Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai B. M. (B. M.) ir UAB „Darbo ekspresas“ (toliau – pareiškėjai) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – atsakovas, UIT, Tarnyba) 2014-06-23 sprendimą Nr. SPRE-1292, kuriuo atsisakyta išduoti socialinio draudimo Al pažymėjimą; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014-08-19 sprendimą Nr. (1.45) 1-6945; įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo Al pažymėjimą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 14-24).

Skunde paaiškina, kad pareiškėjai B. M. nepagristai atsisakyta išduoti socialinio draudimo Al pažymėjimą. Atsakovas neteisingai aiškino ES ir Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių. Nurodo, kad nuo 2014-12-01 pareiškėja pradėjo dirbti UAB „Darbo ekspresas“, kurio buveinė yra Vilniuje. Savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje, pagal darbo sutartį – Lietuvoje. Todėl kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zaklad Ubezpieczen Splolecznych Oddzial w Rzeszowie) su prašymu išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-02-12 raštu pareiškėjai laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30. 2014-05-12 Valstybinio socialininio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (UIT) direktorius rašte Nr. (7.16)S2-16046 pareikalavo pateikti papildomų dokumentų, kaip suprato pareiškėja, siekė nustatyti, kur yra vykdoma „didelė darbo laiko dalis“. 2014-06-23 UIT direktorius priėmė sprendimą Nr. SPRE-1292) neišduoti pareiškėjai A1 pažymėjimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar pareiškėjai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Sprendimą pareiškėja skundė VSDFV. 2014-08-19 VSDFV priėmė sprendimą Nr. (1.45)I-6945, paliko galioti UIT sprendimą.

Asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių, EEE valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, socialinę apsaugą nustato 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kuris įsigaliojo 2010-05-01 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883), 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987), 2012-05-22 priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 465), 2012-12-18 Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1224/2012 (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1224), Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas, patvirtintas VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 su vėlesniais pakeitimais (toliau – Tvarkos aprašas).

Tarnyba 2014-05-12 raštu pareikalavo iš Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikti papildomus dokumentus. Tačiau pareiškėjų manymu, kadangi Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė 2014-02-12, jog laikinai Lietuvos Respublikos taikytina teisė, vadovaujantis Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio 3 dalimi, todėl Tarnyba savo prieštaravimus privalėjo pateikti per du mėnesius. Tarnyba iki šio termino pabaigos neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad negali sutikti su Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu. VSDFV nepagrįstai pripažino, kad Tarnybos veiksmai tik 2014-05-12 pareikalaujant papildomų dokumentų yra pagrįsti. Lenkijos kompetentinga įstaiga savo sprendimą patvirtino ir 2014-07-23 raštu.

Pareiškėja aiškina, kad ji dokumentų apie apie gaunamas pajamas pagal vykdomą savarankišką veiklą nepateikė, kadangi, pasak pareiškėjos, jos atveju tai nėra reikšmingas faktas, pareiškėja remiasi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad yra taikoma tos valstybės socialinės sistemos teisė, kurioje yra vykdomas darbas pagal darbo sutartį. Pareiškėjos manymu, Tvarkos aprašo 27 punktas skundžiamame sprendime taikomas neteisingai, dėl ko pažeista pareiškėjos kaip ES piliečio teisė.

Pareiškėjai remiasi Sutarties dėl ES veikimo 288 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalimi, ES Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, kur įtvirtintas lex loci laboris principas. Tarnyba savo sprendimą grindė nurodyta norma ir Tvarkos aprašo 15 ir 27 punktais. Pareiškėjai analizuoja Tvarkos aprašo nuostatas ir daro išvadą, kad sąvoka „didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, Tvarkos aprašo 27 punktas pareiškėjai negalėjo būti taikomas.

Pareiškėjai sutinka, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Tačiau lex loci laboris principas yra įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalyje pirmoje sakinio dalyje, tai yra iki žodžio „arba“. Šis principas yra taikomas, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, ir aiškiai nurodo, kad tokiu atveju yra taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį.

