Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Miglei Jakimavičienei, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Audronei Gritienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. C. skundą atsakovui Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei „Registrų centras“ ir R. C. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėja N. C. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 35-39) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydama:

1) panaikinti Valstybės įmonės „Registrų centras“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011-10-04 sprendimą Nr. 261 (toliau – ir Komisijos sprendimas);

2) panaikinti Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyriaus (toliau – ir atsakovas, VĮ RC Vilniaus filialas, Vilniaus filialas) 2011-06-20 sprendimą Nr. KS-3317 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (toliau – ir VĮ RC Vilniaus filialo sprendimas);

3) panaikinti Vilniaus filialo 2011-06-20 sprendimą Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises nekilnojamojo turto registre (toliau – ir skundžiami sprendimai);

4) įpareigoti atsakovą įrašyti nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 311/m, esančio (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) sen., Širvintų r. sav., žemės sklype kadastro Nr.(duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (atitinkamai patikslinant žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v. duomenis, įrašant duomenis apie priklausinį) bei įregistruoti daiktines teises.

Skunde nurodė, kad pareiškėja nesiekė statinio – ūkio pastato – įregistruoti atskiru (savarankišku) nekilnojamojo turto kadastre objektu. Statinys suformuotas kaip pagrindinio daikto (žemės sklypo) priklausinys (pagalbinis pastatas), o ne pagrindinis (savarankiškas) daiktas, todėl draudimas įrašyti Nekilnojamoji daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą netaikomas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gal būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, tokie nekilnojamieji daiktai registruojami kaip priklausiniai pagrindinio nekilnojamojo turto registro įraše padarant atitinkamą žymą. Ūkio pastatas 3Il/m, esantis (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) sen., Širvintų r. sav., žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., yra žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., priklausinys, todėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 4 p. taikytas nepagrįstai, o atsisakymas įrašyti šio statinio duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą šiuo pagrindu yra nepagrįstas bei neteisėtas. Tiek Nekilnojamojo turto byla sudaryta tinkamai, tiek visi teritoriniam administratoriui pateikti dokumentai buvo tinkami ir galiojantys, todėl nebuvo jokių teisinių pagrindų registratoriui atsisakyti atlikti registravimo funkciją, įrašyti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis (jų pakeitimus). Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 88 p. aiškiai ir konkrečiai įvardina, ką turi patikrinti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas. Kadastro tvarkytojas turi įsitikinti, ar dokumentas, kurio pagrindu yra prašoma įrašyti duomenis, nėra panaikintas, t. y. tik įsitikinti, ar dokumentas yra galiojantis, tačiau registro tvarkytojas neturi teisės vertinti dokumentu ir galiojimo „pagrįstumo“. Registratorius privalo griežtai vykdyti jam priskirtas, teisės aktų konkrečiai apibrėžtas funkcijas, neperžengdamas kompetencijos ribų. Pažymėjo, kad teritorinio registratoriaus priimto 2011-06-20 sprendimo teisėtumo klausimo nagrinėjimui yra svarbu tai, jog teritorinio registratoriaus 2011-06-20 sprendimo priėmimo metu 2011-06-13 deklaracija apie statybos užbaigimą buvo galiojanti. Tik 2011-09-23 priimtas sprendimas dėl jos registracijos panaikinimo yra apskųstas teismui. Tvirtino, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius įstatymus privalo taikyti ir sprendimus priimti tik savo kompetencijos ribose, ir neturi teisės spręsti (nagrinėti) klausimų, kurie nėra priskirti jų nagrinėjimo sričiai. Registratoriaus funkcijos yra apibrėžtos Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose. Sprendimus dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą priima teritoriniai Valstybės įmonės „Registrų centras“ padaliniai.

Teisinius pagrindus atsisakyti įrašyti daikto duomenis į Nekilnojamo turto kadastrą nustato Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 str. Teritorinis registratorius savo 2011-06-20 sprendime įvardino konkrečius pagrindus, būtent kuriais vadovaujantis buvo atmestas pareiškėjos prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į kadastrą, t. y. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 4 p., kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį (nesudėtingi statiniai)) ir įstatymo 14 str. 4 p. (nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų). Kitų sprendimo priėmimo teisinių pagrindų teritorinis registratorius nenurodė. Todėl ginčo ribos negali būti plečiamos. Būtent dėl paminėtų pagrindų taikymo netinkamumo ir nepagrįstumo pareiškėja centriniam registratoriui pateikė konkrečius argumentus ir atsikirtimus, tačiau centrinio registratoriaus jie liko net nenagrinėti. Centrinis registratorius savo sprendimą priėmė ne dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 4 p. ir 14 str. 4 p. taikymo tinkamumo ir pagrįstumo teritorinio registratoriaus sprendime, o, kaip matyti iš sprendimo, nagrinėjo statinio statybos teisėtumo klausimą, pagal Miškų ir Žemės įstatymus, nors tai net nepriskirta jo kompetencijai, ir nėra susiję su nei vieno iš Nekilnojamojo turto kadastro 14 str. įvardintų atsisakymo įrašyti duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą pagrindų taikymu. Taigi, priimtas sprendimas nėra susijęs nei su konkrečių teritorinio registratoriaus motyvų pagrįstumo, nei su pareiškėjos skundo argumentų vertinimu, ir yra už ginčo ribų.

