- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- I-2993-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01629-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- D. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui D. R. (D. R.), vertėjai A. O.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–8), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodo, kad nuo 2013-02-02 iki 2013-06-12 buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Atvykęs į Lukiškių TI-K buvo uždarytas į karantino kamerą, kurios plotas 7 m², kartu su 5 asmenimis. Kameroje buvo dvi dviaukštės lovos, sanitarinis mazgas, kriauklė, spintelės, stalas ir dvi kėdės. Dėl kameroje esančio inventoriaus vienam asmeniui teko apie 1,2 m².
Nuo 2013-02-02 iki 2013-06-12 pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 6 m² iki 8 m². Kamerose nuolat buvo laikoma po tris arba keturis asmenis. Būdamas mažesnėje erdvėje jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Visi šie veiksniai darė neigiamą įtaką jo, kaip asmens, dvasinei pusiausvyrai. Dėl to sutriko miegas, pareiškėjas nuolat jaučia depresiją. Kameroje yra tik dvi kėdės, nors suimtųjų keturi. Kamerose langai nevalomi, dėl ant langų uždėtų grotų patiems juos nusivalyti nėra galimybės. Kamerose nėra spintų asmeniniams daiktams susidėti. Visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas tik 1,35 m sienele. Nėra jokios kabinos, dėl to pareiškėjas prieš kitus sulaikytuosius jaučia diskomfortą, patiria pakankamai gilius psichologinius išgyvenimus. Be to, klozetas buvo sudaužytas, užsikimšęs, juo nebuvo galimybės naudotis. Pareiškėjas turi teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, o tai prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kur pasakyta, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę vedami į dušą nusiprausti. Tai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas, kadangi kitomis dienomis, kai negali nusiprausti, jaučiasi nemaloniai. Ventiliacija neveikia, kamerose drėgna ir tamsu, pūna čiužiniai, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose neužtikrinamas apšvietimas. Natūrali šviesa beveik nepatenka į patalpas. Dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skauda galvą ir akis. Patys kaliniai išjungti šviesos neturi galimybės. Žiemą temperatūra kamerose yra nuo 10 iki 14 oC, o vasarą – 35 oC. Išmatuoti temperatūrą Lukiškių TI-K administracija atsisako. Kameroje buvo tarakonų ir žiurkių. Maistas neskanus, o jo energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 500 kcal, nors pareiškėjo ūgis yra 184 cm, svoris – 70 kg, kasdien sportuoja, taigi yra neužtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Pažymi, kad į vienam asmeniui priklausantį gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuojamas kameroje esančio inventoriaus užimamas plotas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje, remdamasis iš esmės analogiškais skunde išdėstytiems motyvais, prašė skundą tenkinti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–14). Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad šie palaikytų tvarką kamerose. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys suimtieji ir nuteistieji, jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnyje nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose kamerose stovi taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmėms susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurios apsaugo suimtuosius ar nuteistuosius nuo neteisėtų veiksmų. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Teisės aktai nustato paros mitybos normos energetinę vertę, kuri nedirbančiam vyrui yra 2 298 kcal. Pažymi, kad, 2013-12-19 atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinio energetinę vertę sudarė 2 856 kcal. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K šios teisės nepažeidžia. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo nurodyta žala.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis.
Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Siekiant nustatyti veiksmų neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, ar valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013-02-04 buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas yra 7,38 m², vakare – 4 asmenys kameroje; 2013-02-05 perkeltas į kamerą Nr. 167, kurios plotas yra 7,94 m² (ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys kameroje; nuo 2013-02-06 iki 2013-02-14 toje pačioje kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2013-02-15 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2013-02-16 iki 2013-03-03 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; 2013-03-04 kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys; 2013-03-05– 2013-03-06 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2013-03-07 iki 2013-03-11 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; 2013-03-12 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2013-03-13 iki 2013-03-27 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; 2013-03-28 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2013-03-29 iki 2013-04-02 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis); 2013-04-03 perkeltas į kamerą Nr. 191, kurios plotas yra 7,94 m² (ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys kameroje; 2013-04-04 toje pačioje kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; 2013-04-05 kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys; nuo 2013-04-06 iki 2013-04-08 kameroje ryte ir vakare buvo po 3 asmenis; 2013-04-09 kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2013-04-10 iki 2013-04-14 kameroje ryte ir vakare buvo po 3 asmenis; 2013-04-15 kameroje ryte buvo 2, vakare – 4 asmenys; 2013-04-16 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; 2013-04-17 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2013-04-18 iki 2013-04-21 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis); 2013-04-22 perkeltas į kamerą Nr. 149, kurios plotas yra 7,94 m² (ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; nuo 2013-04-23 iki 2013-05-12 toje pačioje kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis; 2013-05-13 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2013-05-14 kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys; 2013-05-15 kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2013-05-16 iki 2013-05-20 kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis); 2013-05-21 perkeltas į kamerą Nr. 256, kurios plotas yra 23,32 m² (ryte buvo 7, vakare – 8 asmenys kameroje; 2013-05-22 toje pačioje kameroje ryte buvo 7, vakare – 8 asmenys; nuo 2013-05-23 iki 2013-05-24 kameroje ryte ir vakare buvo po 8 asmenis; 2013-05-25 kameroje ryte buvo 8, vakare – 10 asmenų; 2013-05-26 kameroje ryte ir vakare buvo po 10 asmenų; nuo 2013-05-27 iki 2013-05-28 kameroje ryte ir vakare buvo po 9 asmenis; 2013-05-29 kameroje ryte buvo 10, vakare – 11 asmenų; 2013-05-30 kameroje ryte buvo 11, vakare – 12 asmenų; 2013-05-31 kameroje ryte buvo 12, vakare – 14 asmenų; nuo 2013-06-01 iki 2013-06-03 kameroje ryte ir vakare buvo po 14 asmenų); 2013-06-04 perkeltas į kamerą Nr. 319, kurios plotas yra 7,78 m² (ryte ir vakare buvo po 4 asmenis kameroje; nuo 2013-06-05 iki 2013-06-11 toje pačioje kameroje ryte ir vakare buvo po 4 asmenis); 2013-06-12 išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 127,5 dienos. Iš jų pareiškėjui minimalus plotas Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 2013-04-09 (ryte) ir 2013-04-15 (ryte). Vadinasi, 126,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto pagal EŽTT jurisprudenciją. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją).
Lukiškių TI-K kiekvienam kaliniui privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, kad jis dėl to patyrė didžiulį neigiamą poveikį, kuris sukėlė nevienkartinius ar netrumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.
Byloje nustatyta, kad minimalus gyvenamojo ploto neužtikrinimas pareiškėjui buvo nepertraukiamas, jam daugeliu atveju teko net mažiau nei 2 m² gyvenamojo ploto, o tai pagal EŽTT praktiką (žr. 2015-03-12 EŽTT sprendimą Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) suponuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Šios aplinkybės yra pakankamos daryti išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas Lukiškių TI-K buvo intensyvus. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių.
Vadinasi, valstybė 126,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų, nesusijusių su jo teise į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą, t. y. kasdienių buitinių nepatogumų (pasivaikščiojimo tvarkos, prausimosi, ventiliacijos, apšvietimo, temperatūros, graužikų ir buitinių parazitų, maitinimo). EŽTT praktikoje nustatyta, kad valstybė privalo imtis veiksmų iš karto po to, kai asmuo pateikė oficialų skundą (žr. 2004-06-03 sprendimą Bati ir kiti prieš Turkiją). Taigi būtent tuo metu, kai kasdieniai buitiniai nepatogumai pasireiškė, pareiškėjas turėjo informuoti apie tai Lukiškių TI-K administraciją, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jis dėl minėtų kitų kalinimo sąlygų nė karto nesiskundė.