Daro išvadą, kad Fondo valdyba neteisingai interpretavo ir pritaikė Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b nuostatą.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 lapkritį Europos Komisija išleido teisės aktuose, taikomuose darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktinį vadovą, kurio tikslas yra padėti nustatyti, kurios valstybės narės teisės aktai turėtų būti įgyvendinami tam tikromis aplinkybėmis. Šis vadovas išaiškina, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Jeigu, dirbdamas savarankiškai, jis dar dirba pagal darbo sutartį daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, siekiant nustatyti, kuri valstybė narė yra kompetentinga pagal darbo sutartį dirbančio asmens atžvilgiu, taikomi 1 skirsnyje išdėstyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai. Teigia, kad todėl nėra pagrindo aiškinti, kokios apimties darbą pareiškėja dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje. Taip pat vadovaudamasi šia nuostata Lenkijos kompetentinga įstaiga pareiškėjai laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Lenkijos teismai analogiškais atvejais taiko Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 punktą. VSDFV nurodė, kad Al pažymėjimas yra išduodamas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu, kai asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis). Su nurodytu teisiniu pagrindu pareiškėjai sutinka. Pareiškėjai nesutinka su Tarnybos ir VSDFV išdėstytais argumentais reikalauti papildomų dokumentų. Papildomi dokumentai yra reikalingi nustatyti darbo didelę laiko dalį. Tačiau vadovaujantis Tvarkos aprašo 18 punkto nuostata, Tvarkos aprašo 13, 14, 16 ir 17 punktuose numatyta „didelė laiko dalis“ nustatoma, remiantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalimi, o Tvarkos aprašo 16 punkte numatytas „veiklos centras“ – Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 9 dalimi. Todėl vykdomo darbo „didelės laiko dalies“ vertinimas neapima situacijos, nurodytos Tvarkos aprašo 15 punkte. Nacionaliniame lygmenyje Lietuvos įstatymo leidėjas taip pat laikosi lex loci laboris principo, pagal kurį be jokių papildomų dokumentų vertinimo bei darbo „didelės laiko dalies“ nustatymo automatiškai yra išduodamas Al pažymėjimas. Todėl Tvarkos aprašo 27 punktą reikia interpretuoti, kaip įpareigojantį Tarnybą reikalauti papildomų dokumentų, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba skirtingose valstybėse arba skirtingose valstybėse dirba savarankiškai, o junginį „ir“ reikia aiškinti taip, kaip yra nurodyta Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies antroje sakinio dalyje, tai yra po žodžio „arba“. Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taip pat vadovaujantis ES viršenybės principu bei ES netiesioginio taikymo doktrina, nacionaliniai teisės aktai turi būti interpretuojami laikantis ES teisės aktuose įtvirtintų principų. Esant teisės normų kolizijos atvejui, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus. ES teisės viršenybės principas yra taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje. ES Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis įtvirtina taisyklę, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.

Pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ atstovas direktorius M. S. Ž. skundą palaikė, aiškino, kad bendrovės darbuotojai iš Lenkijos yra diskriminuojami. Bendrovė pastoviai samdo darbuotojus iš Lenkijos, tačiau Lietuvoje jiems nesuteikiama galimybė dirbti pagal darbo sutartis. Teigė, kad darbuotojų atvežimą į darbą organizuoja bendrovė.