Pabrėžė, kad atsakovas sprendimo nepagrindė nei vienu iš Nekilnojamojo turto kadastro 14 str. įvardintų atsisakymo įrašyti duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą pagrindų, todėl savo esme sprendimas nemotyvuotas. Atsakovas privalėjo nagrinėti teritorinio registratoriaus priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą išimtinai jame nurodytų pagrindų ribose.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2 d.). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 str. 3 d., individualius administracinius aktus turi teisę priimti viešojo administravimo subjektai, turėdami šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Pareiškėjos nuomone, centrinis registratorius, peržengdamas ginčo ribas bei sprendimą dėl pareiškėjos skundo ir teritorinio registratoriaus sprendimo priimdamas ne nagrinėdamas konkrečių sprendimo priėmimo pagrindų taikymo pagrįstumą savo kompetencijos ribose, o spręsdamas klausimus, net funkcijų, pažeidė jo veiklą ir funkcijas nustatančius teisės aktus, Viešojo administravimo įstatymo normas, šiame įstatyme įtvirtintus įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principus (3 str. 1 ir 4 p.).

Centrinis registratorius, atlikdamas tik registravimo funkciją (ginčo atveju, tikrinęs registravimo funkciją atliekančio teritorinio padalinio sprendimo pagrįstumą), neturi teisės imtis nagrinėti klausimų už savo kompetencijos ribų ir jais grįsti savo sprendimų. Todėl Centrinio registratoriaus sprendimas yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Be kita ko, nurodė, kad centrinis registratorius teigia, kad nekilnojamasis daiktas negali būti nuosavybės objektu, nes jo statyba tariamai yra neteisėta ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nors tai ne registratoriaus (tie centrinio, tiek teritorinio) kompetencijos klausimas, tačiau būtent tuo grindžia ir savo sprendimą. Pastebėjo ir tai, kad „miško žemės“ sąvoka Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir „miškų ūkio paskirties žemė“, kuri minima Žemės įstatymo 26 str. 1 d., nors ir panašios, tačiau nėra tapačios sąvokos. Konkrečią „paskirtį“ gali turėti tik nustatyta tvarka suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas, taigi, Žemės įstatymo 26 str. 1 d. minima miškų ūkio paskirties žemė savo esme atitinka Miškų statymo 2 str. 9 d. pateikiamą „miško valdos“ (miškų ūkio paskirties žemės sklypo) sąvoką. Juk pagal Žemės įstatymo 26 str. 1 d., konkrečiai 1 d. 5 p. miškų ūkio paskirties žemė apima ir miško valdose įsiterpusias kitas žemės naudmenas, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenas, kurios nėra laikomos miško žeme pagal Miškų įstatymo 2 str. 3 d. – miško žemė nebūtinai sutampa su žemės sklypo ribomis (gali apimti tik dalį sklypo, o gali peržengti sklypo ribas). Aptariamas pagalbinio ūkio pastatas yra pastatytas ne „miško“ žemėje, o buvusios sodybos vietoje, žemės ūkio naudmenų plote (pagal Nekilnojamojo registro duomenis, 9,12 ha ploto sklype miško žemės plotas apima 7,25 ha, tuo tarpu likęs 1,87 ha plotas, yra žemės ūkio naudmenos ir kita žemė; o specialiosios žemės naudojimo sąlygos – miško naudojimo apribojimai – taikomi tik 6,1326 ha plotui). Todėl statinio pastatymas nors ir miškų ūkio paskirties sklype, bet ant ne miško žemės, negalėtų pažeisti nei Miškų įstatymo 2 str. 3 d., nei Žemės įstatymo 26 str. 1 d.

