- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- e2S-2464-567/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19463-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- S. D.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-24766-869/2021 pagal pareiškėjos S. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pareiškėja S. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinį faktą, kad butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi buvo įsigytas po pareiškėjos santuokos nutraukimo. Nurodė, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra reikalinga, siekiant ištaisyti Nekilnojamojo turto registre esantį įrašą, jog butas su rūsiu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šis įrašas neatitinka tikrovės, kadangi butas buvo įgytas 2009 m. rugsėjo 4 d., t. y. po santuokos su S. D. nutraukimo (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje. Pareiškėja jau daug metų jokių ryšių su S. D. nepalaiko, jo kontaktai ir gyvenamoji vieta nežinomi. Buto pirkimo–pardavimo sutartyje sąlyga dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsirado tik dėl to, kad buto pirkimo sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos Gyventojų registre nebuvo atnaujinti duomenys apie ištuoką, tačiau šiuo metu duomenys jau yra atnaujinti (CPK 444–445 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 16 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos S. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes pareiškėja, iki kreipdamasi į teismą, nesilaikė šeimos bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir tai sudaro pagrindą teismui atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
3. Teismas nurodė, kad pagal CPK 442 str. 1 d. 9 p. ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles. Pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimas, pareikštas CPK 444 str. 2 d. 5 p. pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007, 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007, 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).
4. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas nustatyti, kad įsigytas butas su rūsiu yra jos asmeninė nuosavybė, yra dėl nuosavybės teisės apimties, o byla kildinama iš nuosavybės teisinių santykių. Pareiškėjos situacija nepatenka į kasacinio teismo nurodytų atvejų grupę, kuomet gali būti nustatomas juridinis faktas, todėl pareiškėjos keliamas reikalavimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos būdu. Pareiškėja turėtų kreiptis į teismą ieškinio (ginčo) teisenos tvarka.
5. Teismas nutarė nenustatyti termino procesinio dokumento trūkumams pašalinti, t. y. pateikti ieškinį, atitinkantį visus CPK 135 straipsnio reikalavimus, tinkamai jame suformuluoti reikalavimą, nurodyti jį atitinkantį faktinį pagrindą, nurodyti proceso dalyvius, jų procesinę padėtį bei rekvizitus, nurodyti nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, taikos sutarties sudarymo, apmokėti teikiamą ieškinį nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus ir kt., dėl nepasinaudojimo ikiteisminės mediacijos institutu.
6. Teismas nurodė, kad pagal Mediacijos įstatymo 20 str. 1 p., 21 str. privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, o privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Teismo vertinimu, civilinė byla pagal pareiškėjos reikalavimą nustatyti, kad butas su rūsiu yra jos asmeninė nuosavybė, priskirtina šeimos bylų kategorijai ir yra nagrinėtina ginčo teisena, todėl iki ieškinio pateikimo ieškovė turėjo pareigą kreiptis dėl teisės aktuose nustatytos privalomosios mediacijos. Pareiškėja, iki kreipdamasi į teismą, nesilaikė šeimos bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškimą (CK 1.137 str.; Mediacijos įstatymo 13–14 str., 20–21 str.; CPK 5 str., 30 str., 137 str. 2 d. 3 p., 442 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėja S. D. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė pareiškimo priėmimo klausimą, vadovavosi šiai bylai neaktualia teismų praktika. Vienintelis klausimas, į kurį reikia atsakyti, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas su rūsiu yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė, yra fakto klausimas, t. y. ar butas buvo įgytas pareiškėjai, esant santuokoje ar po santuokos nutraukimo. Faktą, kad butas įgytas pareiškėjai jau esant išsituokusiai, patvirtina Vilniaus miesto metrikacijos skyriaus santuokos nutraukimo įrašą liudijantį išrašas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), ir buto pirkimo–pardavimo sutarties kopija, kurioje nurodyta, jog butas įsigytas 2009 m. rugsėjo 4 d. Po santuokos nutraukimo Rusijos Federacijoje pareiškėja viena atvyko gyventi į Lietuvą ir tik po daugiau nei dvidešimties metų įsigijo butą. Jos buvęs sutuoktinis niekada Lietuvoje negyveno ir jie jokių santykių pastaruosius 33 metų nepalaikė. Vienintelė priežastis, dėl kurios Nekilnojamojo turto registre atsirado klaidingas įrašas, kad butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra ta, jog buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu dar nebuvo atnaujinti Gyventojų registro duomenys apie pareiškėjos ištuoką, o sandorį tvirtinusi notarė nesiteiravo apie faktinę pareiškėjos vedybinę padėtį, įrašą apie tariamą jungtinę nuosavybę atliko automatiškai. Pareiškėja gerai nesupranta lietuvių kalbos, todėl nesuprato sąlygos dėl jungtinės sutuoktinių nuosavybės reikšmės ir prieštaravimų nepateikė. Pareiškėjai apie įrašą, kad butas jai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, sužinojo, kai nusprendė butą perleisti. Akivaizdu, kad įrašas apie tariamą bendrąją jungtinę nuosavybę atsirado tik dėl klaidos, kurią lėmė neatnaujinti viešųjų registrų įrašai. Pareiškėjai nekyla pareiga paneigti įstatymuose įtvirtintą prezumpciją, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, nes turtas buvo įgytas ne santuokos metu, todėl prezumpcija apskritai netaikytina. Bylos nagrinėjimas ginčo teisena dėl akivaizdžių faktinių aplinkybių nustatymo ir klaidos ištaisymo, nesant tarp šalių ginčo, būtų neproporcingai ilgas ir neekonomiškas procesas. Taip pat nepagrįstas ir nelogiškas reikalavimas taikyti privalomą mediaciją šioje byloje, kuri faktiškai nėra susijusi su jokiais šeimos santykiais ir kurioje tik prašoma padėti išspręsti akivaizdžios klaidos ištaisymo klausimą. Akivaizdu, kad egzistuoja visos CPK 444, 445 straipsniuose įtvirtintos aplinkybės, kurioms esant, teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, nes nustačius, jog butas yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė, bus pakeistas pareiškėjos buto teisinis statusas ir pareiškėja galės netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Pareiškėja neturi dokumentų, kurie patvirtintų prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. pareiškėja neturi dokumentų, kurių pagrindu galėtų tiesiogiai kreiptis į VĮ Registrų centrą, prašydama pakeisti įregistruotą juridinį faktą, kad butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė kitu juridiniu faktu, jog butas yra jos asmeninė nuosavybė, tačiau šis faktas gali būti nustatomas tik teismo sprendimu. Pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise (CPK 442 str., 444 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.