Paaiškina dėl pareiškėjai taikytinų teisės aktų. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą tais atvejais, kai darbuotojas dirba ar savarankiškai dirbantis asmuo užsiima veikla ne vienoje ES valstybėje narėje. Šio Reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, neatsižvelgiant į susijusių valstybių skaičių, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. 11 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas“. Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalis iš dalies keičiama taip: „Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą“. Iki Reglamente (EB) Nr. 465 įtvirtintų Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimų į nedidelės apimties veiklą neatsižvelgiama tik nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalies nuostatas (t. y. tais atvejais, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių): „Taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“ visų pirma reiškia asmenį, kuris: a) nenutraukdamas veiklos vienoje valstybėje narėje, tuo pačiu metu vykdo kitą atskirą veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į tos atskiros veiklos trukmę ir pobūdį; b) nuolat pakaitomis vykdo kelių rūšių veiklą, išskyrus labai nedidelės apimties veiklą, dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į veiklos rūšies keitimo dažnumą ir reguliarumą“. Sistemiškai ir lingvistiškai analizuodamas Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalies nuostatas ir jų pakeitimus, atsakovas daro išvadą, kad Reglamento (EB) Nr. 465 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalyje (kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių), bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje (tarp kurių ir 13 straipsnio 3 dalyje) nustatytais atvejais. Reglamento EB Nr. 987 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio taikymo tvarka: „1. Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą“. Toliau nustatyta, kad paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. 16 strapsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Tarnyboje 2014-02-28 gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych, Oddzial w Rzeszowie) raštas, kuriame informuojama, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio nuostatomis pareiškėjai nuo 2013-12-01 laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2014-03-03 raštu Nr. (7.16)S2-7606 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą prašydama įvertinti, ar pareiškėjos darbo pagal darbo sutartį apimtis lyginant su savarankiškos veiklos vykdomos Lenkijoje apimtimi gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-04-02 raštu nurodė, kad B. M. laikotarpiu nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 remiantis laiko kriterijumi laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Remiantis turimais registro duomenimis pareiškėja nuo 2013-12-01 draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotoja.

Pažymi, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas. ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Remiasi VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 patvirtintu Europos Sąjungos soacialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (Tvarkos aprašas) 27 punktu, kuris įpareigoja pareiškėją pateikti atitinkamus dokumentus bei informaciją. Todėl tarnyba 2014-05-12 raštu kreipėsi į pareiškėją B. M. dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos pateikimo. Prašymas ir dokumentai tarnybai pateikti nebuvo. Tarnyba vadovavosi Tvarkos aprašo 31 punktu, išnagrinėjo turimus duomenis ir nustatė, kad jie yra nepakankami nustatant ar pareiškėjai galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamaento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Dėl to priimtas 2014-06-23 sprendimas Nr. SPRE-1292.

Nustatyta, kad pareiškėja B. M. yra Lenkijos Respublikos pilietė, kuri Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o Lietuvos Respublikoje 2013-11-29 sudarė su UAB „Darbo ekspresas“ darbo sutartį (b. l. 31-33), į darbą pareiškėja priimta administratore, nustatytas 400 Lt darbo užmokestis, nustatytas 16 valandų per mėnesį darbas pagal grafiką. Darbo pradžia pagal šią sutartį nuo 2013-12-01. Darbo sutartyje pažymėta, kad pareiškėja nuo 2014-04-30 atleidžiama iš darbo pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį.

Nustatyta, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych Odzial w Rzeszowie), 2014-02-12 raštu (b.l. 102-103) pranešė UIT, kad B. M. nuo 2013-12-01 dirba Lietuvoje 16 val. per mėnesį ir gauna 400 Lt dydžio atlyginimą, nustatyta, kad darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį antraeilio darbo požymių neturi, todėl įstaiga nustatė, kad pareiškėjai nuo 2013-12-01 taikytini Lietuvos įstatymai. Nurodyta, kad jų sprendimas taps galutiniu per du mėnesius nuo pranešimo apie tai Lietuvos įstaigai dienos, jeigu įstaiga neturės dėl to pastabų (nurodytas Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 pastr.).

Ta pati Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-04-02 raštu praneša VSDFV (SODRA), atsakydama į 2014-03-03 raštą dėl B. M., kad palaiko savo ankstesnę nuomonę (b.l. 104-105, 106), nurodo, kad sutinka su vertinimu, jog pareiškėjos vykdoma veikla yra nepagrįsta ekonominiu požiūriu, tačiau darbo sutarties vykdymo kontrolę šios šalies teritorijoje gali vykdyti kompetentinga draudimo įstaiga.