Akcentavo, net jei statinio (pagalbinio ūkio paskirties – ūkio pastato) pastatymo vieta būtų toje sklypo dalyje, kuri laikoma „miško žemė“ ir kuriai taikomi miško naudojimo apribojimai, net ir tokia statyba nepažeistų minėtų teisės normų, nes net ir pats centrinis registratorius nurodė, kad nėra draudžiama net miško žemėje statyti tokius objektus kaip medienos sandėliai, kitus su mišku susijusius įrenginius. Konkretaus žemės sklypo naudojimo pobūdis yra ūkinių miškų sklypai (Miškų įstatymo 3 str. 5 d.). Joks teisės aktas nereglamentuoja, kokie statiniai ar įrenginiai yra ar nėra susiję su mišku, nepateikia baigtinio sąrašo, taigi gali būti statomas bet koks objektas, jei jis yra susijęs su šia sklypo naudojimo paskirtimi. Šis pagalbinio ūkio pastatas yra pastatytas ir suformuotas kaip pagrindinio daikto – žemės sklypo priklausinys ir yra skirtas „tarnauti“ pagrindiniam daiktui, t. y. skirtas padėti tinkamai naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį ir naudojimo pobūdį. Centrinis registratorius, pripažindamas, kad miško žemėje gali būti statomi su mišku (miškininkyste) susiję objektai (statiniai, įrenginiai), neatskleidė, kodėl konkretus pagalbinio ūkio statinys (ūkinis pastatas) nelaikytinas susijusiu su ūkinio miško naudojimu pagal paskirtį, t. y. neįrodė savo priimto sprendimo pagrindų buvimo.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jai nedalyvaujant (b. l. 118).

Atsakovas Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyrius ir tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės įmonės „Registrų centras“ su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos N. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 45-46) nurodė, kad teritorinis registratorius Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka išnagrinėjo pareiškėjos 2011-06-15 prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 3Il/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) vs., Širvintų r. sav., kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 str. 4 d. 2 p., 2011-06-20 sprendimu prašymą atmetė. Priimdamas minėtą sprendimą, teritorinis registratorius vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 4 p., kuriame nustatyta, kad statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį, negali būti atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu. Taip pat, 2011-06-20 sprendimu atmetė ir prašymą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į minėtą ūkio pastatą, nes nuosavybės teisės gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Nepagrįstu laikė pareiškėjos teiginį, kad minėtas statinys turėjo būti įregistruotas žemės sklypo priklausiniu. Nors Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai įstatymo nustatytais atvejais ar savininko prašymu gali būti registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai, tačiau bet kuris registruojamas nekilnojamasis daiktas, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso (pagrindinis daiktas ar priklausinys), turi būti suformuotas įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.253 str. 1 d., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d.).

Kadangi pagal miško ūkio paskirties žemėje statybos santykius reglamentuojančius Miškų įstatymą, Žemės įstatymą bei kitus teisės aktus, bet kokių statinių (nespecializuotų), neatsižvelgiant į teisinį statusą, statyba negalima, todėl daro išvadą, kad ūkio pastatas 3Il/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) vs., Širvintų r. sav., negali būti registruojamas ne tik atskiru nekilnojamojo turto objektu, bet ir žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) vs., Širvintų r. sav., priklausiniu. Atsakovo nuomone, teritorinis registratorius priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, neperžengdamas savo kompetencijos ribų.

Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Tretysis suinteresuotas asmuo R. C. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Į teismo posėdį tretysis suinteresuotas asmuo neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 120).

Skundas netenkintinas.

Pagal ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis šio įstatymo 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Šių teisės normos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tai yra pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, tai yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2-4 p. numatytu būdu, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės įmonės „Registrų centras“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011-10-04 sprendimo Nr. 261 (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyriaus (toliau – ir atsakovas, VĮ RC Vilniaus filialas, Vilniaus filialas) 2011-06-20 sprendimo Nr.KS-3317 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (toliau – ir VĮ RC Vilniaus filialo sprendimas) ir Vilniaus filialo 2011-06-20 sprendimo Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises nekilnojamojo turto registre (b. l. 7-9, 17-18, 19, 49-50, 51, 65-67).

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra minėtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – nekilnojamojo turto kadastro objektai ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo pagrindai bei sąlygos.

ABTĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja 2011-06-15 kreipėsi į teritorinį registratorių prašydama įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pastato (ūkio pastato 3Il/m, esančio (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) sen., Širvintų r. sav., žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v.) kadastro duomenis ir daiktines teises į šį statinį (atitinkamai, patikslinti žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., duomenis, papildant duomenimis apie žemės sklypo priklausinį). Teritorinis registratorius 2011-06-20 priėmė sprendimą atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Taip pat 2011-06-20 buvo priimtas ir 2011-06-20 sprendimas Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises nekilnojamojo turto registre, nes sprendimo Nr. KS-3317 pagrindu nėra įregistruotas atitinkamas nekilnojamasis daiktas.

Pareiškėja centriniam registratoriui pateikė skundą dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų, tačiau jis pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 7-9, 13-16, 17-18, 19, 49-50, 51, 65-67, 68-71).

Skundžiamų sprendimų turinio analizė tvirtina, kad tiek teritorinis registratorius, tiek centrinis registratorius nepatenkino minėto pareiškėjos prašymo, nes nustatė, kad pareiškėjos prašomas įregistruoti statinys nėra medienos sandėlis ar kitas su mišku susijęs įrenginys, nėra poilsio aikštelė, žvėrių pašarų aikštelė. Pareiškėja prašė įregistruoti ūkio pastatą, kurio statyba miško žemėje nėra galima, t. y. prieštarauja Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d.

