Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. P. ir S. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-08-02 nuosprendžiu paskirta bausme, nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo 2013-01-18 (vieną parą) ir suėmimo laikas nuo 2013-03-01 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

S. J. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-20 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 15 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013-01-18 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteista iš E. P. ir S. J. solidariai nukentėjusiajam J. D. 2940 Lt.

Civilinio ieškinio dalis dėl 1400 Lt (laikrodžio vertė ir atlyginta 500 Lt) atmesta.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. P. ir S. J. nuteisti už tai, kad jie, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2013 m. sausio 18 d. apie 03.30 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pastatu, veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. D., t. y., E. P. smūgiuojant koja J. D. per abi kojas ir taip jį pagriaunant ant žemės, abiem bendrai spiriant ne mažiau kaip devynis kartus J. D. į įvairias kūno vietas, taip padarant jam poodines kraujosruvas abiejuose kaktos pusėse, abiejų ausų kaušeliuose, kairiame smilkinyje, dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, dešiniame skruoste, muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiajam J. D. priešintis, pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam J. D. priklausančius daiktus: 500 litų vertės telefoną „Nokia 6500 Slide“, su jame buvusia 10 litų vertės „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ SIM kortele, 200 litų vertės piniginę „Calvin Claine“, kurioje buvo pinigine išraiška nevertinamos AB „(duomenys neskelbtini) bankas“ ir AB „(duomenys neskelbtini) bankas“ mokėjimo kortelės, pinigine išraiška nevertinamos nuolaidų kortelės „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimas, vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, išduoti J. D. vardu, 18 litų vertės cigarų „Candelight“ pakelį, 20 litų vertės žiebtuvėlį, taip padarė nukentėjusiajam J. D. 1648 litų turtinę žalą.

2013-08-26 Šiaulių apygardos teisme buvo gautas nuteistojo E. P. prašymas, kuriuo jis prašė taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti paskirtą bausmę, kadangi jis kaltę visiškai pripažino.

Teismo posėdyje nuteistasis E. P. ir jo gynėja prašė E. P. apeliacinį skundą tenkinti ir sumažinti paskirtą bausmę. Nuteistojo S. J. gynėja prašė S. J. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. P. ir S. J. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Savo skundais nuteistieji E. P. ir S. J. neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis, prašo jas švelninti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmes nuteistiesiems S. J. ir E. P. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Dėl E. P. paskirtos bausmės

Teismas E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nustatė atsakomybę sunkinančias aplinkybes tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai).

E. P. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis vedęs, nedirba, nuo 2012-06-04 neberegistruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau buvo teistas šešis kartus, tarp jų ir už analogiškas nusikalstamas veikas, naują nusikalstamą veiką apeliantas padarė neišnykus teistumui bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kadangi E. P., neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą, jis laikomas recidyvistu (BK 27 straipsnis), todėl, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. P. paskyrė BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo E. P. paskirtos bausmės mažinti. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas E. P. paskirtą bausmę su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-08-02 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, BK 64 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Nors E. P. nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, dėl ko yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad E. P. teistas 6 kartus, kad anksčiau jam paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, kad net du kartus jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, bet jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo E. P. prašymas taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas vien dėl to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, yra nepagrįstas, kadangi baudžiamoji byla buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, be to, byla nebuvo užbaigta ir teismo baudžiamuoju įsakymu. Taigi, nors nuteistasis E. P. ir prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesant visų būtinų BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, sumažinti apeliantui skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu nėra pagrindo.

Dėl S. J. paskirtos bausmės

Teismas S. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nustatė atsakomybę sunkinančias aplinkybes tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai).

Nuteistasis S. J. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai inkriminavo jam BK 27 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog teistumas neišnykęs, todėl nepagrįstai paskyrė jam griežtą bausmę.

Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. BK 97 straipsnio 1 dalis numato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Iš bylos matyti, kad S. J. buvo teistas 2009-03-16 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalį, padarymą 60 parų areštu (2 t. 35–38 b. l.). S. J. buvo nuteistas už apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurį teistumas išnyksta praėjus trejiems metams po realaus bausmės atlikimo (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis). Apeliantas bausmę pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-16 nuosprendį atliko 2009-06-16 (3 t. 45 b. l.), todėl teistumas nuteistajam buvo iki 2012-06-16, jeigu jis nebūtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Teistumo eiga nutrūksta, jei asmuo padaro naują nusikalstamą veiką ir teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikalstamą veiką atlikimo bei asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų. Bylos duomenys liudija, kad S. J. atžvilgiu 2011, 2012 pradėti ikiteisminiai tyrimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir S. J. pripažintas įtariamuoju dėl šių veikų padarymo (2 t. 33–34 b. l.). Be to, Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-20 baudžiamuoju įsakymu S. J. buvo pripažintas kaltu už 2011-02-20 įvykdytą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 25 parų areštu (2 t. 120–123 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, S. J. padarė neišnykus teistumui pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-16 nuosprendį, todėl konstatuojama, kad teistumo išnykimo eiga pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-16 nuosprendį S. J. nutrūko 2011-02-20, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog S. J. teistumas neišnykęs. Kadangi apeliantas naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarė neišnykus teistumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai taikė BK 27, 97 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias teistumo ir nusikaltimo recidyvo institutus, ir pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad S. J. yra recidyvistas.

S. J. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis nevedęs, iki suėmimo dirbo, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (2 t. 108 b. l.), baustas administracine tvarka, anksčiau buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką, kaltinamas naują nusikalstamą veiką padaręs neišnykus teistumui. Byloje taip pat yra duomenų, jog apelianto atžvilgiu atliekami kiti ikiteisminiai tyrimai bei Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje S. J. kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kadangi S. J. yra recidyvistas, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. J. paskyrė BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos tik dvi alternatyvios bausmės – areštas ir laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei į tai, kad 2009-03-16 nuosprendžiu paskirta arešto bausmė teigiamos įtakos S. J. nepadarė, jis padarė naujas nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-20 baudžiamuoju įsakymu bei skundžiamu nuosprendžiu, daroma išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. J. už įvykdytą plėšimą paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, dėl to nėra pagrindo S. J. paskirtos bausmės mažinti ar pakeisti kita bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu. Pastebėtina, kad sankcijoje numatyta arešto bausmė yra trumpalaikis laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas S. J. paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-20 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Taigi apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, dėl to nėra pagrindo ją mažinti. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Teisėjų kolegija nenustatė ir sąlygų, kurios leistų S. J. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (BK 62 straipsnis), nes pateikti dokumentai apie S. J. tėvų sveikatos būklę nepatvirtina, kad jie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, kadangi abu jo tėvai dar dirba – motina dirba (duomenys neskelbtini) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje (2 t. 109 b. l.), o tėvas – AB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t. 112 b. l.). Taip pat nėra aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir tai būtų pagrindas paskirti švelnesnę bausmę. Be to, kaip jau minėta, nėra visų būtinų BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų – byla buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, be to, byla nebuvo užbaigta ir teismo baudžiamuoju įsakymu, o vien nuteistojo prisipažinimo kaltu nepakanka, kad jam paskirta bausmė būtų sumažinta vienu trečdaliu.

BK 75 straipsnis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nors S. J. nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą 1 metų 15 dienų laisvės atėmimo bausme, dėl ko yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad S. J. teistas, kad jam anksčiau paskirta bausmė teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kad vyksta kitų jo atžvilgiu pradėtų baudžiamųjų bylų tyrimas bei nagrinėjimas, kolegija laiko, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Dėl to nėra pagrindo atidėti S. J. paskirtos bausmės vykdymo.

Remiantis tuo kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistųjų E. P. ir S. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d nuosprendžio.