B. M. 2014-02-12 Lenkijos kompetentinga įstaiga pranešė dėl taikytinos teisės nustatymo pagal Europos Parlamento ir tarybos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai pranešta, kad jai vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 taikytinos Lietuvos socialinio draudimo normos, paaiškinta, kad Lietuvos kompetentinga institucija privalo pareiškėjai išduoti A1 formos pažymėjimą (b.l. 138, 139-140). Pažymėta, kad Lietuvos įstatymų taikymas pareiškėjai bus nustatytas galutinai per du mėnesius nuo Lietuvos kompetentingos socialinio draudimo įstaigos pranešimo apie tai dienos, jei minėta institucija neturės pastabų dėl nustatytų įstatymų taikymo (Reglamento Nr. 987 16 straipsnio 3 dalis).

Tarnyba 2014-03-03 raštu Nr. (7.16) S2-7606 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės B. M. nustatymo“ kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjos darbo pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos vykdomos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo konstatavus realias šio asmens pajamas iš jos savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijoje (b. l. 68-69). Tarnyba pažymėjo, kad remiantis 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL 2012 L 149), 2 straipsnio 5(b) dalimi, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio Reglamento 13 straipsnį, yra neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, UAB „Darbo ekspresas“ darbo sutartimi su pareiškėja bei kitais duomenimis nustatyta, kad: 1) deklaratyvus/nepatikrintas aukščiau nurodyto asmens darbo valandų Lietuvoje skaičius per vieną mėnesį vidutiniškai paprastai nurodytas darbo sutartyje - apie 16 valandų per vieną mėnesį; 2) 2013 m ir 2014 m. aukščiau nurodyto asmens gautos pajamos sudarė vidutiniškai po 400 Lt iki mokesčių per 1 mėnesį; 3) Tarnyba neturi įrodančių duomenų, kad aukščiau nurodytas asmuo, gyvenantis Lenkijoje adresu: E. K. 139C, 35-311 Rzeszow, faktiškai važiuotų dirbti į Lietuvos Respubliką - Vilniaus miestą. Tai pakankamai tolimas atstumas, o šios galimos kelionės sąnaudos, palyginus su jos gaunamomis pajamomis Lietuvoje yra neadekvačios; 4) apie minėtą asmenį neturima duomenų, kokio dydžio faktines pajamas Lenkijoje jis gauna iš savarankiškos veiklos, todėl nėra teisinio pagrindo be faktinių aplinkybių sutikti su Lenkijos kompetentingos įstaigos nustatytu laikinu socialinio draudimo taikytinos teisės nustatymu, neįvertinus nedidelės apimties veiklos buvimo / nebuvimo. Atsakymas paminėtas pirmiau, Lenkijos kompetentinga įstaiga savo pozicijos nekeitė (b.l. 70-71, 72).

Tarnyba 2014-05-12 raštu Nr. (7.16) S2-16046, adresuotu pareiškėjai ir Lenkijos kompetentingai įstaigai, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 27 punktu, kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti iki 2014-06-18 šiuos dokumentus: 1) užpildytą prašymą išduoti nuo 2013-12-01 iki numatomos datos pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje; 2) asmens dokumento patvirtintą kopiją; 3) savarankiškos veiklos Lenkijoje registravimą NIP/Regon įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas; 4) sudarytos darbo sutarties nuo 2013-12-01 su UAB „Darbo ekspresas“, patvirtintą kopiją; 5) nurodyti, kiek dienų per mėnesį nuo 2013-12-01 iki 2014-05-31 pareiškėja faktiškai vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje; 6) pateikti dokumentus apie pareiškėjos faktines pajamas, gautas nuo 2013-12-01 iki 2014-05-31 vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje: Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaiga teiktų faktinių ataskaitų nuo 2013-12-01 iki 2014-05-30 patvirtintas kopijas; nuo 2013-12-01 iki 2014-05-30 išrašytų sąskaitų - faktūrų arba bankinių išrašų apie atsiskaitymus vykdant savarankišką veiklą, patvirtintas kopijas; sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-05-30, patvirtintas kopijas (b. l. 73-74). Pažymėta, kad Prašymo 10 punkte būtina nurodyti, ar darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu pareiškėja dirbo Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu visų reikalaujamų dokumentų pareiškėja nepateiks iki nurodyto termino, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis Tarnyboje turima informacija.