Be kita ko, byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkas 2011-09-23 įsakymu Nr. lV-159 „Dėl 2011-06-13 Deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos panaikinimo“ panaikino 2011-06-13 Deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) sen., Širvintų r., statybos registracijos (b. l. 20-21; 52-53, 95).

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2011-09-30 Reikalavimu Nr. (23.29)RE-594 „Dėl pastatyto ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) vs., Širvintų r.“, iš pareiškėjos pareikalavo ne vėliau kaip iki 2012-03-30 savo lėšomis nugriauti ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) vs., Širvintų r., žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 96-97).

Byloje esantis 2011-07-28 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas rodo, kad ginčo žemės sklypas pagal paskirtį yra „miškų ūkio“, o naudojimo būdas – „ūkinių miškų sklypai“ (b. l. 98-100).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ir kiti teisės aktai susiję su jo įgyvendinimu.

Įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: žemės sklypas, statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį; patalpa, įstatymo 7 str. 1 d. nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

Šio įstatymo 5 str. 2 d. 4 p. reglamentuojama, kad atskiru nekilnojamojo turto objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstrukcijai nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį.

Pagal Miškų įstatymo 2 str. 3 d., žemė yra priskiriama miškų ūkio paskirties žemei, t. y. apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas.

Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti.

Taigi, šios teisės normos turinio analizė teisėjų kolegijai suponuoja, kad miškų ūkio paskirties žemėje leistina tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsių aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba.

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad iš esmės analogiškas miško paskirties žemės apibrėžimas nustatytas ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. Konstitucinis teismas 2006-03-14 nutarime byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 yra išaiškinęs, kad miško žemėje yra galima tik tokių statinių statyba, kurie įvardinti Miškų įstatyme.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d. nustato, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojami daiktas.

CK 4.47 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas. Tam, kad daiktas galėtų tapti nuosavybės teisės objektu, jis turi būti sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Taigi, statinys nuosavybės teisės objektu gali būti tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ji neturi jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino teritorinis ir centrinis registratoriai. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas yra miško ūkio paskirties, todėl tam tikrų veiksmų atlikimui yra taikomi anksčiau nurodytų teisės aktų draudimai bei apribojimai. Nors pareiškėja teigė, kad ginčo statinys yra kitoje vietoje nei pats miškas, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais prejudicinę reikšmę turinčiais rašytiniais įrodymais. Šiuos pareiškėjos teiginius paneigia ir bylos rašytinių įrodymų visuma (b. l. 26, 27). Be kita ko, teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjos argumentai, jog skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatų, taip pat yra nepagrįsti.

Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais. Pagal to pačio įstatymo 8 str., individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas savo suformuotoje teisminėje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad „viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008); „teisės aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi tiksliai žinoti, kokią teisei priešingą veiką įvykdė ir kokiu teisiniu pagrindu jam skiriamos poveikio priemonės. Priešingu atveju teisė apsiginti nuo inkriminuojamos veikos tampa iliuzine, pažeidžiama principinė nuostata teisiniuose santykiuose laikytis teisių ir pareigų vienovės. Situacija, kada viešosios teisės srityje viešojo administravimo sistemos subjektas turi daugiau teisių negu pareigų, yra ydinga“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-549/2007); „Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja viešojo administravimo subjektus pagrįsti administracinius sprendimus nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Jeigu iš viešojo administravimo subjekto priimto akto negalima daryti išvados, kokiais faktais ir / ar teisės normomis vadovaujantis šis administracinis aktas buvo priimtas, tokiu atveju įrodyti akto teisėtumą ir pagrįstumą turi aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, o pastarajam šių aplinkybių neįrodžius toks administracinis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu. Pažymėtina, kad administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų“; „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, sprendimas, t. y. institucijos valia, neprivalo būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-03-750/2004; A-444-203/2005; A-556-549/2007; A-63-994/2008; A-556-1395/2008).

Skundžiamų sprendimų turinio analizė leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai teigti, kad jie atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Viešojo administravimo įstatymo 8 str., pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), motyvuoti, pasirašyti įgaliotų asmenų, patvirtinti antspaudu, nurodyta apskundimo tvarka.

Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, ir įpareigoti atsakovą įrašyti nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 3I1/m, esančio (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) sen., Širvintų r. sav., žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (atitinkamai patikslinant žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v. duomenis, įrašant duomenis apie priklausinį) bei įregistruoti daiktines teises, nurodytais motyvais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kadangi priimant sprendimus nei atsakovas, nei Komisija savo kompetencijos neviršijo, pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimų nepadarė, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos N. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.