buvo privažiavę prie M. Ž. vairuojamo automobilio iš šono, kad jis juos matytų, tačiau net ir po to M. Ž. nepakluso pareigūnų reikalavimams sustoti. Jis sustojo tik po maždaug du kilometrus trukusio persekiojimo. ATPK 130 str. pastaboje nurodyta, kad uniformuoto policijos pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę gali būti išreiškiamas alternatyviais veiksmais, vienas iš kurių yra per garsiakalbį liepiant sustoti, o patrulyje dirbantys pareigūnai automobilį stabdo įjungus patrulinio automobilio mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius. Kaip matyti iš pareigūnų parodymų bei vaizdo medžiagos, šie įstatymo reikalavimai buvo vykdomi, tačiau M. Ž. jų nepaisė. Pareigūnai nurodė, kad švyturėlius bei garso signalą įjungė tuomet, kai persekiodami M. Ž. vairuojamą automobilį priartėjo prie jo per 10 m, o po to persekiojimas tęsėsi dar pora kilometrų, o ne prieš M. Ž. sustojant prie pervažos, kaip teigia M. Ž. savo skunde. Tai matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo.
Atmestini M. Ž. skundo teiginiai, kad jis negalėjo iš karto, pamatęs švyturėlius, sustabdyti automobilio, kadangi kelio danga buvo slidi, todėl lėtėjo palaipsniui, iki jis visiškai sustojo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnai su įjungtais švyturėliais ir garso signalu persekioja M. Ž. vairuojamą automobilį, per garsiakalbį ragina jį sustoti, įspėja, kad gali būti panaudotas šaunamasis ginklas, tačiau M. Ž. nestoja ir netgi nemažina greičio, o stabdyti pradeda tik po kurio laiko, artėdamas prie geležinkelio pervažos. Akivaizdu, kad nepaisant blogų oro sąlygų, M. Ž. turėjo galimybę anksčiau sustabdyti automobilį, jeigu būtų pradėjęs mažinti greitį bei stabdyti tik policijos pareigūnų automobiliui priartėjus prie jo ir įjungus įspėjamuosius signalus, tačiau to sąmoningai nepadarė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutarimas teisėtas ir pagrįstas. M. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti apylinkės teismo nutarimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutarimą palikti nepakeistą ir M. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.