Pareiškėjai Tarnybos 2014-05-12 rašte nurodytu terminu nepateikus prašomų pateikti dokumentų, Tarnybos direktorius 2014-06-23 sprendimu „Dėl A1 pažymėjimo B. M. neišdavimo“ Nr. SPRE-1292 nusprendė neišduoti nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 socialinio draudimo pažymėjimo A1 pareiškėjai (b. l. 76-77). Sprendime nurodoma, kad Tarnyba 2014-05-12 raštu kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų pateikimo, tačiau dokumentai pateikti nebuvo, o Tarnyboje turimi duomenys bei Tarnybai pateikti duomenys nepakankami nustatyti, ar pareiškėjai galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėja ir UAB „Darbo ekspresas“ 2014-07-14 skundu Tarnybos Sprendimą apskundė VSDFV prašydama jį panaikinti ir išduoti A1 pažymėjimą (b. l. 52-53, 87-91).

Išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, VSDFV 2014-08-19 sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. SPRE-1292“ Nr. (1.45) I-6945 pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 35-36).

VSDFV Sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1, 3 dalimis, 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktais. Sprendime pateiktas sisteminis reglamentų taikymo paaiškinimas ir pažymėta, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, VSDFV konstatavo, kad UIT tinkamai nustatė, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, todėl Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime yra paneigiamas ir pareiškėjos argumentas, jog Lenkijos komptenetingos institucijos sprendimas įsigaliojo, kadangi Lietuvos institucija kreipėsi tik 2014-05-12, nurodant, kad UIT ir 2014-03-03 raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą instituciją.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų (toliau – ir Sutartis) 5 straipsnio 3 dalyje suteikiama Sąjungai teisė imtis iniciatyvos siekiant užtikrinti valstybių narių socialinės politikos koordinavimą. Pagal Sutartį socialinės politikos aspektai priklauso ne išimtinei Sąjungos kompetencijai, o kompetencijai, kuria Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis. Sutarties X Antraštinė dalis „Socialinė politika“ reguliuoja kompetencijos pasidalijimo klausimus detaliau. 152 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga remia socialinių partnerių dialogą, kartu gerbdama jų savarankiškumą. Sutarties 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Europos Parlamentas ir Taryba gali numatyti priemones, skirtas valstybių bendradarbiavimui skatinti ir pan., išskyrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 153 straipsnio nuostatas priimtas reguliavimas neturi įtakoti valstybių narių teisės nustatyti pagrindinius savo socialinio draudimo sistemų principus ir neturi didesniu mastu paveikti jų finansinės pusiausvyros, pagal šį straipsnį priimtos nuostatos nekliudo jokiai valstybei narei ir toliau laikytis arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių atitinkančių Sutartis. Sutarties 156 straipsnyje nustatyta, kad siekdama 151 straipsnyje iškeltų tikslų ir nepažeisdama kitų Sutarčių nuostatų Komisija skatina valstybių narių bendradarbiavimą ir sudaro sąlygas derinti jų veikimą visose socialinės politikos srityse pagal šį skyrių, ypač reikalais, susijusiais taip pat ir su socialiniu draudimu. Aiškinant šioje byloje taikomų reglamentų nuostatas, būtina įvertinti socialinės politikos veikimo principus, nustatytus minėtoje Sutartyje.