Pareiškėjas skunde taip pat paaiškina, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, dėl to tikrasis (gyvenamasis) kamerų plotas yra apie 2 kv. m mažesnis, nei nurodo atsakovas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pertvara atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, taip pat yra nepagrįstas.
Pareiškėjo teigimu, visose kamerose, kuriose buvo laikomas, klozetai buvo sudaužyti, užsikimšę, jais nebuvo galimybės naudotis, be to, visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų kalinių atskirtas tik 1,35 m sienele. Šias aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 23–46). Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teismas akcentuoja, kad sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Neneigtina aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų naudodamasis tualetu, tačiau nusiskundimai, jog buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu.
Atmestinas pareiškėjo argumentas dėl suteikiamo nepakankamo laiko (mažiau nei 8 valandas) pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise, šių aplinkybių neneigia ir jis pats. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju dėl pasivaikščiojimų trukmės pagrįstai nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), nes Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą.
Atmestinas pareiškėjo argumentas dėl nepakankamo laiko naudotis dušu. Naudojimosi dušu dažnumas (ne rečiau kaip kartą per savaitę) nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte, o trukmė (iki 15 minučių) nustatyta Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, be to, kaip nurodo atsakovės atstovas, yra patvirtintas vedimo į dušą grafikas.
Atmestinas pareiškėjo argumentas dėl mažos maisto energetinės vertės ir maisto skonio, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl pareiškėjas, jeigu jam trūko maisto, galėjo šia teise pasinaudoti.
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos, apšvietimo ir temperatūros bei tarakonų ir žiurkių. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 106 (2013-02-04 vakare); Nr. 167 (nuo 2013-02-05 iki 2013-04-02); Nr. 191 (nuo 2013-04-03 iki 2013-04-21); Nr. 149 (nuo 2013-04-22 iki 2013-05-20); Nr. 256 (nuo 2013-05-21 iki 2013-06-03); Nr. 319 (nuo 2013-06-04 iki 2013-06-11). Įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 23–46), matyti, kad kamerose nebuvo nustatyta esminių higienos normų pažeidimų, pastebėta žiurkių ar tarakonų. Išskirtinas tik vienas atvejis, nustatytas 2013-02-06 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-16.16-59, kuriame nustatyta, kad kameroje Nr. 106 oro temperatūra siekė 11,5 oC. Teismas pripažįsta, kad ši neatitiktis higienos normos 76:2010 26 punkto reikalavimams pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką ir saugią aplinką, todėl galėjo sukelti nepatogumus ir pareiškėjas dėl to įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad kameroje Nr. 106 jis praleido tik vakarą, o kitą dieną buvo perkeltas į kitą kamerą, kurioje higienos normų pažeidimų nenustatyta (kamera Nr. 167). Taip pat akcentuotina, kad nors temperatūra buvo mažesnė nei Lietuvos higienos normos 76:2010 26 punkte, tačiau tai buvo vienkartinis, neilgai trukęs nepatogumas, ir nenustatyta, kad dėl to būtų pablogėjusi pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata, o dėl sumažėjusios temperatūros Lukiškių TI-K administracijai jis skundų nepateikė.
Apibendrinant byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamo ploto neužtikrinimo Lukiškių TI-K. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytais pažeidimais pažeistų vertybių svarbą (pareiškėjas Lukiškių TI-K atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis ir buvo pažeista jo teisė į sveiką ir saugią aplinką), pažeidimų mastą (minimalus gyvenamasis plotas buvo neužtikrintas iš esmės nepertraukiamai) ir trukmę (minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas truko 126,5 dienos, teisės į sveiką ir saugią aplinką pažeidimas truko 0,5 dienos), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma – 10 000 Eur, kadangi nurodyti pažeidimai pasitvirtino tik iš dalies, todėl, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, yra 1 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. R. (D. R.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. R. (D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur (tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.