Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. Ž. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ginvita“ ieškinį atsakovui V. Ž. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma, ieškinį teismas patenkins ir, antra, nesiėmus šių priemonių, gali iškilti grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones preziumuoja didelė ieškinio suma, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai, ar ieškinio suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Tačiau didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 07 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Lukrida" v. UAB ,,Vilterma", bylos Nr. Nr. 2-28/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Staldūmė" v. UAB ,,Utvilsta", bylos Nr. 2-428/2008).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad tarp šalių kilęs ginčas yra turtinio pobūdžio, o ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ta aplinkybe, kad ieškovui – sėkmingai veiklą vykdančiam juridiniams asmeniui, ieškinio suma nėra didelė, o jis – fizinis asmuo, yra ekonomiškai silpnesnė šalis. Šis apelianto argumentas nėra pagrįstas, nes teismas, spręsdamas klausimą ar ieškinio suma konkrečiu atveju yra didelė, privalo įvertinti ne ieškovo finansinę padėtį, o būtent atsakovo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansinę padėtį. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio suma jam pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, nepateikė. Apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neišsprendė daugiau negu prašė ieškovas, nes taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo nurodyti laikinąją apsaugos priemonę, jos mastą, įvykdymo tvarką ir būdą. Kai yra taikomas turto areštas, teismas privalo išspręsti turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimus (CPK 145 str. 4 d.). Kai teismui nėra žinoma kiek ir kokio turto turi atsakovas, surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui (CPK 148 str. 4 d.). Priimant skundžiamą nutartį teismui nebuvo žinoma kiek ir kokio turto turi apeliantas, todėl jis pagrįstai ieškinio reikalavimo sumos ribose areštavo apelianto nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – apelianto pinigines lėšas ar turtines teises priklausančias apeliantui ir esančias pas apeliantą ar trečiuosius asmenis, neviršijant reikalavimo sunos. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę bei areštuotino turto saugotoju paskiriant apeliantą – areštuotino turto savininką, teismas ne išplėtė ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ribas, o tik išsprendė areštuoto turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimus, o kadangi konkretus areštuotinas turtas teismui nebuvo žinomas, jo suradimas ir aprašymas buvo pavestas antstoliui. Todėl apelianto argumentai, kad teismas išplėtė ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas ir išsprendė daugiau negu prašė ieškovas yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.