Reglamento (EB) Nr. 883 preambulėje nurodyta, kad nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Europos Sąjungos socialinės apsaugos teisės sistema pasižymi viena ypatybe, kad ja siekiama ne suvienodinti, o tik koordinuoti nacionalinių socialinės apsaugos sistemų veiklą. Tai aiškiai nurodyta Reglamento (EB) Nr. 883 preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą. Lietuvos Respublikoje socialinio draudimo pažymėjimų A1 išdavimo tvarką ir sąlygas reguliuoja Tvarkos aprašas. Taigi, Reglamento (EB) Nr. 883 ir Reglamento (EB) Nr. 987 nuostatos Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis nacionalinių teisės aktų, šiuo konkrečiu atveju - Tvarkos aprašo ( redakcija galiojusi priimant skundžiamus sprendimus) nuostatų.

Nustatyta, taip aiškina ir pareiškėja, kad ji yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje ji užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone UAB „Darbo ekspresas“ (b.l. 27-28) buvo sudariusi darbo sutartį. Nėra jokio ginčo dėl to, kad pareiškėja darbo sutartį yra sudariusi tik Lietuvoje. Reglamento (EB) Nr. 883 II antraštinės dalies „Taikytinų aktų nustatymas“ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pareiškėjos situacija pasirenkant taikytiną teisę atitinka Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnis visumoje, aiškinant sistemiškai, reiškia, jog pagal 1 dalies taisykles taikytina teisė nustatoma, kai asmuo keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartis, 2 dalis taikoma, kai asmuo keliose valstybėse verčiasi savarankiška veikla, o 3 dalis apima atvejus, kai asmuo dirba ir pagal darbo sutartį ir verčiasi savarankiška veikla. Taigi pareiškėjai galėjo būti taikytos tik 13 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pareiškėja iš esmės su tuo sutinka, tačiau nesutinka, kad valstybės, kurioje sudaryta darbo sutartis, kompetentinga institucija gali reikalauti duomenų, apie vykdomo darbo apimtis, apie jų palyginimą su kitoje valstybėje vykdoma savarankiška veikla, t.y. pareiškėjos nuomone nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad nustatant taikytiną socialinio draudimo teisę, pakanka bet kokios formalios darbo sutarties, o įvertinti šios darbo sutarties socialinio draudimo įstaiga teisės neturi.

Laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 3 dalis). Tarnyba 2014-03-03 raštu Nr. (7.16) S2-7606 pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie savo nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo ir paprašė pateikti informaciją apie pareiškėjos individualią veiklą ir darbą pagal darbo sutartį (b. l. 68-69). Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-04-02 raštu atsakė į Tarnybos 2014-03-03 rašte Nr. (7.16) S2-7606 suformuluotus paklausimus nurodydama, kad pareiškėja Lenkijoje vykdo ūkinę veiklą, nurodė tos veiklos apimtį bei tai, kad nelaiko pareiškėjos darbo Lietuvoje antraeiliu (70-71, 72).

Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 2 dalis pabrėžia, kad iškilus abejonių valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, o asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio atitinkamas nuostatas. Jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas įgyvendinimo reglamento 6 straipsnis. Reglamento (EB) Nr. 987 6 straipsnis nustato detalią ginčų dėl taikytinos teisės sprendimo tvarką, o būtent: pagal 1 dalį nustatomas laikinas teisės taikymas, pareiškėjui aktualiu atveju atsižvelgiant į tai, kuriai valstybei narei pirmiausia pateiktas prašymas dėl jos teisės aktų taikymo; vykstant tolesniam ginčui pagal to paties straipsnio 2 dalį asmuo turi teisę laikinai gauti išmokas, numatytas jo gyvenamosios vietos įstaigos taikomuose teisės aktuose; pagal to paties straipsnio 3 dalį, neišsprendus nesutarimo per mėnesį, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į administracinę komisiją. Toks reguliavimas rodo, kad viena valstybės kompetentinga įstaiga nustatyti kitos valstybės jurisdikcijos savo nuožiūra neturi kompetencijos ir paneigia pareiškėjų teiginį, kad nagrinėjamu atveju tik Lenkijos kompetentinga įstaiga, kaip pareiškėjos gyvenamosios vietos įstaiga, yra kompetentinga spręsti dėl pareiškėjo situacijos pagal Reglamento 883/2004 13 straipsnį. Juo labiau nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad Lietuvos kompetentinga įstaiga per du mėnesius nepareiškė prieštaravimų, nes tokis prieštaravimai buvo pareikšti minėtu raštu, pateiktu Lenkijos įstaigai mažiau nei per mėnesį nuo pranešimo apie Lietuvos teisės taikymą gavimo dienos.