9. Pagal CPK 5 str. 1 d. kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio (prašymo, skundo) priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 str. 2 d. nurodytais pagrindais.
10. Civilinių bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Pagal CPK 444–445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
11. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė nustatyti juridinį faktą, kad butas su rūsiu yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi buvo įsigytas po pareiškėjos santuokos nutraukimo. Butas įsigytas 2009 m., o santuoka nutraukta dar (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, tačiau klaida notariškai patvirtintoje buto pirkimo–pardavimo sutartyje ir Nekilnojamojo turto registre atsirado, nes Gyventojų registre nebuvo atnaujinti duomenys apie pareiškėjos ir S. D. santuokos nutraukimą. Klaida buvo pastebėta tik tada, kad pareiškėja nutarė perleisti butą. Anksčiau, t. y. 2009 m. notariškai tvirtinant buto pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėja klaidos nepastebėjo, nes ne viską supranta lietuviškai.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), įsigijimo dokumentai nėra nuginčyti teismine tvarka ir jungtinės nuosavybės teisės į turtą yra įregistruotos pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio vardu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tais atvejais, kai pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai ir dokumentai, kuriais grindžiama pareiškėjos asmeninės nuosavybės teisė, gali būti vertinami, kaip įrodomieji, nagrinėjant ieškinį ginčo teisenos tvarka, o nenustatinėjant CPK 444–448 straipsniuose nurodyta tvarka.
13. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos keliamas ginčas kyla iš nuosavybės teisinių santykių, todėl pareiškėja turėtų kreiptis į teismą su ieškiniu, nes reikalavimas pripažinti nekilnojamąjį turtą asmenine nuosavybe turi būti sprendžiamas bendrąja ginčo teisenos tvarka.
14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja S. D. siekia pripažinti, kad butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė, ir toks ginčas turi būti sprendžiamas bendrąja ginčo teisenos tvarka. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturi tokio reikalavimo nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi teismas, gavęs pareiškėjos pareiškimą, turėjo nustatyti terminą ir nurodyti pareiškėjai pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys). Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad teismas neturi priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir jį nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka tuo atveju, kai iš pareiškimo turinio aišku, jog yra ginčas dėl teisės.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjos keliamas ginčas kilo dėl nuosavybės teisinių santykių, tačiau nepagrįstai nurodė, jog tokiam ginčui yra privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija, nes ginčas kilo iš šeimos teisinių santykių.
16. Pagal Mediacijos įstatymo 20 str. privalomoji mediacija taikoma sprendžiant: šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka; kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prie šeimos ginčų, kurie spręstini ginčo teisena, priskirtinos bylos dėl santuokos nutraukimo, ginčai, susiję su vaikų išlaikymu, jų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu ar motina nustatymo bei kiti ginčai, kurie yra sprendžiami pagal CPK XIX skyriuje nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2020).
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, jog po santuokos nutraukimo pareiškėjos 2009 m. įsigytas nekilnojamas turtas būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe, o ne jungtine sutuoktinių nuosavybe, kaip yra šiuo metu nurodyta Nekilnojamojo turto registre. Akivaizdu, kad pareiškėjos reikalavimas yra susijęs su buvusių sutuoktinių nekilnojamojo turto teisiniu režimu, nes konkretų turtą siekiama pripažinti pareiškėjos asmenine nuosavybe. Aplinkybė, jog turtas pareiškėjos buvo įgytas po santuokos nutraukimo, nesudaro pagrindo tokio pobūdžio civilinę bylą priskirti prie šeimos ginčų, kurie yra sprendžiami pagal CPK XIX skyriuje nustatytas taisykles, ir kuriems būtų privaloma mediacija. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su privaloma mediacija, yra nepagrįsti.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškimo priėmimo klausimą išsprendė netinkamai, nes nagrinėjamu atveju nėra taikoma privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija. Pareiškėjos keliamas ginčas gali būti nagrinėjamas ginčo teisenos, o ne ypatingosios teisenos, tvarka. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, perduodant klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes pareiškimo priėmimo ir pareiškimo trūkumų šalinimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva (Mediacijos įstatymo 20 str.; CPK 2 str., 3 str., 7 str., 115 str., 137 str. 2 d. 1 p., 138 str., 330 str., 338 str., 442–452 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 3 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.