- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-30
- Bylos Nr.
- A-756-1833-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Kauno miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Kauno miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. R. 2006 m. vasario 2 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – ir Kauno miesto PGT) 4076,75 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė atsakovui taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus per 2002-2004 metus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė G. R. iš Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 3234,61 Lt nuo 2003 m. vasario 1 d. iki kreipimosi dienos neišmokėto darbo užmokesčio.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčijamų teisinių santykių metu galiojusiais ir taikomais Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintų Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių 1 punktu, konstatavo, kad 2002 - 2004 metais Kauno miesto PGT skirti asignavimai nepatenkino jos realaus piniginių lėšų poreikio, todėl remiantis minėtais teisės aktais, išmokamam darbo užmokesčiui buvo taikomas indeksavimo koeficientas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, kad nurodytų teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, remdamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219-2004, teismas konstatavo, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą. Teismo nuomone, vidaus administraciniai aktai, nustatantys darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, pareiškėjo teisėms neturėjo įtakos, kadangi jo teisės buvo pažeistos nesumokėjus pagal įstatymus viso priklausančio darbo užmokesčio. Vidaus administravimo akto nenuginčijimas neužkerta darbuotojui kelio reikalauti paties darbo užmokesčio priteisimo. Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Kauno apygardos administracinis teismas, remdamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.130 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jam buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis už 2002 m. liepos mėnesį. Į teismą jis kreipėsi 2006 m. vasario 2 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė taikyti senatį, nurodydamas, kad neišmokėtas darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2003 m. vasario 1 d. (CK 1.1126 straipsnio 2 dalis, DK 298 straipsnis). Todėl teismas pareiškėjui priteisė darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos.
III.
Apeliaciniu skundu G. R. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo nuo 2002 m. liepos mėnesio priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 4076,75 litus. Taip pat G. R. prašo priteisti iš atsakovo visas proceso išlaidas, tame tarpe ir išlaidas advokato teisinėms paslaugoms ir atstovavimui apmokėti – 1700 litų.
Apeliantas, remdamasis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir Darbo kodekso 27 straipsniu, nurodo, kad apie savo pažeistą teisę jis sužinojo 2004 m. gruodžio mėnesį, kai buvo paskelbtas 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad G. R. apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesį. Apeliantas nurodo, kad atsakovui pradėjus taikyti indeksavimo koeficientą, jo darbo užmokestis nesumažėjo tiek, kad būtų galima iš karto pastebėti. G. R. nurodo, kad jo darbo užmokestis kiekvieną mėnesį yra skirtingo dydžio, nes priklauso nuo budėjimų, dirbto naktinio darbo ir viršvalandžių. Atsakovas nepranešė, kad yra išmokamas ne visas darbo užmokestis. Be to, apeliantas teigia, kad atsakovas darbo užmokestį apskaičiuodavo ir išmokėdavo vadovaudamasis kompetetingų valstybės institucijų priimtais ir viešai paskelbtais teisės aktais, kurie pagal taikomą prezumpciją yra teisėti. Todėl, G. R. nuomone, eilinis žmogus, negavęs dalies darbo užmokesčio, negalėjo aiškiai suprasti apie savo pažeistą teisę. Todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m. gruodžio 18 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Taip pat G. R. nurodo, kad DK 298 straipsnyje numatytas 3 metų terminas negali būti tapatinamas su DK 27 straipsnyje nustatytu senaties terminu, kadangi ši teisės norma yra aiškinama kaip priteistino darbo užmokesčio dydžio apribojimas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nagrinėjant administracinę bylą Kauno apygardos administraciniame teisme, jis turėjo 1000 litų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti (900 Lt – prašymo surašymas, 100 Lt – atstovavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje), surašant apeliacinį skundą apeliantas turėjo 700 litų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Atsakovo teiginiai, kad jis neprivalėjo naudotis advokato paslaugomis, o galėjo pats kreiptis į teismą, apelianto nuomone, yra nepagrįsti, nes kiekvienas asmuo turi teisę naudotis advokato paslaugomis.
IV.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Be motyvų, išdėstytų pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovas nurodo, kad visi įsakymai, susiję su pareigūnų darbo organizavimu, buvo skelbiami Kauno miesto PGT struktūrinių padalinių lentose. Su įsakymais pareigūnai supažindinami ir tarnybinių pasitarimų metu, todėl visi Kauno miesto PGT darbuotojai buvo informuoti apie darbo užmokesčiui taikomus indeksavimo koeficientus. Be to, kiekvienam Kauno miesto PGT darbuotojui buvo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, kuriuose taip pat atsispindėjo informacija apie pareigūnui taikomą indeksavimo koeficientą.
Taip pat atsakovas nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas padengti visas teismo proceso išlaidas yra nepagrįstas. Kauno miesto PGT nuomone, turėtų būti atsižvelgta į atsakovo kaltės dėl ginčo nebuvimą, bylos sudėtingumą (išnagrinėta vieno posėdžio metu), precedentinės bylos buvimą, bylos apimtį, pareiškėjo atstovo parengtų ir pateiktų į bylą dokumentų skaičių, Kauno miesto PGT geranorišką pagalbą forminant analogiškus prašymus tarnybos darbuotojams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam pagal įstatymus priklausančio darbo užmokesčio. Pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme atsirado realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą jam priklausančių piniginių išmokų. Pareiškėjas prašo priteisti negautą darbo užmokesčio dalį nuo 2002 m. liepos mėnesio iki 2004 m. rugsėjo mėnesio. Skundą Kauno apygardos administraciniam teismui G. R. pateikė 2006 m. vasario 2 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas apie savo pažeistą teisę sužinojo gavęs atlyginimą už 2002 m. liepos mėnesį, t. y. 2002 m. rugpjūtį. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Aktai, kuriais remiantis buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, buvo neteisėti dar iki Konstituciniam Teismui juos oficialiai tokiais pripažįstant. Todėl pareiškėjas, matydamas, kad jam mokamas sumažintas darbo užmokestis ir manydamas, kad tai pažeidžia jo teises, galėjo kreiptis į teismą, nepriklausomai nuo to, ar jau Konstitucinis Teismas paskelbė savo nutarimą, ar jo dar nepaskelbė. Pareiškėjo argumentas, kad jo darbo užmokestis kiekvieną mėnesį yra skirtingas, todėl jis nepastebėjo sumažėjimo, nelaikytinas pagrįstu, kadangi kiekvienas pakankamai rūpestingas žmogus, kuriam rūpi jo paties gerovė, domisi savo darbo užmokesčio dydžiu, už ką jį gauną ir kodėl jis yra mažinamas. Dėl šių priežasčių atmestinas apeliacinio skundo reikalavimas senaties terminą skundui paduoti pradėti skaičiuoti nuo 2004 m. gruodžio 18 d.
G. R. prašo atlyginti 700 litų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. G. R. apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas, todėl jo prašymas dėl išlaidų atlyginimo taip pat netenkintinas.
Taip pat G. R. prašo atlyginti pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šį klausimą turi nagrinėti tas teismas, kuris nagrinėjo bylą ir priėmė palankų pareiškėjui sprendimą, t. y. Kauno apygardos administracinis teismas. Todėl pareiškėjas, norėdamas gauti išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Kauno apygardos administraciniame teisme, atlyginimą, turėtų kreiptis būtent į šį teismą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.