Tvarkos aprašo 27 punktas įpareigoja dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį ir/ar savarankiška veikla užsiimantį asmenį pateikti Tarnybai prašymą išduoti pažymėjimą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ir daugiau valstybėse narėse, bei įpareigoja pridėti papildomus dokumentus: asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); sudarytų darbo sutarčių patvirtintas kopijas; (27.3. punktas) savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Pareiškėjai apie tai buvo pranešta, nurodytas galutinis dokumentų pateikimo terminas, tačiau kaip matyti iš UIT teismui pateiktos medžiagos, UIT buvo gavusi tik Darbo sutartį (b.l. 65-67), o raštu paprašytų dokumentų pareiškėja nepateikė. Iš skundžiamo 2014-06-23 UIT sprendimo turinio akivaizdu, kad pareiškėja neteikė ir prašymo išduoti A1 pažymėjimą, nes UIT svarstė tik Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014-04-02 raštą, kuriuo buvo informuojama, kad B. M. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, nors UIT pareiškėjos prašė pateikti visus reikiamus dokumentus. Pagal Tvarkos aprašo 30 punktą, Tarnyba sprendimą dėl prašymo išduoti A1 pažymėjimą privalo priimti per 20 darbo dienų nuo visų reikiamų dokumentų gavimo. Tarnyba kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų gavimo, perspėjo apie pasekmes, kad jų negavus UIT vadovausis turimais dokumentais ir priims sprendimą dėl pažymėjimo A1 išdavimo. Nepateikus iki nurodyto termino pabaigos prašomų dokumentų, buvo priimtas skundžiamas sprendimas. UIT sprendimą priėmė remdamasi turimais duomenimis konstatavusi, kad jie yra nepakankami nustatyti, ar pareiškėjai galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį (b. l. 76-77).

Pareiškėjai teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra taikoma didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga ir ji nebuvo šiuo atveju taikoma. Todėl pareiškėjų pateikti teisės aktų vertimai šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Tai nurodyta šio straipsnio 5 dalyje, kurioje pabrėžta, kad norma svarbi taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, kai asmuo „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“. Taip pat nurodyta ir Reglamento (EB) Nr. 465, kuriuo buvo pakeista Reglamento (EB) Nr. 897 14 straipsnio 5 dalis, preambulės 5 punkte.

Tokios aplinkybės kelia pagrįstas abejones, kad pareiškėjos veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų neatskleidžiamų tikslų. Pareiškėjai buvo sudaryta galimybė paneigti tokias abejones, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių tai nebuvo padaryta. Reglamento (EB) Nr. 883 preambulė nustato, kad šis Reglamentas reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Siekis galimai gauti mokestinių ar kitokių lengvatų negali būti siejamas su minėtais Reglamento (EB) Nr. 883 tikslais. Kadangi pareiškėja nepateikė prašytų dokumentų, Lenkijos kompetentinga įstaiga taip pat nepateikė dokumentų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėja siekia dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį pasinaudodama asmenų judėjimo laisve, teismas daro išvadą, kad UIT neturėjo galimybių galutinai nustatyti, ar pareiškėjos Lenkijos kompetentingai įstaigai deklaruota veikla pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje yra reali, Lenkijos įstaiga, atsakydama į UIT prašymą, nurodė, kad tai UIT ar kitos kompetentingos institucijos pareiga aiškintis, ar darbo sutartis yra reali, UIT negalėdama patvirtinti šio fakto, nors ir ėmėsi visų teisės akte nustatytų procedūrų, UIT pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjai Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisę.